Kaune aplankę bičiulį dailininką Gilles'į Vuillard'ą, spontaniškai sugalvojome visą dieną skirti naujausio jo darbo interpretacijai. Tai buvo ne tik savarankiška kūrybinė sesija, bet ir kultūrinis judesys, fizinės ir meninės tikrovės refleksija ir gretinimas, tapybos ir rašymo simbiozė, goda per tyrinėjimą prišauktam įkvėpimui. Galų gale, rašytinis ir tapybinis paminklas niekuo neypatingam pastatui. Įsismaginęs platų pasiaiškinimą prancūziškai parašė ir pats G. Vuillard'as, o išvertė Marija Gailienė (čia pateikiame santrauką):

Naktis. Pirmiausia tai yra nakties tapymas. Aš esu išgyvenęs naktį, ją pažinau, pažįstu. Tapau ne tai, ką matau, o tai, ką pasirenku būti matomą. Man tai užduotis nutapyti objektą naktyje skirtingais būdais.
Pastatas. Mano objektas – tai neutralus pastatas. Gyvenamoji mašina, paprasta juosta, banali valtis miesto vandenyne. Apšviesti langai veikia kaip paveikslai paveiksle – tai pojūčių šuliniai ir rezervuarai, tampantys žvilgsnio gaudyklėmis.

Gilles Vuillard. „Miško 28a“
Gilles Vuillard. „Miško 28a“

Serija. Aš atlieku regimą antropologinę studiją, vizualinį tyrimą, kurio rezultatas bus požiūrio variacijos. Kol kas ciklą sudaro trys piešiniai, dar planuoju nutapyti bent dešimt.

O mudviem iš pirmojo ciklo paveikslo išėjo štai kas:

 

Marijus. Dama be dujų

 

Miško gatvėje miško nerandu. Jeigu tas miškas ten šakotųsi, tikriausiai būtų galima parankioti gilių ir skujų. Pasemti į saują ir paleisti pavėjui į namo šioje gatvėje sieną.

Ne, nė ženklo gilių nei kankorėžių. Užtat turime Gilių. Tapytoją. Sako, štai mano naujas ciklas: namas. Namas pro dirbtuvių langą, kurį regįs juvelyriniu tiesumu, be menkiausio nuokrypio į kairę, dešinę ar stogą. Tad tokį ir tapąs –­ dviejų dimensijų, o perspektyvą pats brėžk vaizduotėj. Kol kas teptuku jau atlikti trys darbai, vienas už kitą didesni ir abstraktesni, – rodo Gilles'is. Tiek tos ekspertizės.

Lydydamas tapomą objektą į vis gilesnę abstrakciją tapytojas leisis jį sunaikinti: užtaškęs dažais, užmaskavęs įmantriom figūrom, vietoje daugiabučio iš savo vaizduotės plytų pastatys pats dar nežino ką. Bet kaip tada su žmonių gyvenimais, Žyli, kur nukiši jų gyvenimus? Kur tada padėsi tas Miško gatvės šviesas ir tuos kasdienybės personažus iš šviesų, gerbiamasis autoriau, susimildamas, kur? Tik tekšt teptuku – ir tamsa?

Tebūnie.

O gal to namo išvis nėra, Giliau? Gal viską tik išsigalvoji, Žyli? Pagalvok.

Galvoju, kad gyvenam Miško gatvėj, kur mirusieji pragaišino mūsų kaulus.

Aš irgi taip manau: lauke tamsu, namas tamsus, banalus iki skausmo, pats sau nesusipratimas tarp autentiškų praėjusio amžiaus pirmosios pusės ir moderniųjų Kauno cent­ro pastatų. Užtat tinkama kompanija šalimais griaučius į Nemuną atstačiusiems „Respublikos" ir „Britanikos" viešbučiams, taip niekada ir nepriėmusiems nė vieno svečio. Mirusiai architektūrai – tik mirę lankytojai.

Vis dėlto daugiabutis atrodė dar ne visai beviltiškas, nes virė nuo gyvybės kaip nedidukas termitynas. Intriga: nors pastatas Chruščiovo laikų statybos, dauguma aptiktų gyventojų – jau iš Andropovo ar net Gorbačiovo epochos. Namas, kažkokiu būdu prašokęs visą kartą.

Viename virtuvės lange vis sušmėžuoja moters siluetas, irgi dar jauna, iš devintojo dešimtmečio prieaugio. Nors iš tolo aiškiai nematyti, bet neabejoju, jog damos plaukai –­ banguoti ir šviesūs, o pavadinčiau ją Gerda. Arba ne –­ Kristina. Moteriai vis nesitraukiant nuo lango, jau darosi nebejauku žvilgčioti ir badyti orą pirštais – dar palaikys neaiškių kėslų turinčiais vojeristais, tad imuosi veiksmo: vyrai, sakau, eime tikrinti iš natūros. Ką tikrinti, –­ nustemba Žylis su Deividu. Paveikslą gi, aiškinu, judam patikrint paties objekto. Na, ar teisingai nutapė. Ir šiaip, ko nepadarysi dėl meno!

Nedelsę išsiruošiame į ekskursiją po Miško gatvę, aplankome žymiausius vietovės paminklus ir vertybes, apsukę pusratį apie apleistą trobesį su viena siena, nugraužta iki pusės, patenkame į stebėtinai tvarkingą 28-ojo su „a" daugiabučio kiemą – gluminantis kontrastas tokiame nedideliame žemės lopinėlyje. Jau pražygiavę sušukuotą kiemo paklotę pro nerakinamas užpakalines duris įsibrauname ir į pirmąją laiptinę – atlikti tyrimo. Butukai susiglaudę po keturis viename aukšte kaip keturios tokios pat kortos ant pokerio stalo. Paveiksle – kūryba, polėkis, pretenzija, o čia, tikrovėj – buitis, šarvuotos durys ir skaitikliai. Ne, galvoju, iš tokios medžiagos jokios esė ir net etiudo nesukursi, čia trūksta pagavaus motyvo – tamsių dūmų ir aštraus jų kvapo ar bent kraujo dėmės ant sienos. Man reikia siužeto, akinu save, ir baigęs pirmosios dalies vizitaciją pagaunu save šūktelėjant nosį laukan iškišusiam čionykščiam iš antrojo korpuso: palaukit, palaikykit duris, prašom, ačiū, – padėkoju smukdamas jau į antrąją laiptinę, o paskui mane įvinguriuoja du kompanionai, nelyg sėbrai –­ vis apie namą sukantys ir vidun landžiojantys trys vyrai jau galėjo sukelti įtarimų, bet mes juk kultūringais tikslais, o aš minty turiu ir dar vieną, ekskursijos scenarijuje nenumatytą ir žadantį jaudinančią kulminaciją. Nestokodamas ryžto spriegiu į antrąjį aukštą, atpažįstu man reikalingas duris ir jau keliu ranką nuspausti skambučio mygtuką, bet stabteliu pusiaukelėje pamatęs, jog šio buto numeris toks pat kaip namo – dvidešimt aštuntas. Sudvejoju ir planą atidedu, mes dar pakylame į viršų dairydamiesi po šio banalaus daugiabučio traktą, o leidžiantis apačion jau galutinai apsisprendęs savo bičiulių baisiausiam netikėtumui mygiu nedidelį taškelį šalia Kristinos durų; veiksmas nedelsiant sukelia atoveiksmį ir anapus pasigirsta prikimęs: dzing dzing!

Kai išgirstu spragtelint užraktą, iš siaubo sustingstu kaip laiptinės turėklas: o ką jai sakysiu, dievulėliau, kaip dabar pasiteisinsiu dėl savo chuliganiško poelgio; kai prieangyje netrukus pasirodo ir figūra, vilkinti lengvais naminiais marškinėliais, man iš nesmagumo aptemsta akys, nė neįsidėmiu, ar iš tikro ji šviesių ir garbanotų plaukų, ar besanti tokio amžiaus, kaip bandžiau įspėti pamatęs pro langą, aš tik įkvėpiu ir iš burnos kartu su oru išleidžiu sakinį:

– Atleiskite, p... ponia. Dujas... tikrinam.

Nesu tikras, kokį įspūdį padaro ši mano prakalba, bet akies krašteliu pagavusi keliais laiptais aukščiau lūkuriuojančias dar dvi žmogystas, aiškiai išbąla. Sekundę lediniu žvilgsniu įsižiūri į mano krūtinės sritį, turbūt susivokia, kad juodas paltas – tai ne dujininko uniforma, o drobinis maišelis ant peties – dar ne įrankių dėžė. Ką jau kalbėti, kad šeštadienis – ne darbo diena.

– Dujas? – vis dėlto atsako nepuldama užvožti durų. Gal dar ne taip grėsmingai ir atrodėm. – Jūs dujas tikrinat? Namuose, kur įrengta elektrinė viryklė?

Geras atsakymas, bet aš nesiduodu demaskuojamas, o tik apdairiai įjungiu kvailį:

– Dovanokit, tai kaip čia yra, į biurą gavom skambutį: kreiptasi pilietės Kristinos, skubus atvejis, Miško gatvės 28-ojo namo 28-ajame bute avarinis dujų nuotėkis.

– Aha, sakot, dvimaštunto? O čia juk – a. 28a. Viso gero.

Ir dingsta savo nepajudinamoj tvirtovėj su elektriniais prietaisais.

Jau grįžtant iš žygio, atsiminiau bendraamžę kaimynę dar iš savo namų chruščiovkės, tokio daugiabučio, kuriame su šeima įsikūrėme persikėlę gyventi į kitą miestą, namų su ūžiančiais elektros skaitikliais, vis išlaužomom laiškadėžių spynelėm ir kiemo banditais, kur mudu iš vaikų užaugome jaunuoliais, kur prasilenkdavome laiptinėje nešini šiukšlių maišais, jei vakaras, arba užsimetę kuprines skubėdami į mokyklą: susitikinėjome su ja kelis kartus per savaitę, kartais mano aukšto aikštelėje ir susidurdami, kai darydamas duris užtverdavau jai kelią, žodžiu, pagal pasimatymų dažnį jau buvome beveik šeimos nariai, bet nė karto neištarėme vienas kitam daugiau nei „labas", neradome dialogo galimybės – ir taip trejetą sausų metų, nevaisingų metų, kai du artumo nepažinę, nors jo trokštantys ir aiškiai vienas kitą traukiantys paaugliai beveik kas dieną susitinka, pakartoja tą patį mandagumo žodį, tačiau lieka vienas kitam tolimi, neprieinami ir beveik abejingi tarytum dvi Korėjos – ir visa tai iš perdėto drovumo ir baimės, keliamos gimstančio vyriškumo ir moteriškumo pažadintų kūno impulsų, neretai kokį jaunatvišką sutrikimą įvarančios baimės, kurią galiausiai prašalina tik pirmosios patirtys, sutriuškina svaiginanti prisilietimo ir suartėjimo tikrovė. Kartą man rakinant duris, palypėjusi kelis laiptelius į savo aukštą, stabtelėjo tarsi ruošdamasi kažką sakyti, bet akimirksniu persimainė ir neatsisukdama užlėkė aukštyn.

Vardo paklausiau tik tada, kai neberūpėjo. O dabar nė neatsimenu. Galėjo būti ir Kristina.

– Gal man grįžti? – stabtelėjęs pareiškiu bendražygiams. – Gal man grįžti ir pasiūlyti jai tas velnio neštas ir pamestas dujas įsirengti? Juk ekonomiškiau! Et, Žyli, dingstam iš čia, au revoir, pripieši tu tą vamzdį drobėj.

 

Deividas. Šviesos domino

Kalendorių lapuose boluoja saulė žuvyse.

Jerich Weiss. „Ūksmai"

Ir atsigabenki, žmogau, akląjį stebėti paveikslo. Negana to, dar klausytis nėščios moters. Geriau įdėmiai, o jei ne...

„Žinai, kai patyriau, jog laukiuosi, pradėjau elgtis kitaip. Anksčiau būdavau nedrąsi ir atsakinga už savo vienos elgesį. O dabar, tarkime, eidama laiptinėje sesei iš paskos ir jai paleidus duris užuot mane praleidus, jau reiškiu savo nepasitenkinimą, nes mano balsas šneka už mus abu."
Klausau Eleonoros balso, kuris nuteikia pakiliai. Laukiu, kol ji paruoš kavą. Esu patogiai įsitaisęs medinėje kėdėje prie lango svečiuose pas dailininkų porą Gilbertą ir Eleonorą. Čia jaukiai šilta. Mano bičiulis Marijus – tas pats, kurio pavadintas ir atsidūriau šiuose namuose, tuo tarpu pusiaugulomis tyso ant sofos. Girdėjau, kaip jis minkštai klestelėjo. Jis stebi paveikslą „Miško 28a". Negirdžiu jo barškinant kompiuterio klavišais, matyt, šiam paveikslui interpretaciją rašys vėliau, įspūdžiams susigulėjus.

„Marijau, snaudi?"

„Ne, ką tu, tiesiog užsigalvojau. Keistas šis paveikslas. Viena vertus, jį galima pavadinti banaliu, tačiau jis turi savotiškos traukos. Tos langų šviesos, dangaus blausuma... O ir pats namas, kaip objektas, mano recepcijoje pranoksta įprastinį sovietinį daugiabutį."

Stengiuosi vaizduotėje iš linijų konstruotis namą, bandau iš Marijaus paminėtų raktinių žodžių ir emocijų balse nusipaišyti piešinį. Kažko trūksta.

Žinote, aš jau trejus metus esu aklas. Taip kartą tvirtai nusprendžiau. Kurtinys, tasai vištinis paukštis, per poravimosi periodą girdi tik slaptingą poreikį šnypščiančia giesme išreikšti visatos jam diktuojamus impulsus. O aš štai bandau įžvelgti kasdienoje raštus, formas. O gal rasti motyvus, kurie jungdamiesi į dermę perteiktų tyvuliavimą šiuose debesiškuose tyruose, kuriuos bandydamas aprėpti ir suvokiau savo ribotumą.

Greičiausiai dėl visko kaltos mano akys. Vadinasi, esu aklas. Ir nieko daugiau.

Aš mokiausi nepavydėti akių šviesos, tačiau daug sunkiau sekėsi tvardyti kasdienį smalsumą. Kaip kad šįkart. Man taip maga daugiau sužinoti apie Gilberto nutapytą paveikslą. Koks ir kaip atrodo tas kūrinys, privertęs Marijų atkeliauti į Kauną ir, negana to, dar primygtinai pasikviesti mane: „Tu būtinai turi tai patirti."
Trinu rankomis iš nekantrumo – kaip čia daugiau iškvotus apie tą „Miško 28a", tačiau sykiu nesutrikdyti Marijaus minčių. Provokuoju lengvai: „Tik prancūzas gali taip naiviai nutapyti daugiabutį." Iš virtuvės, kur Gilbertas fotografuoja kitą to paties ciklo paveikslą, atsklinda žodžiai: „Tai ne prancūzas būti esmė, o žmonių gyvenimas ir jaukumas, metafizikos spektras. Ar aš būti Kaune, ar Vilniuje, Niujorkas ar Grenoblis – visur klausau į pastatą." Ir čirkšteli fotoaparatu. Iš užrakto garso spėju, jog aparatas pusiau profesionalus ar net profesionalus nikonas.

Eleonora tuo tarpu išdėlioja ant stalo domino su apčiuopiamais taškeliais. Išsirenku septynias kaladėles, netrukus pradėsime žaidimą. Būnant šalia Eleonoros mane apima keistas silpnumas. Jis stiprėja. Girdžiu, kaip ji pasakoja apie savo norą atidaryti psichologinį kabinetą, apie netolimos ateities planus persikelti į Vilnių. Neužsikirsdama lėtai ir įtaigiai šneka apie kūdikį, kurio laukiasi. Kai ji ko paklausia, mašinaliai į tai atsakinėju ar tiesiog numykiu ir bandau suprasti, kodėl man taip staigiai pradėjo spengti galvoje. Eleonoros balsas mano sąmonėje skamba taip, lyg būčiau pridėjęs galvą prie bažnyčios varpo. Duslus, pasiekiantis giliausius mano suvokimo klodus ir priverčiantis pamiršti viską. Net savo akinius nuo saulės, privalančius maskuoti ir mano akiduobių tuštybę. Tarsi akiniai galėtų paslėpti aklumą. Veikiau jie nurodo rolę, kurią privalo vaidinti visi matantieji – rolę neregystės nepastebėti, neišsiduoti ją pastebėjus, elgtis natūraliai arba tiesiog nesipainioti po kojomis, neužgauti, o kitą kartą net prikiūtinus paklausti: „Jūs kažko ieškote?.."

Minutei pavirstu į kėdę ir apvalų virtuvinį stalą, į domino kauliukus, kurie viso labo yra medinės kaladėlės su priklijuotais datulių kauliukais. Dabar esu spygliuočių miške, vešinčiame šalia daugiabučio, kurio trečio ir ketvirto aukšto vienos laiptinės sienos išmargintos animacinių filmų personažais; čia ant palangių gausu fikusų ir tuščių užrašų knygučių, kai penktajame laiptinės aukšte stovi kopėčios ir liukas, ant kurio kabelių irštvą susisukę internetiniai žalčiai. Kita laiptinė jau išvien pilka, joje žengiama tik ant kas antro laipto, o neužmintieji laiptai vaizduotėje susigrotuoja į kiemsargio, gyvenančio pirmame aukšte, dantų raštą, kiemsargio, iš kurio šverplių mano netikėtumui pasigirsta pratisas švilpimas: yyyšššsss.

„Deividai, tau kiek cukraus? Ar dėti cukraus į cikorijų kavą?"

Jergutėliau. Sveikas sugrįžęs, taip, prašau, du cukraus, nors ne, gal nedėki, ai, žinai, gal savo nuožiūra.

Taip, tiks baltas puodelis. O jis mažas? Na, jei vidutinis, tai gerai, užteks dviejų. Pieno? Kokio pieno? Ai, pieno, tai truputį šliūkštelki, prašau.

Palengva grįžtu į save. Kava garuoja, cikorijų aromatas glosto mano nosiarykles.

Taip, tai kur aš baigiau?

Tiesa.

Gilbertas ir Eleonora, Marijus, besistebeilijantis į paveikslą, kuriame nutapytas namas, cikorijų kava ir domino.

Mano dėželėje septynios išsidalytos domino kaladėlės, didžiuma kurių yra su penketais. Penki ir vienas, penki ir trys. O štai ir dvigubas penketukas. Dar trys ir vienas.

Eleonora pradeda. Ir mes iškart žaidimą įpusėjame, nes sąmoningai neatitaikau skaičių, nes nenoriu pakeisti savo minčių apie meną ir šviesą į mintis apie domino. Eleonora taktiškai nuduoda, jog žaidimas vystosi teisingai, ir taip pat deda kaladėles daug nesirinkdama. Mes klausomės Gilberto niūniavimo ir Marijaus komentarų. Marijus būna toks susikoncentravęs, kai šneka išgėręs kavos, lyg vestų laidą „Panos Marijos radijui". Jis neskuba, žodžiai girdisi lyg būtų pasverti, tiesa, ne iki šimtųjų gramo dalių: „Šviesa šiame paveiksle svarbiausia. Žinai, nutapytame name įvairiaspalvėmis šviesomis švyti žmonių gyvenimai. Meistriškai įkomponuotas mėnulis. Norisi sakyti: blausus, tačiau kol šiuo pavakarės metu už lango šviesa traukiasi į savotišką žiedą, mėnulis įgauna savo švytėjimo pagreitį, kuris apibrėžtas tamsėliau, kaip ir yra natūroje. Iš principo gamtą šiame paveiksle ir reprezentuoja tas balsvai ovališkas mėnulis. Jis sustingęs, ir panašu, jog mėnuliui ši melancholiška stebėtojo povyza visai tinka. Jis nesikiša į namo gyvenimą ir viso labo yra tik tarpininkas. Jis nėra atsakingas už pastato apšvietimą, tačiau jame slypi milžiniška jėga, kurią mes tik nutuokiame – tai yra šviesa apšviesti."

Marijui šnekant, aš nevalingai nusižiovauju. Mane visuomet ima žiovulys girdint išvedžiojimus apie objektų paveiksle konsteliaciją ir kvintesenciją. Dar gerai, jog jis nepradėjo postringauti, tarkim, apie potėpius, spalvų dermę ar prancūzų dailės atspindžius bei įtakas Gilberto paveiksluose. Juk mene vienareikšmiškai svarbiausias objektas yra jausmas! Aš tai žinau, nes nė velnio uodegos, įkomponuotos paveiksle „Miško 28a" tarp televizijos antenų ant namo stogo, negebėčiau įmatyti. Esu tik žiovaujantis neregys su „Grey Heron" akiniais nuo saulės. Ar žinote, ką byloja žiovulys? Tai noras turėti žiaunas, pavirsti žuvimi ir išplaukti.