Romas Bartavičius. Premijuotas mokslas Lietuvoje

Lietuvos mokslo premijų teikimas – reta proga, kai vienoje erdvėje susitinka ir vieni kitų gali pasiklausyti humanitarinių, tiksliųjų mokslų ir gamtamokslio atstovai, o dar retesnė proga viešoje erdvėje susitikti iškiliausiems mokslininkams ir aukščiausio rango politikams. Kaip gi vyko, jei išvis įvyko, tas susitikimas šio mėnesio pradžioje Lietuvos mokslų akademijoje?

Svarbiausias įvykis čia – ne fizinis sambūvis, ne galimybė mokslininkui pečiu prisiglausti prie Ministro Pirmininko peties, o salėje sėdintiems mokslininko artimiesiems bei kolegoms paspoksoti į fotografų nugarų sieną. Už tokį viešo fizinio kontakto aktą, gal dar ką nors ir jaudinantį mūsų reginio visuomenėje, bet vis labiau besidevalvuojantį, daug didesnį jaudulį sukelia kalbų sandūra. Ir nesvarbu, ar kalbėtojai klausosi vieni kitų, ar ne – jų kalbos užklausia viena kitą, atsako viena kitai, komentuoja viena kitą nepriklausomai nuo kalbančiųjų intencijų, noro ar nenoro sureaguoti. Štai toji skirtingų mokslininkų ir politikų kalbų sankalba ir buvo pats iškalbingiausias renginio momentas, daug pasakęs apie mokslų situaciją dabartinėje Lietuvoje, apie mūsų valstybės požiūrį į mokslą ir mūsų mokslininkų požiūrį į valstybę bei valdančiuosius.

„Nebraska“ (rež. Alexanderis Payne’as)
„Nebraska“ (rež. Alexanderis Payne’as)

Klausantis politikų ir mokslininkų kalbų, – ir čia labai svarbu, kad jos sekė viena paskui kitą, kad kalbantieji kalbėjo vieni apie kitus, – labiausiai pribloškė jų skirtumas, tarp jų atsiverianti tiek retorinė, tiek tematinė bedugnė. Nežinau, ar dar kur nors Europoje yra valstybė, kur aukščiausio rango politikas, kurio vienas pagrindinių darbo įrankių – kalba, demonstruotų tokį viešo kalbėjimo neįgalumą. Ak ne, žinau. Buvo tokia valstybė, kurioje šitoks „medinis" kalbėjimas, tiksliau, skaitymas iš popierėlio, buvo tapęs norma. Sovietų Sąjunga. Štai iš kur ateina tokie kalbėtojai. Jų pasiklausius norisi pasiūlyti vyriausybės dosniai finansuojamai Lietuvių kalbos komisijai paruošti specialius lietuvių kalbos ir retorikos mokymo kursus valdžioje esantiems politikams.

Iškilmes pradedančio Ministro Pirmininko tartis sukelia įspūdį, kad jam lietuvių kalba gal ne visai gimtoji. Jo padėjėjas, rašydamas kalbą, iš interneto, matyt, išrankiojo visas valstybės remiamas (bet nebūtinai vien jos finansuojamas) programas ir tiesiog sudėjo jų sąrašą. Tad Algirdo Butkevičiaus kalbą sudarė du sąrašai: mokslininkų, kuriems teikiamos premijos, ir programų, kurias remia valstybė. Tarp tų sąrašų nebuvo jokio ryšio. Nei tekste, nei gyvenime. Tą bedugnę dar labiau padidino nuolat pasikartojantys statistikos skaičiai ir žodžiai „verslas", „mokslinių tyrimų komercinimas".

Premjero kalba patvirtina viena: Lietuvos valstybė neabejotinai remia verslą ir tuo tikslu jam į parankinius stumia mokslą. Tegyvuoja mokslas, tarnaujantis verslui (bet šiukštu ne atvirkščiai!). Kas negali būti sukomercinta, apie tą net nėra ko kalbėti. Tad premjeras ir nekalba. Mokslo premijų įteikimo iškilmė – tai proga vyriausybės vadovui pateikti biurokratinę jos nuopelnų ataskaitą. Kalbantysis nemato, kam jis kalba ir kaip kalbėjimo aplinkybės susijusios su tuo, apie ką jis kalba. Simptomiška, kad šį aklumą papildo kurtumas: paskaitęs savo „ataskaitą" ir įsiamžinęs su laureatais, Ministras Pirmininkas palieka salę –­­ jis neturi kada klausytis kalbančių moks­lininkų. O be reikalo, nes šie turi, ką pasakyti valdantiesiems.

Laureatų buvo prašyta paruošti trumpas kalbas, kuriose jie pristatytų savo tyrinėjimus. Visi taip ir padarė, išskyrus humanitarinių mokslų atstovus: literatūrologę Viktoriją Daujotytę ir filosofą Arūną Sverdiolą. Jie savo misiją suprato daug plačiau: pakalbėti apie mokslininko, tyrėjo, teoretiko situaciją Lietuvoje. Taip jų kalbos tapo netiesioginiu komentaru Ministro Pirmininko kalbai.

Nors savo stiliumi labai skirtingos (Daujotytės – patetinė ir poetinė, Sverdiolo – kritiška ir ironiška), šios kalbos siejosi ryškia savirefleksija ir blaivia kritine esamos situacijos refleksija. Šitaip ir vienas, ir kitas pademonstravo savo ryšį su fenomenologine-hermeneutine tradicija, už kurios propagavimą bei praktikavimą atitinkamoje srityje jiems ir buvo suteikta premija. Tik jų kalbose ryšys su fenomenologija atsiskleidė pavertus ją ne tema, o kalbėjimo būdu.

Fenomenologinė-hermeneutinė filosofija reikalauja tokios refleksijos, kuri būtų įsišaknijusi į kalbančiojo patirtį, nuo jos neatsiejama. Jau savo formavimosi pradžioje (XIX a.) ji siekė atsiriboti nuo dviejų tada dominavusių, o ir dabar Lietuvoje dominuojančių kalbėjimo-mąstymo būdų: arba „objektyvus" (pozityvistinis) mąstymas, kurį praktikuojantis „aš" savęs nereflektuoja ir savo patirties, laikomos „subjektyvia", neįtraukia į mąstymą (jį įkūnija gamtamokslinis diskursas), arba perdėm „subjektyvus", šališkas kalbėjimas iš visiškai asmeninės patirties (pvz., literatūrinė eseistika ar impresionistinės meno kritikos diskursas). Fenomenologija ir ja besiremianti hermeneutika atmeta šią klasikinę priešpriešą tarp objektyvumo ir subjektyvumo, tarp mokslo ir patirties, tarp beasmeniškumo ir hiperasmeniškumo, tarp „objektyvaus" pasaulio („savaiminės" dalykų padėties) ir mąstančio-jaučiančio subjekto, tarp nesuinteresuoto tiriamų dalykų aprašinėjimo ir impresionistinio santykio su pasauliu, kur svarbiausia –­ pojūčiai, jausmai, įspūdžiai. Fenomenologinis mąstymas reikalauja kas kartą apmąstant kokį nors dalyką įtraukti į apmąstymą patį mąstymo veiksmą (klausiant, kaip aš mąstau tai, ką mąstau) ir save kaip mąstantįjį (klausiant, kaip aš patiriu tą dalyką, apie kurį mąstau, koks yra mano kaip mąstančiojo santykis su juo). Taip nebelieka galimybės atsieti mąstomą objektą nuo mąstančio subjekto, mąstomą dalyką nuo jo patirties. Patirtis galima tik iš „aš" pozicijos, bet tas „aš" čia nėra vienatinis neperteikiamų asmeninių impresijų aš, jis yra subendrinamas tiek, kad kiekvienas individualus aš jame gali atpažinti savo patirtį.

Daujotytė pradėjo savo kalbą iš pažiūros labai asmeniškai, tačiau iš tiesų kalbėdama apie save ji kalbėjo daugumos humanitarų vardu. Dabar įsigaliojusi nuostata, jog mokslas daromas grupėmis, kolektyvais, o tyrimas vyksta „projektais". Daujotytė neminėjo, iš kur kyla tokia nuostata. Bet jos priežastys badė akis čia pat: dauguma nehumanitarinių specialybių laureatų mokslo premijas gavo ne po vieną, o grupėmis (o ir tie keli pavieniai prisipažino, kad jos nebūtų gavę, jei ne darnus komandinis darbas laboratorijose). Gamtamokslis tapo modeliu, kuriam mėginami pajungti ir kiti –­ socialiniai bei humanitariniai mokslai. Pati kalbėtoja šį mokslo kolektyvizavimo reiškinį susiejo su mokslo biurokratija. Mokslo biurokratams, kuriems mokslininkai dažnai, atrodo, turi būti dėkingi už savo egzistenciją (o ne atvirkščiai), yra patogiau kont­roliuoti, valdyti, skaičiuoti grupes, o ne individus. Tačiau tikrasis mąstymas, pasak Daujotytės, vyksta pavienio žmogaus sąmonėje, mokslininko vienatvės valandomis, o ne grupėje. Ji sakė universitete niekada neturėjusi darbo kabineto, laboratorijos, specialios įrangos (pridursiu nuo savęs, kad ši situacija visada stebina užsienio mokslininkus: kaip gali būti, kad net garbingiausi profesoriai pas mus neturi savos darbo vietos), visos jos mintys sugulė į knygas dirbant namuose prie asmeninio kompiuterio priešais langą į šiaurę, už kurio ošia Antakalnio miškas. Minčiai gimti reikalinga toji vienatvės, uždarumo būsena, daranti mokslininką savojo mokslo belaisviu. Ir ši saldžios belaisvės būsena suartina humanitarinių, tiksliųjų ir gamtos mokslų mokslininkus.

Sverdiolo kalbos pradžia irgi atrodė asmeniška: jis prisipažino nustebęs gavęs premiją. Tik toji nuostaba –­ ne koks nors retorinis perdėto (apsimestinio) kuklumo topos, ji nulemta įprastos filosofo būsenos dabartinėje visuomenėje. Šią būseną Sverdiolas nusakė kaip stovėjimą po skliautais klausantis spengiančios tylos. Tas darbo, nesusilaukiančio (beveik) jokio atgarsio, pojūtis nėra kokia nors individuali vienišumo jausena. Tai susiję apskritai su požiūriu į filosofą ir filosofiją Lietuvoje.

Pasak Sverdiolo, mūsų visuomenėje filosofas yra neaiški figūra, prilygintina šarlatanui arba ekstrasensui, astrologui. Atitinkamai su įtarumu žiūrima į bet kokį teorinį diskursą ir apskritai humanitarinį mąstymą. Dominuoja pragmatinė pasaulėžiūra, grįsta praktinės naudos, praktinio pritaikomumo principu. Ji nėra būdinga vien mūsų laikams, ji ėmė formuotis dar Naujaisiais laikais, bet mūsų dienomis ir mūsų šalyje ji įgavo patį vulgariausią pavidalą, kai viskas, taip pat ir mokslas, matuojamas verslumo, našumo, pragmatinės naudos kriterijais. Aišku, mažiausiai verslūs ir mažiausiai sukomercinami (prisimenant Butkevičiaus kalboje dominavusią leksiką) yra humanitariniai mokslai. Bet užtat verslininkai jaučiasi galintys aiškinti, kaip turi funkcionuoti universitetai, ką jie turi tyrinėti, kokius specialistus ruošti. Visiškai dingęs suvokimas, kad universitetas pirmiausiai turi suteikti bendro fundamentalaus mąstymo pagrindus.

Filosofinio, apskritai teorinio mąstymo stoką Sverdiolas mato ir lietuvių visuomenėje vykstančiose diskusijose. Svarstant kokius nors visuomeninio gyvenimo klausimus, pas mus visad samprotaujama apie priemones, niekada – apie tikslus, apie bendrą perspektyvą. Apskritai viešos diskusijos yra labai žemo intelektinio lygio, grįstos vien sveiku praktiniu protu. Tačiau tai nėra vienpusis visuomenės kaltinimas. Pasiremdamas Micheliu Foucault, Sverdiolas mano, kad tokia stoka rodo paties filosofinio diskurso Lietuvoje silpnumą. Kitas akmuo į lietuviško humanitarinio mąstymo, tiksliau, jo politikos daržą – lituanistinis vajus, visko, kas susiję su lituanistika, besąlygiškas rėmimas. Lituanistika, pasak filosofo, Lietuvoje užėmė marksistinės-leninistinės ideologijos paliktą tuščią nišą.

Savo kalbos pabaigoje filosofas apeliuoja į Butkevičiaus pasakytą kalbą, kurioje buvo minima „protų sugrąžinimo į Lietuvą" programa. Sverdiolui atrodo, kad dar iki protų sugrąžinimo gal reikėtų pasirūpinti jų gimimu Lietuvoje.

Tiksliųjų, gamtos ar technikos mokslų atstovai demonstravo gebėjimą paprastai, aiškiai, kartais humoristiškai (chemikas Eugenijus Butkus savo aiškinimais apie tiriamus cheminius junginius juokinęs salę) pristatyti savo tyrimus, bet į platesnius svarstymus apie mokslą, jo situaciją Lietuvoje ar mokslo politiką jie nesileido. Išimtis – biochemikė Aurelija Žvirblienė. Ji prisipažino po premijų paskelbimo gavusi daug klausimų iš žurnalistų apie jos, kaip mokslininkės dienotvarkę, apie tai, ar nesunku moteriai būti mokslininke, ar suderinamas mokslas ir šeima. Tad jai susidaręs įspūdis, jog visuomenė mažai žino apie mokslininkų gyvenimą. Ir tikriausiai dėl tos priežasties, pasak Žvirblienės, taip nepasitikima moks­lininkų gebėjimu tvarkytis, skirstyti finansus, reikalaujant atsiskaitymo už menkiausią žingsnį bei sprendimą. Tačiau biochemikės kalboje kritika mokslo biurokratijos atžvilgiu buvo pridengta naiviu pamąstymu apie stiprėjančios mokslininkų kontrolės priežastį – nežinojimą – ir nuo biurokratizuotos technokratijos perkeliama visuomenei. Jei šis naivumas nuoširdus, tai jis kelia šypseną, jei tik apsimestinis, „retorinis", tai kelia liūdesį, kad tiksliųjų bei gamtos mokslų atstovai, skirtingai nuo humanitarų, nepasinaudoja reta proga viešai pasakyti, ką jie galvoja apie valdžios požiūrį į mokslą.

Juk nepaisant milžiniškų šių moks­lų skirtumų, jų atstovus sieja ne tik saldi belaisvė savojo mokslo atžvilgiu, bet ir visai nesaldi priklausomybė nuo augančios mokslo biurokratų galios. Gal tokia mokslininkų vienbalsiu išsakoma kritika, nepasiduodanti iškilmių patetikai, atkimštų tik save begirdinčių politikų ausis? Gal tuomet būtų galima kalbėti apie tikrą iškiliausių mokslininkų ir jiems premijas teikiančių valdančiųjų susitikimo įvykį?

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-03-22_nr._3466_2014-03-22_nr._3466_virselis.jpg

2014-03-21 nr. 3466

„Venera kailiuose“ (rež. Romanas Polańskis)Medūnas. Metai
De profundis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai