1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojusi? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas ar bandote jose kaip nors dalyvauti?

Renato Neverbicko nuotrauka
Renato Neverbicko nuotrauka

Spontaniškai tebesielgiu kaip pilietė, kuri „Atgimimo" redakcijoje dirbo nuo antrojo numerio. Palikau ten tiek sveikatos, idealizmo ir kraujo, kad dabar jau galėčiau sau leisti nebebūti nei prieš, nei už tuos, kurie ima ir parašo, kad tas laikotarpis buvo nuobodus. Arba neatsakingas. Arba naivus ir neprofesionalus. Tai buvo vertybių testas: tai aš iš ten.

Į visa, kas vyksta viešojoje erdvėje, reaguoju ir kaip lituanistė, kuriai lotynų kalbą dėstė Leonas Valkūnas, o graikų – Ričardas Mironas. Jaunystėje iki draiskanų suskaityta knyga – Thomo Manno „Užburtas kalnas".

Ar šie ženklai ką nors reiškia šiandien? Nuolat balansuoju tarp ironijos ir autoironijos, kad lengvai nekuoktelčiau visuotiniame pramogų, o, tiksliau, visas ribas peržengusios provincialios reklamos baloje.

Dabar, kai plakuosi tarp žurnalistikos ir rašytojavimo, labiausiai pasaulyje man patinka iškrypėliai. Reikia pavyzdžio? Aną savaitę, septintą ryto, kai kompiuteriai dar neapgulti, atidariau redakcijos salės duris (kartu sėdi laikraštininkai ir interneto svetainei rašantys žurnalistai, 40 žmonių vienoje patalpoje) ir atsitrenkiau į pornuchą – lentą, kurioje pramogų skyrelio darbininkės buvo užsirašiusios svarbiausius savaitės darbus: „bunkė 18.00, klubas, adresas; daina bosas, krokodilo rankinė, 35 tūkst. Lt; petruškevičius, kokarda, adresas; bilevičiūtė, papai, tv".

Jeigu man nebūtų reikėję skubiai užbaigti klaikios prievartavimo istorijos, kurioje du galvijai be smegenų iš Biržų apylinkių kankino neįgalų berniuką, o vietinės socialinės tetutės bijojo jį užstoti, būčiau prileidusi kelnes iš juoko: mano kolegės, interneto mergaitės, užsibrėžė įvykdyti penkmečio planą. Ir įvykdys.

Nes žino, kur kreiptis, – į petruškevičių ir didelių išmatavimų savininkes.

Kai naujųjų laikų žurnalistės savo šedevrus įkels į laikraščio internetinę svetainę, šimtai profkininkų bei provincijos kirpėjų bus patenkinti. Daugybė nevilties ir nedarbo išvargintų žmonių atsidarinės savo kompiuteriuose bukas antraštes ir net nesupras, kad jų spustelėjimas neša reklamos pinigus – tuo didesnius, kuo debilesnis teksto pavadinimas.

Jie nebus net girdėję, kad teksto skaitomumas matuojamas mechaniniu skandalingos antraštės spustelėjimu, o ne laiku praleistu skaitant tekstą. Ir niekam nerūpės, ką skaitytojas, IT auka, mano apie turinio kokybę.

Šitoks „pramogavimo" būdas internetinėje erdvėje analitinius ar šiaip protingesnius straipsnius per dešimt minučių beviltiškai nustumia ekrane žemyn, nes turinį diktuoja kompiuterinė programa: ko žmonės neskaito, tas nėra verta dėmesio.

Todėl kartais mėgstu elgtis isteriškai: sakau komplimentus bukiausioms TV laidoms, gramatines klaidas tiražuojančioms internetinėms svetainėms (nėra tiek stilistų, kurie sugebėtų išgaudyti klaidas iš kosminiu pagreičiu tiražuojamų nesąmonių: pastangų juk nereikia – copypaste judesys, paskubomis pakeista antraštė, ir žinutė apie kurio nors vagies žmonos aksesuarą / pisuarą sujaudina neįgaliųjų protus).

Kvailių man negaila: tegul onanizuojasi. Bet gaila vaikų, kurie įtraukiami į misių konkursus jau darželyje. Taip pat išduočiau arešto orderius tiems televizijų prodiuseriams, kurie į kas antrą laidą kviečiasi būrėją vaivą, būrėją svetlaną, būrėją olegą – iš artimojo / tolimojo užsienio, kad pasakytų, kurio politiko nerinkti, nes žvaigždės jam ne tą rodo. Rodau televizijoms trijų pirštų kombinaciją.

Pati retsykiais toleruoju specifinį pramogavimo būdą: lankausi kviestiniuose pobūviuose, kad geriau galėčiau įsivaizduoti iškrypimų rūšis. Kvietimus man siunčia kaip žurnalistei. Nenutuokia, kad pasaulį vertinu rašytojos akimis – fiksuoju kompleksų atmainas. Apsimetimų įvairovę. Maivymosi skirtumus. Begėdiškumo rūšis. Pigų ir brangų paperkamumą. Lindimą uodegon be muilo. Nusišnekėjimą. Didybės formas. Sandorių vibracijas. Visada buvau stebėtoja.

Nemanau, kad šis laikas, kai gyvename ir stebime mes, kuo nors ypatingas: „Daržininkės (taip klasikinės filologijos studentes seniokišku spigiu balsu tituluodavo L. Valkūnas), nuo romėnų laikų žmonės nepakito nė per nago juodymą! Pakito tik išraiškos formos."

Humanitarais lotynistais aš tikiu: jie paprastai seni ir – teisūs.

Retsykiais apninka laukinis džiaugsmas: kai tarp jaunų kolegų išvystu gerokai daugiau kalbų mokantį, spėjusį dalyvauti keliuose tarptautiniuose projektuose, sugebantį atskirti priežastis ir pasekmes bei skaitantį žmogų. Arba kai mano sūnus ar duktė parodo proto blyksnį, nes geba analizuoti. Pasaulis nemirė – dar verta į jį paspoksoti.

Politikoje labiausiai baidausi provincialumo: norėčiau, kad mūsų žmonės, reaguodami į bet kokį įvykį, sugebėtų jį matyti pasaulio reiškinių kontekste. Pati to irgi nesugebu taip, kaip norėčiau, ir man liūdna – artėja senatvė ir neuronai nori eiti miegoti.

2. Kaip jaučiatės savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Kaip ir visi rašantys žmonės, norėčiau būti pripažinta ir skaitoma. Tai natūralu. Kiekvieno, kuris kiša mane po žurnalistikos kepure, klausiu: jeigu mąstai standartais, kur sėdi pats? Prie valdininko stalo? O galva – ne keturkampė, ne keturkampė?

Bet tikrai klausausi ir net girdžiu, kokias pastabas kiti sako apie mano tekstus, nes neklausyti būtų neprotinga. Rašau ir mokausi rašyti. Esu labai judri ir greita. Galiu vikriai imti veikti ką nors kita, nei iš manęs laukiama. Avantiūrizmas burbuliuoja kraujyje: kad stovėdamas neužrūgtų, galiu tyčia rimčiausiu veidu imti viešai save girti ir patyliukais kikenti iš reakcijų.

Tačiau kartais nežmoniškai nustembu, kaip gerai rašo kokia nors man visai nepažįstama ir negirdėta jauniklė. Truputį išsigąstu, kad visur pavėlavau. Bet labai greitai atsimenu, kad savimi pasitikiu taip stipriai, jog žinau, kad mano tekstus žmonės skaito ir skaitys. Kartais gaunu stulbinančių laiškų apie tai, kokį poveikį padarė mano knyga. Todėl nė kiek nesivaržau visais galimais būdais pranešti, kad parašiau naują. Kartais stipriai nusimenu. Bet ne dėl to, kad nesu rašytoja: bijau vienintelio dalyko – nesuspėti užrašyti, kaip azartiškai mano siela moka dumti į bedugnę. Palinkėkite laužą peršokti. Dar nors keleriems darbingiems metams, kuriuos galėčiau skirti ne žurnalistikai.

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Daug metų buvau „Šatėnų" gerbėja ir prenumeravau tik juos. Dabar skaitau ir popierinį „Literatūrmenį". Užsisakyti visiems metams iš karto niekada neturiu pinigų, tad būna perio­dų, kai porą mėnesių skaitau internete, o pas­kui vėl popieriuje. Popierinį skaityti smagu – gali pasikišti po lova ir dulkėtą išsitraukti vidurnaktį. Kai apninka beprasmybės pojūtis, kompiuteris netinka: internete visada jautiesi taip, tarsi už nugaros stebėtų skeptikų minia, o su popieriniu – intymiai.

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Mėgstu džiazą – visokį. Ir švietėjiškas paskaitas apie dailę (Laimos Kreivytės kuruojamus renginius Nacionalinėje dailės galerijoje ir Ramutės Rachlevičiūtės organizuojamas diskusijas „Titanike"). Uždrausčiau komercializuotus kaziukus ir kitokią turgelių / kapelų invaziją į Vilnių – nuo tos pseudotautinės kultūros mane pykina: nesu dešrelių su kopūstais persirijusi vokietė ir bjauriuosi masinėmis ėdyklomis bei vaikštyklomis.

Kad profesionalus menas pajėgtų konkuruoti su masiniu niekalu, mokyklose reikia išsilavinusių ir gerai apmokamų humanitarinių dalykų mokytojų – antraip nieko nebus. Pedagogams humanitarams, dirbantiems mokykloje, įteisinčiau solidų priedą prie įprasto mokytojo atlyginimo, kad dėl šios pozicijos visi konkuruotų.

5. Naujai įsteigta Kultūros taryba žada tolygiai remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Aišku, kad literatūrai, nes neliks lietuvių kalbos. Veidaknygėje pribloškė lituanistės, gyvenančios užsienyje, sakinys lietuvei draugei: „...aš tik šioje lokacijoje taip manau."

Gyvenu netoli studentų miestelio Vilniuje ir anglų kalbos kiekvieną rytą mokausi važiuodama troleibusu į darbą. Tiksliau, mokausi mixo: jeigu sakinys iš penkių žodžių, bent du bus angliški.

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Literatūroje man labai svarbus gebėjimas ironizuoti. Herkaus Kunčiaus romaną „Lietuvis Vilniuje", išleistą 2011-aisiais, įsimesdavau šalia laptopo, kai važiuodavau į komandiruotes po rajonus – kad vakare atsigaučiau nuo to, ką mačiau realybėje. Provincijoje yra nemažai skaitančių žmonių. Mąstančių kritiškai - gerokai mažiau.

Sykį vienoje bibliotekoje paprašiau jų užsisakytų knygų sąrašo: jame buvo du gerbtini lietuvių autoriai, penkios būrimo knygelės, išleistos rajono įžymybės, krūva verstinio šlamšto (a la „Marija vėl įsimyli"), karpinių vadovėlis ir klaikiai sueiliuotų savilaidos „poetų" eilėraščių vaikams. Pavarčiusi atsargiai paklausiau, kodėl komplektacijos skyriaus vedėja pasirinko šias knygas. „Tai kad labai gražu. Ir lengvai suprantama", – atsakė.

Tai va, Herkau Kunčiau: esi genijus. Bet bibliotekininkė tavo knygos neįveiks. Ironijos – irgi. Kartais man baisoka važinėti po kaimus ir rajoninius miestelius.

7. Kokia jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų kūrybinei sėkmei prisišaukti?

Rašau tik rytais, nes vakare pripilu šlamšto; kadangi dirbu redakcijoje, kuri suryja visą laiką, knygas rašau per atostogas, savaitgaliais ir stažuotėse, kur veikiu ne tai, kas numatyta. Svarbu turėti idėją. Tekstus sugalvoju vaikščiodama viena. Nesu tvarkinga: paskubomis užrašytus tekstus išmėtau po kompiuterius ir skiautes kišenėse, o paskui negaliu rasti. Mano knygos chaotiškos, nes kai kurių skyrių taip ir nesugebėjau rasti.