Mielas pone, pasieny nėr papratimo kalbėt
apie būsimą liūdesį. Laikui atėjus, jo pasirodo
mažiau nei senatvės. Baimės ir liūdesiai čia supas
ore tarsi šviesūs pūkai, įsauly mums pasirodą lyg
musės. Lyg tvaikas, kurį užmiršai dar greičiau nei
nustojo kvepėję. Atrodom liūdni, betgi šito, lyg smarvės
savos, nebejaučiam. Saulė aptinka mus lyg senus
žaisliukus palei sieną. Švelniai supasi sienos
kartu su tavim. Jų nematai, bet iš tylos, kuri supa tave,
gali apie jas numanyti. Nuo kalbų jos apsunksta,
kalkėja lyg kiaukutas, perpratęs savo tikslus.

Pavasarį čia paaiškėja, kas senas, kas silpnas ar
miręs. Ir kriaušių griaučiai juoduoja obels baltume.
Sužaliuoja gležnučiai ir švelnūs eglių kailiukai.
Čia smulkus judesys mums išrodo lyg laiko matuoklis:
buožgalvį tvenkiny prie akmens susigavęs džiaugies
tarsi būtum trumpam sumedžiojęs sielą pasaulio.
Čia erdvė, geometrija rodos lyg laikas,
lyg laikas žydėti alyvai.

Žibuoklė Martinaitytė. Iš ciklo „Niujorko metro“
Žibuoklė Martinaitytė. Iš ciklo „Niujorko metro“