Mintys tekstų paraštėse

b_200_355_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-04-25_nr._3471_Svedas.jpg

Rinkimai

Lietuvoje vyksta Prezidento rinkimai. Kampanija vangi; dėl rinkėjų simpatijų konkuruojantys asmenys nesugeba pasakyti nieko įdomaus apie tai, kaip jie įsivaizduoja valstybės raidą artimiausioje perspektyvoje; intrigos ar bent jos regimybės nepajėgia sukurti ir kandidatams talkinantys visokių „mosčių" specialistai; potencialus elektoratas akivaizdžiai nuobodžiauja (tiksli situacijos diagnozė – lrt.lt tinklalapyje publikuotas Vytenio Radžiūno tekstas „Kodėl Lietuvoje nebeliko rinkimų kovos"). Iš pirmo žvilgsnio atrodytų – ar verta į visa tai atsižvelgti? Juk ką tik aptarto politinio proceso atomazga beveik aiški – kaip žurnalo „Valstybė" balandžio mėn. numeryje konstatuoja Audrius Matonis, „Prezidento rinkimų intriga bus. Bet po 5 metų".

Kita vertus, prezidento rinkimai yra retai pasitaikanti proga pakalbėti apie itin svarbius dalykus, o būtent –­ kaip ruošiamės kurti savo ateitį? Jeigu šio iššūkio vengia pretendentai į Prezidento postą, turėtų prabilti viešieji intelektualai, politologai, žurnalistai ir kiti pilietiški bei idėjų turintys asmenys. Lietuviškoje žiniasklaidoje išskirtiniu tekstu šiuo atveju laikyčiau Tomo Janeliūno publikaciją žurnalo „IQ" balandžio mėn. numeryje „Gero prezidento receptas". Šiame straipsnyje suformuluotos 5 idėjos, kurios turėtų praversti savos programos nesugebantiems parašyti rinkimų kampanijos dalyviams. Anot T. Janeliūno, Lietuvos Respublikos Prezidentas turėtų: 1) esmingai prisidėti prie Lietuvos visuomenės tapatybės formavimo; 2) aktyviai veikti teisėsaugos ir saugumo sferoje; 3) prisiimti pareigą ir atsakomybę už tinkamos gynybos politikos formavimą; 4) nuosekliai įgyvendinti valstybei naudingą užsienio politikos strategiją (esmine jos dalimi tekste įvardijamas „partnerių" susigrąžinimo tikslas); 5) telkti gabiausius įvairių sričių ekspertus, kurie gali prisidėti prie valstybės raidos vizijos konstravimo ir jos realizavimo.

Perfrazavus vieną patarlę – kad taip iš politologo teksto į būsimo Lietuvos Respublikos Prezidento darbotvarkę... Jeigu aukščiausias valstybės pareigūnas nekreips deramo dėmesio į anksčiau įvardytas veiklos sferas, mūsų valstybei ir visuomenei galimybių iš istorijos objekto virsti istorijos subjektu žymiai sumažės. O istorijos objektų likimą, kaip žinia, sprendžia ne jie patys.

Filmas

Balandžio pradžioje baigėsi festivalis „Kino pavasaris", 17 dienų lėmęs Vilniuje ir Kaune gyvenančių kinomanų gyvenimo ritmą. Panašu, kad pastarojo renginio organizatoriai kiekvienais metais siekia vis naujų rekordų. Kaip antai, 19-ajame kino festivalyje buvo parodyti 247 filmai iš 67 šalių. Festivalio programos sudarinėtojas Edvinas Pukšta nepatingėjo suskaičiuoti, kad visų į „Kino pavasarį" atvežtų kino juostų trukmė – net 287 valandos ir 39 minutės, vadinasi, visiems filmams peržiūrėti nonstop režimu būtų prireikę net 12 parų.

Ką visa ta skaičių ekvilibristika, sumuojant filmus ir jiems „suvartoti" reikalingą laiką, pasako apie „Kino pavasarį"? Manyčiau, tik tiek, kad pučiantis festivalio programai, į ją neišvengiamai patenka vis daugiau abejotinos vertės filmų. Kita vertus, šiais metais festivalyje buvo galima išvysti ir keletą tikrai įdomių kino režisierių darbų. Vienas tokių filmų – Aleksejaus Germano juosta „Sunku būti Dievu" (2013), nufilmuota remiantis to paties pavadinimo Arkadijaus ir Boriso Strugackių romanu (1964). Abejingų šis A. Germano filmas nepaliko – vienus jis sužavėjo; kiti po peržiūros neslėpė savo susierzinimo. Nenuostabu, kad pastaroji kino juosta neliko nepastebėta ir kultūrinės žiniasklaidos. Narius Kairys savo tekste „Sunku būti dievu arba Totalinė Aleksejaus Germano vizija" („Šiaurės Atėnai", Nr. 14) interpretavo filmą kaip režisieriaus pranašystę, piešiančią niūrią XXI a. Rusijos ir pasaulio ateitį. Kino kritikė Živilė Pipinytė recenzijoje „Nuosprendis pasauliui" („7 meno dienos", Nr. 12) suformulavo kelias įžvalgas: šis filmas priverčia persvarstyti požiūrį į kiną, tačiau pasijutęs filosofu, kuris esą vienintelis žino tiesą, režisierius kalba perdėm tiesmukai. Todėl filmo „Sunku būti Dievu" kino kritikė nėra linkusi vertinti kaip A. Germano kūrybos viršūnės.

Man asmeniškai filmas tapo pretekstu grįžti prie Strugackių romano, pasakojančio apie Eksperimentinės istorijos instituto mokslinių bendradarbių ekspediciją Arkanaro planetoje, kurios metu istorikai stebi viduramžišką civilizaciją, neturėdami teisės aktyviai kištis į prieš jų akis besi­klostančių (dažniausiai šiurpių) įvykių eigą. Istoriko Antono (apsimetinėjančio kilminguoju donu Rumata), kuriam draudžiama žudyti, likimas Arkanaro planetoje verčia prisiminti praeities tyrinėtojų specialybei galiojančius kanonus, vienas iš kurių byloja / perspėja, kad analizuodami bei aiškindami praeitį neįsigyventume į Dievo vaidmenį ir nepasiduotume pagundai lengva ranka pateisinti arba teisti (pastarasis veiksmas dažnu atveju įgyja žudančią jėgą).

Polemika

Kovo 27 d., minint Tarptautinę teatro dieną, Juozo Miltinio dramos teatre vieno iš pačių netvariausių menų kūrėjams išdalyti „Auksiniai scenos kryžiai". Geriausia režisiere už spektaklį „Mūsų klasė" pripažinta Yana Ross. Apie Tadeuszo Słobodzianeko pjesės pastatymą, kūrybinės grupės (auto)refleksijas ir teatro kritikų reakciją esu trumpai užsiminęs savo apžvalgoje, kurią „Literatūra ir menas" spausdino 2013-ųjų Nr. 38. Vėl grįžti prie „Mūsų klasės" tenka dėl pastaruoju metu įsiliepsnojusios polemikos, kurią įžiebė Lino Vildžiūno tekstas „Grafomanijos legitimacija", kvestionuojantis teatrologų komisijos sprendimą geriausia metų režisiere įvardyti Y. Ross („7 meno dienos", Nr. 13). „...ar galima vertinti režisūrą, jei ji sunaikina pjesės esmę, tragediją paverčia farsu, jei sceninis balaganas vos ne sąmoningai užgožia svarbiausius prasminius akcentus, o pigus komikavimas juos iškreipia?" –­ pastarasis L. Vildžiūno verdiktas, išsakytas kaip aštrus klausimas, sujudino teatralus. Kino kritiko ir žydų kultūros Lietuvoje studijų centro „Atminties namai" steigėjo mestą pirštinę pirmasis pakėlė Andrius Jevsejevas, internetiniame dienraštyje lrytas.lt balandžio 9 d. paskelbdamas „Repliką L. Vildžiūnui: kodėl krokodilas neskraido?". Tai ganėtinai prieštaringas tekstas, kurio autoriui šį kartą poleminis įkarštis tikriausiai buvo svarbesnis, nei tvirtų argumentų paieška ginčijantis su oponentu. Nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga savo atsakyme „Tiesos monopolis?" („7 meno dienos", Nr. 14) diskusiją nukreipė fundamentalių klausimų svarstymo link. Viena iš svarbiausių A. Liugos tezių skamba taip: „Suprantama, menininkas neturi teisės neigti ar kaip nors falsifikuoti istorinę tiesą, tačiau jis yra laisvas istoriją interpretuoti, ieškodamas gyvo santykio su ja bei provokuodamas amžininkus susiformuoti savąjį."

„Mūsų klasė“ (rež. Y. Ross). Mikko Waltari nuotrauka
„Mūsų klasė“ (rež. Y. Ross). Mikko Waltari nuotrauka

Siekiant suvokti diskusijos kontekstus, svarbu paminėti, kad tiek pats pjesės autorius, tiek ir kai kurie lenkų teatro kritikai (pvz., Romanas Pawłowskis) itin palankiai įvertino Y. Ross pasirinktą istorijos kaip farso pasakojimo būdą. Paminėjus pastarąją aplinkybę, tikriausiai retrogradiškai nuskambės prisipažinimas, jog man nepatiko tai, kaip režisierė interpretavo T. Słobodzianeko pjesės tekstą. „Tragedijos ir farso giminystė šiuolaikiniame mene, o ypač istorinėmis temomis, jau tapo bendresne tendencija. Taip suvokiamos istorinės katastrofos šiuolaikiniame poapokaliptiniame pasaulyje", – tikriausiai šiais žodžiais sureaguotų į mano prisipažinimą A. Liuga (citata iš jo teksto „Tiesos monopolis").

Tačiau šiuo atveju lieka vienas „bet", už kurio slypi keletas klausimų.

Ar „laisva istorijos interpretacija", kalbant apie didžiausią XX a. tragediją, gali ir turi būti pats svarbiausias orientyras tiek menininkui, tiek ir jo kūrinį priimančiai auditorijai?

Ką jaučia žiūrovas pjesės herojams, žvelgdamas į juos, besisukančius farso karuselėje? Ar pastarieji jausmai ugdo empatiją? Kaip, neįsijautus į Kito tragediją istorijoje ir nepajutus jam užuojautos, įmanoma kurti gyvą ir kartu refleksyvų (t. y. mus pačius keičiantį) santykį su skaudžia praeitimi?

Raidės

Lietuvoje vėl atsinaujino aistringos diskusijos, ar galima leisti Lietuvos piliečių dokumentuose rašyti autentiškas pavardes. Plačiau neanalizuosiu pozicijos tų, kurie yra įsitikinę, kad Lietuvos piliečiams lenkams teisės savo pavardes rašyti lenkiškomis raidėmis jokiu būdu negalima suteikti, nes tai esą sukels grėsmę lietuvių kalbai ir mūsų tautos savasčiai, o gal net nulems valstybingumo praradimo pavojaus atsiradimą. Pastarąjį požiūrį ginančių asmenų tekstų ir pasisakymų Lietuvos viešojoje erdvėje apstu, todėl juos aptarinėti plačiau vargu ar verta. Šiuo atveju tepasakysiu, kad laikausi priešingos nuomonės ir esu įsitikinęs, jog 2010-aisiais Lietuvos Respublikos Seimas padarė klaidą atmesdamas įstatymo projektą, kuriuo siūlyta leisti asmens dokumentuose lotyniškos kilmės pavardes rašyti originaliai, taip įžeisdamas mūsų piliečius, su kuriais reikėtų ne kovoti (ką nors jiems draudžiant), o ieškoti sugyvenimo būdų ir drauge visokeriopai prisidėti prie Lietuvos lenkų, o ne lenkų Lietuvoje tapatybės kūrimo bei stiprinimo.

Į vis labiau įsisiūbuojančią polemiką įsijungė Laimantas Jonušys, Lietuvos radijui parengęs komentarą „Raidžių nacionalizmo peripetijos", kurį vėliau publikavo internetinis dienraštis 15min.lt. Vertėjas ir literatūros kritikas savo komentare tiksliai preparavo keletą mitų, kuriais operuodami W raidės oponentai klaidina visuomenę, gąsdindami įvairiomis negandomis. Leisiu sau pacituoti vieną iš tokių L. Jonušio „demitologizacijų": „O ką gi reiškia tie sentimentai dėl šventos lietuviškos abėcėlės? Nėra tokios. Lietuvių kalba iš tikrųjų yra unikali ir sena, bet rašyba yra visai neunikali ir labai jauna – tai yra lotyniška abėcėlė su kai kuriais mums specifiniais diakritiniais ženklais: varnelės yra paimtos iš čekų rašybos, o nosinės – iš lenkų."

Išgirdęs, o vėliau ir perskaitęs L. Jo­nušio komentarą prisiminiau Tomo Venclovos taiklų pastebėjimą, jog, be įvairių draudimų ir Lietuvos lenkų asimiliacijos projektų, kitų sambūvio su pastaraisiais žmonėmis formų vis dar nerandantys mūsų valstybės politinio, kultūrinio bei akademinio elito atstovai išsiduoda turį rimtą mąstymo negalią. „Čia slypi nepasitikėjimas savo tauta ir jos jėgomis..." – konstatavo lietuvių poetas, 2012 m. balandžio 17 d. skaitydamas paskaitą „Aklybę galima prasklaidyti" Varšuvos universitete (plačiau žr.: „IQ", 2012, Nr. 5).

Archyvai

Lietuvos istorikai ne taip jau dažnai imasi viešai svarstyti, ką jie veikia sėdėdami bibliotekose arba archyvuose. Toks autorefleksijos stygius yra nulemtas daugelio priežasčių, viena kurių – lengvai nuspėjama. Kaip pasakytų sociologijos profesorius Zenonas Norkus, savistaba akademinė bendruomenė pradeda užsiimti tuomet, kai pasiekia tam tikrą brandos laipsnį. Žinoma, XXI a. buvo parašyta ne viena disertacija bei monografija, kurios žymiai pakeitė bei praplėtė Lietuvoje egzistuojančios praeities tyrinėtojų bendruomenės savižinos lauką. Kita vertus, vidutinis statistinis mūzos Klėjos tarnas savo įprastos darbo dienos dažniausiai nepradeda „hamletiškais" klausimais: „Ką aš veikiu ir kokia viso to prasmė?" Tikriausiai nesuklysiu suformulavęs spėjimą, kad tokios savistabos nebuvimą lemia patekimas į „savaimesuprantamybės" spąstus, iš kurių išsipainioti nėra taip jau lengva.

Aptarti pastarųjų spąstų sukuriamas situacijas ėmėsi Tomas Vaiseta „Naujojo Židinio-Aidų" Nr. 2 publikuotame tekste „Laiškas redaktoriui. Dejonės iš „Pagalvinio" kambario: apie archyvus, istorikus ir visuomenę". Žaismingai ironizuodamas, teksto autorius dekonstravo keletą susiklosčiusių stereotipų apie archyvus ir istorikus: 1) archyvas – ne itin maloni vieta, kurioje saugoma „visa tiesa apie praeitį"; kišti į ją nosį gali tik akademikai arba, išimtiniais atvejais, ir eiliniai piliečiai, tačiau tik „stalkerio palydimi"; 2) istorikas drąsuolis, kuris, atėjęs į „nemalonias paslaptis saugančią zoną", po įvairių ten patirtų kančių, išeina žinodamas apie praeitį „visą tiesą", kurią vėliau papasakos visuomenei. Nenorėčiau, perpasakodamas T. Vaisetos tekstą, sugadinti malonumo tiems, kurie juo susidomėjo ir norėtų perskaityti „Laišką redaktoriui" patys. Todėl tepasakysiu, kad šiame tekste abu stereotipai sugriaunami, tuo pat metu pasiūlant skaitytojui gelbėtis nuo „savaimesu­prantamybės" spąstų, mokantis užduoti archyvams (ir istorikams) įvairius klausimus, o ypač tokius – į kuriuos jie norėtų neatsakyti.