Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

„Violence“: instinktai prieš dangoraižių pasaulį. Pokalbis su režisieriumi Vytautu Tinteriu

Režisierius Vytautas Tinteris, „Kino pavasaryje" pristatysiantis savo projekto „Seksualumo dekalogas" pirmąją dalį –­ trumpametražį filmą „Violence" („Smurtas"), nagrinėja neišlaisvintų instinktų, susvetimėjimo ir aklo karjerizmo temas.

b_600_402_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-03-22_nr._3466_Laima_Stasiulionyt.JPG

Vytautai, kaip prisistatytum tiems, kurie tavo vardą girdi pirmą kartą?

Save galėčiau apibūdinti kaip žmogų, kuriam įdomios žmogiškos silpnybės. Silpnumas gali daug daugiau pasakyti apie prigimtį nei herojiškumas ir bet kokie juokingi „gerų žmogeliukų" kuriami ir lietuviško meno pozityvumą skatinantys projektai ar judėjimai. Kine greičiau esu filosofas nei filmų kūrėjas, ir mano kryptį būtų galima įvardyti silpnumo filosofija. Silpnumo, laukimo ir įsiklausymo, nes šiaip jau mano visas gyvenimas yra susikoncentravęs ties laukimu. Aš laukiau leidimo gimti, tinkamos bangos, kai pirmą kartą išvydau jūrą, tinkamo žvilgsnio, leidžiančio pabučiuoti, pašnibždėti, leidimo į šypseną atsakyti šypsena. Niekada nebuvau iš tų, kurie žengia pirmąjį žingsnį. Nors žinau, kaip bus žengtas paskutinis žingsnis, bet nesakysiu.

Būtent dėl to man ir įdomi seksualumo tema: tai yra bemaž vienintelis dalykas, dėl kurio žmonės taip bijo suklysti. Tai yra tabu, kur žmonės „nedaro" klaidų. Gal greičiau maniakiškai bijo daryti klaidas! Keista, kad net gana artimi draugai ar pažįstami, kalbėdami apie seksualumą, bijo suklysti arba pasirodyti neįgalūs, negabūs ar tiesiog pavargę. Bet juk mes visi esame žmonės ir visko pasitaiko.

Teigi, kad silpnumas daugiau pasako apie žmogų nei kiti jo bruožai. Šitas požiūris dažnai gali būti nesuprastas, nes dabar juk taip populiaru „užsitaisyti" gera nuotaika ir, kaip minėjai, rengti optimistinius projektus-mokymus. Ar galima manyti, kad šia filmų serija bandysi persilaužti, nugalėti savo tariamą kuklumą?

Silpnumas yra vienas didžiausių civilizacijos pasiekimų (na, išskyrus pirmą vibratorių, prieš metus pasiųstą į kosmosą, – dabar ateiviai galės linksmintis), nes jam negalioja jokie gamtos dėsniai, žmogus gali būti silpnas ir vis tiek jaustis daugiau ar mažiau visaverčiu visuomenės nariu.

b_200_283_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-03-22_nr._3466_Violence.jpg

O visi pozityvaus mąstymo mokymai šiandien turbūt yra vienas depre­syviausių dalykų... Čia pateikiamas išvirkščias žmogaus trūkumas – tai rodo abejingumą ir bendrą žmogaus apetito gyvenimui praradimą. Tokie mokymai pardavinėja apetitą. Taip, dabar visko yra per daug, žmonės nebenori pirkti, nebenori šypsotis, nebenori mylėtis. Visi labai negatyvūs, ir galbūt tai kažką reiškia? Gal reikėtų keisti viską iš esmės? NE! Reikia, pasirodo, žmones apgaudinėti ir bandyti įkvėpti milijonierių ir kitokių lochų pavyzdžiais. Neįsivaizduoju, kam galėjo kilti mintis taip niekšiškai pelnytis iš negatyvaus žmonių mąstymo.

„Violence" – toli gražu ne pirmas tavo, kaip režisieriaus, darbas: su kinu esi susijęs jau kelerius metus. Tad tradiciškai: kas pastūmėjo nirti į šituos vandenis?

Ilgą laiką eksperimentavau ir ignoravau kino kalbą, – manau, kad nuo tada, kai pradėjau to mokytis profesionaliai, praradau nuoširdų eksperimentavimo su kamera jausmą. Atsimenu, kai man buvo septyniolika, vaikščiojau su savo buitine kamera ir filmavau kunigaikštį Vildaugą. Ten daug juokingų kadrų, bet viskas taip naiviai ir šiltai nufilmuota, kad šis kūrinys turi savotiško šarmo. Atrodo, kad dabar, įgijęs teorinių kino žinių, taip filmuoti nebegalėčiau.

Vadinasi, teorinės studijos keičia tavo požiūrį į meną, šiuo atveju – kiną. Tik iš tavo atsakymo atrodo, kad ne į gera.

Na, kinas man yra labai asmeniškas dalykas, tačiau pats jo kūrybos procesas yra grynai mechaniškas (dabar net labiau elektroniškas) atkūrimas, reprodukcija... Kai filmo idėja jau iki galo išvystyta, lieka tik techninis darbas. Kino mokykloje mes mokomės struktūros ir techninių niuansų, ir dėl to dažnai studentų filmai būna tvarkingi, bet be jokios idėjos. Kai mokaisi tik iš savo klaidų, paprasčiau atrasti ir autentišką stilių.
O šiaip manau, kad bet kokios meno studijos yra sąlyginis mokslas. Neįmanoma išmokyti meno, ir net patys mokytojai dažnai reprezentuoja ne savo dėstomą dalyką, o bando per jį egoistiškai realizuoti savo idėjas ir pasakoti apie save. Žinoma, kai kurie jų būna charizmatiški, todėl man patinka sėdėti jų paskaitose, nors žinau, kad galbūt nieko naujo ir neišmoksiu.

Papasakok apie savo mokslus. Šiuo metu studijuoji Taline audiovizualines medijas. Ar gali palyginti studijas Estijoje ir Lietuvoje? Galbūt Estijoje daugiau laisvės kurti, daugiau bendraminčių, laisvesnis mąstymas? Ar atvirkščiai?

Taip, studijuoju audiovizualines medijas, bet nuo antro kurso pasirinkau vaidybinio kino kryptį. Estijoje turiu gerus dėstytojus, bet universitetą juk kuria ne dėstytojai, o studentai. Gaila, bet čia studentai nėra labai susidomėję kinu, ir šiaip universitetas veikiau atrodo verslo, o ne kino mokykla. Manau, tokia priešprieša jau viską pasako. Kinas mane visada žavėjo tuo, kad jis niekada neuždirba pinigų (žinoma, turiu omenyje arthousinį kiną, neveikiantį pagal rinkos dėsnius).

Jeigu tavo aplinkoje vien kino verslininkai, turbūt esi gana nusivylęs.

Degu aistra kurti kiną, bet dėl daugumos dalykų, kuriuos matau aplink save, esu labai nusivylęs. Pavyzdys: prieš kelias dienas turėjome scenarijaus rašymo kursą, ir vienas iš auditorijoje sėdėjusių kolegų buvo teisininkas, anksčiau dirbęs Strasbūro teisme. Žiūrėjome dokumentinį filmą, kuriame rodomas žmogus, gulintis ant suoliuko ir tiesiog besiilsintis. Po filmo dauguma kurso draugų pareiškė, kad tai – paprasčiausias benamis ar alkoholikas... O aš sakau – kas gi čia blogo atsigulti ant suoliuko, jei pavargai ar kažko lauki? Be kita ko, buvo kuo aiškiausiai parodyta, kad žmogus nėra girtas, kad jis pasižiūri į telefoną, norėdamas sužinoti, kiek valandų, pakeičia gulėjimo poziciją. Tačiau teisininkas nukirto: žmonės miega lovose, o ne lauke. Juk čia tikras konformizmas! Taigi nuo to karto supratau, kad prigimtinė žmogaus teisė yra gulėti ir ilsėtis ant suoliuko. Kol šita teisė nebus gerbiama, negalime kalbėti apie jokias kitas teises.

Kaip apibūdintum dabartinį lietuvišką kino pasaulį? Jis pamažu gerėja, o gal atvirkščiai – yra užsistagnavęs ir vis sukasi tame pačiame socialinio realizmo ir sentimentalumo praeičiai rate?

Lietuviško kino pasaulis yra labai reklamiškas. Kūrėjai nesuvokia skirtumo tarp reklamos ir kino ir tada konservatoriškai renkasi kompromisą –­ juk reikia gyventi („uždirbsiu pinigus iš reklamos ir tada galėsiu kurti kiną"). Iš kitos pusės – Lietuvoje ne tiek jau ir daug kino žiūrovų, tad kas daugiau kūrėjams belieka? Gaila, kad neturime tradicijų laisvalaikiu eiti į kiną. Tarkim, Prahoje yra apie 20 mažų kino teatrų (kaip mūsiškiai „Skalvija" ar „Pasaka" Vilniuje), žmonės lankosi juose bemaž kasdien – tai yra susibūrimų vieta, traukos centras.

Apskritai dabartinis lietuviškas kinas išgyvena pavasarį: filmus pradeda kurti ta karta, kuri išaugo jau nepriklausomoje Lietuvoje, tad ir man pačiam įdomu – mūsų karta prarastoji ar vis dėlto ne?

Pradėjai kalbą apie reklamą. Esi prieš ją nusiteikęs?

Nemėgstu jos, nes ji kažką siūlo. Per prievartą gražiu pavidalu. Įsivaizduok tokią situaciją, kad viskas jau yra įvairiapusiškai išreklamuota, žmonėms viskas atsibodo, daugybė skirtingų kompanijų su skirtingais brandais nebeparduoda savo produktų. Žmonės prarado apetitą pirkti, žiūrėti televiziją. Ir kas tada atsitiktų? Turbūt būtų pradėtas reklamuoti Apetitas –­ naujausias modernios visuomenės produktas, turbūt vaistų pavidalu. Pirk bet ką, svarbu turėk Apetitą. Aš turbūt būsiu vienas pirmųjų, kuris įsigys tų Apetito tablečių...

Grįžkime prie kino. Kokį jį mėgsti? Kokie autoriai tave sugeba nustebinti, gerąja prasme šokiruoti?

Gyvybingumo ir entuziazmo semiuosi iš Johno Cassaveteso filmų, dvasiškai artimiausias man yra Krzysztofas Kieślowskis, o mano humoro jausmas – kaip Larso von Triero, tik truputį lietuviškai juodesnis ir groteskiškesnis. Kinematografiškai patinka Belos Tarro, Roy'aus Anderssono filmai, dar Edo Lachmano, kuris kūrė Ulricho Seidlo rojaus trilogiją. Garso dizainas įspūdingiausias Lodge'o Kerrigano filmuose („Clean, Shaven"), o geriausiai knygas ekranizuoti, manau, sekėsi Hiroshiui Teshigaharai – nuostabūs jo filmai „Pitfall", „Woman In The Dunes" ir „The Face Of Another".

Papasakok apie projektą „Seksualumo dekalogas". Kaip kilo idėja?

„Seksualumo dekalogas" – tai dešimt interaktyvių erotinių dramų su dviem skirtingomis pabaigomis –­ seksas arba susilaikymas. Visų pirma, šie filmai man padeda geriau suprasti save ir pačiam daryti tam tikrus sprendimus. Tokia tema pasirinkta todėl, kad vyksta tarsi amžina kova tarp abstinencijos, krikščioniško kentėjimo ir nuodėmių išpirkimo bei reiviško hedonizmo. Man atrodo, visas Vakarų pasaulis laviruoja tarp šių dviejų polių. Aš tiesiog noriu parodyti, kad visą laiką yra pasirinkimas. Ir bet kuris sprendimas yra teisingas.

Pirmasis „Seksualumo dekalogo" filmas – „Violence". Jame vystoma istorija apie tarptautinėje korporacijoje įstrigusią jauną moterį, nerandančią laimės nei darbe, nei šeimoje. Jos kolega nuolat jai pažeria seksualinių užuominų apie ištrūkimą kartu su juo. Įdomų vaidmenį filme atlieka ir pats žiūrovas – jis gali nulemti filmo baigtį: lytinis aktas arba susilaikymas.

Norėjau sukurti filmą apie psichologinį smurtą, kuris yra daug mažiau pastebimas, bet jo pasekmės dažnai būna itin skaudžios. Lietuva dabar yra toje stadijoje, kai žmonės dega troškimu vartoti, daryti karjerą, statyti namą, nupirkti gerų drabužėlių vaikui ir t. t. Norėjau parodyti Vilnių tokį, kuriame dangoraižiai yra šių laikų bažnyčios, o greitis, pelnas ir progresas – didžiausia Lietuvos siekiamybė. Bet už viso šito gražaus stiklinių dangoraižių paveikslėlio slepiasi užmiršti žmogaus norai bei instinktai, o fragmentuotas pasaulis ir trumpos bereikšmės kasdienės frazės paskęsta nuostabioje mazochistinėje sekso scenoje. Bet kokiu atveju, smurto šiame filme nereikia suprasti pažodžiui ir sieti jį su fizinio smurto problema, kurios mastas Lietuvoje yra nesuvokiamas. Užtenka bet kurią dieną paskaityti lietuvišką spaudą ir pasidaro labai liūdna. Bet kino tikslas nėra atkurti ar imituoti realybę. Tai yra atskira kalba, ir taškas.

Laimos Stasiulionytės nuotrauka
Laimos Stasiulionytės nuotrauka

Su kuriuo iš filmo personažų susitapatintum pats? Kuris tau artimiausias?

Kurdamas filmą susitapatinau su kiekvienu veikėju. Žinoma, pirmiausia – Julie (akt. Severija Janušauskaitė), nes pasakojama būtent jos istorija. Tada – su Arthuru (akt. Juhanas Ulfsakas), nes jis stebi aplinką, įrašinėja aplinkinius garsus, jo diktofonas pilnas paskirų frazių. Esu pastebėjęs, jog ir pats, klausydamasis atsitiktinai sutiktų žmonių istorijų, užfiksuoju ir prisimenu tik kelis žodžius, tačiau dažnai jie būna patys svarbiausi, ir iš tokių fragmentiškų frazių vėliau susidėlioja bendras vaizdas, kuris yra daug unikalesnis ir įdomesnis. Kai Julie išgirsta paskiras savo pačios ištartas frazes, sklindančias iš Arthuro diktofono, nustemba. Juk paprastai nesusimąstome, kaip mūsų balsas skamba kitiems ir kad žmonės į mus žiūri visai kitu kampu, nei mes matome iš savo perspektyvos.

Kokie tavo tolesni planai? Kada lietuviško kino gerbėjai išvys antrąjį „Seksualumo dekalogo" filmą?

Antroji ir trečioji dalys pasirodys vasaros pradžioje. Vasarą planuoju kraustytis į Kauną ir įsidarbinti fabrike, o po darbo rašyti scenarijų pilno metro filmui ir nufilmuoti jo dalį. Ieškau kaunietės merginos ir vieno kambario buto ar kambario bute. Jei susidomėjot, parašykit man į Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Ypač lauksiu intymių pasiūlymų.

Kalbėjosi Rūta Šetikaitė

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-03-22_nr._3466_2014-03-22_nr._3466_virselis.jpg

2014-03-21 nr. 3466

„Venera kailiuose“ (rež. Romanas Polańskis)Medūnas. Metai
De profundis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai