Massimo Sandal. Kas moksliniai tyrimai yra iš tiesų

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Massimo Sandalis, 29-erių, baigęs pramoninių biotechnologijų studijas Bolonijos universitete, šiuo metu – tyrėjas Kembridže, Anglijoje (prieš trejus metus buvo kalbama apie jo darbą tiriant Parkinsono ligą), prieš dešimt dienų savo tinklaraštyje paskelbė ilgą įrašą anglų kalba apie frustracijas, kylančias dirbant mokslinį tiriamąjį darbą. Pabaigoje buvo paskelbtas ketinimas „atgauti gyvenimą" ir per keletą dienų įrašas sulaukė itin gausaus dalijimosi bei diskusijų internete (netrukus Sandalis vėl sureagavo į nelauktai gausias diskusijas). „Il Post" paprašė jo išaiškinti neprofesionalams, dėl ko taip jautriai sureaguota į tyrėjų gyvenimo temas.

Daugelis į mokslinius tyrimus iš šalies žiūri taip, tarsi tai būtų dramblio kaulo bokštas, kuriame personažai pilkosios masės pilnomis kaukolėmis su apolonišku giedrumu diskutuoja apie visatos paslaptis. Ką mato žvelgiantieji iš išorės? Sėkmės atveju besišypsančius profesorius, aiškinančius apie naują (galimą) vaistą nuo vėžio, komentuojančius naujausias Hubble teleskopo nuotraukas arba visuotinį klimato atšilimą. Įspūdis, kurį formuoja medijos, toks: tai pasaulis juokdarių, romiai diskutuojančių apie bozonus, ledų tirpimą bei DNR ir netrikdomų jokių kitų žemiškų rūpesčių.

Tauškalai. Kasdienius tyrimus vykdo anaiptol ne profesoriai (kurių vaidmuo, žinoma, yra esminis, tačiau veikiau jau kaip vadovų, bendradarbiavimo tinklų kūrėjų (networking) ir lėšų pritraukėjų (fundraising) nei kitoks). Tai jaunimas: doktorantai ir vadinamieji „podoktorantai" (postdoc) –­ podoktorantūros tyrėjai, turintys daktaro laipsnį, bet dar nedirbantys visai savarankiškai. Tai jie – nors ir anonimiškai – padaro visą tikrąjį darbą ir yra piramidės apačioje, ir šitai savaime būtų normalu (hierarchijos egzistuoja visur: darbininkų daug, o Marchionne tik vienas). Problema ta, kad toje piramidėje niekada negali sustoti: privalai kopti aukštyn arba pražūsi.

Paaiškinsiu. Jei įsidarbinu FIAT kompanijoje darbininku arba tarnautoju, tikėtina, kad darbininku ar tarnautoju ir liksiu amžiams. Niekas (bent kiek žinau, o galiu klysti) manęs neįpareigoja daryti karjeros ir tapti valdytoju. O štai moksle tu negali likti tyrėju ad libitum.

Karjeros modelis štai koks. Tik baigęs magistro studijas ir pradėjęs doktorantūrą, pradedi vykdyti tikrų tikriausius tyrimus. Atlieki eksperimentus, skaičiavimus, keli hipotezes, formuluoji teorijas ir t. t. – visa tai, ko tikimasi iš mokslininko, galbūt prižiūrimo budrios vyresnio doktoranto arba podoktoranto akies.

Galiausiai, jei viskas einasi gerai, mūsų doktorantas, pragyvenęs trejus ar ketverius metus (ar ir daugiau, jei už Italijos ribų) užsidaręs laboratorijoje, atsižadėjęs vakarėlių bei savaitgalių, gaudamas groteskiškai mažą užmokestį, be menkiausio profesinio atstovavimo, kuris gintų jo neegzistuojančias teises, bus įgyvendinęs porą moksliniu atžvilgiu orių darbų ir bus juos išspausdinęs moksliniame specialistų recenzuojamame (peer reviewed) žurnale.

Jei jo vadovas nėra visiškas šunsnukis, doktoranto darbo pripažinimas pasireikš jo vardo įrašymu autorių sąrašo pradžioje – subtilybė, kuri reiškia viską (turėti straipsnių, kur esi pirmas iš autorių, yra conditio sine qua non bet kokiam karjeros progresui; baigti doktorantūrą be straipsnio, kur esi pirmasis autorius (first-author paper), reiškia beveik tikrą pasmerktumą akademinei mirčiai. Jei tavo vardas yra pirmas, vadinasi, darbas yra „tavo", kiti vardai nurodo antrinius bendradarbius arba darbo vadovus. Ir ne, nėra jokio kontrolės mechanizmo: viskas priklauso nuo tavo darbo vadovo korektiškumo. Jei tavo darbo vadovas nori, kad [karjerą] tęstų kas nors kitas, o ne tu, gali pamiršti apie savo vardo pirmumą, net jei visą darbą atlikai vienas. Nenutinka itin dažnai, bet pasitaiko).

Šitai įveikęs, doktorantas, dabar jau daktaras, turės nueiti kryžiaus kelius. Tiksliau, keletą metų padirbėti dviejose, trijose, keturiose laboratorijose, dvejus-trejus metus kiekvienoj, kol susiformuos užtektinai svarus curriculum kitam žingsniui. Tačiau jei, studijuodamas doktorantūroje, žmogus vienaip ar kitaip buvo finansuojamas universiteto, tai daktarui jau dažnai būtina (nors ir ne visada, tačiau prestižiškiausiose vietose tai paplitusi praktika) pačiam susirasti fondus savo algai susimokėti.

Konkurencija dėl tokių fondų yra negailestinga ir, kuo toliau eini, tuo ji darosi vis negailestingesnė. Paaiškinimas paprastas: agentūros, kurios teikia finansavimą (paprastai kalbama apie tarptautines agentūras arba vyriausybines nacionalines agentūras, arba privačius fondus ar surinktus iš dovanotų lėšų – kaip kad Telethon Italijoje arba Welcome Trust Anglijoje), paprastai nefinansuoja daugiau kaip 20 procentų gautų paraiškų, o dažnai tefinansuoja apie 5 procentus. Be to, tokioms paraiškoms paruošti sugaišti gausybę laiko: juk turiu galvoje ne paprasčiausią gyvenimo aprašymo ir laiško nusiuntimą, bet surašymą jaučio odų iš 10–40 puslapių, kuriuose turi įtikinti grupę tikrintojų kiekvienu savo tyrimo aspektu, kuriuose turi nušlifuoti kiekvieną žodį tam, kad tavo projektas būtų realistiškas, nuostabus, įtikinamas. Žodžiu, turi užsiimti rinkodara, tik vietoj šūkio turi prikurti tuzinus puslapių reklamos. Pridurkime: tam, kad galėtum ko nors tikėtis, turi išsiųsti užklausas daugybei agentūrų vienu metu, ir reikia suprasti, kad daugybė tyrėjų praleidžia apie 40 procentų savo laiko vien tokioms užklausoms dėl finansavimo. Akivaizdu, kad galimybė gauti finansavimą iš esmės priklauso nuo curriculum arba nuo publikacijų (ypač tų, kurių pirmasis autorius esi tu pats).

Net ir laimėjus tokių lėšų, jos pasibaigia (beveik niekad finansavimas netrunka daugiau nei trejus metus, dažniausiai – dvejus), todėl praktiškai kasmet tenka siųsti naujas užklausas, kad užsitikrintum algą kitiems dviem metams. Ir štai čia prieiname prie svarbiausio: visos tokios fondus administruojančios agentūros, dalijančios pinigus podoktorantams, nustato amžiaus arba patirties apribojimus. Praktiškai tai reiškia, kad po 35-erių metų gauti podoktoranto stipendiją ima tapti neįmanoma. Esama tik vienos alternatyvos: tikėtis rasti nepriklausomo tyrėjo vietą, kitaip tariant, tapti jaunuoju „grupės vadovu" ir pradėti koordinuoti kitų darbą.

„Geografas gaublį pragėrė“ (rež. Aleksandras Veledinskis)
„Geografas gaublį pragėrė“ (rež. Aleksandras Veledinskis)

Šituo etapu konkurencija pasidaro bauginanti. Vertinant optimistiškai, 10 procentų podoktorantų gali tikėtis pasiekti „bandomąją profesūrą" (tenure track) (kitaip tariant, kai esi tyrimų grupės vadovas bandomajam laikotarpiui – paprastai penkerių metų perio­dui). Valandėlę sustokime ir reziumuokime, ką visa tai, kas pasakyta, reiškia:

1) Didžiąją dalį mokslinių eksperimentų pasaulyje atlieka jaunesni nei 35 metų žmonės, groteskiškai mažai apmokami (ypač Italijoje, bet ne tik) ir neatstovaujami jokios profesinės sąjungos tipo organizacijos. Tyrimų atžvilgiu jaunimas nėra ateitis – jie yra dabartis. Pasaulio moksliniai tyrimai yra tūkstančių jaunuolių rankose tiesiogine to žodžio prasme (mėgintuvėliai, kompiuteriai ir instrumentai) –­ jaunuolių, kurie atsisako gyvenimo, algos ir pelningos karjeros (jei jaunas puikus šviežiai baigęs studijas ar doktorantūrą biologas išvyksta į užsienį ir pamėgina dirbti pramonėje, šansai užsienyje susirasti privataus tyrėjo vietą yra gana dideli, o ekonominė bei socialinė padėtis tikrai geresnė) dėl aist­ros, negaudami beveik nieko mainais.

2) Moksliniai tyrimai veikia tarsi įmonė, kuri pakeičia visą savo tyrimo bei plėtojimo skyrių kas dešimt metų. Nežinau, ar tai normalu, bet mane visuomet pribloškia: tarsi visi technologinės įmonės inžinieriai būtų išmesti lauk ir priimami nauji, ką tik baigę studijas, kas dešimt metų – išskyrus tą nedaugelį, kurie tampa vadovais.

3) Konkurencija podoktorantūros lygmeniu tokia, kad labiausiai prestižinėse įstaigose lengvai susikuria kraštutinai „kraują nuodijančios" situacijos. Pamirškite platonišką dramblio kaulo bokštą. Tai reiškia, kad žmonės reguliariai sabotuoja kitų darbus, daro viską, kad nusičiuptų nuopelnus už darbą, kuriame dalyvavo mažai ar nedalyvavo visai, ir vyksta visai ne dalijimasis žiniomis: kiekvienas savo projektus laiko paslaptyje iš baimės, kad juos pasivogs kas nors iš konkurentų. Pridurkite žinomą faktą, kad tai skatina vis daugiau tyrėjų (laimė, mažumą, bet augančią) leistis į mokslines apgavystes tam, kad „išgyventų": pradedant atvejais, kai paprasčiausiai nuleidžiami standartai rezultatams patikrinti arba straipsniai nusirašomi po truputį imant tai nuo vieno, tai nuo kito, iki rezonansinių istorijų, kai duomenys tiesiog sukuriami, – visa tai tam, kad būtų garantuojama sėkmė.

Bendra pastaba: „konkurencingas" nebūtinai reiškia „meritokratinis". Dažnai šiedu žodžiai laikomi sinonimiškais. Tai reikėtų turėti omenyje tiems, kas pageidauja Italijos tyrimų srityje daugiau „konkurencingumo". Italijoje tyrimai turėtų būti labiau meritokratiniai, ne labiau konkurencingi. Italijoje jau ir taip konkuruojama – tik ne nuopelnų pagrindu.

4) Turime daugybę daugmaž 30–35 metų amžiaus žmonių su geru curriculum ar net puikių specialistų, kurie užsiėmė mokslu visą gyvenimą ir staiga atsiduria kelio vidury, pernelyg kvalifikuoti daugybei darbų ir, priešingai, nepakankamai kvalifikuoti daugybei kitų darbų. Yra įmonių, kurios turi aiškiai išreikštą politiką nepriimti žmonių su daktaro laipsniu arba podaktarų, nes tokie jau esantys pernelyg atitrūkę nuo „tikrovės". Tokie asmenys sudaro apie 70–90 procentų tų, kurie pradėjo akademinę karjerą.

5) Tas faktas, kad viskas sukasi apie publikacijas ir apie finansavimo agentūrų reikalavimus, pridūrus faktą, kad mokslinis tyrimas visada yra lošimas, lemia tai, kad šiuo metu mokslinis tyrimas atsiduria spiralėje, kuri jį daro vis mažiau drąsų, vis labiau taikomąjį ir vis labiau priklausomą nuo agentūrų politikos. Biologijos srityje beveik neįmanoma gauti paramos, jei tyrimas neturi numatytų aiškių ir tiesioginių pasekmių medicinai arba pramonei. Charlesas Darwinas šiandien iš finansavimo agentūrų negautų nė skatiko. Be to, visi podoktorantai linksta ieškoti „saugesnių" projektų, išsirausti nišeles, kuriose gali būti tikri ką nors –­ net jei nereikšminga – pasieksiantys, užuot mėginę išmokti naujų technikų ir disciplinų arba atsidėti ambicingesniems eksperimentams, nes šitie beveik visada yra tik būdas nužudyti savo karjerą.

Grįžkime prie mūsų buvusio doktoranto ir buvusio podoktoranto. Tarkime, kad jis buvo šaunuolis, kad alkūnėmis prasiskynė ten, kur reikėjo, ir gavo bandomąją profesūrą. Ką jam šitai duoda? Penkerius metus, per kuriuos bus pasiekęs akademinę laisvę, vadovaus „savo" projektui (su sąlyga, kad jis patiks tiems, kurie jam duos pinigų) ir kuriame galbūt jam dirbs pora doktorantų. Nuostabu. Gaila, kad jam reikės dar pinigų sumokėti už laboratoriją, instrumentus ir taip toliau, taigi – kad turės siuntinėti prašymus į kitas agentūras. Tas pats ciklas kaip pirma, amžinas, tik prastesnėmis sąlygomis: dabar didžioji jo laiko dalis bus praleista tyrimo (kuriam tyrėjas vadovauja, bet kurį atlieka jo doktorantai) rinkodarai ir vis mažiau tikrajam mokslui. Be to, jį spaudžia ir universitetas, nes šiuo etapu finansavimas, kurį tyrėjas gauna, skiriamas ir fakultetui finansuoti, ne tik jam pačiam. Ir čia laimi ne visi: gera pusė jų po penkerių metų grįžta namo. Dabar tyrėjui jau 40 metų, jis vykdė tyrimus visą savo gyvenimą (net jei pastaruosius penkerius jis daugiausia užsiėmė finansavimo paieškomis) ir yra nelemtai pernelyg aukštos kvalifikacijos ir per senas, kad lengvai rastų darbą.

Susiėdė gyvenimą: niekad neturėjo laisvo savaitgalio, niekad neišsilaisvino nuo savo darbo (tyrimas yra toks darbas, kuris praryja, nuo kurio protiškai niekada „neatsijungi"), greičiausiai patyrė engimą darbe (mobbing) ir neteisybių iš daugybės kolegų, galbūt atsisakė ar bent jau nustūmė į antrą planą šeimą ir vaikus, niekada nepatyrė ekonominio ar geografinio stabilumo (daugybė tyrėjų keičia valstybes 2, 3, 4 kartus gyvenime, o dažnu atveju ir daugiau), viską turėjo išsikovoti centimetras po centimetro, ir dėl ko? Kad trisdešimties, trisdešimt penkerių ar keturiasdešimties atsipeikėtų tuščiomis rankomis ir tik su kažkokiomis neaiškiomis publikacijomis, beveik tikrai pasiklydusiomis didžiulėj tūkstančių kitų [publikacijų] jūroje.

Dramblio kaulo bokštas – tik matoma akademijos dalis. Po žeme, po bokštu knibžda puikių jaunuolių podirvis – kuo stipriausių darbininkų ir ryžtingų svajoklių, kurių ateitis tėra loterija, paprasčiausia iliuzija. Savaime suprantama, tie, kas gyvena dramblio kaulo bokšte (tai yra tie, kas pagaliau pasiekė stabilią universiteto profesoriaus poziciją), yra visiškai suinteresuoti išlaikyti status quo ar netgi perdėtai išauginti doktorantų ir podoktorantų skaičių – darbo jėgą universiteto arba išorinių finansavimo agentūrų sąskaita – smegenis ir rankas, kurios atlieka visą realų tiriamąjį darbą ir kurias visada galima pakeisti, pasirengusias per keletą metų būti išmestas ir pakeistas kitomis.

Tai, ką papasakojau, natūraliai gimė iš mano patirties, aišku, kad esama išimčių ir tai tik viena medalio pusė. Esama psichologinio stimulo, t. y. faktas tas, kad dažnai užsiimantieji tyrimais visuomet svajojo jais užsiimti ir jų asmenybė kuriuo nors būdu yra priklausoma nuo tokios profesinės realizacijos ar jos apibrėžta. Iš dalies tai reiškia, kad dažnai tai psichologine prasme visa persmelkiantis amatas, kurio imamasi iš pašaukimo – neretai dar iš vaikystės dėl žinių dvasios, tad jis galiausiai apibrėžia tavo asmenybę; susidurti su užtvaromis savo tyrimo kelyje dažnai be galo erzina ir galiausiai, kai esi priverstas tą kelią pakeisti, jausmas, kad savo gyvenime „susimovei", yra kur kas stipresnis nei tas, kuris įprastai apima pasirinkusius kito tipo karjerą. Tačiau mokslas yra savotiškai nuostabus amatas: jame gebi savo mažu tyrimu pastūmėti pirmyn milžinišką žmonijos užmojį suprasti pasaulį, kuriame ji gyvena, ir – pagaliau –­ save patį. Intelektualinė laisvė gali būti svaiginanti. Gal net per daug svaiginanti: galbūt moks­lininkai pernelyg daug reflektuoja savo projektus ir per mažai – sistemą, kuri juos išlaiko, juos neša pirmyn kelerius metus ir galų gale dažnu atveju išmeta lauk. Jei manęs paklaustumėte, kokie išeities keliai iš šio kruvino išlikimo žaidimo, – atsakymo aš nežinau. Tačiau mokslininkai ir visuomenė, kurios dalis jie yra, turėtų paklausti savęs, ar tai iš tikrųjų vienintelis būdas vykdyti tyrimus. Ne tik dėl pačių mokslininkų, bet dėl visų.

2011 m. vasario 28 d.

Iš italų kalbos vertė Ieva Vasilionytė

Komentarai  

 
#1 jon 2014-03-27 18:07
Įdomu, bet pas mus nieko nėra panašaus. Dokotrantas įstoja ir rašo savo temą, dar įsidarbina dviejuose darbusoe (juk niekas nedraudžia). Jei bent kiek įmanomai ką parašo, išsileidžia savo knygelę, jokio bendro darbo, nekalbant jau apie padėjimą savo profesoriui ar institucijai, atvirkščiai - vadovas jam turi padėti. Tad rytų Europa ir vakarai tebesiskiria kaip diena ir naktis.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-03-22_nr._3466_2014-03-22_nr._3466_virselis.jpg

2014-03-21 nr. 3466

„Venera kailiuose“ (rež. Romanas Polańskis)Medūnas. Metai
De profundis


Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai