b_600_378_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-03-28_nr._3467_Marijus_Gailius.jpg

Trys žurnalistikos profesionalai literatūroje, trys skirtingi žanrai: proza, poezija, dokumentika, ir trys agregatinės meniškumo būsenos: skysta, minkšta, kieta. Kuri kuriam autoriui, teatsako apžvalga.

b_200_328_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-03-28_nr._3467_zydisku.jpg

Audronė Urbonai­tė. „Žydiškų daiktų kambarys". – Vilnius: „Alma littera", 2014.

Apie trečiąją A. Urbonaitės knygą nepritinka kalbėti vienaprasmiškai, ypač trumpoje ir pasmerktoje nuslysti paviršiumi apžvalgoje, todėl prie pirminių išvadų dera eiti atsargiai, it į ranką imant „vyšninę vazą su dangčiu, į kurią tilptų puskilogramis chalvos" (p. 8). Skubotai kūrinį įvertinus gali nutikti kaip tiems salotiniams termosams, tyčia sukultiems pagrindinės knygos veikėjos Hedvos (p. 147).

Apžvalgininkas, net ir genamas vidinio šaršalo į šipulius sumalti romaną, jeigu jis nebūtinai patiko, privalo susivaldyti. Man valdytis nebūtina, nes knyga patiko. Kažkuo.

Deja, „patiko" – ne objektyvi meno vertinimo ir ne literatūros kritikos kategorija, tad metu ją iš galvos ir rausiuosi šiame meniniame virale kaip kiniškame patiekale, kapstau pagaliukais, vis taikausi sugriebti riebesnį gabalėlį, vis gnybiu, jau keliu prie burnos, bet tas šast išslysta, tik aromatas nosį suvilgo. Toks tas „Žydiškų daiktų kambarys" – rodos, surytum visą, bet lieka tik kvapas.

Kad šis tekstas – kaip ryžių kūgelis iš kiniškos virtuvės, rodo ir dėstymo struktūra – pastraipos čia byra lyg kruopos, o ilgiausioji neperkopia nė šešių eilučių. Gali būti, kad autorė, rašydama prozą, pritaikė laikraštinį ar internetinį tekstų komponavimo metodą (esu girdėjęs legendų, jog „Lietuvos ryto" pastraipų ilgis būdavo net matuojamas liniuotėmis, kad tik neviršytų „standarto"), nors veikiau šis minčių dozavimas pasitelktas ilgesingai kūrinio nuotaikai sukurti, kuri išlieka tolygi kone per visą pasakojimą iki fantasmagoriškos atomazgos Alpėse. Difuziškai į daugybę prasminių molekulių išskaidytas kalbėjimas, regis, pasiteisina ir įgyja specifinį vidinio rimo krūvį, primenantį Alessandro Baricco apysakos „Šilkas" žodžių elektromagnetinę sąveiką.

A. Urbonaitės sukurtoje istorijoje vaizduojami moters, siekiančios susigrąžinti tėvą, išgyvenimai, todėl fabulos plėtotė yra introvertinė. Natūralu, kad tuomet sakiniai dažnai lipdomi iš metaforų ir aforizmų, ir A. Urbonaitė juos kuria įtaigius, apšlifuotais kampais, nekeliančius trumpo jungimo suvokimo instaliacijoje: maistas sustojusiame skrandyje – tai į vidurius slenkantis cemento luitas (p. 40), tėvo jėgos vandenyje tokios, kad „viena ranka būtų nuplukdęs į Jaltą garvežį" (p. 53), šiknalaižys mintyse nešėsi „raudoną kilimą ir laukė momento, kada jį tiesti" (p. 170), o nuo versijų pavargstama, nes „jos buvo kaip liniuotės –­ per tiesios" (p. 193). A. Urbonaitė gana drausmingai ir išradingai sugainioja menines priemones į smulkiuosius teksto vienetus –­ sakinius, kur įprastai užtenka vieno tropo vienai reikšmei, tačiau dažnokai lyg per gilioje moteriškoje rankinėje susipai­nioja dėstydama platesnę mintį, ir vietomis tekstas suskamba kaip kliedesys. Dėstymo logikos spragos akivaizdžios kai kuriuose aprašymuose ir aforizmuose, kurie yra tiesiog pai­kos nesąmonės, ypač gausėjančios į knygos galą: „Kažkodėl niekada nėra pasitaikę kilniai besielgiančių vyrų" (p. 202), „Neklusnių jo plaukų sruogose lizdą iš druskos buvo susisukęs jūrų erelis, visai nerūpestingas" (p. 235), „Vyrai yra praktiški, nes svajojimas alina" (p. 243). Iš principo pernelyg neapsiriktume visą siužetą pavadinę viena grandiozine nesąmone, tačiau, netgi priėmus tokį grubų verdiktą, vaizduojama fantastinė įvykių eiga įtikina, o kitą tikriausiai gali ir pakerėti. Tikroviškumo pusiausvyrą grąžina traškūs aforizmai: „biografija – pažymys už iliuzijas" (p. 72), „Liūdni šaunuoliai traukia moteris, nes jos viliasi aptikti jausmų" (p. 221) ir kiti.

Na, o kokia istorija pasakojama „Žydiškų daiktų kambaryje"? Paviršutiniškai žiūrint, ji nelogiška, kvazirealistinė, fantasmagoriška. Bet, priėmus sąlygą, jog čia romantizuotai skleidžiama psichinė patologija, siūloma siužeto struktūra tarytum turi teisę egzistuoti kaip psichiškai nestabilios asmenybės negalavimų išdava ir genezė. Keli kūrinio perpratimo raktai yra akivaizdžiai siūlomi pačios autorės. Jos sukurta herojė Hedva „nemoka susitaikyti, jog realybė (...) protingesnė" (p. 72), ir negali sustabdyti savo neadekvataus elgesio dar nuo vaikystės: „Protingas vaikas būtų sustojęs. Bet ne aš" (p. 81). Suaugusi Hedva patiria psichosomatinius simptomus, liudijančius ligą: „Bėda, kad mane naikino nerimas, aprašytas psichiatrijos vadovėliuose" (p. 123).

Drūtai tariant, ilgainiui herojė susikuria klaidų iliuzinį pasaulį, kurio vienintelė prasmė – susigrąžinti tėvą bet kokia kaina. Visa Hedvos godojimų litanija prarasto tėvo betrokštant, nuolat atkartojama, bet neįgrystanti, liudija apie neišspręstą klasikinį Elektros kompleksą, kuris vėliau perauga į sau ir aplinkiniams pavojingą sutrikimą. Šių psichinių procesų šaknys glūdi gilioje vaikystėje, bet veikėja negali iki jų prisikasti, nes paprasčiausiai neatsimena – neatsimena net tėvo veido, tik kvapą.

Kaip tada skaitytojui iškasti Hedvos sutrikimo šaknį, jeigu autorė vedžioja už nosies? Tenka griebtis užuominų, kurios pasakotojai išsprūsta, ir pažiūrėti į jas labai rimtai. Pažiūrėjus rimtai į kai kuriuos nuo savęs pačios slepiamus herojės paliudijimus, išryškėja klinikinio ligos atvejo kontūrai – mergaitė nuo vaikystės buvo tvirkinama. Tačiau šią traumą išstūmė, kartu užmarštin nugramzdindama konkrečius atsiminimus su realybei adekvačiai suvokti būtina patirtim. Lieka tik melancholijomis apkaišioti minčių atšvaitai. Ir kelios konkretybės. Štai tėvo ir dukters pasiplaukiojimo scenoje geismas tampa stipresnis net už pavojų paskęsti: jis „godžiai pabučiavo savo dukters, kurios visai nepažinojo, šaltą ir šlapią krūties bokštelį", o incestas metaforiškai šiame fragmente apibūdinamas kaip „kitas pavojingas krantas" (p. 55). Tėvas nesąmoningai nepadoriai liečia suaugusią dukrą jau gulėdamas ligos patale, jiedviem susitikus po daugybės metų, jog net „kalnai nusisuko, kad nereikėtų liudyti teisme" (p. 188).

Kraujomaišos situacija, įteisinant Elektros kompleksą, įsibėgėja pašalinus dukters konkurentę – pamotę Sofiją (p. 90), kol pagaliau suvis nebelieka socialinių suvaržymų: „mudu maudėmės drungnoje jūroje visai nuogi už uolų", o liguista bendrystė perauga į vienareikšmį statusą: „Aš buvau tėvo mylimoji" (p. 91).

Kadaise patirta seksualinė prievarta paaiškina kūrinio veikėjos jausmų dinamiką ir veiksmų logiką, bet netinka kūrinio atomazgai vertinti – nesuvokiama, kodėl trys personažai – duktė, jos tėvas ir vaikystės draugas – ištremiami dvejiems metams (!) į sugriuvusią sanatoriją Alpėse. Viename epizode (p. 254) jau buvo galima pamanyti, kad Hedva gydoma psichiatrinėje klinikoje ir kad vaizduojama tikrovė yra ištisa jos haliucinacija, bet tokios realistiškos detalės, kaip į veiksmą įtraukti turistai (p. 276), sukelia painiavą norint suvokti, kas iš tiesų vyksta. Tegu pabando galvosūkį išspręsti kiti kritikai, man gana. Vis dėlto tenka daryti išvadą, kad A. Urbonaitei kyla rimtų keblumų vaizduojant materialųjį pasaulį, kurio pagal jokią logiką –­ net patologijos – nepasiseks priimti kaip herojės vidinio vyksmo.

Nors psichoanalitinės Elektros komplekso variacijos pasaulio literatūroje yra ganėtinai retos ir A. Urbonaitę dera pagirti už lietuvišką Elektros istoriją, bet perskaičius knygą neapleidžia įspūdis, kad rašytoja pati iki galo neįsisąmonino savo romano naratyvo ir nenorom paliko prasminių minų lauką. Kaip neįsisąmonintas ksenofobiškumas, prasprūsdavęs dar ankstesnėje knygoje „Cukruota žuvis", taip ir naujausiame romane epitetas „žydiškas" kišamas kur tik papuola ir yra beprasmiškas, o veikėjų charakteristika, vis pabrėžiant jų tautinę tapatybę, nė kiek nepakistų, jei būtų pavartotas koks kitas žodis, kad ir „lenkiškas".

b_200_291_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-03-28_nr._3467_laiskai-is-kabulo.jpg

Eglė Digrytė. „Laiškai iš Kabulo". – Vilnius: „Tyto alba", 2014.

Jums turėtų būti įdomu – aną savaitgalį gaminau troškinį pagal močiutės receptą: kopūstai, bulvės, morkos, svogūnai, beriami sluoksniais į puodą, o daržovėms suminkštėjus įmaišoma mėsos. Turiu pasakyti šį tą reikšmingo ir apie spintą. Ji dvivėrių durų, sena, bet dar tvirta. Parsivežiau baldą iš buvusių namų gerai apsvarstęs: pirkti naują ar priglausti aną, man visuomet priklausiusią. Supratau neapsirikęs, suveržiau, sukaliau, ir štai dabar lyg specialiai šiam kambariui projektuota dunkso kampe, o žmona patenkinta dar padarė išvadą: viskas tilpo ir dar vietos liko!

Jūs ką tik perskaitėte vieną pastraipą iš mano nesuvaidinto gyvenimo ir aš nė kiek neabejoju, kad esate sužavėti. Nes kas kita, jei ne pagražinta daiktinė realybė prašosi ją uoliai iki mažyčių smulkmenų aprašinėti, kas gi daugiau, jei ne nuzulinta tikrovė verta sugulti net į knygą. Tad didžiai ačiū šią dorą tiesą supratusiai kolegei Eglei, kuri parašė ir išleido nepakartojamą nuotykių apybraižą, paįvairinusią mano nykų savaitgalį tarp spintos sukimo ir šiupinio pietums ir leidusią iki zvimbėjimo smilkiniuose patirti, kaip gyvena žmonės Afganistane – šalyje, kur karas.

Pirmiausia paminėsiu, kad ši knyga, kaip ir dera visavertei kelionių dokumentikai, yra apie maistą, drabužius ir kelius. Na, dar higiena, šiokie tokie peizažai ir panašiai. Žvitri autorės akis fiksuoja išsamią afganistaniečių, nors vis dėlto daugiausia – savo garderobo, konsteliaciją erdvėje ir laike, daug dėmesio skiria detalėms, kaip, pavyzdžiui, skaros storis, kilimo raštas ar rankovės ilgis, su pavydėtina ekspertine atida aprašo drabužių politinę, psichologinę, ekonominę, kultūrinę ir net estetinę reikšmę (p. 12, 14, 16, 21, 76–79, 103, 148, 181, 228).

Skaičiusieji Vaivos Grainytės kelionės apybraižą „Pekino dienoraščiai" sakosi pastebėję, kad autorė perteikia buvimo svetimoje šalyje jausmą ir vidinę refleksiją. Todėl įdomu. „Laiškų iš Kabulo" autorė irgi reflektuoja. Tiesa, ne taip gausiai ir ne taip giliai – turbūt dėl karščio. Jei dar tiksliau, tai vos keliuose knygos fragmentuose intymiau atsigręžiama į save ar į kitą. Sodybą primenančiame restorane patirtą jausmą E. Digrytė išsako fenomenologiškai išplėtodama: „Ten buvo galima užsimiršti ir galvoti, kad sumokėjęs už maistą ir palikęs padavėjui pluoštelį nučiupinėtų afganių išeisi į gatvę ir nužingsniuosi parko link, kur parkritęs ant žolės visą popietę skaitysi knygą, arba pasigausi taksi ir važiuosi pas draugus, o gal patrauksi į prekybos centrus" (p. 83), o į religinius ritualus panirusio kolegos būseną perteikia per „kito pasaulio" metaforą: „Kaderas spėjo pakelti galvą ir žvilgtelėti į mane. Akys buvo lyg transo apimto žmogaus. Kiek esu mačiusi besi­meldžiančių krikščionių, niekada nepastebėdavau panašaus žvilgsnio. O musulmonai sugeba per kelias maldos minutes tarytum persikelti į kitą pasaulį" (p. 123). Dar keliuose epizoduose pavyksta sukurti pakankamai įtaigią pasakojimo intrigą: kai pasakotoja savo namuose aptinka „sniego senį" (p. 38), kai per gimtadienį patiria žemės drebėjimą (p. 139), kai pajunta teroristinio išpuolio grėsmę (p. 210) – kitaip sakant, galimo pavojaus atvejais.

Bet kaip minėjau, tai knyga apie kelius, drabužius ir maistą, o ne apie refleksijas ir autorefleksijas. Maistas „Laiškuose iš Kabulo" vaizduojamas ne kaip paklausą tarp skaitytojų turinti pažintinė kulinarija beigi egzotinė virtuvė, o kaip elementarus kimšalas skrandžiui. Skaitytojas delikačiai informuojamas, kad Afganistane labiausiai gomurį pamalonina arbūzų sultys, mangai ir vietinė duona, bet ir kitiems produktams bei patiekalams skiriama adekvačių receptorinių įžvalgų (p. 20, 30, 68, 82, 94, 125–131, 160, 175, 180, 185, 197, 224). Šiame gastronominiame kontekste puikiai dera autorės meistriškai įkomponuotas vienas įspūdingiausių aplinkos aprašymų – šikinyko vaizdas: „Tualetas lyg senais laikais mokykloje – skylė grindyse. Bet naujutėlis ir švarutėlis. Afganistaniečiai net naujuose statiniuose neatsisako tokios sanitarijos. Tualetinio popieriaus nebuvo, bet buvo žarnelių – apsiplauti. Prie kriauklės buvo padėti keli muilo gabalėliai ir minkštas rankšluostis" (p. 100).

Dar neminėjau, bet ši knyga yra būtent apie maistą, apie kelius ir apie drabužius. Čia sužinai, kad keliai būna asfaltuoti arba neasfaltuoti, kad kelionė mieste trunka pusvalandį arba ilgiau, kad tam tikras zonas saugo apsaugininkai arba nesaugo. Daug ką čia sužinai. Visai šviežias Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 7 d. įsakymas Nr. V-81 „Dėl automobilių kelių vertikaliųjų kelio ženklų įrengimo taisyklių ĮT VŽ 14 patvirtinimo" juk irgi savaip įdomus tekstas.

Dokumentinei prozai taikomi panašūs retorinio raiškumo reikalavimai kaip ir grožinei literatūrai, tad ir „Laiškuose iš Kabulo" verta pakapstinėti meninių stiliaus priemonių. Jų esama, ir pirmiausia tai novatoriškos pačios E. Digrytės išrastos literatūrinės figūros: pakartojimas, pasikartojimas ir kartojimasis. Praktiškai identiškas taksi mašinų talpumo aprašymas kartojasi 56 ir 120 puslapiuose, paskui visai greta, 76 ir 78 puslapiuose, autorė pasikartoja teigdama, kad kartais žmonės rengiasi vakarietiškai, o kad apsitepus dumblo kauke ir išsimuilavus dingsta vanduo, pakartojama 37 ir 181 puslapiuose... Praktiškai identiškas taksi mašinų talpumo aprašymas kartojasi... oi! Kartojuosi. Apskritai visa knyga atrodo kaip atsikartojantis savo pačios puslapių aidas. Kitų raiškos priemonių reta, bet rastos gali suskambėti paradoksaliai, pavyzdžiui: tenykštis dykumų klimatas palyginamas su... dykuma kitame žemyne: „lauke saulė spirgino kaip Sacharoje" (p. 37).

Išraiškingiausiais kūrinio elementais vis dėlto įvardyčiau keletą tarstelėtų sąmojų, iš kurių vieną verta pacituoti kaip šaunų kultūrinį aforizmą: „Tačiau jis dar spėjo mane gosliai apčiupinėti. Stambulo turguje viskas vyksta panašiai, tik pardavėjai pirmiausia pastato puodelį arbatos ir tada ima meilikauti, o Kabule arbatą atneša po visko" (p. 107).

Labai pasistengus „Laiškus iš Kabulo" įmanoma perskaityti kaip alegorinę studiją, atskleidžiančią, kokius dvasinius ir fizinius vargus tenka išgyventi šalyje, apimtoje karo, kai tenka galvoti tik apie maistą, drabužius, kelius ir maistą, o apie aukštus idealus ir žmogaus vidines būsenas, suprask, svaičioti pritinka nebent taikos sąlygomis.

Bet ši nekalta saviapgaulė, užvertus apybraižą, neapsaugos nuo nejaukaus įspūdžio, kad autorė Afganistane tarytum nė nebuvusi.

b_200_300_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-03-28_nr._3467_mindaugas-nastaravicius-mo.jpg

Mindaugas Nastaravičius. „Mo". – Vilnius: „Tyto alba", 2014.

Mindaugas ir antrojoje savo knygoje rašo „nuo vaikystės" („Dėmėtų akių", p. 78). Nors antrosios knygos nuotolis nuo vaikystės yra ketveriais metais ilgesnis nei pirmosios, pats šios knygos herojaus santykis su vaikyste atrodo artimesnis. Tai ne paradoksas: autorius turėjo dar ketverius metus savo praeities patirčiai išnokinti. Ką reiškia ketveri metai žmogui? Rašytojui, poetui? Daug, žvėriškai daug –­­ per ketverius metus galima atsiskleisti arba užgesti. Gal net visiškai išsitrinti, be galimybės kada nors vėl savo išmone iššauti.

Mindaugas pereinamąjį laikotarpį iš lyrikos naujakurio į pripažintus poetus išlaiko. Be abejo. Juk dar nė knygai neišėjus gerbėjų auditorijos nuo Vilniaus iki Druskininkų net pasikrykštaudamos klausėsi naujųjų charizmatiškojo autoriaus naratyvinių eilių „Papjovėme, bet nevalgėme" ar „Šūvis iš Statybininkų gatvės", o po šių literatūrinių singlų daugmaž buvo aišku, kokio rinkinio tikėtis. Publikos lūkesčius pranoksta jau pats pirmasis knygos žodis –­ antraštė „Mo", tiesiog skiemuo, garsas, bet toks netikėtas ir skambus, kad kaipmat norisi išsiaiškinti šios mo-r­­­femos klastą (vienas galvosūkio sprendinių pateikiamas pačioje „Mo").

Ir pati knyga regisi patikimesnė: „Dėmėtų akių" kai kurie eilėraščiai dar buvo trapūs, o „Mo" tekstai įaugę į puslapius kaip „į kamieną įauga šakos" (p. 33). Į antrąją knygą persikelia svarbiausi autoriaus įvaizdžiai: tėvas, mylimosios, vaikystės draugai; jis savo įprasta maniera tarytum neypatingą ir natūralų praeities nutikimą apgaubia jautriu emociniu ir poetiniu lauku, kartais – švelniu humoru. Aidas Marčėnas knygos reverse tiksliai įvardija didįjį Mindaugo kūrybos leitmotyvą – tai Atmintis. Be abejo, be abejo. Būtų galima patikslinti: negilioji atmintis –­ pats autorius dar toks jaunas, –­ užtat per gyvą ir gabų kalbėjimą įgyjanti prasminį gylį.

Ir dar begal svarbu, kokią įtaką atmintis pasakotojui daro dabar (kartu ir mirties akivaizdoje, be abejo). O yra taip: lyrinio herojaus santykis su praeitimi ir tikrove yra įtemptas ir dramatiškas. Tiek rinkinyje „Mo", tiek pirmojoje knygoje subjektas vis nesijaučia gyvenantis – jau nesijaučia arba dar nesijaučia. Pavyzdžiui, rinkinyje „Dėmėtų akių" išlieja: „esu, kaip tu sakai, išsigalvojęs / pasaulį tikrą, tai, ko iš tiesų / nėra pasaulyje" (p. 41) arba analogišką būseną reflektuoja per klasikinį veidrodžio įvaizdį: „galėtum būti atspindžiu savęs ar veidrodžiu/ kuris // įšalęs į tave parodo kitą" (p. 37). Šiam būties dvilypumui atskleisti autorius dar pirmojoje knygoje pasitelkė gausią gyvūnų poetinę draugiją (p. 15, 73 ir kt.). Ne mažesnes teises egzistenciniams subjekto išgyvenimams įrėminti ir įforminti faunos atstovai turi ir antrojoje knygoje – ypač eilėraštyje „Šiame kelyje šiais metais" (p. 32).

Mindaugo eilėraščių būties budėtojui tikrovė yra „visai netyčia" (p. 5), kur „nė vieno iš mūsų nėra" (p. 9), o pats „pasaulis kitas kuriame esu" (p. 15). Buvimo nebūnant būseną autorius (padedamas naminių gyvulių ir ypač paukš­čių, be abejo) plėtoja per apčiuopiamą atitikmenį turinčius poetinius „negatyvus": veidrodį, voratinklį, šešėlį, dugną, užmerktas akis. Arba kitą tokį patį –­ žmogų, su kuriuo bandoma megzti ryšį, bet kuris dėl tikrovės gležnumo ir būties netvarumo išsidraiko kaip voratinklis (p. 58).

Šios nerealios realybės – prarasto laiko ir laukiamo laiko, turėto ir dar neįgyto – sąlygomis intensyviausiai supurto septynstrofis „Dvigubas dugnas" (p. 23). Jau pats pavadinimas, be abejo, yra lyrinio subjekto dvilypės pasaulėvokos metafora. Šiam eilėraščiui laisvai galima skirti visą „25-ojo" skiltį, bet čia tik paminėsiu, kad per padalyto dangaus ir slieko metaforas, perskirdamas savo gyvenimą į praeitą ir dabartinį, buvusįjį mišką ir esamąjį mišką, kur „iš tikrųjų nieko nėra", lyrinis subjektas atskleidžia virpančią, suvirpinančią savojo esimo padėtį:

o kibiras, kuriame augindavau sliekus, niekada
neturėjo dugno – jie išeidavo ir sugrįždavo –
ir žemė būdavo padalinta, ir viskas yra susimaišę.