Irena Balčiūnienė. Shakespeare’o visata

.kitas pasaulis, kitoki daiktai; kitoks skambėjimas, kitokia tyla, kitokia tuštuma; kitokios spalvos, kitokia pilkuma; kitoks Dantė, kitoks Šekspyras, pagaliau kitoks lapkritis...

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai

b_600_473_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-04-25_nr._3471_lm1417.jpg

Shakespeare'as1 grimzta į laiko bedugnę. Jis jau būtajame, o tie, kas dar esamajame, 2014-ais ir 2016-ais metais švęs apvaliais skaičiais išreikštą praeitį: 450-ąsias genijaus gimimo ir 400-ąsias mirties metines.

XVI amžiuje, nors pasaulis dar nebuvo nubraižytas žemėlapiuose, žmonių akyse ėmė kilti naujos jėgos: visą Žemę aprėpianti ekonomika, tautinės valstybės, protestas prieš Bažnyčią ir mokslas. Viduržemio jūra prarado du tūkstančius metų ją gaubusią svarbą ir perleido pirmenybę Atlantui. Veiklios ir grobuoniškos civilizacijos srovės, Atlanto vėjų genamos, iš Senojo Pasaulio pradėjo tekėti į Naująjį. Tačiau persitvarkantį gyvenimą ėmė varginti demoniškos nuogandos priepuoliai, sustiprėjo kitaminčių persekiojimas, įsiliepsnojo raganų laužai. Mūsų laikais juos pakeitė koncentracijos stovyklos ir krematoriumai, o raganavimas perkvipo nebe laužo dūmais, o pinigais.

Nauju Renesanso gyvasties šaltiniu tapo knyga. Spaustuvinis šriftas pasirodė turįs savą magiją ir pasaulį apgaubė Gutenbergo galaktika. Tebevyravo tikėjimas, kad pradžioje buvo Žodis, iš Nieko sukūręs Dangų ir Žemę. Mes gi, Didžiojo Sprogimo apkurtinti, Žodžio beveik nebegirdime. Amžinybės dulkes pakeitė kasdienybės šiukšlės. Iš Dievo nuosavybės laikas virto žmogaus nuosavybe. Mechaninį laikrodį, aukštuomenės ir miesto patricijų naudojamą kaip socialinio prestižo ženklą, išstūmė kvantinis ir atominis. Vandenynų laivus pakeitė kosminiai laivai, išplaukiantys į Nežinomas Amerikas žvaigždžių aukso parplukdyti. Heliocentrinė sistema buvo ne kiekvienam pakeliama ir trikdė protus. Šiandien išplito bedvasis abejingumas milijardams šviesmečių virš galvos ir po kojomis.
Visiškai atitikdama naujausias kosmogonines teorijas, Shakespeare'o „dvasinė visata" – iš Nieko kurdama Viską –­ taip pat plečiasi.

Kas tas Shakespeare'as?

Tai anglas, kurio gimimo diena nežinoma. Kadangi buvo pakrikštytas 1564 m. balandžio dvidešimt šeštą, o mirė 1616 m. balandžio dvidešimt trečiąją, todėl, remiantis spėjimu ir tradicija, jo gimtadienis švenčiamas mirties dieną – balandžio dvidešimt trečią. Dėl nekaltos magijos tai ir šventojo Jurgio (St. George) diena2. Šis raitelis ant balto žirgo, ietimi smeigiantis slibiną, kažkuo primena Vytį, ir jo skulptūrėlių bei atvaizdų pilna Lietuva. Atsitiktinumo žaismas sutapatino didžiojo ispano – Cervanteso ir didžiojo anglo – Shakespeare'o mirties dieną. Jungtinių Tautų Organizacijos sprendimu ši simbolinė literatūros data švenčiama kaip pasaulinė knygos ir autorinių teisių diena.

Anglui, apie kurį šnekame, krikštijant buvo suteiktas Williamo (Viljamo) vardas. 135-ame sonete Shakespeare'as kūrybingai žaidžia šalutinėmis, ne itin švankiomis, savo vardo maloninės formos Will (Vilis) reikšmėmis. Pavardė Shakespeare sudaryta ne itin įprastu būdu, pasitelkus liepiamąją nuosaką, ir susideda iš dviejų žodžių – shake (kratyk) ir speare (ietį), – liudijančių, jog būta karingų protėvių. Nieko keista, kad ji žadina aibę vaizdinių. Shakespeare'ui buvo dvidešimt aštuoneri, kai sunkiai sergantis to meto dramaturgas Robertas Greene'as, negalėdamas susitaikyti su mintimi, kad nežinomas ir neišprusęs naujokas veržiasi į Londono teatruose pripažintų autorių gretas, kreipėsi į kolegas, įspėdamas, kad pasirodė kažkoks išsišokėlis ir dedasi vieninteliu visoje šalyje, galinčiu sudrebinti sceną –­ Shakescene (shake + scene).

Apie patį Shakespeare'ą galėtume pridurti, kad jis niekada nelankė universiteto, tik gimtojo miestelio mokyklą, kurioje svarbiausia buvo iškalti lotynų kalbos gramatiką –­ to meto pasaulietinę Bibliją. Bet, norėdamas sužinoti, ką rašo Ovidijus, Shakespeare'as galėjo pasikliauti ne vien lotynų kalba. Pirmaisiais jo gyvenimo metais buvo išleistos Arthuro Goldingo į anglų kalbą išverstos Ovidijaus „Metamorfozės". Karys ir poetas grafas Henry's Howardas Surrey'us „Kai kuriose giesmėse iš Vergilijaus Eneidos" (Certain Bokes of Virgiles Aeneis Turned into Eng­lish Meter), išleistose prieš Shakespeare'o gimimą, jau suderino tą eksperimentinį metrą, kuriam buvo lemta visiškai pakeisti anglų literatūrą.

Kad Williamas skaitė garsiausio Elžbietos laikų vertėjo Thomaso Northo Plutarchą, gali įsitikinti kiekvienas, lygindamas Northo pateikiamą Kleopatros, plaukiančios laivu, aprašymą su Shakespeare'o baltosiomis eilėmis. 1579 m. ne iš originalo, o iš prancūzų kalbos išversti graikų biografo „Paraleliniai gyvenimai" buvo Romos istorija pagrįstų pjesių – „Koriolanas", „Julijus Cezaris", „Antonijus ir Kleopatra" – įkvėpimo šaltinis.

Kai atėjo laikas rašyti savo paties ankstyvąsias tragedijas, 1581 m. išverstas Senekos kūrinių tomas „Dešimt tragedijų" buvo po ranka. 1598 m. pasirodė septynios „Iliados" knygos, išverstos George'o Chapmano ir dedikuotos grafui Essexui. Shakespeare'o veikėjas Tersitas, pasiskolintas iš Chapmano verstos „Iliados", yra vienas didžiausių jo pjesių bjaurakalbių nenaudėlių. 1601 m. išleistas Plinijus. Tragedijos meno meistrui nebuvo reikalo naudotis lotyniškais originalais, o tik patvirtinti tiesą, jog nauja literatūra dažnai gimsta iš senosios vertimų3.

Maždaug per dvidešimt Londono karjeros metų (1590–1611) Shakespeare'as sukūrė trisdešimt septynias pjeses, kelias poemas bei šimtą penkiasdešimt keturis sonetus. Pirmą pjesę „Henrikas VI" parašė, kai buvo maždaug dvidešimt penkerių. Manoma, kad sonetus pradėjo kurti sulaukęs dvidešimt devynerių. Pats mėgo vaidinti šmėklą „Hamlete".

1613 m. sudegė „Gaublio" teatras ir maždaug tuo metu Shakespeare'as grįžo į gimtąjį Stratfordą. Tesulaukė penkiasdešimt dvejų. Mirties priežastis nežinoma. Niekada neišspausdino nė vienos iš savo dramų (išskyrus piratinius leidinius), ir jį skaitome tik todėl, kad kolegos aktoriai Johnas Hemmingesas ir Henry's Condellis 1623 m. išleido „Pirmąjį foliantą" (The First Folio). Tai didžios pagarbos mirusiojo atminimui išraiška, ir pasaulis amžinai bus už ją dėkingas.

Originalių siužetų Shakespeare'as beveik nekūrė, o naudojosi ankstesne, žiūrovams dažnai neblogai žinoma novele, legenda, pjese arba istoriniais faktais, tačiau, kad ir turėdamas genealoginį medį, šaknimis siekiantį tolimą praeitį, kiekvieną kartą atsirasdavo visiškai naują gyvenimą pradedantis kūrinys, žavintis psichologine gelme, žmoniškumu, taurumu, įvairiapusiškumu.

Nesvarbu, į ką dažydamas plunksną – į ašaras, kraują, medų, vyną, – rašė Shakespeare'as, viskas tapo nemirtinga. Svarbiausia – tikro talento niekada neapleidžia saiko nuojauta. Jis oru, ugnimi, vandeniu paverčia žodžio keliamas asociacijas, o ne vien taško nešvankybių purvą.
Shakespeare'as toks gyvas savo žodžiais, jog pamirštame viską – kad nėra rankraščių, dienoraščių, laiškų, portretų...

b_600_435_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-04-25_nr._3471_juliuscaesar2-resized2.jpg

Visas pasaulis yra scena

Totus mundus agit histrionem.

Kalbant apie anuometį teatrą, labiausiai norisi priminti, kad buvo apsieinama be dekoracijų, pakakdavo publikos vaizduotės. Jeigu Shakespeare'ui reikėjo mėnesienos užlieto sodo, jis įrašydavo jį į dramos eilutes. Pavyzdžiui, „Antonijaus ir Kleopatros" veiksmas trunka dvylika metų ir vyksta įvairiausiose senovės pasaulio vietose nuo Romos iki Egipto. Veiksmo vieta keičiasi keturiasdešimt du kartus, bet to meto žiūrovų vaizduotė kartu su Shakespeare'o poezija rentė Pompėjaus laivą arba Kleopatros rūmus geriau už visų laikų dailides. Prie užpakalinės sienos buvo maža aikštelė–altana ant medinių stulpų. Šis scenos balkonas, į kurį vedė laiptai, tarnavo įvairiems tikslams – jis buvo ir kambarys, ir karstas, ir apsupta priešo pilis. Čia Otelas smaugė Dezdemoną, Hamletas regėjo tėvo dvasią, Makbetas – Banko šešėlį, Džuljeta laukė Romeo.

Shakespeare'o pjesės buvo suskirstytos į veiksmus ir paveikslus tik jas išspausdinus. Todėl anų laikų žiūrovams nebuvo kada mąstyti, kad dabar vasaros popietė, o jie atėjo į teatrą. Juos įsukdavo veiksmas ir paleisdavo tik tekstui pasibaigus.

Shakespeare'as neaprašinėjo, kaip atrodo veikėjai, kuo vilki, kokiuose namuose gyvena, ką mąsto. Be jokių paaiškinimų leido juos į sceną, kad veiktų, kalbėtų, ir netrukus jie tapdavo tikresni už gyvus žmones. Vaizduotė įveikdavo erdvę ir laiką. Tai liudija šimtmečius trunkantis jų gyvenimas.
Visus vaidmenis atlikdavo vyrai ir berniukai.

Garbinamas Shakespeare'as

Amžininkas ir varžovas, poetas ir dramaturgas Benas Jonsonas Shakespeare'ą vadino Eivono gulbe. Alexanderis Pope'as apibūdino Shakespeare'ą kaip „gamtos instrumentą, kurio garsais byloja pati gamta". Samuelis Tayloras Coleridge'as žavėjosi jo „okeaniniu protu" ir „tūkstantsiele asmenybe". Johannas Wolfgangas Goe­the Shakespeare'o esmę atskleidė etiudo pavadinimu –­ „Šekspyras, ir nėr jam pabaigos" (Shakespeare und keine Ende). Anot Roberto Graveso: „Nuostabiausia yra tai, kad Shakespeare'as iš tiesų puikus, nepaisant, kad visi žmonės sako, jog jis puikus." „Po Dievo Šekspyras sukūrė daugiausia", –­­ tvirtino Jamesas Joyce'as „Ulise". O štai T. S. Eliotas taikliai pastebėjo, kad „niekada žmogus nėra tokiais neišmatuojamais lobiais pavertęs tokio menko žinių kiekio". Antano Vaičiulaičio žodžiais, Shakespeare'as „davė gyvas kūnu ir siela būtybes, skirtingas nuo autoriaus ir neprisiplojusias prie puslapių, kur surašyti jų vardai". Viską trumpai sutraukė Vytautas Mačernis:

Ponas Dievas rengėsi penkias dienas
ir šeštą vieną žmogų tesukūrė,
O Šekspyras tūkstantį per keturis veiksmus
pagimdė, išaugino ir penktam nudūrė.
Anglų humoras. 1944 III 10

b_600_491_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-04-25_nr._3471_shakespeare-book.jpg

Kritikuojamas Shakespeare'as

Įgydamas naujų idėjų, kiekvienas laikas įgyja ir naujas akis, kuriomis žvelgia į praeities autorių kūrinius.
Molière'as prikišo Shakespeare'ui nesugebėjimą atskirti komedijos nuo tragedijos. Voltaire'as, jaunystėje žavėjęsis Shakespeare'u, vėliau jį apibūdino kaip barbarą. XVIII a. britų leksikografas ir rašytojas Samuelis Johnsonas sakė: „Nėra šešių iš eilės Shakespeare'o eilučių, kurios būtų be kliauties. Gal kartais rastumėte septynias, bet iš esmės tai nepaneigia mano tvirtinimo."

Romantikams nepatiko pernelyg akivaizdi Shakespeare'o fizinė ir dvasinė sveikata. Pavyzdžiui, Shakespeare'o vertėjus, brolius Augustą Wilhelmą von Schlegelį ir Friedrichą von Schlegelį, erzino antikos menui būdingas žemiškumas, tolimas jų garbinamiems viduramžiams. Panašiai Shakespeare'ui priekaištavo ir Samuelis Tayloras Coleridge'as. Tiesa, jo, kaip ir nuolatinė Bernardo Shaw, polemika su Shakespeare'u buvo nukreipta prieš „Bardo kultą", o ypač prieš nuolatinius perdirbinėjimus ir kupiūravimą. Iš aukšto į Shakespeare'ą žvelgė ir Levas Tolstojus. Arba Charlesas Darwinas: „Neseniai pabandžiau skaityti Shakespeare'ą, tačiau jis buvo toks nykus, kad vos neapsivėmiau" (Autobiography). Prie jų jungiasi ir Paulas McCartney's, atsisakydamas kurti muzikinę „Kaip jums tai patinka" versiją: „Muzikos negaliu sukurti todėl, kad man nepatinka Shakespeare'o žodžiai."

Paprastai, atsivertę bet kokį pasaulio arba Europos kultūros istoriją aprašantį vadovėlį, žinyną, enciklopediją, visada rasime paminėtą Shakespeare'ą. Tačiau yra mūsų laikus siekianti žmonijos istorija, kurioje Shakespeare'as nepaminėtas, o Jėzus praleistas lyg būtų nevertas net kairuoliškai liberalaus suniekinimo. Tai pirmasis H(erberto) G(eorgo) Wellso „Istorijos apybraižos" leidimas (The Outline of History, 1920). Tik vėlesniuose, pataisytuose leidimuose (The New and Revised Outline of History Being a Plain History of Life and Mankind, New York, 1931) Shakespeare'ui atseikėjamos kelios eilutės.

Perdirbinėjamas Shakespeare'as

XVII–XVIII a. įsigalėjo mada taisyti Shakespeare'o tragedijas, priduriant joms laimingas pabaigas. Garsiausias tokių siūlymų teikėjas buvo poetas laureatas Nahumas Tate'as, kurio „Lyras" baigėsi Kordelijos ir Edgaro vestuvėmis.

Būta ir kitokių nuokrypų. Anglų literatas Thomas Bowdleris 1818 m. išleido keturis „Šekspyras šeimai" (The Family Shakespeare) tomus, pašalinęs žodžius ir posakius, „kurių, nenusižengiant padorumui, negalima balsu perskaityti šeimos rate". Taip jis įamžino savo pavardę, ir dabar žodis baudlerizuoti (bowdlerise) reiškia šalinti iš literatūros viską, kas nepageidautina.

Kadangi nuostabus istorijų pasakotojas savo pjeses skyrė vaidinti, o ne skaityti, galima pasimėgauti anglų eseisto Charleso Lambo ir jo sesers Mary Ann Lamb proza atpasakotomis genialiosiomis komedijomis, tragedijomis, istorinėmis dramomis (Tales Founded on the Plays of Shakespeare, vėliau pavadintomis Tales from Shakespeare, 1807). Shakespeare'o dramų perpasakojimai – nors ir neperteikiantys nei Shakespeare'o minčių gilumo bei platumo – leidžiami iki šiol, tikintis, jog pro pravertas duris skaitytojai bent akies krašteliu išvys tai, kas slypi už jų. Lietuvoje perpasakotas Shakespeare'as buvo išspausdintas laikraštyje „Lietuva" (1923–1924), vėliau atskiru leidiniu „Šekspyro raštai jaunimui" (1931)4 ir kaip skaitiniai anglų kalba vidurinei mokyklai5.

Žinomas anglų istorikas Alfredas Leslie's Rowse'as, tyrinėjantis Elžbietos laikų Anglijos gyvenimą ir kultūrą, užsimanęs padėti Amerikos mokykloms, vis rečiau siūlančioms mokiniams Shakespeare'o tekstą ir apsiribojančioms siužeto dėstymu bei komentarais, nutarė perrašyti didžiąsias dramas šių dienų anglų kalba. Tiesa, tekstą paliko visą, bet pašalino archajiškus įvardžius, senstelėjusias formas, sušiuolaikino leksiką ir gramatiką. Tačiau, pakeitęs vaizdingus žodžius pilkais pakaitalais, „patikslinęs" metaforas, sugriovė vaizdo įtaigą ir poeziją. Tiesa, įvedė į anglų kalbą terminą rausinti (rowse).

1972 m. Eugène'as Ionesco perrašė Shakespeare'o „Makbetą" pagal „absurdo teatro" estetiką.

Straipsnyje „Ar verta perrašinėti Šekspyrą?" profesorius D. Judelevičius6 pritaria kritikui F. Barkeriui, Londono žurnale „Plays and Players" su karčia pašaipa rašančiam apie bandymą rausinti Shakespeare'ą. Beje, jis nelaiko šventvagyste išmaningai atlikto Shakespeare'o teksto keitimo. Teatre tai kartais neišvengiama, nes girdimas žodis suvokiamas kitaip, negu skaitomas knygoje. Kai 1964 m. Nacionaliniame teatre italų režisierius Franco Zeffirellis statė komediją „Daug triukšmo dėl nieko" ir pasikvietė žymųjį poetą Robertą Gravesą, šis ne modernizavo, o, jo žodžiais tariant, „rešekspyrizavo" komediją: trys šimtai pataisymų, kurie padarė tekstą aiškesnį, buvo paimti iš tos pačios Elžbietos laikų leksikos, tik žodžiai buvo suprantamesni dabartiniam žiūrovui. R. Gravesas priminė, kad ši versija skirta tik scenai, o tragedijoms netgi tokių pakeitimų daryti neleistina.

Tikra tiesa: laikas persmelkia visa, kas gyva, visa, kas vystosi. Laikas keičia mūsų mąstymą, jauseną, įpročius. Jis lemia mūsų raidą. Tačiau jį būtina atskirti nuo mados, kuri yra laiko karikatūra, siurbia jo gyvastį, veda į kraštutinybes, griauna Europos kultūros pamatą.

Shakespeare'as ir transcendencija

Rašytinė drama ir jos sceninė raiška – du skirtingi, nors neatsiejami dalykai. Labai dažnai, perkeliant dramą į sceną, režisieriai, kūrybinį bergždumą dangstantys klasikais ir išradinėjantys vis naujesnes „koncepcijas", nepastebi tekste slypinčių, ne „laiko", o „amžinybės dvasia" alsuojančių meninių elementų. Juos klasikinėje dramoje kuria eiliuota, ritmui paklūstanti kalba, neįprasta veiksmo erdvė, tam tikras nuotolis nuo dabarties, o ypač baimę ir gailestį keliantys transcendentiniai fantastiniai elementai, kurie agresyvumo ir fiziologizmo užvaldytai modernių režisierių vaizduotei tampa vis sunkiau suvokiami.

Dėl dievų dalyvavimo Homero „Iliadoje" kovos ir žudynės tampa ne šiurkščiomis ir atstumiančiomis, o žavi didvyriškumu. Taip pat galėtume paminėti Shakespeare'o „Makbeto" raganų trijulę, Goethe's „Faustą" su Mefistofeliu arba ypatingu transcendentalumu ir fantastinių elementų gausumu išsiskiriantį Vydūną, kurio dramų mistiniai regėjimai ir simbolinės vizijos dažnai neįkandamas riešutas režisieriams.
Siekdamas atitolinti veiksmą, Shakespeare'as dievus pakeičia fantastiniais elementais. Tačiau daugybė režisierių nesuvokia, kad „tragedija, kaip poetiškas kūrinys, reikalauja kitokių nuostatų negu, sakysim, buitinė-psichologinė pjesė".

Mokėjęs įtikti be galo margos publikos skoniui, gebėjęs žodžiais užburti piratą, valkatą, miestelėną, bajorą, išlepusį aristokratą, karalienę arba karalių, Shakespeare'as nekūrė tikėjimo nuostatų, tačiau laisva menininko siela apimdamas ir tvarkydamas kūrinį, neįsileisdavo jokių svetimų elementų. Jo menas liejosi iš širdies, kurią valdo malonė. Anot šekspyrologo D. Judelevičiaus: „Abiem kojom stovėjo ant žemės, bet niekad nešliaužiojo pažeme."7 „Dorovė Šekspyrui buvo stipriausia jėga, kurianti tikrovę", – pritaria Zenonas Buožis8. Bet gražiausiai tai liudija Shakespeare'o tikėjimas Pitagoro (apie 570–497/496 pr. Kr.) sukurta kosmologinės harmonijos teorija, pasak kurios, žvaigždės be­sisukdamos skamba, bet mes, deja, tos muzikos negirdime, jei esame nepakankamai moralūs. Shakespeare'as kartoja šį mokymą „Venecijos pirklyje" (V veiksmas, I scena):

Sėsk, Džesika. Pažiūrėk į dangaus pievą,
Nusagstytą šviesaus aukso skrituliais.
Nėra ten nė mažiausios žvaigždutės, kuri
Ratu skriedama negiedotų lyg angelas,
Pritardama jaunaakių cherubinų chorui.
Juk nemirtingų sielų privalumas – harmonija.
Tik kol nenusimesim puvėsių apdaro,
Mes neįstengsim jų giedojimo išgirsti.

Shakespeare'as nėra vien Renesanso garbintojas, nes įžvelgia galimas dramatiškas pasekmes naujos kultūros visuomenei. Staigią senųjų amžių etinių postulatų griūtį, audringą žmogaus dvasinių galių išsiveržimą jis supranta kaip kataklizmus, galinčius sunaikinti patį naujosios kultūros kūrėją. Skaudžiai išgyvendamas žmogaus abejingumą moralinėms tradicijoms, Shakespeare'as tragedijos forma parodo kultūros, nepagrįstos dorove, dramatizmą.

Mums, deja, dažniausiai peršamas paviršutiniškas ir etiniu požiūriu bevertis Shakespeare'o dramų interpretavimas. Pavyzdžiui, tragedija „Romeo ir Džuljeta" pristatoma kaip „himnas jaunystei ir meilei". Tokį aiškinimą savo metu pateikė Georgas Hegelis, išaukštindamas ir suabsoliutindamas dviejų jaunuolių meilės ryšį. Tačiau Shakespeare'as iškelia Džuljetos dorą, skaidrų, pasiaukojantį meilės jausmą ir vos pastebimais minties, tono atspalviais piešia griaunančią, nežabotą ir egoistišką Romeo aistrą. Džuljeta išauklėta senosios kultūros tradicijų, Romeo – naujųjų viesulų visuomenės atstovas, meilės aistros pagimdytas poetas. Shakespeare'as per Romeo figūrą atskleidžia vieną iš sudėtingiausių žmogiškos prigimties prieštaringumų. Aistros jėga žmoguje kuria šedevrus ir be gailesčio griauna bei žudo. Tradicinė šios tragedijos samprata, pamirštant, kad instinktų valdymas – tai klasikinės vakarietiškos kultūros pamatas, yra perdėm vienpusiška ir per sekli Shakespeare'o genijaus plunksnai.

b_600_465_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-04-25_nr._3471_shakespeare_large.jpg

Shakespeare'o išlaikytiniai

Shakespeare'o palikimu mintančių darbų gausą pranoksta tik žvaigždžių nesuskaitomybė. Blokšte pribloškia pasisavinimo apimtis, nuomonių tvirtumas, geresnis už Shakespeare'o žinojimas, ką jis norėjęs pasakyti. Per keturis šimtmečius, praėjusius nuo Shakespeare'o mirties, buvo išspausdinta šimtai tūkstančių visais įmanomais dokumentais grįstų knygų apie jo gyvenimą, to meto Londoną, apie „Gaublio" teatrą, publikos įpročius, bilietų kainas, trupės aktorius, pjesių cenzūrą, specialiuosius efektus, akustiką, muziką, šokius, kostiumus, sezoną, spektaklių laiką, pjesių piratavimą ir t. t.

Išleisti iliustruoti šekspyristikos žinynai, alfabetiniai ir teminiai posakių, aliuzijų ir citatų žodynai, iki smulkiausios smulkmenėlės išaiškinti jo kūrinių leidimai ir redaktorių taisymai.

Vertėjams neįkainojama mikroskopinė Shakespeare'o tekstų analizė, o atskirų žodžių, posakių, metaforų aiškinimo įvairovė įdomesnė net už detektyvinį romaną. Bet dažniausiai būtina nuplėšti įvairiausių aiškintojų lakios vaizduotės nuaustą skraistę, visa esybe įsismelkti į Shakespeare'o vaizdų realizmą, susijusį su to laiko tikrove, ir tada paaiškės, kad – the undiscover'd country from whose bourn no traveller returnsnežinoma šalis, iš kur negrįžta nė viens keleivis („Hamletas", 3 veiksmas, 1 scena, vert. A. Churginas) – labiau sietina ne su paslaptingumu, o su ano meto jūreivių, išplaukiančių ieškoti neatrastų žemių su jose slypinčiais turtais, ir dažnai negrįžtančių, kasdienybe.

Shakespeare'o šlovė

Vienas nepastoviausių šio pasaulio dalykų – šlovė – įsižiebia ir gęsta nenuspėjamai. Šiandieną pamiršta anglų rašytoja Marie Corelli (tikr. Mary Mackay, 1855–1924) laikė save „antruoju Shakespeare'u" ir iki Pirmojo pasaulinio karo jos knygų buvo parduodama daugiau negu populiariųjų amžininkų Arthuro Conano Doyle'io, Herberto Wellso ir Rudyardo Kiplingo kartu sudėjus.

Shakespeare'o nemirtingumas neprasidėjo nei jam gyvam esant, nei po fizinės mirties. Šlove temdyti savo amžininkus jis ėmė tik praslinkus maždaug šimtui penkiasdešimčiai metų. Neprilygstamu jį imta laikyti tik nuo XVIII a. vidurio, o Anglijos nacionalinio poeto vainiku pasipuošė 1741 m., jo atminimui pastačius statulą Vestminsterio abatijoje ir 1764 m. surengus dušimtųjų gimimo metinių minėjimą. XIX a. romantikai apgaubė jį pasauline šlove, neišsisklaidančia iki šios dienos. Nuo 1870 metų Stratforde prie Eivono, Shakespeare'o memorialiniame teatre (Shakespeare Memorial Theatre), nuo balandžio 23 d. iki rugsėjo pabaigos vyksta jo garbei rengiami vaidinimai. Shakespeare'o namų bibliotekoje sudėti visi jo veikalai, išleisti visomis pasaulio kalbomis. Tačiau didžiausias pasaulyje anglų poeto ir dramaturgo kūrinių rinkinys sukauptas ne rašytojo gimtajame Stratforde ir apskritai ne Anglijoje, o Vašingtone – Foldžerio Šekspyro bibliotekoje (Folger Shakespeare Library). Jos pradžia – pirmojo leidimo faksimilė, kurią 1885 m. įsigijo Standard Oil kompanijos direktorius ir kolekcininkas Henry's Clay'us Folgeris. Į gyvenimo pabaigą jo rinkinys tapo pačiu vertingiausiu pasaulyje ir nuo 1930 m. saugomas specialiose patalpose. Folgeris mirė vos prasidėjus statyboms, kai jo rinkiniai tebegulėjo tūkstančiuose užantspauduotų dėžių. Savo biblioteką jis padovanojo valstybei.

1961 m. Didžiojoje Britanijoje buvo įkurta Karališkoji Šekspyro trupė (Royal Shakespeare Company), o 1997 m. Londone, Pietiniame Temzės krante, įvyko atstatyto garsiojo Shakespeare'o laikų teatro „Gaublio" atidarymas. Shakespeare'o pjesės šiandien vaidinamos visame Žemės rutulyje, ne tik anglakalbėse šalyse, bet tokiuose kraštuose ir tokiomis kalbomis, kurių Shakespeare'as sapne neregėjo. Lenkų literatūros kritikas Janas Kottas vieną savo 1965 m. parašytų darbų pavadino „Šekspyras – mūsų amžininkas" (Shakespeare Our Contemporary).

Mes stengiamės, kad jis toks būtų. Stengiamės išversti Shakespeare'o laiką į savąjį.

Diktatoriškas mados klausimas

Kadangi gyvename politiškai korektiškais kompiuterinės moralės laikais, todėl – kad ir kaip kvailai tai skamba – kaktomuša susitinkam su klausimu, į kurį neatsakę nežinosim, ar verta skaityti Shakespeare'ą XXI amžiuje, gašlumą pavertusiame pramone. Taigi: jautė ar nejautė Shakespeare'as potraukį savo lyties atstovams?

Visiškai pritardamas gėjų leidyklos (Gay Men's Press) autoriui Alanui Bray'ui9, Leonidas Donskis straipsnyje10 apie „Romeo ir Džuljetos" veikėjų „intymiąsias asocijavimosi (= jungimosi) formas" tvirtina, kad „Romeo, Benvolijaus ir Merkucijaus draugystė turi latentinio homoseksualumo obertonų (= netrukus su meilės pagrindiniu tonu susiliesiančių ir aukštesnį – gėjišką – atspalvį jai suteiksiančių virštonių) – iš čia ir Merkucijaus pavyduliavimas Romeo dėl jo susižavėjimo Rozalina." Kitas autorius, Gailis Kernas Pasteras, dar labiau įtikina L. Donskį, kad „Romeo atsiduria ne pasirinkimo tarp Džuljetos ir savo šeimos, bet veikiau pasirinkimo tarp Džuljetos ir Merkucijaus" padėtyje. Kadangi „homoseksualus prisirišimas prie draugo", anot L. Donskio, „nesunkiai atsekamas tiek Shakespeare'o, tiek Cervanteso kūriniuose", taigi neturėtume abejoti ir tuo, kad „homoseksualumas motyvuoja" Shakespeare'o bei jo sonetų adresato draugystę.

Dar tvirtesnį, bet kokias abejones atmetantį, atsakymą randame Norrie Epstein knygoje11. Autorę, kaip kiekvieną „progresyvų" žmogų, neapsakomai piktina visuotinis nenoras laikyti Shakespeare'ą – Vakarų Civilizacijos Ikoną –­ gėjumi. Juk bjauru, kad net profesoriai studentams pristato Shakespeare'o sonetus, įžūliai nepabrėždami, jog kai kurie jų skirti vyrui.

Deja, Norrie Epstein atmeta, kad Shakespeare'o laikais būta ir tos pačios lyties žmonių draugystės kilnumo ir žavesio – be jokio homoseksualumo, t. y. ryšio su seksualinės traukos dėmeniu. Arba anglų kalbos giminės kategorijos paslaptingumo, leidžiančio neišsiduoti, į ką kreipiamasi –­ vyrą ar moterį.

Epstein nesuvokia ir to, ką Tersitas sako Patroklui „Troile ir Kresidoje" (V v., 1 sc., 14–24 eil.), stipriais žodžiais smerkdamas pederastų santykius. Ji geriau už Shakespeare'ą žino, kad tai ne jo, o vien palaidaliežuvio Tersito perteikiama nuo Homero laikų vyravusio ir „visiškai atgyvenusio" požiūrio išraiška.

TERSITAS. Užsičiaupk, berneli. Nėra man ko su tavim burną aušinti. Visi juk žino, kad tu – Achilo paklodė.
PATROKLAS. Aš – Achilo paklodė, nenaudėli? Ką tai reiškia?
TERSITAS. Na, tai reiškia, kad esi vyriškos padermės šliundra. Kad jus šlykščiausios pietų ligos griebtų, kad jums žarnokai apsisuktų, kad jus katarakta užpultų ir akmenligė susuktų, ir letargija podraug su paralyžium ištiktų, kad jums akys išlašėtų, kad kepenys supūtų, plaučiai prakiurtų ir šlapimo pūslė susprogtų, ir pelenai iš subinės pabirtų, kad jums skausmai kaulus išsukiotų ir dedervinė marmūzes išgražintų, ir va šitaip be galo be krašto.12

Laimė, pasensta ir patys naujausi dalykai. Prisiminkime XX amžiuje kiekvienam literatūros kūrinio veikėjui be perstojo kergiamą Edipo kompleksą – sūnus būtinai mylėjo motiną, o tėvui pavyduliavo. Savaime suprantama, ir Hamletas. Reiškinį aptiko ir balažin kodėl Edipu praminė Sigmundas Freudas. Sunku patikėti jį turėjus galvoje Sofoklio karalių Edipą, sapnuose šitokių nesąmonių nesapnavusį.

Mąstančiam žmogui pakanka vienos, trys šimtai keturiasdešimt aštuntos eilutės iš pjesės apie Danijos princą, kad suprastų, kas tūkstančius metų buvo, yra ir gali būti žmogaus meilė žmogui. Rozenkrancas sako Hamletui: „Prince, jūs kadaise mane mylėjot." Hamletas atsako: „Lygiai kaip ir dabar." (III veiksmas, 2 scena)

 

Apie FLUXėjimą ir MEKenimą

Iš neišsemiamo šaltinio semia ir gyvuoju vandeniu prekiauja, kas įsigeidžia.

Shakespeare'ui leidus, nusijuoksiu homerišku juoku iš fliuksinčių ir mekenančių menininkų pastangų paversti jį pagalbine medžiaga, perteikiant savąjį ego. Jei aras besparnis, jei nesiilgi aukštybių, tai ir kakariekoja it gaidys ant mėšlyno.

O juk užvis viršesnis turėtų būti Shakespeare'o balsas, teisingiau, galinga iliuzija, kad girdim žmonijos akiračius siekiantį genijaus balsą, ir tik tada nusilenkti išeitų šios iliuzijos kūrėjai.

Niekas nesiginčija – įdomu, o filosofine prasme net naudinga stebėti musės traukulius voratinklyje ir kirmėlių knibždulį karvės blyne, bet – kad tave kirmėlės! – negi tik tiek tesugeba modernus menas? Juk žmogus nesiliovė ilgėjęsis svaiginančio aro skrydžio dangaus bedugnėje arba kvapą užimančio banginio šuolio iš slaptingų vandenyno gelmių. Shakespeare'o kūryboje telpa viskas.

Kas mano kitaip, tegul sviedžia man į galvą rašalinę, o į akį – žąsies plunksną.

1 Kai kuriose šio straipsnio vietose atsiranda dvejopa rašyba: Shakespeare'as ir Šekspyras. Adaptuota forma palikta ten, kur kalbama apie pavardės vartojimą grožiniame tekste (pvz., poezijoje), o ten, kur jis minimas šio straipsnio autorės ar jos cituojamų kitų negrožinių tekstų autorių, pagal VLKK ir vertėjų rekomendacijas paliekama originali forma pridedant lietuvišką galūnę.
2 Šio kankinio (mirusio 303 m. balandžio 23 d.) kultą po visą Europą išplatino viduramžių kryžiaus žygių dalyviai. Anglijos globėju – jau pasodintu ant žirgo – jis buvo paskelbtas XV amžiaus pradžioje.
3 Duomenys apie vertimus paimti iš: Berdžesas A. Šekspyras. – Vilnius: Vyturys, 1990.
4 Lemai Čarlzas ir Meri. Šekspyro raštai jaunimui. Vertė J. Pažvirgždys. Vertimą taisė St. Dabušis. Retesnius žodžius paaiškino V. Kamantauskas. – Kaunas: Sakalas, 1931.
5 Tales from Shakespeare. (Šekspyro komedijų atpasakojimai). Skaitiniai anglų kalba vid. m-klos X–XI kl. – Kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, 1957 (Mokinio b-ka).
6 Judelevičius D. „Ar verta perrašinėti Šekspyrą?", Pergalė, 1986, Nr. 2, p. 189–190.
7 Judelevičius D. Gyvasis Šekspyras. – Vilnius: Vaga, 1964, p. 24.
8 Buožis Z. Meilės aistrų labirinte (V. Šekspyro tragedijos „Romeo ir Džuljeta" etinės–dorinės nuostatos). – Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 1997, p. 16.
9 Bray A. Homosexuality in Renaissance England. – London: Gay Men's Press, 1982.
10 Donskis L. „Moderniųjų jausmų sociogenezė: meilė ir draugystė Miguelio de Cervanteso Don Kichote ir Williamo Shakespeare'o Romeo ir Džuljetoje", Literatūra, 2006, 48 (4), p. 63–78.
11 Epstein N. The Friendly Shakespeare: A Thoroughly Painless Guide to the Best of the Bard. – Penguin Books, 1994.
12 Sauliaus Repečkos vertimas.

Komentarai  

 
#7 Skirmantė 2015-10-24 21:39
tai kam rašot? nerašykit arba užmūrykit stalčiuj, nes turbūt nereikia, kad kas skaitytų, o kam? Suprasčiau, kad chirurgui pagyrimų nereikia, nes rezultatą jis mato ir taip (pasveiko ligonis ar ne).
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#6 nms 2015-10-24 02:16
ar tikrai nori. aš, tarkim, visiškai ne. visu šimtu.
tai siaura, specialu. negi pagyros įvertimns mano specialumą? na ką jūs...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-1 #5 Skirmantė 2015-10-23 22:55
Kiekvienas žmogus nori sulaukti šilto žodžio, ypač tas, kuris daug dirbo, o ne atmestinai ką parašė. Aš apie tai...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#4 nms 2015-10-22 21:00
Gerų straipsnių nereik girt, Skirmante. Atrodys, kad padejuot susirinkome.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #3 tikrai 2015-10-21 18:01
Skirmantė citata:
Toks puikus straipsnis, o niekas žodeliu nepagyrė.


puikus, pavyzdinis straipsnis, taip pat ir autorė
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

Draugai

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai