Romualdas Lankauskas. Stalas po obelim

Arnoldo Baryso nuotrauka
Arnoldo Baryso nuotrauka

Tas stalas buvo medinis, masyvus, padarytas iš ąžuolo ir stovėjo po sena dvikamiene obelim, kuri kiekvieną rudenį vis dar nepagailėdavo namo gyventojams gardžių obuolių. Virš stalo ir tokio pat ąžuolinio sunkaus suolo, atremto į sandėliuko sieną kiemelyje, kabojo iš plastiko padarytas stogelis nuo saulės ir lietaus, kad būtų galima čia sėdėti ir prastam orui esant, kai imdavo lyti.

Prinokę obuoliai rudenėjant imdavo kristi nuo obels šakų atsitrenkdami į garsiai subildantį stogelį, ir jei čia arti būdavo sau trupinių ieškantys žvirbliai arba varnėnai (šie paprastai pievelėje dairydavosi sliekų) – visi, išgąsdinti smarkoko trenksmo, purptelėdavo į šalis, nors netrukus ir vėl pradėdavo tupinėti greta stalo, tęsdami savo paieškas ir nė kiek nebijodami kiemo šeimininko, jiems draugiško ir vis kažką gardaus numetančio.

Žvirbliai jau buvo tiek įpratę ir, galima sakyti, suįžūlėję, kad nesivaržydami tūpdavo ant stalo, prie kurio sėdėdavo namo ir kiemo šeimininkas, ir tiesiog jam iš panosės čiupdavo gardesnį kąsnelį. Panašiai elgėsi ir balandžiai (gal buvo laukiniai?), atskridę iš nežinia kur, gal iš kitos gatvės: jie irgi duodavo aiškiai suprasti, kad laukia iš šeimininko ko nors tinkamo įsimesti į gūžį.

O šeimininkas, jau gana senyvas vyras, su ligomis besigrumiantis, patogiai įsitaisęs ant suolo, rūkydavo cigaretę, skaitydavo laikraštį, klausydavosi naujausių žinių iš nedidelio nešiojamo radijo aparatuko ar šnekėdavosi su jį nuolat aplankančiais bičiuliais, maždaug panašaus amžiaus vyrais, kurie jau niekur neskubėjo, nes visokių reikalų buvo nepaprastai smarkiai sumažėję, kas neretai ir atsitinka senatvės sulaukus.

Tai toks metas, kada pasaulis tarytum nutolsta nuo tavęs, kai pasidaro mažiau reikšmingas ir beveik nieko nebesiūlantis. Poreikiai sumenkėja. Nesunku pasitenkinti ir kažkuo mažesniu, nebe taip svarbiu. Gyvenimo rato susiaurėjimas tampa neišvengiamas.

Blogai ar gerai visa tai? Jeronimas šių dalykų labai rimtai niekada nesvarstė. Gyveno, ir tiek, kol sveikata dar buvo pakenčiama, kol jį aplankydavo jaunystės dienų bičiuliai, kol su jais galėdavo išvykti į žūklę ir ant ežero valtyje praleisti gerą pusdienį, o paskui grįžti namo su neseniai pagauta šviežia žuvimi, kaip būdavo ir žiemą, ilgas valandas pratupėjus ant ledo.

Beveik neįmanoma buvo įsivaizduoti, kad Jeronimas jokios žuvies nesužvejotų, – mat tikrai retų, ypatingai patyrusių ir nusimanančių žūklėje vyrų kategorijai jis priklausė, taip puikiai išmanė, kada ir kur reikia užmesti meškerę, kuo žuvį privilioti, tad ne šiaip sau žūklės kompanionai laikė jį didžiausiu autoritetu pasikliaudami jo patarimais, o jie visada buvo naudingi.

Žūklės mėgėjai Jeronimą pažinojo kaip puikų meškeriotoją, tuo tarpu kiti jį vertino kaip auksinių rankų meistrą, nes ką jis paimdavo į rankas, tą ir gerai sutaisydavo. Ypač jam dėkingi buvo tie žmoneliai, kurie turėjo bėdos su dantimis: niekas labiau vykusiai, dirbdamas drauge su stomatologais, nepadarydavo plokštelės dantų netekusiems ir dėl to nuolat vargstantiems, todėl ieškančių pagalbos jam niekuomet netrūko. Žiūrėk, čia vienas ar net keli iš sykio ir drožia į jo dirbtuvėlę, jei reikia tą nelemtą, kažkieno blogai padarytą plokštelę pataisyti arba naują pagal atspaudą burnoje padaryti. Ir kas čia nuostabaus, kad patyręs meistras jau turėjo ir būrelį mokinių, jaunų, dar pakankamai neįgudusių dantų technikų, jį nuoširdžiai gerbiančių ir jo patarimų belaukiančių.

Taigi jie kur buvę, kur nebuvę, esant reikalui, atskubėdavo į Jeronimo dirbtuvėlę prie stalo po sena obelim, – ten jis darbuodavosi nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, o kai kada ir sekmadieniais. Atrodė, kad be kokio nors užsiėmimo negali būti nė minutės, o kad žinotų, kas dedasi pasaulyje ir Lietuvoje –­ vis klausydavosi radijo, tad galėjo ir bičiuliams paskutines naujienas papasakoti, kai šie jį aplankydavo. Ir tai atsitikdavo gana dažnai.

Artimų bičiulių buvo keletas: Jonas, Petras, Jurgis, dar toks Teofilis, gyvenęs ne mieste, bet tolokai nuo jo. Vis dėlto kartkartėm jis ir mieste apsilankydavo, be abejo, ne tuščiomis, bet su kaimo gėrybėmis ir pirmojo kvepiančio medaus stiklainiu arba šviežios šernienos gabalu.

Tada ant stalo atsirasdavo alaus butelių, jei nestovėdavo plokščias ketvirčio litro butelis su skaidriąja, kokią neretai mėgsta medžiotojai. Mat patogu tokį butelį su savim pasiimti.

Šnekos svečių sulaukus būdavo daug, nes iš gretimos gatvės ateidavo ir Jonas, lyg per atstumą užuodęs, kad ant stalo yra degtinėlės, o jos mauktelėti, be abejo, neatsisakydavo, su malonumu išlenkdamas ne vieną taurelę, nors niekada nepasigerdavo pasakodamas apie įvairius savo nutikimus: pavyzdžiui, kaip neseniai važiavo į Karaliaučiaus kraštą pas pažįstamą rusą kolonistą, kažkokį Volodią, kaip prisipirko tenai kai ko ir, grįžęs namo, pelningai pardavė.

Jonas buvo neaukštas, kresnas, stamboko sudėjimo vyras, tipiškas Suvalkijos valstietis, kelis metus sovietmečiu praleidęs lageryje ar kalėjime neva už politiką, bet būta ir kitos versijos: neva ten jis pakliuvo už įvairias suktas kombinacijas, kai dirbo sandėlio vedėju vienoje prekybos bazėje, taigi sunku buvo supaisyti, kieno teisybė.

Kuomet laikai pasikeitė ir sienos laisvai atsivėrė, Jonas ėmė važinėti į Vokietiją ir verstis naudotų automobilių, kuriais vokiečiai norėjo atsikratyti, pardavinėjimu, kuo dabar užsiėmė nemažai kitų darbo netekusių vyrų, stambioms gamykloms užsidarius, taip bandydami prisidurti prie mizeriškos pensijos, todėl šioje keistų prekeivių gretoje maišėsi ir buvusių mokytojų, ir inžinierių, ir visokių profesijų atstovų.

Jonas kelis sykius trenkėsi į Vokietiją kartu su dviem sūnumis, tokiais sportiškais ir patyrusiais ralistais, ten jie nakvodavo automobilyje stebindami vokiečius, bet viskas sekėsi lyg ir neblogai, uždarbiu nesiskundė (tada buvo prasidėjęs didysis naudotų automobilių pirkimo blūdas), kol vieną sykį, grįžtant namo per Lenkiją pavojingais ir baisiais keliais, degalinėje juos užpuolė banditai iš Rusijos ketindami atimti automobilius.

Išsigandę sūnūs spruko į šalis nuo tų siautėjančių ruskelių, tuo tarpu Jonas čiupo iš mašinos metalinį strypą ir taip ėmė juo tvoti užpuolikus, kad vienas tuoj į padus dėjo, o kitas nuo smarkaus smūgio krito ant žemės ir daugiau nebesikėlė, gal ten ir liko leisgyvis ar kvapą išleidęs gulėti.

Tai, žinoma, įvyko senokai, kai Jonas dar buvo ganėtinai stiprus ir sveikas vyras, nors jau pensininkas. Vėliau jėgos pasidarė nebe tos, tad kažin ar būtų tuos banditus mikliai sudorojęs. Viskam juk savo laikas. Ir ką bekalbėti apie Petrą (juk vertas paminėti), buvusį operetės dainininką ir prokurorą, beje, visiškai į jį nepanašų linksmą ir neraumeningą vyrą, kuris vargu ar būtų išdrįsęs tiems užpuolikams pasipriešinti, –­ jis, aišku, ne šioms grumtynėms buvo sutvertas. Jei pageidavot smagių anekdotų, pasakojimų apie sukčius ir vagis, nepataisomus nusikaltėlius ir jų gudrybes, –­ prašom, kiek tik širdis geidžia, ypač po antros arba trečios taurelės, nes čia jau niekas su juo susilyginti negalėjo.

Net Jurgis, buvęs kažkokios meninės saviveiklos organizatorius, kadaise nepailstantis šokėjas ir, galima sakyti, įgudęs meškeriotojas, kai drauge su Jeronimu dumdavo prie ežero karšių, mekšrų ir lydekų gaudyti, kai retai tuščiomis į miestą sugrįždavo, o tuomet karštai su vyrais politikuodavo ir ginčydavosi prie ąžuolinio stalo po obelim. Esant ūpui, nevengdavo keiksnoti valdžią ir visokius nevykusius politikierius už kvailus ir juodus jų darbus. „Ką jie su Lietuva padarė! – piktindavosi jis. – Juos reikia iš visur lauk vyti, kad jie galutinai šalies nenustekentų ir nepaverstų ubagų valstybe!" Taip jis karščiuodavosi negalėdamas pakęsti nei didelės neteisybės, nei bjaurios netvarkos, jo nuomone, kyšančios vos ne kiekviename žingsnyje. Astmos kamuojamas žmogus buvo gerokai pasiligojęs, tad neretai staigiai nutildavo ir kurį laiką nebeištardavo nė žodžio.

Tačiau visi tie ilgoki ir malonūs pasisėdėjimai jau buvo praeity. Kodėl? Na, paprasčiausiai todėl, kad dabar Jeronimo bičiulių nebebuvo gyvų. Pirmas, pakirstas net kelių ligų, susmego Jonas. Drąsų stipruolį, galingą vyrą, iš pradžių nemenkai sugniuždė insultas, bet, praleidęs ligoninėje porą savaičių, dar šiaip taip iš tos klaikios bėdos išsikapstė, deja, buvusios tvirtybės nebeliko nė ženklo. Laimė, kad vaikščioti vis dėlto galėjo, nors taurelę prie lūpų ir sunkiai pakeldavo drebančia ranka.

Kartą, išėjęs į kiemą, Jeronimas jį rado sėdintį po obelim baisiai apsiblaususį ir užgesusį žvilgsnį įsmeigusį į netoli ant pievelės tupinėjančius žvirblius. Jis buvo nekalbus ir paniuręs, galop tarė tyliu pasikeitusiu balsu:

– Aš jau prinokęs.

Jeronimas iš karto nesuvokė tų žodžių reikšmės. Gal jam taip tik pasigirdo? Gal neaiškiai ir todėl keistai jie nuskambėjo, bet netrukus gerai suprato ištartų žodžių prasmę. Jie buvo ištarti ne šiaip sau, – taip prabyla žmogus, kuriam atrodo, kad jo gyvenimas jau baigtas, kad jis panašus į tą prinokusį obuolį, dar kabantį ant šakos, bet kuris turi netrukus nukristi ant žemės, prieš tai su garsiu bildesiu atsitrenkęs į stogelį virš stalo.

O Jonas, pasirodo, sakė teisybę, nes ligos nesiliovė jį persekiojusios, – daktarams teko net vieną akį išlupti, ir nuo tada Jeronimo bičiulis tik viena akim bežvelgė į pasaulį. Kokius vaizdus regėjo? Gal prisiminė tolimas jaunystės dienas, tą puikų laiką, kuomet kiaurą naktelę iki paryčių praleisdavo pas mylimą merginą, kuomet gyvenimas tebeplytėjo priešaky it margaspalvė žydinti pieva ir retsykiais tedingtelėdavo mintis, kad jis vieną dieną ims ir pasibaigs, kaip neseniai pasibaigė ir Petro, ir Jurgio, ir linksmojo Teofilio, kurių Jeronimas daugiau nebesulaukdavo prie stalo po obelim, nes vyrus priveikė nebepagydomos ligos – vieną anksčiau, kitą metais ar keliais vėliau. Tačiau visada negailestingai ir gana greitai: dar vakar buvo gyvas žmogus, bet šiandien jo jau nebėra. Ir žinai, kad niekada nė vieno iš jų nebebus, tai gal truputį keista ir neįprasta, nors pašėlusiai aišku ir skaudu. Bet ką galėjai pakeisti, kad būtų kitaip? Juk praeities dienos niekada nebesugrįš, jos yra dingusios nebeatšaukiamai ir visam laikui, tarsi tolyn nuplaukę debesys.

Na, o ąžuolinis stalas vis dar tebestovėjo po senąja, pavasarį gražiai pražystančia obelim, ir nekilo abejonių, kad vėliau prinoks rausvi ir gardūs obuoliai. Rudenį jie tebekrisdavo ant žalios vejos ir bildančio stogelio, kur žvirbliai ir laukiniai balandžiai (tačiau gal jau kiti?) nevengdavo atskristi ir lįsti Jeronimui į akis, tikėdamiesi sulaukti kokio nors sotesnio kąsnelio. Galbūt žinojo: senasis žmogus jiems iš dosnių savo rankų nieko nepagailės, todėl buvo įpratę nuolat čia lankytis, net ir tada, kuomet įprastinės vyrų kompanijos prie tuščio stalo nebebūtum išvydęs, ir jų šnekų kiemelyje daugiau nebesigirdėjo.

Taigi nuo šiolei Jeronimas sėdėdavo po obelim susimąstęs ir nejudrus, tarsi kažko dar tebelaukiantis, bet metaliniai kiemo varteliai tik retsykiais beprasiverdavo. Tiesa, kartais užeidavo kaimynas šnektelėti valandėlei arba paštininkė atnešdavo laikraštį, ta pačia proga neužmiršdama Jeronimo paprašyti, kad pataisytų jos seną, burnoje prastai besilaikančią plokštelę, su kuria sunkiai sekėsi kramtyti.

Bičiuliai jo nebelankė. Jų paprasčiausiai nebeliko. Nė vieno. Tad veltui būtum jų laukęs prie vartelių pasirodant.

Galėjai pagalvoti, kad jie išvyko į ilgą ir tolimą kelionę, iš kur nebegrįžtama, nors ir kiek jų pasiilgtum, prislėgtas vienatvės ir nelinksmų minčių, neatstojančių kaip bloga nuojauta, kuri imdavo jį persekioti besėdint prie tvirto ąžuolinio stalo po vaisius tebevedančia sena plačiašake obelim.

Stalas dabar dažniausiai stovėjo tuščias, be ant jo sustatytų alaus butelių ir bokalų, be čia susėdusių vyrų, todėl žvirbliai visiškai įsidrąsino ir ėmė pulkeliais lankytis apie kažin ką smagiai čirškėdami, kol juos išbaidydavo garsiai, o kai kada su pašėlusiu trenksmu nuo obels ant stogelio krentantys prinokę obuoliai. Ir tada jie išsigandę išlakstydavo į skirtingas puses, bet netrukus vėl sugrįždavo, kad toliau gražiai draugautų su Jeronimu, kaip ir tie pavasarį iš šiltų kraštų parskridę varnėnai.

2013–2014

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-05-09_nr._3473_2014-05-09_nr._3473_virselis.jpg

2014-05-09 nr. 3473

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai