Icchokui Merui sudie iš tolo

Džojos Barysaitės nuotrauka
Džojos Barysaitės nuotrauka

Icchokas Meras
1934 10 08–2014 03 13

Ir vėl įtrūko dangus. Dar vieno šviesos gabalėlio ten jau nebeaptiksime. Icchokas, kartais pagalvodavau, juntamas kaip labai tolimas brolis gal todėl, kad pats pilnas meilės, nepaprastai šiltas... Širdis. Per mažai pasidžiaugiau jo bendravimu, retai susitikdavom, o dabar –­ per vėlu. Bet esame ir esmingai, ir broliškai kalbėjęsi.

Jam labai rūpėjo Lietuva, pirmiausiai žmonių santykiai ir kartu – lietuvių požiūris į žydus. Kitkart, prisimenant didžiąją tragediją, nepakankama atjauta; gal ne iki galo, ne iš visos širdies. O juk žmogus turėtų jausti būtent iš visos širdies – taip supratau jį, tokios širdies vyrą, kuris giliai pagaudavo, ar atjauta eina tik iš sąmonės, iš kultūros, ar iš visos širdies. Tai liko atminty kaip neužbaigtas pokalbis, kurį pasižymiu, kad galėtume pratęsti.

Gal dar kada geriau suprasim, koks jis buvo lietuvis per savo meilę mūsų kalbai. Tolimoje šalyje šlifuodamas žodžių vėrinius, nesistengė tapti kuo žinomesnis, puoselėjo ištikimybę mažajam lietuvių literatūros arealui. Ar šis jį panašiai vertino, ar atsilygino skaitytojų meile ir dėkingumu – nesiimu spręsti. Bet juodasis laiko brūkšnys kitkart paskatina atsigręžti, įsižiūrėti, ko nebeturime ir kas vis dėlto lieka. Gal sulauksime tyrimų, leidimų, ir jo pabarstytų deimantų nenuguls užmaršties dulkės.

Vytautas Landsbergis

 

Lietuvos rašytojų sąjunga su didžiu liūdesiu praneša, kad kovo 13 dieną, eidamas 80-uosius metus, po ilgos ir sunkios ligos Tel Avivo ligoninėje mirė įžymus lietuvių rašytojas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Icchokas Meras.

I. Meras gimė 1934 m. spalio 8 d. Kelmėje, žydų šeimoje. 1941 m. sušaudžius tėvus buvo išgelbėtas ir užaugintas lietuvių šeimoje. 1953 m. baigė Kelmės vidurinę mokyklą, 1958 m. – Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą ir įgijo radijo inžinieriaus specialybę. Dirbo inžinieriumi Vilniaus konstruktorių biure, Vilniaus televizijos mazgų gamykloje, redaktoriumi Lietuvos kino studijoje.

1972 m. su šeima išvyko gyventi į Izraelį. Izraelyje mokytojavo Lodo ORT techninėje vidurinėje mokykloje ir koledže, dėstė Beit-Berlo koledže.

Debiutavo apsakymų knyga „Geltonas lopas" (1960, 2005). Vėliau išleido apsakymų rinkinį „Žemė visada gyva" (1963), romaną „Lygiosios trunka akimirką" (1963, 1968, 1998, 2006), romaną „Ant ko laikosi pasaulis" (1965, 1968, 1998), romaną „Mėnulio savaitė" (1966, 1971), apsakymų rinkinį „Senas fontanas" (1971), romaną „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius" (1971, 1976, 1991, 2008), romaną vaikams „Ties gatvės žibintu" (1974, 1998), romaną „Sara" (1982, 2008), apsakymų rinkinius „Apverstas pasaulis" (1995), „Stotelė vidukelėj" (2004). Kūryba versta į daugelį kalbų.

Parašė tris scenarijus, pagal kuriuos Lietuvos kino studijoje buvo pastatyti meniniai filmai: „Kai aš mažas buvau" (bendraautoris ir filmo režisierius A. Araminas, 1968); „Birželis, vasaros pradžia" (bendraautoris ir filmo režisierius R. Vabalas, 1969); „Maža išpažintis" (bendraautoris ir filmo režisierius A. Araminas, 1970).

I. Mero mums palikti kūriniai – tai savitas, dviejų kultūrų, lietuvių ir žydų, meninis-socialinis arealas, kuriame atsiskleidžia unikalus emocinės ir istorinės patirties klodas. Būdinga, jog asmeniniai išgyvenimai šiuo atveju itin stipriai susilieja su platesnėmis sociumo gyvenimo dimensijomis. Rašytojas pabrėžia: „Kelmė išmokė mane žvelgti į gyvenimą lietuvio akimis ir neužmiršti, kad esu žydas."

Centriniai jo kūrybos motyvai, įvaizdžių telkiniai – tai holokaustas, tragiškas žydų likimas Antrojo pasaulinio karo metais, lietuvių ir žydų santykiai. Šios temos varijuojamos pagal įtaigias menines konvencijas, kur avangardizmo meninės pasiūlos apauginamos ganėtinai konkrečiais ir gyvais žmogaus egzistenciniais išgyvenimais. I. Mero kuriamas personažas, nors ir įsviestas tarp triuškinančių krumpliaračių, dažniausiai pajėgia išsaugoti savo žmogišką orumą, demonstruoja savotišką beviltišką stoicizmą. Tokie ypatumai ryškėja jo romanuose „Lygiosios trunka akimirką", „Ant ko laikosi pasaulis", „Mėnulio savaitė". Pabrėžtina, kad pilkais sovietinio socrealizmo poetikos vyravimo metais, rašytojo individualus stilius, filosofinis kūrinių pamatas buvo išskirtinis ir paveikus fenomenas.

Šiuo atžvilgiu itin reikšmingas rašytojo kūrinys – romanas „Striptizas, arba Pary­žius–Roma–Paryžius", kuriame tarsi atsisakoma vientiso siužeto, o pirmenybė teikiama individualiai jausenai ir universaliems būtiškiems patyrimams. Romane „Sara" simboliškai vaizduojamas žydės moters (tautos) likiminė patirtis Šešių dienų karo metu. „Kai rašau apie žydą, galvoju apie rusą, latvį ar čeką, o kai rašau knygą apie žydą ir lietuvį, galvoju apie žmogų", –­ sako prozininkas. Tokia jo kūrybinė nuostata lemia neblėstantį I. Mero kūrinių aktualumą.

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-03-22_nr._3466_2014-03-22_nr._3466_virselis.jpg

2014-03-21 nr. 3466

„Venera kailiuose“ (rež. Romanas Polańskis)Medūnas. Metai
De profundis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai