Emilija Visockaitė. Laikas ir herojai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Persisotinusi eskapistine poe­zija ir proza, mėgstu griebtis knygų, kurios parašytos ne kontempliuojant fotelyje, o rausiantis archyvuose, kalbantis su žmonėmis, keliaujant ir paskui lipdant ant sienos prirašytų lapelių eiles. (Dėl to esu amžina Johno Irvingo gerbėja, kuris mane žavi tuo, kad žiūri į literatūrą kaip į darbą, o ne kaip į savo dvasios išraišką, prieš rašydamas surenka galybę informacijos ir meistriškai ją išdėlioja griežtoje romano konstrukcijoje. Rekomenduoju ir senesnius, ir naujausią jo romaną „Viename asmenyje" apie komplikuotą lytiškumą, kurį pernai išleido „Alma littera". Tačiau šįkart ne apie jį.)

Bendras šių trijų knygų vardiklis –­ istorinių faktų perdirbimas, įsisavinimas ar pasisavinimas. Pirmoji – labiausiai grožinė, trečioji – labiausiai dokumentinė (šios dvi išleistos su galimomis užuominomis į dabartinius įvykius Rytų fronte). Visų trijų veiksmas baigiasi per Antrąjį pasaulinį karą. O daugiau jų lyginti turbūt ir nederėtų.

Saulius Šaltenis. „Demonų amžius". – Vilnius: „Tyto alba", 2014.

b_200_286_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-05-09_nr._3473_demonu_a.jpg

„Mes šį bei tą dar turim! Dar šiokią tokią sielą turim!" – rėkia Nuomininkui girtuoklis senoje Šaltenio novelėje „Amžinai žaliuojantis klevas". Šis kelių puslapių tekstelis mokykloje man įstrigo net giliau nei „Riešutų duona". Atrodo, kad tokio subtilaus talpumo buvo siekta ir šiame nedideliame romane, anotacijoje apibūdintame netikėtai neinformatyviai: „Tai didelės meilės, šviesių vilčių ir tragiškų praradimų kupina knyga." Dar nurodytas prieškario ir pirmųjų okupacijos metų laikotarpis. Užtat gausu autoriaus draugų ir kolegų įspūdžių (nuo Oželytės ir Sasnausko iki Jazzu). Negaliu suprasti, kodėl atvirai nepasakyta, kad remiamasi gerai žinomais istoriniais įvykiais ir, trumpai tariant, romanas yra apie Salomėją Nėrį. Ši pavardė garantuotų knygos skaitomumą, atgaivintų aistras dėl „tautos poetės" ir „tautos išdavikės". Spaudoje autorius išsisukinėja, kad visa tai galėjo įvykti bet kurioje okupuotoje šalyje, kurioje menininkai buvo priversti kolaboruoti. Taip pasakojimą bandoma universalizuoti, tačiau nepakankamai – laikas ir herojai, kad ir pavadinti kitais vardais, atpažįstami kiekvienam moksleiviui.

Kodėl leidėjai knygą vadina romanu, o ne kino scenarijumi, aš suprantu. Visgi tikiuosi, kad nei Alvydo Šlepiko „Mano vardas –­ Marytė", nei „Demonų amžius" neįkvėps naujos mados. Žinoma, tekstas turi romano formą, tačiau trumpi skyriai-epizodai, esamasis kalbėjimo laikas, pasikartojantis rekvizitas (dviratis, vinis, švilpukas), pakylanti ar artėjanti kamera, stambūs ar bendri kadrai aiškiai numatyti kinui. Poetės Ditos (Juditos) rankraščio lapus po šlapią lauką blaško vėjas, vienas lapas prilimpa prie veido pro šalį važiuojančiam motociklininkui, jis pagelbsti moteriai, ir štai jinai, apkabinusi jį per juosmenį, jau važiuoja tolyn. Kita scena garlaivyje: motociklininkas pasirodo esąs kunigas, jo dėmesio nesulaukusi poetė metasi per bortą ir herojus ją vėl išgelbsti. Tokie holivudinio kino štampai prajuokina ir apsunkina įsijautimą į tragiškus veikėjų išgyvenimus.

Kaip scenarijus (filmą pagal jį stato Jonas Vaitkus), „Demonų amžius" prisideda prie filmų-pasakų „Vienui vieni" ar „Ekskursantė", kuriuose nesistengiama personažų psichologizuoti, istorija suplokštinama, „sužiūrovinama", atitraukiama nuo realybės: „manęs lyg nėra – aš vienas didelis jausmas. Ilgesys nuo žemės iki pat dangaus" (p. 26).

Savotiškas vaikiškumas visada buvo Šaltenio prozos specifika; pasikartojanti tema – jautrios sielos kolizija su demoniška realybe – svarbiausia ir šįkart. Autorius lyg ir žavisi Nėries naivumu ar bent jau jos neteisia, tačiau Ditą sukuria tiesiog nepakaltinamą, dvasiškai neįgalią, nesuteikdamas jai progų apsiginti, pasirodyti rimta dramatine asmenybe. Iš M. Ivaškevičiaus „Madagaskaro" ataidi karikatūrinis jos verksmingumas ir neplautų kojų fobija.

Išeina melodrama su erotikos ir žiaurumo elementais. Nepadeda ir puikūs palyginimai: kelio duobės, „sklidinos kaip akis vandens", Dita, „pajuodusi kaip koks išmirkęs vandeny, garlaivio dugną galintis prakiurdinti pavojingas šiekštas". Abejotina romano vertė išryškėja šalia knygoje spausdinamų dviejų tragikomiškų pjesių, ypač šalia originalaus, mistinio, sovietmečiu rašyto „Jasono" (vėlgi – klaidina prie jo nurodyti 2010–2013 rašymo metai).

Autoriui nepasirinkus nei vienos barikadų pusės, kekšės-šventosios kvailelės recepcijos dilema naujų spalvų neįgauna: „Giesmę Stalinui" Dita parašo tam, kad jos ligotas vaikas gautų geriausią gydymą (be to, Stalino vardą joje nesunku pakeisti jos mylimo kunigo vardu...); atvežusi komunistinę saulę, spjaudoma ir keikiama, jinai juoduoja nuo kaltės, bet jos išmintingoji draugė ramina: „tu nedarei niekados pikto tyčia, jei ir smarkiai klydai" (p. 153). Tiek jau žinojome ir prieš skaitydami.

Therese Anne Fowler. „Z.: romanas apie Zeldą Ficdžerald". Iš anglų kalbos vertė Kristina Lukošienė. – Vilnius: „Sofoklis", 2014.

b_200_259_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-05-09_nr._3473_z-romanas-apie-zelda-ficdzerald.jpg

Lietuvoje Zeldą kai kurie įsiminė tik po W. Alleno filmo „Vidurnaktis Paryžiuje", tačiau, kaip matyti iš karštų šios knygos recenzijų, JAV literatūros mitologijoje jos figūra ryški ir kontroversiška. Mano kartai priešiškos Fitzgeraldų gerbėjų stovyklos gali priminti Courtney Love ir Kurto Cobaino meilės istoriją. Tiesa, Zeldos byloje daugiausiai aistrų kelia feminizmas – Fitzgeraldas kaltinamas moters emancipacijos užgniaužimu (modernioje Cobainų poroje lyčių lygiavertiškumas jau buvo savaime suprantamas), iš kitos pusės abi moteris tebelydi kaltinimai „suėdus" savo genialius vyrus.

Klausimas, kuris kurį „suėdė", svarbiausias ir Fowler. Atsakymą ji turi tvirtą ir išankstinį, ir tikrai ne vyrų naudai. Pasirinkdama rašyti ne dokumentinę, o tikrais faktais paremtą grožinę prozą, autorė bando apsidrausti ir užsitikrinti interpretacijos laisvę. Vis dėlto iš baigiamojo žodžio akivaizdu, kad Fowler įsitikinusi vienpusiškos savo versijos teisingumu (šiais laikais toks įsitikinimas atrodo mažų mažiausiai nuobodus). Kalbėjimas pirmuoju (Zeldos) asmeniu ir žiedinė kompozicija kuria iliuziją, kad tai – Zeldos memuarai (originalus pavadinimas „A Novel of Zelda" gali reikšti ir „Zeldos romanas"). Zelda kviečia jos neteisti, o pažvelgti atidžiau. Tai padaryti sunku, nes autorė sukūrė ne tik dialogus, bet net ir perrašė laiškus (negavo leidimo panaudoti tikrųjų?), istorinę asmenybę pritildydama ir suteikdama jai savo balsą, kuris toli gražu ne toks išskirtinis. Smarkią, temperamentingą Zeldą autorė paprasčiausiai „pagražino", apkarpė komplikuoto jos charakterio kampus.

Smagiausia pirmoji knygos pusė: 1918 m. aštuoniolikmetė susipažįsta su leitenantu Scottu. Juos suvienija polinkis į nuotykius: „Mylimasis, kaip manai, ar aš galėčiau dar kam nors būti gabi, išskyrus pasilinksminimus?" (p. 51) 23-ejų Scottui išgarsėjus su debiutiniu romanu „Šioje rojaus pusėje" (šią stulbinančiai brandžią knygą 2012 m. išleido „Metodika"), jiedu tampa auksine Niujorko porele: šoka, geria šampaną ir maudosi fontanuose. Zelda žavi gyvybingumu, drąsiu (tiems davatkiškiems laikams) flirtavimu, ironišku lengvabūdiškumu. Kol herojai šėlioja, autorei pavyksta sukurti dinamiškus dialogus, per detalę (basas kojas) užfiksuoti elgesio normų modernėjimą.

Fitzgeraldai priklausė naujajai epochai, tačiau autorei prigimtinis Zeldos emancipuotumas, seksualinis atvirumas neatrodo labai svarbus –­ patyliukais ji net moralizuoja rašydama apie „nepadorų" elgesį. Jai nepavyksta įvertinti ir ambivalentiško Zeldos santykio su feminizmu: „Sutikau keletą feminisčių, jos buvo ištįsusiais veidais, nutriušusiais drabužiais, joms verkiant reikėjo dažytis plaukus. Galbūt nupirkti dėžę dažų ir išdalyti šitoms nelaimingoms vargstančioms moterėlėms. Norėčiau įnešti ir savo dalį bei paremti jų pastangas" (p. 158). Zelda žavėjosi feministiniu aktyvizmu, tačiau pati liko šalia, savęs kaip feministės nesuvokė.

Perėjusi prie liūdnesniojo etapo, Fowler atskleidžia savąjį Fitzgeraldų poros modelį: beviltiškas girtuoklis ir vargšė ištikima moteris. Smarki jauna padraika staiga virsta pareiginga šventeiva, kurios kūrybiškumą gniaužia konservatyvus vyras. Atrodo, Fowler pritaria Zeldos tėvams, bandžiusiems drausti santuoką su išlaidžiu, koledžo nebaigusiu, pernelyg savim pasitikinčiu Scottu. Išskyrus sausą informavimą apie literatūrinį pripažinimą, Fowler jam nesuteikia teigiamų bruožų – sunku įsivaizduoti, kaip šis apgailėtinas vyras sugebėjo išvis kažką parašyti!

Užtat dramatiškai vaizduojami neišsipildę žmonos talentai: nuolat pabrėžiama, kad Scottas nusirašinėjo nuo jos dienoraščio ir spausdino jos prozą su savo pavarde, neleido jai tapti nei aktore, nei profesionalia baleto šokėja (galima pagalvoti, kad būdama 28-erių ji galėjo staiga ja tapti). Pro pirštus žiūrima į labai vidutiniškus atsiliepimus apie Zeldos meninius bandymus. 20 metų (iki žūties per gaisrą psichiatrinėje ligoninėje) trukusį jos gydymą nuo šizofrenijos autorė aprašo prabėgom, daugiausiai dėmesio skirdama psichiatrų („jūsų liga prasidėjo nuo per didelių ambicijų", p. 412) ir Scotto bandymams paversti Zeldą „tik žmona".

Vaizduoti Zeldą kitokią, nei ji buvo iš tiesų, Fowler gal ir turi teisę, tačiau jai pritrūksta talento susidoroti su komplikuota Fitzgeraldų simbioze – nuolat slystama į menkaverčių meilės romanėlių stilių. Labiausiai gaila, kad autorei nepasirodė svarbi gausi to laikotarpio istorinė ir literatūrinė medžiaga (tarkim, kino, džiazo vystymasis) bei garsenybių charakterių galerija (ištisa Niujorko, Paryžiaus bohema). Visi be išimties vyrai šaržuojami kaip konservatyvūs šovinistai, iš kurių baisiausias –­ Hemingway'us. Pagarsėjusi abipusė jo ir Zeldos antipatija romane išaiškinama tuo, jog Zelda atstūmė ją kabinusį Ernestą. Savo vyrą, tiesiog apžavėtą Hemingway'aus, jinai, irgi itin komiškai, įtarinėja homoseksualumu...

O juk istorija turėjo būti labai liūdna – apie moters savivoką talentingo vyro paunksnėje, apie garbinamas įžymybes, neapsaugotas nuo jų pačių, apie linksmiausius vakarėlius ir skaudžiausias pagirias po jų.

Stefan Zweig. „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai". Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė. – Vilnius: „Tyto alba", 2014.

b_200_299_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-05-09_nr._3473_zweig.jpg

„Man sunku net apsakyti, koks puikus bus šitas kūrinys", – ką tik aptartoje knygoje (p. 198) sako F. Scottas Fitzgeraldas, rašydamas „Didįjį Getsbį". Kaip ir Fitzgeraldai, Zweigas, rodos, neturėjo negarsių draugų. Tačiau pats buvo visai kitokio tipo žvaigždė –­ stebėtojas, nesibodėjęs likti didžiųjų šešėlyje, tarpukariu – skaitomiausias Europos rašytojas, kuris teigė neturįs ambicijų ir rinkosi „egzistencijos anonimiškumą". Tokios žvaigždės, aišku, minių neužburia, bet jei ne ši knyga, tai galbūt Weso Andersono naujasis filmas „Viešbutis „Didysis Budapeštas", inspiruotas Zweigo gyvenimo ir kūrybos, kai ką su juo supažindins.

Nors teoriškai ši knyga – autobiografija, autorius geba būti tik tarpininkas, stebėjimo ir įžodinimo jėga, iš savo privataus gyvenimo palikdamas tik universaliai reikšmingas detales. Ši knyga jaudina kaip 500 puslapių savižudžio atsisveikinimo laiškas – 1942 m., išsiuntęs jos rankraštį, kitą dieną 60-metis Zweigas ir perpus jaunesnė jo antroji žmona nusižudė. Tai jausminga apokalipsės studija – Europos civilizacijos suklestėjimas ir žlugimas kaip asmeninė tragedija.

Gimęs XIX a. pabaigos Vienoje, Austrijos-Vengrijos imperijos sostinėje, Zweigas patyrė europietiškos kultūros apogėjų. Atidalydamas knygos skyrius chronologiškai ir drauge tematiškai, jis išsamiai vaizduoja įvairius gyvenimo aspektus. Nyki „klusnumo" pedagogika įkvėpė savišvietos maniją: moksleiviai, tikrieji hipsteriai, mintinai žinojo visą naujausią poeziją, alpdavo gatvėje prasilenkę su Mahleriu ar Brahmsu, masiškai bandė kurti ir kritikuodami vertė vienas kitą tobulėti: „Įsigaudavome į filharmonijos orkestro repeticijas, rausdavomės antikvariatuose, kiekvieną dieną tikrindavome knygynų vitrinas, kad tuoj pat sužinotume, kokios vakar dar nematytos naujienos esama" (p. 65).

Kultūrinis to meto Vienos gyvenimas šiandien atrodo iš pasakų srities: spektaklių premjeros – nacionalinės svarbos įvykiai, išlavintos publikos ausys fiksuoja menkiausius atlikimo netikslumus, operos, teatro žvaigždes atpažįsta vežikai ir pardavėjos, menininko mirtis sukelia visuotinį gedulą. Sunkiai įsivaizduojamas ir kultūrinės spaudos vaidmuo: „Mano tėvai menkai domėjosi literatūra ir apie šią sritį neturėjo nuomonės; jiems, kaip ir visai Vienos buržuazijai, buvo svarbu, kas giriama „Neue Freie Presse" laikraštyje, ir nesvarbu, kas jame ignoruojama arba kritikuojama. Tai, kas parašyta literatūros skyriuje, jiems atrodė laiduota pačiu aukščiausiu autoritetu, nes tas, kas jame reiškė savo nuomonę ir teisė, jau pačia savo padėtimi kėlė pagarbą" (p. 136). (Atkreipkite dėmesį: „menkai domėjosi", bet tai nereiškia, kad neskaitė.) Po savo pirmosios publikacijos 19-metis Zweigas per naktį tapo garsenybe: „Tas, kas rašydavo pirmame puslapyje, savo vardą Vienoje iškaldavo marmure" (p. 127).

Reikia laiko priprasti prie Zweigui būdingo pakilaus, idealizuoto kalbėjimo stiliaus, priklausančio XIX amžiui – kaip jis ir pats pastebi, staiga visa jo dabartis tapo tolima praeitimi, atgyvena. Vis dėlto autorius nevengia atskleisti ir tamsiųjų Austrijos vidurių, pvz., seksualumo slopinimo, fanatiškai dorybingos išorės ir didžiulių prostitucijos bei lytinių ligų mastų.

Apie švietimo įstaigas Zweigas buvo labai skeptiškos nuomonės. Studijuoti pasirinko filosofiją, kaip mažiausiai jį apsunkinsiančią specialybę, išvydo studentiškus papročius (fuksas turėdavo vergiškai paklusti vyresniam studentui, kuris „už tai jį supažindindavo su tauriaisiais menais, kaip antai: nusigerti iki vėmimo, vienu mauku ištuštinti iki dugno (iki paskutinio lašo) didelį bokalą alaus, (...) naktį triukšmauti gatvėse ir erzinti policiją", p. 120) ir išvyko į Berlyną, kurio universitete pasirodė du kartus, o visą likusį laiką ieškojo kuo prastesnės reputacijos žmonių: jį traukė nesuvaldomos, savęs netausojančios natūros.

Didžiulę kūrybos dalį Zweigas paskyrė tam, kad papasakotų apie genialius menininkus, – jo gebėjimas žavėtis daro įspūdį ir „Vakarykščiame pasaulyje": „Man pradėjo svaigti galva –­­ 1910 metais žemėje dar tebegyvena žmogus, į kurį savo šventu žvilgsniu žvelgė Goethe!" (p. 190; apie pažintį su Goethe's asmeninio gydytojo dukra). Jis pats lieka veidrodžiu, atspindinčiu kitus: įsimenantys Rilke's (neapsakomai tyliai vaikščiodavo stengdamasis niekam nekristi į akis), niekad nesišypsančio Joyce'o, Freudo („reto kuklumo vyras, bet mūru stojantis už kiekvieną savo mokslo doktriną", p. 449), Romaino Rolland'o (jo „celėje, kaip kokioje camera obscura, atsispindėjo visas pasaulis", p. 230; vadino jį Europos sąžine) portretai. Savęs menininku nelaikiusį Zweigą visą gyvenimą domino meno kūrinio atsiradimo procesas: jis sukaupė didžiausią pasaulyje literatūros ir muzikos kūrinių rankraščių, juodraščių kolekciją.

Zweigas save suvokė kaip Europos pilietį, dėl to per Pirmąjį pasaulinį karą fanatiškų Austrijos patriotų buvo kritikuojamas dėl pacifizmo ir priešų kultūros propagavimo: „per ilgai gyvenau kosmopolitiškai, kad per vieną naktį pradėčiau nekęsti pasaulio, kuris man buvo lygiai artimas kaip ir mano tėvynė" (p. 254).

Populiariausią vokiečiakalbį rašytoją Hitleris paskelbė už įstatymo ribų. Zweigas emigravo, už nugaros palikęs viską, ką buvo sukūręs ir kuo žavėjosi. Knyga baigiasi 1939 m. rugsėjo 1 dieną.

Komentarai  

 
+1 #1 Inga 2014-05-19 11:38
Gal derėtų parašyti, kad Zweigo knyga ne nauja, tai antras leidimas, pirmas – 2005 m.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-05-09_nr._3473_2014-05-09_nr._3473_virselis.jpg

2014-05-09 nr. 3473

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai