Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Aistė Kisarauskaitė. Nutylėta Romualdo Lankausko tapyba

b_200_220_2734_00_images_IMG_0237.JPG

Būna, kad menininko pavardė nyksta iš kultūrinės spaudos, nebeminima memuaruose, prapuola iš viešojo diskurso, atrandama tik specialistų disertacijose, moks­liniuose žurnaluose, amžininkų pokalbiuose... Nežinau, kodėl tampama užmirštu, ypač kai dar visai neseniai ta pavardė buvo kartojama nuolat.

Vienas iš tų į šešėlį pasitraukusių mano vaikystės herojų – Romualdas Lankauskas. Sakau – vaikystės, nes jei keisiu į „sovietmečio", bus kalbama apie tą patį laikotarpį, tačiau terminas klaidins, prieštaraus pagrindinei idėjai, dėl kurios rašau.

Lankauskas nebuvo sovietinei valdžiai priimtinas dailininkas. Jo netoleravo to meto nomenklatūra. Priešingai. Taigi, nežinau, kodėl kažkada garsėjęs kaip vienas pirmųjų Lietuvos abstrakcionistų, 1967 m. Rašytojų sąjungoje atidaręs plačiai pagarsėjusią abstrakcijų parodą, staiga tapo nebesvarbus. Nesiimu vertinti visos jo kūrybos, nagrinėti atskirų kūrinių –­ šio rašinio tikslas tiesiog priminti ir paspėlioti, kokie šablonai ar įsitikinimai iki šiol trukdo atidžiau pažvelgti į šį autorių. Turėčiau mūsų nenaudai pastebėti – čia kalti ne sovietinės valdžios, bet pačių menininkų ir meno kritikų vartoti šablonai, matyt, užsilikę iki šiol.

Visų pirma šiuo metu abstrakcionizmas apskritai sulaukia mažai dėmesio, tad visai logiška, kad neprofesionali rašytojo tapyba jo tepritraukia ypač nedaug. Gal prisideda vyraujantis įsitikinimas, kuris nėra nepagrįstas, kad didžioji dalis abstrakčiosios lietuvių tapybos išaugo iš transformuoto peizažo ar tebėra su juo glaudžiai susijusi.

Antra, apie R. Lankauską buvo sakoma – „jis nejaučia spalvos".

Akademinis socrealizmas Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, savo „palengvintai" ar vos vos pamodernintai formai taikė impresionizmą ir jo dėsnius. Juolab, kaip pastebėjo Alfonsas Andriuškevičius, svarbiausia buvo idėjiniai siužetai, o forma turėjo šiek tiek laisvės – „siužetas – valdžiai, forma –­ sau". Kai pačiai reikėjo stoti į Dailės akademiją, mano tėtis Vincas Kisarauskas keliais žodžiais paaiškino, kas yra ta tapyba: jei šešėlis – šiltas, tai šviesa – šalta ir atvirkščiai.

Suprantu, kad mano tėčio spalvos suvokimas buvo kur kas sudėtingesnis, tačiau man, norint įstoti, užteko tiek nedaug. Įstojau. Viskas paprasta – įvaldyti priešingų ir papildomų spalvų deriniai, tai ir reiškė „jausti spalvą" pačia akademiškiausia prasme.

Besivaduojantiems iš akademinio realizmo ypatingą įtaką darė Antano Gudaičio iš Paryžiaus atsinešti vėjai, padėję atsirasti Lietuvos koloristinei tapybai plačiąja prasme – ne tik kaip kiek modifikuotam impresionizmui. Dabar, žiūrėdama į V. Kisarausko paveikslus, galiu stebėti, kokį netrumpą kelią jam teko nueiti, vaduojantis iš gudaitiškų formų. Profesoriaus tapybos suvokimas, plačių pažiūrų žmogaus autoritetas darė didžiulę įtaką R. Lankauską supusių menininkų kartai. „Dailės kritikams ir dailininkams sutartinai giriant A. Gudaičio spalvas"... (A. Andriuškevičius, „Apie vieną A. Gudaičio tapybos bruožą ir jo psichologines šaknis", 1974 IX 27). „Tapyboje buvo įteisinta įvairiakryptė ekpresionistinės koloristikos kultūra", rašo E. Lubytė kataloge „Tylusis modernizmas Lietuvoje". Tačiau skyriaus pavadinimas aiškiai nurodo, kad tas įvairiakryptiškumas turi aiškią formą –­ tai arsininkų programos tęstinumas, į kurį įnešus dar šiek tiek modernumo ir buvo gautas darinys, vadinamas lietuviška koloristine mokykla.

Paradoksalu, kad net patys radikaliausi to meto menininkai neišvengė šio požiūrio štampo, ypač 1961–1967 metais, kai ir pasirodė pirmosios R. Lankausko nutapytos abstrakcijos. Taigi, į nekoloristinės mokyklos atstovą kreivai žiūrėjo net pažangesni menininkai. Tiesa, ši baisi yda kažkaip buvo atleista Linui Katinui, tačiau niekada – Teresei Marijai Rožanskaitei, kuri taip pat visą gyvenimą nešė menininkų opinijos tyliai paskelbtą verdiktą – „nejaučia spalvos", žodžiu, paveikslai yra nepakankamai geri. Arba kitas pavyzdys – niekas, net Jonas Švažas, aktyviai palaikydavęs savo mokinius atrenkant darbus LTSR Dailininkų sąjungos organizuojamose parodose, nerėmė Vladislovo Žiliaus kūrybos. „Silpnais" vadinti jo darbai buvo grafiškos geometrinės abstrakcijos, taigi, neturinčios esminių privalumų – koloristinio tapybiškumo.

Trečia – dar vienas R. Lankausko „trūkumas", taip pat susijęs su to meto meno suvokimu, yra įsitikinimas, kad tik profesionalai, t. y. baigę Dailės akademiją, gali daryti meną. Oficialiai pripažinti ne iškart, tačiau į menininkų kompaniją vis dėlto buvo priimti Linas Katinas ir Eugenijus Cukermanas. Nes jie architektai, vadinasi, turi „kažką bendro su menu", yra mokęsi artimų, giminingų specialybių.

R. Lankauskui daug blogiau – jis juk rašytojas. O dar publikuojamas sovietų valdžios, nors taip pat neišvengęs nemalonės (1962 metais CK komitetas užsakė viešą R. Lankausko kūrybos pasmerkimą). Tačiau vis dėlto jis buvo vienas iš tų, radikaliųjų, pirmųjų, lietuvių abstrakcionistų, o minėta jo kūrybos paroda tapo nemenku įvykiu menininkų visuomenėje. Remdamasi mano pagrindinės konsultantės mamos pasakojimu (tikrinant prisiminimus ar faktus, kai manęs dar nebuvo), galiu sakyti, kad ši ekspozicija buvo aptarinėjama menininkų dirbtuvėse, pokalbiuose prie vyno taurės, virtuvėse, paryčiais, kur visada baigiasi vakarėliai... Tačiau būtent čia, matyt, ir „užkliuvo" tai, kad Lankauskas niekur menų nesimokė... Žodžiu, rašytojas gerai tapyti negali. Suprask – jo kūriniai gimė ne įveikę ilgą ir sunkų kelią nuo studentiškų sovietinio realizmo darbų iki abstrakcijos. Menininkas tiesiog ėmė ir pradėjo nuo jos, nes „nieko daugiau nemoka".

Ketvirtoji pastaba, mano nuomone, yra pati liūdniausia. Gali kilti klausimas, kodėl tarp visų E. Lubytės „Tyliojo modernizmo Lietuvoje" punktų atsirado vienas vienintelis, susijęs su tapybos forma – „Kas išdrįso pirmas nutapyti abstrakciją?". „Vakaruose abstrakcija buvo modernizmo suklestėjimas, ji reiškė išsivadavimą iš tradicinės dailės kalbos, susijusios su objekto atvaizdavimu. Lietuvoje abstrakcijos apraiškos turėjo ir kitokių funkcijų: plastinės meninės kalbos įvairove buvo bandoma paneigti priverstinai brukamą socrealizmo ideologiją", – teigia Kristina Budrytė disertacijoje „Lietuvos abstrakčioji tapyba sovietmečiu".

Politinį aspektą abstrakcijos įgijo pokariu JAV. Amerikos viešajame diskurse jos tapo „laisvojo" meno etalonu ir simboliu. Taigi, atrodo, nors abstrakčioji tapyba buvo įgavusi politinio meno aspektą ir tapusi didžiuoju socrealizmo priešu, logiškai ji turėjo būti laikoma formos evoliucijos kulminacija, pačiu radikaliausiu žingsniu dailėje. Tačiau... „Kitokios, modernistinės dailės principai buvo reiškiami uždarai. Nes netgi per visą septintąjį dešimtmetį abstrakčioji dailė netapo populiari tarp pačių dailininkų", – sako K. Budrytė, kalbėdama apie lietuvių dailę. Neoficialias dailės parodas savo bute organizavusi Judita Šerienė prisimena: „Net dailininkai, ypač vyresnės kartos, modernesnių išraiškos priemonių nesuprato. Nuoširdžiai piktindavosi deformacija, dekoratyvumu, o tuo labiau – abstrakcijomis." Tarkime, Augustinui Savickui, tuo metu aktyviai rašiusiam parodų apžvalgas ir recenzijas, kuriose jis gynė tapybinės formos laisvę, abstrakčioji dailė atrodė kažkas nei­giamo, tarsi „bacila".

Iškalbingi faktai apie dvi R. Lankausko parodas. Menininko tapybos paroda „Vagos" leidykloje 1967 m. buvo skubiai uždaryta LKP CK įsakymu. Apie tai rašo savo prisiminimų knygoje buvęs leidyklos direktorius Jonas Čekys. Kitai parodai, 1974 m. turėjusiai įvykti Miesto projektavimo ir statybos institute, Kultūros ministerija nedavė leidimo. Autoriui teko susikrauti apie 40 jau paruoštų eksponuoti darbų ir, susistabdžius gatvėje sunkvežimį, skubiai juos išvežti. Suprantama kodėl – paroda būtų atidaryta kaip tik prieš gegužės pirmosios minėjimą.

Šis tekstas nėra proginis, susijęs su kokia nors paroda, įvykiu, tekstu ar pokalbiu. Tiesiog jau seniai norėjau atiduoti duoklę tam, su kurio paveikslu, kabėjusiu šalia V. Antanavičiaus, A. Kuro, A. Petrulio, A. Steponavičiaus, B. Žilytės, A. Gudaičio, M. T. Rožanskaitės, R. Vaitiekūno, A. J. Stankevičiaus-Stankaus, V. Jonausko kūrinių ir vienos rusiškos XVII a. ikonos, aš užaugau... Tiesą sakant, ši R. Lankausko abstrakcija man visad atrodė puikiai deranti prie kitų minėtų autorių kūrinių. Juolab kad jie atstovauja įvairiems kūrėjų meninės brandos periodams, yra skirtingų technikų bei formatų. Žinoma, mūsų dienomis ir piniginės verčių išraiškos labai jau nelygiavertės. Tačiau tebemanau, kad jei mes galime surengti parodą ir įžiūrėti kažką itin modernaus A. J. Stankevičiaus-Stankaus kūryboje, tai tikrai ne mažesnio dėmesio galėtų sulaukti ir R. Lankauskas. Ypač jei pavyktų atmesti tas senąsias klišes ir patyrinėti jo darbus iš šiuolaikinės perspektyvos.
Suprantu, kad visa sovietmečio dailė dar tikrai nėra pakankamai išnagrinėta. Net jei ir pasirodo vertingų mokslinių darbų, viešumoje šis laikotarpis dar prašosi daug daugiau dėmesio. Tad šio mano teksto tikslas –­ paminint kai kuriuos faktus, pamėginti sugrąžinti R. Lankausko pavardę ten, kur, mano manymu, yra jos tikroji vieta – į sovietmečio Lietuvos avangardinių meninių ieškojimų istoriją.

P. S. Tik baigdama rašyti šį tekstą atradau, kad mano tėvas buvo parašęs straipsnį apie R. Lankausko kūrybą, kurio anuomet neleista spausdinti. Tad panašu, kad atiduodu dvigubą duoklę savo vaikystei, žmonėms, kurie tada buvo svarbūs. Na, ir valio! Tuo baigiu ir užleidžiu vietą labiau pasikausčiusiems specialistams...

R. Lankausko „Ritmo sūkury" – čia

Komentarai  

 
+1 #4 Tomas 2014-04-03 20:39
Gal galima būtų publikuoti V. Kisarausko straipsnį apie R. Lankauską?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -2 #3 Rudens gatvè 7 2014-03-30 22:21
Tikri menininkai visada stato tiltus ì jùra...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-1 #2 šitas 2014-03-28 21:44
tekstukas man patiko
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -1 #1 brendas 2014-03-28 15:04
Viliuosi, kad tokia paroda bus
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-03-22_nr._3466_2014-03-22_nr._3466_virselis.jpg

2014-03-21 nr. 3466

„Venera kailiuose“ (rež. Romanas Polańskis)Medūnas. Metai
De profundis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai