Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Ketvirtojo metų mėnesio apžvalgos akstinu įsivardijau ketvertą rusų autorių knygų, įtrauktų į geriausių verstinių 2013 metų knygų sąrašą (balsavimas tebesitęsia!), o impulsas tas knygas rimčiau pastudijuoti – tai Krymo okupacija ir neatlyžtanti Rusijos agresija Ukrainoje, tikintis, kad rusų prozininkai padės susidaryti apytikrį šiuolaikinio ruso portretą, per skaitymą priartėti prie jo plačiosios dūšios – tik jau ne dostojevskiškos, o moderniosios – ir galiausiai susidaryti politinę versiją, kodėl rusas leidžia šiam novyj-nacionalsocialistui Putinui trypti nešvariom kojom ne tik plačiojoje tėvynėje, bet ir Europoje. Taip ir pasakiau per „Kino pavasarį" kino salėje sutiktai I. T. prieš naujojo rusų kino seansą „Kombinatas „Viltis", taip ir pareiškiau jai atsakant tik pakeltais antakiais: noriu suprast rusą, bet bijausi, kad į ekraną neprikištų („k" su „š" galima sukeisti vietom) propagandos, nes bent jau rusiška televizija ištisai drebia fluorescuojančiom iliuzijom papuoštą mėšlą.

Laimė, rusų proza net prie Putino lieka politiškai dar (turbūt) nepreparuota, nors nenustebčiau, kad jeigu vienas iš čia apžvelgiamų autorių, Viktoras Pelevinas, iš tiesų būtų savo feisbuke pasakęs, jog „Putinas yra geopolitinė tituška", tai Kremlius nepasikuklintų organizuoti „nepatogaus" autoriaus raštų deginimą miestų aikštėse –­ dabartinei Rusijai iki tokių kenkėjiškų degeneratų skaitinių valymo jau, regis, visai netoli. Bet Pelevinas turbūt apdairiai tyli, nes minėta feisbuko paskyra, iš kurios po mėgėjiškus portalus pasklido ana citata, aiškiai priklauso ne pačiam Pelevinui. Užtat Sergejus Lukjanenka prisišnekėjo tiek, kad pagal jo knygą ekranizuotą „Nakties sargybą" jau gailiuosi žiūrėjęs, nors labai patiko.

Bet užteks politikos – pereikime prie literatūros. Ir štai keturios tauriosios tiesos:

1. Šiškinas yra kančia.
2. Rubinos kuriama kančia kyla iš troškimų.
3. Kad sumažėtų kančia, reikia išvengti Pelevino scenarijaus.
4. Kentėjimą galima nutraukti einant Stepnovos siūlomos atomazgos keliu.

b_200_269_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-04-25_nr._3471_venera.jpg

Michailas Šiški­nas. „Veneros plau­kas". Iš rusų kalbos vertė Aušra Karsokienė. –­­ Vilnius: „Va­ga", 2013.

Nedėkingas dalykas literatūros apžvalgininkui prisipažinti, kad kritikų vieningai aukštinama, skaitytojų popinama, į Nobelius jau beveik deleguojamo autoriaus knyga ne tik kad nepadarė gero įspūdžio, nepatiko, bet atvirkščiai – sukėlė pasišlykštėjimą, biologinę atmetimo reakciją ir varginančią emocinę dehidrataciją. Užpylęs tokios prozos jautiesi taip, lyg kepenys nebeskaidytų alkoholio į acetaldehidą ir jaustumeis nuolat pagiringas.

Bet tai ne paties „Veneros plauko" kokybės ir Šiškino stiliaus, o skaitytojo nusiteikimo ir, žinoma, laiko (ypač jei jis ribotas) problema. Šis daugiasluoksnis romanas su pinkliu naratyvu intelektualams, eruditams ir šiaip gudročiams turėtų sueiti kaip maisto gurmanams – pirėniškas kumpis, patiektas su jubariniais melionais ir baltaisiais triufeliais, ypač jei vartojamas ataušintas, dekantuotas, mažomis porcijomis ir ilgą ilgą laiką – gal net iki žilos galvos. Bet ką daryti, kai tokią knygą imiesi skaityti įpavasarėjusiam pajūry pramaišiui su ūkio darbu – smulkindamas seną iškirstą sodą brolio sklype, kai net kiečiausia mediena pasiduoda elektriniam pjūklui, o prozos visgi neįveikia ir aštriausiu režimu nustatytos suvokimo staklės?

Tiksliau ne suvokimo, o malonumo. Šiškiną galima suvokti ir gal net verta tai pabandyti. Bet taip skaitant malonumas tolygus nebent kavos pertraukėlėms tarp monotoniškų darbų. Erogeninius minties centrus gali sužadinti vaizdingi pragiedruliai („kiekvienas priešais save nešėsi savo kvapą kaip orinę cukraus vatą ant pagaliuko", p. 77), tarp prozos bruzgynų sutvyksintys fantastiški vertėjos Aušros Karsokienės sprendimai („idant Dieviepi savo gyvatą kreiptumbim", p. 354) ir viena kita iš romane skleidžiamų begalybės mikroistorijų, kurias atskirai paėmus galima netgi sutikti su paties pasakotojo prasprūdusia, bet vis dėlto nepaisoma sąlyga – „kad nebūtų pai­niavos, kad niekam tai neatrodytų tuščia kalba" (p. 110).

Šiaip, aišku, Šiškino kalba nėra tuščia, bet sukelia simptomus, panašius į klinikinę depresiją. Rusiško mazochizmo šį pavasarį jau buvo su kaupu per „Russia Today" ir „Rossija" kanalus, tad dar ir po prozinės dozės tariu: ačiū, užteks ir atleiskit.

b_200_290_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-04-25_nr._3471_petruka.jpg

Dina Rubina. „Petruškos sind­romas". Iš rusų kalbos vertė Irena Aleksaitė. – Vilnius: „Nordina", 2013.

Vieną vienintelį „Petruškos sindromo" lapą su skraidančios rankos protezo epizodu (p. 80) asmeniškai be jokios nuoskaudos išmainyčiau į visą 400 puslapių „Veneros plauką" – pagrindinio Rubinos romano veikėjo Petios atsiminimas, kaip tėvas prilupo jį savo dirbtine ranka, tiesiog ištaško vaizduotę. Pavaizduotoji „ekstravagantiška egzekucija" yra ne vienintelė tokia originali ir žaviai netikėta –­ apskritai visas autorės sumanymas ir kūrinio idėja yra stačiai pasigėrėtina. Atrodytų, ką čia dar pagavaus galima pasakyti apie lėles – juk mes nebe vaikai, o lėliški siaubai – veikiau Holivudo veiklos sfera, tačiau Rubina, sukūrusi išmoningo pasakojimo stebuklą, įtraukia skaitytoją į originalią psichologinę dramą, kurios leitmotyvą taikliai nusako pati pagrindinė veikėja Liza: „Iš pradžių jis padarė lėlę iš manęs (...) Paskui pasiekė neįmanomą tobulybę – iš lėlės padarė mane" (p. 163).

Subtilią istoriją Rubina kuria iš specifinės medžiagos, kurios viena svarbiausių veikliųjų medžiagų yra rusiškumas (arba – sovietiškumas). Toks stereotipinis, bet perkoštas per tirštą rašytojos vaizduotę ir įgijęs magiškumo atspalvį. Petios tėvas yra ruskelis pagal apibrėžimą – grubus girtuoklis čekistas, per savo būdą netekęs ir rankos; Lizos dar geresnis – antžmogiškas despotas lošėjas, kartą nakčiai pralošęs net žmoną. Savaime suprantama, moterys tokių vyrų šeimose lieka kankinės, o neretai – tiesiog dekoracijos, tik tyliai konstatuojančios, kad vyro gyvenimas laikosi „ant trijų banginių, ant trijų b: butelio, bledžių ir biliardo" (p. 77).

Ir čia Rubina subtiliai išplėtoja moters vietos visoje rusų tautoje alegoriją – lėliškumą. Tautos, kurios vyrai iki tam tikro laiko išvis nepastebi „kokių nors žmogiškų, asmeninių" (p. 156) moters savybių. Petia savo paties gyvenimu įgyvendina tobulą rusišką scenarijų, tobulą iki dugno ir iki isterijos: pats dar būdamas vaikas auginasi sau žmoną nuo lopšio ir padaro ją visiškai priklausomą nuo patriarchalinės vagės (t. y. marionetės valdymo skydo).

Čia atspindėta knygos koncepcija gerokai subanalinta, nes ji yra ne vien apie Lizos su Petia meilę ir jų šeimos istorijas – sykiu tai graži kūrybos ir kultūros studija. Šit kad ir toks iškalbingas fragmentas apie patirties pritaikymą mene: „Po vieno tokio vaidinimo aš paklausiau, kaip jis sugalvoja visas tas mirtinai juokingas replikas. Jis atsakė nieko negalvojąs, tiesiog kopijuojantis tėvą ir jo girtas sapaliones. Na, tai čia pirmasis, pasitikslinau aš, o antras? Antras – irgi tėvas, nerūpestingai atsakė man Petia. Tik kitu paros metu ir kitos būsenos" (p. 160).

Romano intrigą kuria ne tik pagavūs įvykiai ir spalvingi charakteriai, bet ir zigzaginis naratyvas, kai nuolat šokinėja laikai, o pirmojo asmens pasakotojas, trumpam pasirodęs veiksmo pradžioje, grįžta tik jo viduryje, šeštajame skyriuje. Ir, žinoma, meninė kalba. Apstu sakinių, sukeliančių „ak!" reakciją – Petios genialumo pristatymas (p. 34), Samaros miesto aprašymas (p. 54) arba mėgstamiausios tėvo muzikos – degtinės pylimo stiklinėn – vaizdavimas ištiktukais „kliu kliu kliu kliu" (p. 79). Tačiau tekstas vietomis darosi sprangus nuo filologinio pertekliaus ašakų: čia senelė kalba keturiomis kalbomis ryžtingai ir vaizdžiai, „kaip kad kalba paprasti ginekologai" (p. 24; o kaip kalba nepaprasti ginekologai?), Liza vienu metu daužėsi kaip šikšnosparnis ir blaškėsi kaip plaštakė (p. 73), čia ne raiteliai jojo ant žirgų, o žirgai „žengė po raiteliais" (p. 128), o perdėtas žodžių te-e-empimas ir tą-ą-ą-ąsymas net e-e-erzina. Vertėja Irena Aleksaitė kažkokį vienetinį žodį (конецито?) išvertė į „pabaigitą" (p. 76), o kitam rado gražų lietuvišką atitikmenį – „dūlis" (p. 268). Štai „fifako" (p. 180), kaip suprantu, nevertė, mat ir lietuviškai suprantame, kad tai vyriškos lyties fyfa.

Nykštukinė, neseniai veiklą pradėjusi leidykla „Nordina", kruopščiai parengtu vertimu sukėlusi skaitymo malonumą, lietuvių auditorijai pristatė nemažo kalibro literatūros kūrinį, filosofiškai artimą „Doriano Grėjaus portretui", kuris, mano akimis, bent jau tarp šios publikacijos ketveriukės yra aiškus lyderis, o vertingiausios 2013 m. verstinės knygos rinkimuose –­ rimtas konkurentas Lietuvoje labiau žinomų autorių, kuriuos išleido didesnę patirtį turinčios leidyklos, vertimams ir pastaraisiais metais solidžiai pretenduoja būti pats vertingiausias.

b_200_286_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-04-25_nr._3471_Snuff_p1.jpg

Viktoras Pelevi­nas. „Snuff". Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė. –­­ Kaunas: „Kitos knygos", 2013.

Pelevinas net ir rašydamas, anot knygos reverso, filosofinį ir egzistencinį romaną, išlaiko savo satyrinį stiliuką – leidžia sau būti nevaržomai žaidybiškas ir lengvabūdiškas. Tad natūralu, jog iš pat pradžių pasirodančio pasakotojo profesionalaus filmininko-artileristo Damilolos jautri įžanga apie likimą „pasakoti šią istoriją amžinybės akivaizdoje" (p. 11) nuteikia rimtai, bet pamaži apima įspūdis, kad autorius tik mausto skaitytoją vietoje niūrios distopijos įsiūlydamas žmonijos ateities parodiją.

Skaitytojas sulig pirmosiomis pastraipomis įtraukiamas į mokslinės fantastikos atributikos koliažą – nuo įmantrių technologijų (ypač moteriškos lyties androidų) iki manieringos naujakalbės; Pelevino vaizduotė žaižaruoja, vertėja Dalia Saukaitytė lieja devintą prakaitą taikydama lietuvių kalbos tarmes autoriaus sukurtos Sibiro aukštaičių šnektos veblenimui („šisai nutarimchen punkts nach žemes skleipa paskyrema tor butie panaikintadar remionteis toumi", p. 148), skaitytojas žagsi gliaudydamas įsūdytas išmonės saulėgrąžas: „puparastas", „holokastingas", „demokratūra", „kvakola" ir taip toliau, nyra gilyn į pasakojimą, bet pakrapštęs nagu raiškos priemonių laką – šias žodines mandrybes, lieka prie tuštokai skambančio aprūdijusio prozos bidono. Pelevinas tiesiog nesuvaldo savo fantazijos siautėjimo ir palieka skaitytoją sumišusį – ar čia dabar rimtas epizodas, ar jau juoktis. Bet nei rimta, nei juokinga. Nesuprasi, ar inkliuzas apie piderų prigimtį 96–97 puslapiuose yra farsas, pajuoka, ironija, ar vis dėlto rašytojo nuomonė apie homoseksualius santykius, tik įsiūta į fantastikos apmušalą ir beje, stebėtinai sutampanti su oficialiąja putinistiška doktrina prieš gėjų teises. Jeigu Pelevinas, anot knygos reverso, prilygsta didiesiems XX a. pranašams, tai LGBT ateityje modifikuosis į santrumpą GULAG. Ot tai!

Puslapis po puslapio justi ne tik panieka gėjams ar feministėms, bet ir apskritai žmogui – žmogui, kuris galbūt iš tiesų artėja vaizduojamo ateities scenarijaus link, bet nesukelia autoriaus užuojautos, o tik piktdžiugą – atseit taip tau ir reikia, konsumeristine pigi evoliucijos atmata. Atviru tekstu, žinoma, Pelevinas taip neteigia, bet jo kalbėjimo stilius kuria būtent tokią nuojautą.

Pati antiutopijos idėja, nors ir nenauja, įgyvendinta galvotai. Pelevinas perpasakoja Jeano Baudrillard'o simuliacijos procesą: kino simuliakras tampa tikrove, žmogaus atvaizdas – robotas – tampa tikresnis už patį žmogų, o vaizduojamos visuomenės sąranga paremta klasikine tokio žanro kūrinių dichotomija – žmogiška ir atseit nežmogiška. „Snuff" atveju pristatomos dvi klasės – pažengę valdantieji Bizantiume (žmonės) ir atsilikę valdomieji Urkainoje (orkai), panašiai kaip ukrainiečių kilmės lietuvių autoriaus Jaroslavo Melniko romane „Maša, arba Postfašizmas" (žmonės ir storai), šiuos romanus dar suartina ir autorių adaptuota nacistinė simbolika. Pagal aibę požymių (kad ir tokį, jog Bizantiumas yra atmosferoje plūduriuojantis miestas), Pelevino romanas dar stebėtinai panašus į režisieriaus Neillo Blomkampo filmą „Eliziejus", pradėtą filmuoti tais pačiais 2011 metais, kai išėjo „Snuff". Beje, pati knyga proziškumo tankiu artima kino scenarijui.

Apskritai rusų rašytojas kaip fantastas savo satyriškumu primena amerikietį Kurtą Vonnegutą (romanas „Titano sirenos"), o ciniškumu – prancūzą Michelį Houellebecqą (romanas „Salos galimybė"), bet nei vienam, nei kitam neprilygsta. Ir juolab neprilygsta žanro klasikams – Jevgenijui Zamiatinui, Aldousui Huxley'ui ir George'ui Orwellui, nors knygos viršelyje jis statomas vienon greton –­ pirmiausia dėl to, kad minėtiems distopijų kūrėjams iš tikrųjų rūpėjo galimi žmonijos ir civilizacijos raidos vektoriai, o Pelevinui, panašu, tiesiog nusišvilpt. Tad „Snuff" yra lengvas skaitinys, dėl patrauklaus ryškaus viršelio tinkamas dovanoti linkusiam sudaiktinti moteris ir pervertinti technologijas vyrui, kuris kartu su autoriumi pakrizentų iš savęs ir kitų tokių pat.

Beje, Pelevino vaizduojama schema karui prieš Urkainą sukelti, kai pats agresorius išprovokuoja konfliktą ir manipuliuoja visuomene pateikdamas iškreiptas žinias, beveik pažodžiui sutampa su dabartiniu įvykių scenarijumi tikrojoje Ukrainoje – malonus atpažinimo džiaugsmas, nors tikrovė –­ tai ne literatūriniai pramanai ir iš tiesų lieka grėsli.

b_200_298_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-04-25_nr._3471_lazario-moterys.jpg

Marina Stepnova. „Lazario moterys". Iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis. – Vilnius: „Tyto alba", 2013.

Atrodo, rusų rašytoja norėjo bet kokia kaina pavaizduoti laimingą žmogų, todėl nevengė vis pati pasikartoti, kad tai – laimė (p. 11, 33, 61, 129, 171, 172, 349). Bet kas išeina, kai entuziastingai siekiame laimės –­ ar tai gyvenime, ar vaizduodami šį jausmą prozoje? Išeina melodrama! „Lazario moterys" tokio žanro kūrinys ir yra, bet nelėkštas, įtraukiantis. O įtraukia pirmiausia meistriškai pritaikyta Stepnovos gudrybė – spiralinis naratyvas: skaitytojas yra nuolat dirginimas, verčiamas kentėti, kol galiausiai sužino, kodėl veikėjui atsitiko taip, kaip atsitiko.

Stepnova šiuo kūriniu atsiskleidžia kaip originali postromantikė, vaizduojanti didingas emocijas ir nuotaikas ir išskirtinį dėmesį skirianti vieno moks­lininko genijui. Jis, Lazaris Lindtas, paskutinis sovietinis suskis, Stepnovos vaizduojamas kaip iškilus herojus – juk toks romantizmo kanonas. Romantizuotai vaizduojamas ir karas, ir sovietinė praeitis, statistinio ruso širdyje turbūt pažadinant sentimentų bangą, bet tą santvarką laikančiajam nuopuolio epocha (o tokia pat ir autorės nuomonė) kai kurie romano fragmentai suskamba farso natomis. Štai perskaitę nedidelį aprašymą: „Vaikinuko žvilgsnis buvo kietas kaip Marusios rauginti agurkai, o akys lygiai tokios pat skanios žalsvos butelio spalvos. Lindtui jis iš karto patiko" (p. 223), atsakykite į klausimą, kuo užsiimančiam herojui rašytoja priskyrė pacituotą charakteristiką: a) pienininkui, b) laborantui, c) budeliui.

Neatspėjote – budeliui.

„Lazario moterų" veikėjai išgyvena universalius jausmus, įgyja bend­ražmogiškos patirties – tai yra būdingas ne vien „tarybiniam piliečiui", o įvairių epochų visokiems tipažams. Stepnova savo personažus apibūdina rūpestingai, negailėdama dailių sintaksinių struktūrų ir pūkuotų epitetų. Bet ji taip pat lengvabūdiškai minkštai apkamšo ir kai kurias sovietines ydas, lyg pati santvarka būtų buvusi tik nekaltas vaikų žaidimas. O kai 131 puslapyje sužinai, kad 1944 metų liepos 13-ąją Vilnius buvo „išvaduotas", darosi net pikta.

Kažkuriame interviu Stepnova patikino, kad rašytojui, savo kūrinyje vaizduojančiam tam tikrus reiškinius, būtina apsibrėžti moralinę poziciją, „būti emociškai ir dvasiškai atsiribojus išvis neleistina, o rašytojui – mirtina nuodėmė", tačiau jos pačios moralinė pozicija romane „Lazario moterys" –­ išskydusi ir laki it cukraus sirupas. Todėl, pavyzdžiui, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris" arba Jurgio Kunčino „Tūla" yra vertingesnė laikmečio dvasinio būvio literatūrinė refleksija. Darau prielaidą, kad knygos vertėjas Sigitas Parulskis kartais mintyse pagalvodavo... na, geriau nutylėsiu, ką galbūt pagalvodavo.

Tačiau svarbiausi kūrinyje lieka asmeniniai herojų išgyvenimai – itin įtikinami ir net, sakyčiau, nepriekaištingi. Ir vėlgi kaip Rubina parodo moters vietą Rusijos visuomenėje – būti priklausoma nuo vyro ir jo kaip patino išnaudojama: kaip „Petruškos sindrome" Petia prisijaukina Lizą, taip šiame romane Lazaris lyg naminį gyvūną pasiglemžia Galiną, o jos anūkė Lidija tampa Lužbino žaislu (nors Stepnovos paleista dūmų uždanga sukelia iliuziją, kad tai jau pagaliau tikra meilė).

Tai turbūt ir būtų didžiausias šios prozos atradimas – patriarchališką, agresyvią, homofobišką Rusijos visuomenę mato ir rašytojai. Tad nenuostabu, kad kol kas pabaigita priklauso tik nuo patino Putino.