Vacys Reimeris. ...ir galime pasakyti...

 

Katrenai-sentencijos

 

* * *
Sukaliau posmą – keturšonį inkilą –
kaip sykis – čiulbuoniui varnėnui tinkamą;
Vos iškėliau – girdžiu: jame varnėnas
jau švilpauja mano minčių katrenais...

 

* * *
O pagauta, nepagauta ar prarastoji
akimirka! Kaip nesunku tave atimt...
Tu išnyksti, tu susimenkini, vos stoji
akistaton su amžinybės paslaptim...

 

* * *
Kai mes atkakliai, pikti, net įžūlūs,
ieškom vien žemiškos savo Itakės, –
į mūsų akis, lyg į senkančius šulinius,
veriančiai žvelgia Visatos akys...

 

* * *
Vertybėms kintant, mums blogį ir gėrį
laikas pateikia kaip bendrą kažką...
Ir ryto saulėj vienodai viliojančiai žėri
gaivi rasa ir ėdanti odą druska...

 

* * *
Mes šitiek amžių savame Pabaltijy,
mes vienoje likimo bendro valtyje –
ir kiek sunki kelionė besitęstų –
išvien irkit rankos – lietuvių, latvių, estų...

 

* * *
Visaip būtį sukam, nelyg ruletę,
o bėgančio laiko tiesa nerūdija –
būna: kaimyną sunkiau mylėti,
negu visą žmoniją...

 

* * *
Turėk šimtą draugų, o ne šimtą litų –
mėgom sakyt patirties balsu smagiu;
bet šiandien, deja, patirtis kita paplito:
be šimto litų nebus ir draugų...

 

* * *
Tam naktis ilga, kas neužmiega,
ilgas kelias tam, kuris pavargo;
o tokiam, kuris nemyli nieko –
tam prailgsta ir gyvent ant svieto margo...

 

* * *
Jūroj audroj – mintys, jausena mainos –
čia žemę jauti, kad ir jos neturi... –
Ne veltui norėjo romusis Einšteinas
gyventi ir kurti salos švytury...

 

* * *
Kai mums baltą pranašauja –
vis baugu, kad juodą rasime...
Tai bėda, kad šiam pasauly –
kiekviena reikšmė – dviprasmė...

 

* * *
Kai metai atneša problemų daug painių,
kai viską sendina negailestingas laikas,
tam, kad netaptum suvaikėjusiu seniu,
būk visu kuo besižavintis vaikas...

 

* * *
Nors klausiam žvaigždžių, mokslų dirvą rausiame,
nors pilna išminčių, vergų ir karalių, –
tiek amžių į garsųjį Hamleto klausimą
niekas kol kas atsakyti negali...

 

* * *
Kai melas gimdo kitą melą,
o pyktis – naują pyktį,
kaip dorovingam iki galo,
kaip žmogumi išlikti?..

 

* * *
„Mano nuopelnai kultūrai labai rimti..." –
giriasi asilas... Ir kaip mums jo nesuprasti?
Tai jo gi oda švyti kietai aptempti
rėksmingi būgnai garsiam orkestre...

 

* * *
Daiktai – ar jie būties esybės svoris,
ar tik prestižo ženklas, ir tiktai?..
Ak, ką gyvenime mums nutylėti noris,
garsiai už mus pasako daiktai...

 

* * *
Galbūt tai gyvūnų globos viršūnė –
žvelgiam į aikštę – ir noris klaust kinologų:
kaip – ar žmogus čia vedžioja šunį,
ar – priešingai – šuva žmogų?..

 

* * *
Katė jei perbėgs kelią – liūdnas
likimas laukia ne visada:
nuo to priklausys galima bėda –
kas esi tu – pelė ar liūtas...

 

* * *
Kai išmesta krante be darbo guli
prie upės, Keltui priekaištauja Valtis:
tu vis dėlto – per daug gobšus, bičiuli,
ir su manim nebloga buvo keltis...

 

* * *
Nesmerkim vilties pažadų rūsčiai,
ją priekaištais atgailauti prirėmę,
nors ir žinom: viltis – geri pusryčiai,
tiktai – prasta vakarienė...

 

* * *
Valdžioj ateina permainų era –
virš kiekvienos kėdės dangus rūstėja...
Taip, aišku: nepakeičiamų nėra,
tačiau išliks nepakeistieji...

 

* * *
Adomas žinojo: Dievas nedaro klaidų,
tad vos neištiko jo paralyžius
pamačius: visų sukurta po du, po du...
O jis kažkodėl nuo pradžios – vienišius?..

 

* * *
Į pirmą pasimatymą Ieva visai ramiai
atėjo pasivėlinus... Adomas jau nerimo...
– Aš užtrukau... Kiek lauki? Ar seniai?
– O taip... Nuo pat pasaulio sukūrimo...

 

* * *
Beraštis Adomas tą dievišką dieną,
kai glaudės šalia jo Ieva klusni,
išraižė obels pilkame kamiene
pirmo meilės romano raides: A + I...

 

* * *
Abiem jiems kelią įpusėjus,
tąsa jo klostėsi miglotai –
ir buvo ievos – dulcinėjos,
o jų adomai – don kichotai...

 

* * *
Mus meilė jausmo potvyniais užlietų
iš amžių tų, kurie seniai prabėgo...
Juk buvo tiek žavių ievų – džuljetų,
ir tiek adomų – nuostabių romeo...

 

* * *
Kol mūzų galvos spindi aurom –
ar žydi vyšnios, ar dunda patrankos, –
ir ievos gims naujom dar laurom,
ir iš adomų užgims petrarkos...

 

* * *
Eina Džiaugsmas, Palaima, Viltis, Pasaka...
Nusivylimas eina, Kančia ir Skausmas įnirtęs...
Kur einat visi? Ir išgirstame atsaką:
einam į meilę patyrusių širdis...

 

„Atleidžia tik Dievas“ (rež. Nicolas Windingas Refnas)

2014-03-21 nr. 3466

„Venera kailiuose“ (rež. Romanas Polańskis)Medūnas. Metai
De profundis


Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai