1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojusi? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Tarp žiniasklaidos tapomo gyve­nimo ir mano realaus gyvenimo –­ tarpas gana didelis. Kartais šiedu gyvenimai susipina, kartais – visiškai išsiskiria. Tarp vieno ir kito – tas gyvenimas, kurį matau ir kuris man svarbus: ne mano asmeninis, tačiau ir ne žiniasklaidoje vaizduojamas. Kitų gyvenimas, pavadinkim taip. Pastarasis labai veikia manąjį: aš analizuoju, apmąstau ir aprašau kitų gyvenimo vaisius tam, kad skaitantys galėtų juos pamatyti mano akimis. Toks meno kritikės darbas – būti tarp. Tarp autoriaus ir žiūrovo, nebūnant nei vienu, nei kitu – arba kartais būnant abiem. Nuo politinių diskusijų atsiribočiau mielai, deja, nepavyksta. Tačiau savo trigrašio nekišu, greičiau jau tyliai pasilaikau savo poziciją sau, kaip kokią špygą kišenėje.

2. Kaip jaučiatės savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Antras klausimas, ir vėl – apie savijautą. Šito manęs klausia tik poliklinikoje. Bet vis tiek malonu. Savo meno nekuriu, todėl jaučiuosi gerai. Menotyrininkas, meno kritikas –­ viena iš „parameninių" profesijų. Profesijų, einančių paraleliai menui –­ kai esi tiesiogine prasme „žmogus prie meno". Žmogus, kuris nekuria pats, bet išverčia kitų kuriamą meną į kitą kalbą. Kažkada įsipykę pasakymai „meno kritikais tampa tik tie, kurie patys nesugeba kurti" labai žeidė, dabar – labai linksmina. Nes man kur kas smagiau ne pačiai kurti, o su menininkais žaisti savotišką stalo tenisą: autorius man meta kamuoliuką, kurį aš stengiuosi atmušti. Tekstu. Toks ir darbas, ne darbas, o žaidimas. Todėl nematau priežasčių jaustis blogai. Kita vertus, žaidimas kartais labai surimtėja; kartais virsta žaidimu įtakos sferomis, pinigais, statusu visuomenėje... Todėl lengva „prisižaisti" ir prisikurti priešų. Bet tai irgi žaidimo dalis. Kaip ir konkurencija. Jos nejaučiu, po daugiau nei dvidešimties rašymo metų visi žinome, kas ką gali, kas apie ką ir kaip rašo. Tie, kurie mano, kad suprantu jų kalbą, kviečia žaidimui / tekstui. Kai aš pati manau, kad suprantu, ką autorius nori pasakyti – rašau be kvietimo. Svarbu tik nepradėti manyti, kad viską žinai ir gali parašyti apie viską. Juk ir vertėjas verčia iš tos kalbos, kurią moka, o ne iš visų įmanomų.

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Skaitau internete. Esu iš tų žmonių, kuriems nėra didelio skirtumo, kur rasti tekstą – popieriuje, kompiuterio monitoriuje ar skaityklėje. Su poetiniu tekstu ir vaizdais yra kitaip. Ar reikėtų kultūrinei spaudai keltis į internetą, tikrai nežinau. Tegul būna ten, kur jai patogiausia, svarbu, kad ji apskritai būtų.

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Gerai, kad lipa. Galėtų lipti dar labiau, tada aš atsiversčiau storą savaitės renginių programą ir su dar didesniu pasimėgavimu... niekur neičiau. Kaip tas Dovlatovo herojus, kuris sakė: „Gerai, kai tavęs nekviečia, ir tu neini, dar geriau, kai tave kviečia, ir tu eini, bet visų geriausia –­ kai tave kviečia, o tu nenueini." Čia juokais. O iš tiesų manau, kad kuo daugiau renginių, tuo daugiau pasirinkimo galimybių, tuo daugiau galimybių žmonėms atrasti būtent savo renginį. Mano „profesiniai" renginiai, be abejo – parodų atidarymai. Asmeniniai – „Kultūros naktis", meno mugė „ArtVilnius", „Gatvės muzikos diena". Labai mėgstu masinius renginius, kai visi išeina į gatves ir tiesiog būna. Kartu su visais ir kiekvienas atskirai. Gal kalta sovietinė vaikystė, atkakliai diegta kolektyvo jėga, paradai? Dabar nei žygiuoti, nei nieko demonstruoti nereikia, tiesiog išeini į gatvę ir eini kartu, niekam neįsipareigojusi, abejingai ar smalsiai kažką apžiūrinėji, su kažkuo nepažįstamu persimeti žodžiu, sveikiniesi su pažįstamais... Pati sau, o visgi –­ kartu. Jaukus jausmas.

5. Naujai įsteigta Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Sunku spręsti apie visas sritis. Tegul duoda visoms, paramos, man atrodo, reikia visoms kultūros sritims. Bet kokiu atveju nenorėčiau būti tas žmogus, kuris skirsto kultūrai išdalytiną sumą procentais: literatūrai tiek, dailei – tiek, šokiui – tiek...

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Dabar sergu Davido Mitchello „Debesų atlasu". Man tai – viena geriausių kada nors skaitytų knygų, puikus Laimanto Jonušio vertimas. Ką ten puikus, gigantiškas. Galėčiau eiti Gedimino prospektu kaip žmogus-sumuštinis, užsikabinusi plakatą „Skaitykite Debesų atlasą". Ko gero, seniai jokia knyga nebuvo manęs taip įtraukusi ir pribloškusi. Tiek savo kompleksiškumu, tiek paslaptingumu, tiek tuo, kaip siužetinės linijos susipina vienos su kitomis, tarsi megztum kažkokį didžiulį mezginį ir matytum tik atskiras kilputes – o paskui staiga paaiškėtų, kas iš tiesų tai buvo. Kad tai – nuostabaus grožio ir prasmės pilnas kūrinys; ne tas mezginys, žinoma, o „Debesų atlasas". O visa kita... Bijau, kad taip toli, net penkerius metus, mano atmintis nesiekia. Kartais dalykai, atrodantys visiškai nesvarbūs pasaulio ar net ir Lietuvos kultūrinio gyvenimo kontekste, tampa asmeninio vidinio gyvenimo riboženkliais, ir tai man pačiai (savanaudiškai) atrodo kur kas svarbiau.

7. Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų kūrybinei sėkmei prišaukti?

Gerai būti ne kūrėja. Nereikia turėti jokios specialios dienotvarkės, todėl jos ir neturiu. Geriausias kūrybinės sėkmės prišaukėjas yra užsakovas ar viršininkas, kvėpuojantis į pakaušį. Stresas ir deadline'as, kitaip sakant. Tada nebėra kada išsisukinėti, atidėlioti ar svarstyti, rinktis laiko ar įkvėpimo šaltinių, tenka imti ir daryti – ir pasidaro. Net ir tuomet, kai visiškai nežinai, ką daryti. Kaip sakė mano (ir daugelio mūsų gildijos) mokytojas Alfonsas Andriuškevičius: „Kol neparašei – niekada nežinai, ką parašysi."