Karolis Strautniekas: „Norėčiau, kad skaitytojas pats užbaigtų piešinio pasakojamą istoriją“

Dar visai neseniai įspūdingo dydžio Bolonijos vaikų knygų mugėje klaidžiojęs jaunas iliustruotojas Karolis Strautniekas šiandien intensyviai darbuojasi toliau kurdamas įvairias iliustracijas užsienio žurnalams, internetiniams portalams bei –­ žinoma – sau. Gegužės 17 d. iki pat rugsėjo mėnesio jo ir dar devynių Lietuvos iliustruotojų darbai bus eksponuojami Prancūzijos mieste Kompjene, André François centre.

b_300_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-05-09_nr._3473_TADAOCERN_Strautniekas_2014-05-04_001_copy.Tado_erniausko_nuotrauka.jpg

Pastaruoju metu sulauki išties daug dėmesio, tavo darbus užsako ir publikuoja britų dienraštis „The Independent", ispanų „El Pais", prancūzų „Usbek & Rica", danų „Tænk", „Creative Review", įvairūs užsienio kūrybiniai portalai (fubiz.net, it'snicethat.com, artjuice.net ir kt.) Gal gali trumpai papasakoti, kaip visa tai prasidėjo?

Viskas prasidėjo labai natūraliai, tikrai nesinėriau iš kailio, kad tai vyktų. Neslepiu darbų stalčiuose, atvirkščiai – visada stengiuosi juos parodyti ir gerai pateikti. Mano darbų portfolio atrado vienas kitas kūrybinis portalas, pasidalijo iliustracijomis bei nuoroda ir pamažu tie portalai tapo vis įtakingesni, o klientai – vis rimtesni. Dabar paišau įmonėms „Siemens" ir „Adobe". Taip pat atsirado keli man atstovaujantys agentai: Anglijoje – „Folio", o Prancūzijoje – „Agent002", tad tikėtina, kad dėmesio bus ir daugiau.

Dėl to svarbu neužmigti ant laurų, nors jie ir virtualūs. Kaip ir tos darbų publikacijos internete ar visi sandėriai: anksčiau plačiai naudota frazė, kad viskas veikia tik „per pažintis" šiandien gali būti pakeista „viskas vyksta per e-mail'us", pažinoti nieko nebereikia. Reikia tobulėti ir judėti pirmyn.

Kaip galėtum apibūdinti Lietuvos iliustruotojų mokyklą?

Nesijaučiu Lietuvos iliustracijos ambasadoriumi, negaliu būti itin objektyvus bei žinoti visko, kas vyksta. Tačiau, mano asmenine nuomone, Lietuvos iliustruotojų mokykla nelabai egzistuoja: yra klasikinės grafikos studijos Dailės akademijoje ir tik trečiame kurse gali specializuotis iliustracijoje. Ar bent jau taip buvo, kai studijavau aš. Deja, ten negavau būtinų pagrindų iliustruotojui. Išmokau paišyti ir dirbti su įvairiais press'ais, susipažinau su klasikinės grafikos technikomis, tačiau negavau pagrindų ar metodikos, kaip kurti idėjas, kaip interpretuoti tekstą, kaip elgtis su jo naratyvu. Galų gale nebuvau supažindintas su iliustracijos istorija, terminija, pagrindais...

Bet kuriuo atveju nesinori būti statistiniu bambekliu ir teigti, kad čia viskas yra blogai. Anaiptol! Jaučiu, kad šiandien studentams jau sudaromos visos sąlygos. Tereikia vos šiek tiek pasukti galvą, įdėti asmeninių pastangų – ir voila.

Kaip manai, kodėl kai kurie lietuvių iliustruotojai daug žinomesni užsienio, o ne Lietuvos rinkoje?

Gal dėl to, kad turi savo darbų svetainę internete, publikuoja savo darbus tam skirtose internetinėse platformose?.. Vakaruose tai – paklausu, ten iliustracijos reikalingos, taigi iliustruotojai pamažu atrandami. Lietuvoje beveik nėra rinkos, iliustruotos knygos dūla knygynų lentynose arba darbų autorystė pasislepia po reklamų agentūrų pavadinimais.

Apie iliustruotojus kartais kalbama su gailesčiu: uždirbt neuždirba, privalo eiti į reklamos agentūras, o ten dirba vadovaudamiesi komerciniais principais, atitrūksta nuo savos kūrybos. Kaip galėtum pakomentuoti tokią situaciją? Pats esi dirbęs reklamos agentūroje, kodėl nutarei išeiti. Kaip tau pavyksta „atsidėti" kūrybai?

Manau, tokia situacija yra ne vien tarp piešiančių, bet ir tarp fotografuojančių, rašančių, grojančių, filmuojančių ar kitaip kuriančių žmonių. Visi eina kurti reklamų. Iš alkio. Bet gal dažniau – iš to alkio iššūkiams, žygdarbiams, noro būti svarbiems, prisidėti prie kažko didelio, reikšmingo, įdomaus, kūrybiško. Juk jaunam žmogui reikia iššūkių, jis turi daug ambicijų, yra veržlus. Iš vienos pusės, žinoma, gaila. Kita vertus – gal viskas ir taip yra gerai, juk tai – dar viena mokykla po akademijos, savotiška praktika. Tik svarbu nelikti amžinu praktikantu, pabandyti išsinešti patirtį ir naudoti savo reikmėms, kurti ne-reklamą.

2011 metais Lietuvai dalyvaujant Bolonijos vaikų knygų mugėje garbės svečio teisėmis tavo darbai buvo eksponuojami jaunųjų iliustruotojų parodoje. Nuo to laiko tavo iliustracijos gerokai pasikeitė. Į ką orientuojiesi šiuo metu? Tuo metu dar kūriau tarp Akademijos sienų. Būtent tų sienų nebeliko tik baigus studijas. Jau buvau susipažinęs su technikomis bei priemonėmis, prasidėjo tikrieji savęs ir savo stiliaus, mąstymo būdo ieškojimai. Tai tebevyksta. Dabar mano iliustracijos labiau yra skirtos žurnalams ir jų tekstams, susijusiems su edukacija, technologijomis, mokslu... Na, bent jau taip yra pastaruoju metu.

Be to, nuolat stengiuosi inicijuoti asmeninius savo projektus, piešinių serijas. Knygų iliustracija yra sudėtingesnė – gal dėl to, kad tai užima daugiau laiko, tai – didesnės apimties darbas. Ir šiaip, jaučiu, kad knygas vaikams pradėsiu piešti, kai turėsiu savo vaikų, savo asmeninių mokytojų.

Kaip vertini Lietuvos iliustruotojų darbus knygose vaikams? Kuo tai skiriasi nuo užsienio leidybos tendencijų, kurias galėjai pamatyti dalyvaudamas šių metų Bolonijos vaikų knygų mugėje ar kitur?

Gal norėtųsi, kad lietuviai kiek pamirštų piešinį ir daugiau eksperimentuotų su spalva, formomis ir idėjomis, abstrakcijomis bei aplikacijomis. Lietuvių iliustracijoje dar stengiamasi princesei nupiešti visas iki vienos blakstienas, kai tuo metu kokioje nors Portugalijoje ar Korėjoje žalias stačiakampis atstoja medį. Taip pat panašaus pobūdžio iliustruotoją turime visai šalia, Lenkijoje – kalbu apie Iwonos Chmielewskos darbus, su kuriais susipažinti tikrai rekomenduoju. Pats labai mėgstu daug ispanų, belgų, danų iliustratorių, tačiau dažnai net ne šalis svarbu – mokyklų tradicijos niveliuojasi ir panašėja. Iš lietuvių išskirčiau Liną Dūdaitę, Arūną Kačinską, Kotryną Žukauskaitę, Akvilę Misevičiūtę ir Antaną Dubrą. Tiesa, ne visi šie iliustruotojai dirba konkrečiai su knygomis – kai kurie daugiau orientuojasi į žurnalus, katalogus, spektaklių scenografijas.

Karolis Strautniekas. „Laukai“, 2013, iš serijos „portraits from behind“
Karolis Strautniekas. „Laukai“, 2013, iš serijos „portraits from behind“

Ar galėtum įvardyti, kas šiandien daro įtaką, kas įkvepia kuriančius iliustracijas?

Būtų sunku konkrečiai apibrėžti, kas apskritai yra šiandienė iliustracija. Visų pirma įtaką daro internetas, kuriame galima rasti begales inspiracijų, ne vieną kūrėją, net nebūtinai pripažintą, galintį tapti autoritetu. Juo gali tapti kad ir paprastas žmogus ar draugas, į socialinį tinklą įkėlęs kokį buitinį vaizdą ar parašęs kokią mintį.

Taip pat didelę įtaką daro gyvenimo tempas: kadangi jis greitėja, renkiesi ir greitesnę priemonę, techniką. Nebeturėčiau kantrybės raižyti kokios nors vario graviūros, lieti akvarele ir laukti, kol dažas nudžius, kad galėčiau lieti kitą sluoksnį. Tačiau be galo žaviuosi tais, kurie randa jėgų tokioms technikoms. Pats pamažu stengiuosi grįžti prie „lėtesnės" priemonės nei kompiuteris, bet tai – kitas etapas.

Man pačiam didžiausią įtaką turbūt turėjo sovietinė animacija, matyta per televizorių – pirmąjį, kurį atsimenu, buvo spalvotas „Šilelis", turėjęs ilgą ilgą laidą ir pultelį su vienu ar dviem mygtukais. Į atmintį įsirėžė pokadrinė animacija, spalvų paletė, stop motion animacija, vėliau – Film Noir žanras, kažkurių dešimtmečių Amerikos plakatai... O kas daro įtaką dabar – visko net neišvardyčiau, svarbiausia turbūt atsirinkti tai, kas išties svarbu.

Įkvėpimas kurti asmeninius darbus turbūt kyla iš buities ir rutinos, nuo kurios norisi pabėgti. O kuriant užsakomuosius darbus, įkvepia iššūkio momentas – juk kažkas iš visos iliustruotojų gausos nori būtent tavo piešinio bei interpretacijos.

Kokį įspūdį paliko pati Bolonijos knygų mugė, joje pamatytos leidyklos, knygų kūrėjai ir programa? Galbūt atradai naujų favoritų? Kokių leidėjų ir kūrėjų knygų norėtumėte išvysti išleistų Lietuvoje?

Bolonijos knygų mugė yra MILŽINIŠKA. Jei neapsirinku, mugės plotas yra 20 tūkst. kvadratinių metrų. Eksponuojamų knygų skaičius – dar didesnis. Ir jos visos iliustruotos taip, kad dažnai jose teksto yra kur kas mažiau nei piešinių. Jau pati mugė įkvepia savo kiekybe ir kokybe. O susirenkanti auditorija motyvuoja sukurti ir savo knygą. Ką gali žinoti, gal kitąmet jau važiuosiu su kokia nors knyga ir ieškosiu ten leidėjų bei sėkmės.
Programų, renginių, susitikimų su įvairiais autoriais ten taip pat begalės, per keturias dienas sunku visur ir suspėti. Norėjosi visas apžiūrėti, pačiupinėti. Didžiausią įspūdį paliko Pascalio Blanchet iliustruota knyga, laimėjusi mugės apdovanojimą „Le Noël de Marguerite": meistriškos kompozicijos, subtilios paletės, jaukūs personažai, netiesmukos interpretacijos...

Būtų labai smagu pamatyti lietuviškai išverstas kompanijų „NoBrow", „Baobab books" knygas, be galo džiaugiuosi, kad leidykla „Nieko rimto" yra išvertusi Australijos iliustruotojo Shauno Tano knygą.

Neseniai Leipcigo knygų mugėje be­silankiusi Vokietijoje gyvenanti vertėja Vytenė Muschick atkreipė dėmesį į vis gražėjančias knygas: „Man susidaro įspūdis, kad knygos dailininko darbas tampa vis labiau pastebimas. Dailininkas tampa bendraautoriu, jis suteikia knygos turiniui savitą papildančią vaizdinę interpretaciją." O pats, neseniai kalbėjęs radijuje, pareiškei kategoriškai priešingą nuomonę – sakai, kad lietuviškų knygų maketai – grafinis dizainas, viršelis, knygos estetika – labai prasti?.. Turi omenyje – knygas vaikams ar lietuvių literatūros knygų maketus apskritai?

Mano manymu, dizaineriai, dirbantys su knygų ir įvairių leidinių apipavidalinimu, tokie kaip Zigmas Butautis, Laura ir Indrė Klimaitės, Povilas Utovka, Monika Janulevičiūtė, Jurgis Griškevičius ir dar keli leidžia gerokai kilstelėti nosį. Visa kita kelia liūdesį, o vaikų literatūros lentynos net ir šleikštulį. Džiugu, kad Lietuva moka gerai save reprezentuoti užsienyje, bet tai tik kelios knygos, keli dizaineriai. Reikėtų peržvelgti lentynas Lietuvos knygynuose: leidėjai nuolat taupo popieriaus, įrišimo, apipavidalinimo ar tiesiog įdomesnio sprendimo sąskaita. Geru blogos knygos pavyzdžiu būtų galima laikyti vieną tokią „gėdos" knygą, kurią esu iliustravęs ir pats. Tikrai kokybiškų knygų – estetikos ir dizaino atžvilgiu – tėra vienetai.

Vytenė teisi sakydama, kad „knygos dailininko darbas tampa vis labiau pastebimas": knyga nebėra tik tekstas. Viršelis – tai ir pakuotė, ir įrankis, padedantis atskleisti knygos idėją, jos vertybes. Visų pirma akį patraukia knygos viršelis. Šiuo metu viską vertiname žvilgsniu ir vizualumas tampa vis svarbesnis: šriftai, tarpai tarp raidžių ir eilučių, ritmas, maketas, popierius, struktūra... tai priemonės, kuriomis galima arba padėti tekstui, arba jam labai pakenkti.

Kokia, tavo akimis, yra Lietuvos iliustracija ir vaikų knygų leidyba bendrame Bolonijos mugės kontekste?

Tikrai džiaugiuos Kęstučio Kasparavičiaus, Linos Dūdaitės, Rimanto Rolios iliustracijomis ir labai pykstu ant tų žmonių, kurie maketuoja, apipavidalina, renka šriftus šioms knygoms. Bolonijos mugėje labai daug pavyzdžių, kai piešiniai ir knygos dizainas eina išvien, vienas kitą papildo, atskleidžia. Norėčiau, kad iliustracija nebūtų suprantama tik kaip piešiniai šalia teksto. Gal iliustruotojams trūksta atsipalaidavimo, o gal jais nepasitiki leidėjai?

Kuo skiriasi knygų iliustravimas vaikams ir suaugusiems?

Visai nesinori įvardyti, kokios iliustracijos kam turėtų būti skirtos. Antoine'as de Saint-Exupéry man paantrintų. Gal norėtųsi labiau laužyti klišes, jog iliustracijos suaugusiems turi būti solidžios ir rimtos, konceptualios, o vaikų iliustracijos –­ mielos, linksmos ir būtinai pozityvios. Visai ne – gali būti ir atvirkščiai. Geru pavyzdžiu galėčiau pateikti neseniai Vilniaus teatre „Lėlė" pasirodžiusį Antano Dubros ir Miko Žukausko spektaklį „Tiktaktika" Milošo Macoureko pasakų motyvais. Jis tiek pat skirtas ir vaikams, ir suaugusiems. Tai –­ universalus kūrinys, turint omenyje tiek vaizdus, tiek turinį.

Esi sakęs: „Kai visi rėkia, klausai to, kuris kalba tyliai" – ar galėtum įvardyti savo iliustracijas kaip kalbančias tyliai?

Tai siekiamybė. Norėčiau, kad žmo­gus suklustų, atkreiptų dėmesį ne į rėkiančias, bet į pastelines, duslias spalvas, kad pats rastų piešinyje paslėptas detales. Norėčiau, kad skaitytojas pats užbaigtų piešinio pasakojamą istoriją. Pastaroji mano portretų iš nugaros serija turbūt ir yra apie tai: pagrindinis veikėjas nieko neteigia, nieko neparduoda, neperša jokios emocijos. Jis tik stovi pakaušiu į žiūrovą ir pats žiūrovas išbaigia tą veikėją, sukuria jam istoriją iš aplink jį erdvėje esančių užuominų. Ši serija susilaukė daug dėmesio iš užsienio kūrybinių portalų, tad, manau, kad tokių žiūrovų yra.

Kalbėjosi Viktorija Ivanova

Karolio Strautnieko „Autoportretas muziejuje" –­­ čia

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-05-09_nr._3473_2014-05-09_nr._3473_virselis.jpg

2014-05-09 nr. 3473

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai