Samalavičius A. Miestas ir protas: Urbanistinės teorinės refleksijos XX a. Vakaruose. – Vilnius: Technika, 2013.

Dievas lėmė žmogui gyventi kaime, bet žmogus sukūrė miestą ir sukūrė šizofreniją.
Karl Jaspers

Kodėl taip yra, kad net šiandien pora paprasčiausių prancūzų akmentašių arba dailidė su pameistriu sugeba pastatyti balandinę ar klėtį, architektūros požiūriu tobulesnę už nevykusius, eklektiškus griozdus, kainuojančius šimtus tūkstančių dolerių ir kylančius Amerikos universitetų miesteliuose?
Thomas Merton

b_300_438_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-05-16_nr._3474_samalav.jpg

Pasaulio žmogaus Almanto Samalavičiaus tyrinėjimuose urbanistikos studijos užima nepaprastą ir reikšmingą vietą. Miestas, kaip sakrali, šeimos ir tradicijų sąlygojama, jaunystės patirčių kupina, brandžiam dvasingumui įkvepianti, eventuali ir marginali vieta, užvaldžiusi jo protą bei jausmus, lėmė ir profesinius prioritetus.

Būti miesto sergėtoju ir puoselėtoju – garbinga pareiga. Kadaise vaikščiodamas po apledėjusį Vilnių su Ryčiu Zemkausku, „operatorių kameroms plačiai žvelgiant į niūrią mūsų miestų realybę", architektūros kritiku inicijuotas profesorius vertino Šventaragio slėnio dabartį: „Aižėjantys betoniniai laiptai, suardyti suoliukai, neprižiūrima aplinka, visiškai apleistos prieigos, kurios dabar tepliojamos grafičiais. Jos rodo, kad tai yra ne viešoji erdvė, o niekieno teritorija. Jeigu reikėtų muzikinio atitikmens – tai yra visiška kakofonija."1 Kur link mes einame? Ar dabarties miesto raida pajėgi išsaugoti ir puoselėti miestų savitumą? Kaip XX a. Vakarų urbanistinės teorinės refleksijos gali paveikti mūsų kasdienybės erdvę, ar vis dėlto mes taip ir liksime Europos periferija su niekieno žemės dabartimi ir beprasme, beverte, vaizduotę eliminuojančia ateitimi?

Vertybiniai miesto matai, modernus urbanistinis mąstymas, vaizduotė, jos sąsajos ir sąveikos skatina kalbėti apie vyraujančią teorijos ir praktikos vienovę ten, Vakaruose, ir neperžengiamą atskirtį čia, Vidurio ar Rytų Europoje. Ši knyga, konceptualiai reflektuodama XX a. architektūrinę savimonę, atskleidžia svarbiausių urbanistinių idėjų, vizijų ir projektų vertes, formuoja miesto išlikimo bei vystymosi tendencijas, remdamasi proto, kaip esminės analitinės nuostatos, premisa. Pateikti įvairius požiūrius, rakursus, perspektyvas plėsti akiratį ir telkti visuomenę taip pat svarbu, kaip ir priimti dabarties iššūkius.

„Bet kuriuo atveju aišku viena – globalus pasaulis yra atsidūręs rimtų ir įvairialypių su demografija, planavimu, aplinkos degradacija glaudžiai susijusių miesto plėtros problemų sūkuryje, todėl ieškoma naujų miesto vaizdinių ir tolesnės raidos modelių" (p. 146). Teorinės XX a. inovacijos susidūrė su daugybe laiko išbandymų, taip įrodydamos savo aktualumą, svarbą, išliekamąsias vertes ar laikinumą.

Intelektualus – praėjusio amžiaus moderniojo miesto sampratų – vertinimas liudija išmanymo gelmę (kai teorijos yra tapusios neatsiejama ieškojimų ir atradimų savastimi), prasmingą refleksiją ir atskleidžia naują originalią urbanistinę mąstyseną (ir naujos studijos), kuriai, be abejonės, ši knyga padėjo pagrindus, atskleidė prioritetus, sutvirtindama prieigų konstrukcijas, tačiau palikdama nemažai kūrybinės erdvės ir vaizduotės urbanistiniams XXI a. privalumams.

Apskritai proto – vyriško požiūrio matą reprezentuojančios dominantės – pasitelkimas, vertinant XX amžiaus vakarietiškos minties paveldą, mums leidžia panirti į netikėčiausias urbanistines kūrimo erdves, kuriose viešpatauja taiklios įžvalgos, gausios paralelės, kritinis originalumas ir nepaprastos grožybės. Kaip Ebenezerio Howardo vaizdinių diagramoje kuriamas „miestas-sodas, įsivaizduojamos apskritimo formos, suskaidytas į nuo centro pakraščių link besidriekiančias juostas", vienoje juostoje hierarchine tvarka grupuojami viešieji ir administracinės paskirties pastatai, kita juosta būtų „krištolo rūmai", kurie susidėtų iš stiklo stogu dengtų arkadų gaubiančių viešosios paskirties parką (p. 42).

Tiesa, mieste turi viešpatauti racionali pozicija, kaip visa lemianti ir sąlygojanti kūrėjo duotis, nes, atsidavus jausmams, vyriškasis pasaulis atsivertų netikėtiems pokyčiams, kas sukurtų chaotiškumo ir nepatvarumo iliuziją.

„Protas įgauna formą mieste; ir savo ruožtu urbanistinė forma sąlygoja protą (...) Miestas yra kolektyvinio gyvenimo fizinis įrankis ir simbolis tų kolektyvinių tikslų bei vieningumo, kylančių iš tokių sudėtingų aplinkybių. Kartu su kalba jis lieka didžiausias žmogaus meno kūrinys", – rašė Lewisas Mumfordas prieš septyniasdešimt penkerius metus knygoje The Culture of Cities (p. 70). Taip pat pabrėždamas, kaip svarbu sudaryti sąlygas „tam tikru laiku išvengti pernelyg didelės socializacijos, buvimo minios dalyviu, pabėgti nuo miesto kasdienybės šurmulio ir paprasčiausiai kurį laiką pabūti vienumoje ir ramybėje" (p. 75–76).

Įžvalgusis miesto pranašas Lewisas Mumfordas, vadinamas globalia urbanistine mašina, iš futuristinio sapno persikėlusia į mūsų laikų realybę ir tapusia daugelio atsakingai mąstančių nūdienos urbanistų ir planuotojų galvos skausmu, vertintinas kaip XX a. moderniosios kultūros korifėjus ir negailestingas megalopolio, kaip vieno grėsmingiausių moderniosios civilizacijos pasiekimų, kritikas. Miesto koncentracija į dydį ir galią, nuolatiniai užkariavimai, finansinio kapitalo plėtra, juridinių procesų gausėjimas, kultūros „gamybos" standartizacija, biurokratijos augimas, miesto bend­ruomenės pasyvėjimas bei nepajėgumas imtis tiesioginio socialinio veiksmo atskleidžia šį dramatiškiausią urbanistinės raidos etapą ir išreiškia atskirais raidos etapais klestėjusio miesto krizę (p. 67). Ar mes taip pat išsėmėme miesto savitumą kaip „mechaninės galios sapną, kuris taip ilgai lėmė jo vaizduotę"?

Modernusis planavimas, skatindamas miesto perversijas ir intelektualinį prisikėlimą, iškėlė ir naują urbanistinį kūrėjo (demiurgo arba protagonisto) vaizdinį. „Tai visagalis architektas-magas, kurio vaizduotės ir rankų judesio pasekmė – lentoje iš tuštumos gimstantys svarbiausi būsimos urbanistinės erdvės elementai: gyvenamieji kvartalai ir rajonai, namai ir gatvės, aikštės ir skverai, transporto arterijos ir mazgai, urbanistinės masės ir tuštumos bei kitos simbolinės ir vizualinės miesto erdvės" (p. 10). Tiesa, nepaisyti gamtos „diktato", tradicijų ir paveldo, pažangai užvaldžius urbanistinę vaizduotę, „gaminti" vis naujesnes ir drąsesnes ateities vizijas, nes „nuolat tobulėjant statybos technologijoms, viskas vis labiau paklūsta jo valiai", tampa ir šiuolaikinio architekto iššūkiu, kaip neprarasti sveiko proto šiame vertybėms, grožiui ir šviesesnės ateities vizijoms vis labiau nepavaldžiame pasaulyje.

Kita vertus, remiantis vienu didžiausių britų urbanistikos istorijos autoritetų – seru Peteriu Hallu, reikėtų pabrėžti, kad požiūris, kuriam pritarė aistringas socialinių reformų mieste šalininkas ir pirmojo miesto-sodo projekto kūrėjas Raymondas Unwinas bei jo kolega Barry's Parkeris, – „architektas ir planuotojas yra socialinio ir estetinio gyvenimo sergėtojas, išsaugantis ir stiprinantis bendruomenės tradicines vertybes atei­ties kartoms" (p. 45) –­ aktualus ir šiems laikams.

Kokios vertybės privalomos miestų kūrėjui? Jautrumas, inteligentiškumas ir sąmoningumas (dėl ko buvo teisiamas Le Corbusier) ar grandiozinės vizijos siekimas, utopinis mąstymas ir vaizduotės galios ar plati ir įvairiapusė istoriko erudicija, kritiko nuovoka ir estetinė pagava, humanistinėmis vertybėmis grįstas urbanistinis mąstymas (kas būdinga L. Mumfordui) ar novatoriškas, asmenine patirtimi, plačiu apsiskaitymu ir drąsiomis įžvalgomis grįstas požiūris, individualus estetinis jausmas, sveika nuovoka ir miesto socialinės kokybės supratimas (kaip teigė urbanistė ir architektūros kritikė Jane Jacobs).

Destruktyvaus urbanistinio mąstymo opozicija – kūrybingas miestas, nuoširdžiai tikint, kad „architektas yra vienintelis asmuo, gebantis ištrūkti iš specializacijos „narvo" ir universaliai, sintetiškai mąstydamas, sukurti ateities visuomenės ir jos gyvenimo formas" (p. 131). Ir nepamirštant pasitelkti, kaip siūlo Charlesas Landry's, „vaizduotę, intuiciją, holistinį mąstymą ir eksperimentavimą" (p. 132).

Miestas, mąstymas ir modernioji vaizduotė nuo seno glaudžiai susiję, skatinant vis naujesnes ir drąsesnes ateities vizijas. „Tik pastaraisiais dešimtmečiais pamažu stiprėjant nusivylimui pažangos idealais ir logika, akivaizdžiai praeinant moderniosios vaizduotės svaiguliui, imta dažniau gręžtis į urbanistinės kultūros ištakas, ieškoti esmingiausių jos raidos impulsų ir elementų" (p. 11). Be abejonės, tai vienas lemiamų knygos imperatyvų, provizorinių tikslų, pamatinių intencijų, kurios ateityje turėtų padėti įgyvendinti naujas originalias miestokūros idėjas aktualios monografijos rėmuose.

„Dieviškasis įkvėpimas", kurio reikia ieškant vietos, tinkamos statyti miestą, dangiškieji ženklai, kuriuos „žmonėms tereikėjo žinoti, kaip (...) atpažinti" (p. 12), būdingi ir šiai knygai, jos stiliui, logikai ir dinamikai.
Apskritai teorinei minčiai suteikiamos originalios sugestyvios – aistringumo, estetiškumo, geidulingumo konotacijos. Neatsitiktinai vienu knygos epigrafu pasirinkta Josepho Ryckwerto mintis iš knygos „On Adam's House in Paradise" (1981): „Atsinaujinimo geismas yra amžinas ir neišvengiamas. Pati tęstinė socialinių ir intelektualinių įtampų egzistencija užtikrina nuolatinį atsinaujinimą."

Atnaujinti teorines įtampas autoriui sekasi taip pat lengvai, kaip pakilti virš miesto kasdienybės. Jam miestas nėra tik erdvė, kurią gaubia mūrų sienos, ar vaizduotės sekinys, kaip Italo Calvino, kai jis rašo apie nematomus miestus, kurie keliauja laike ir erdvėje. Jo miestui labai svarbi estetiškumo dimensija, kuri sunkiai, bet pasiduoda utilitarumui, beje, atsidūrusiam „moderniojo miestų planavimo raidos akligatviuose" (p. 21).

Nostalgija dingusiai praeičiai modernistinio urbanistinio planavimo pradininkui Camillo Sitte'ui padėjo įžvelgti blogiausius bejausmio utilitarinio racionalizmo bruožus (garsioji Ringštrasės gatvė Vienoje) ir iškelti modernius socialinius-psichologinius poreikius (kaip ir jo herojui kompozitoriui Richardui Wagneriui). Atskleisdamas su miesto raida atsirandančias naujas neurozės formas, kaip viešų, atvirų ar bendrų, visuomeninių ir socialinių miesto erdvių baimė, agorafobija, jis atsigręžė į laisvas antikos ir viduramžių miesto kūrimo tradicijas. Ar šiandienos estetiškumo siekis galėtų prikelti tų laikų kūrybines intencijas, ar mes taip ir liktume muliažų ir „rekonstrukcijų" įkaitais, belaisviais laisvuose dabarties miestuose?

Viešųjų erdvių deformacijos, kurias paskatino nežmoniškas naujųjų urbanistinių darinių dydis, tapo tartum šių dienų realijomis: „santykis tarp užstatymo ir viešųjų erdvių yra apverstas aukštyn kojom. Anksčiau tuščios erdvės (gatvės ir aikštės) buvo vieningi dariniai formų, kurių poveikis buvo numatytas, dabartiniai statiniai išdėstomi kaip taisyklingi uždarų formų dariniai, o tai, kas lieka jų tarpuose, tampa gatve ar aikšte" (p. 27), šios George'o R. ir Christiane Crasemann Collinsų mintys skamba lyg būtų pasakytos mums ir dabar, o ne prieš tris dešimtmečius. Urbanistinio mąstymo kategorijos, pamynusios racionalumą ir logiką, kuria „naują pasaulį", kuriame žmogus, erdvė ir laikas tampa planavimo, statybos ir „ribotų" vizijų robotais, kurie vykdo visus architektūros „metrų" nurodymus. Mes turime teisę gyventi mieste, kur būtų kuriama žmogaus darbui ir laisvalaikiui prasminga: minties, jausmo ir tradicijos vienovė.

Vienodumo, monotonijos, nuobodumo įsigalėjimas miestą pavertė nepatrauklia erdve: pasak Collinsų, „mylias besidriekiantis, nekintantis bulvaras netgi pačioje gražiausioje aplinkoje atrodo nuobodžiai" (p. 30), miestas turi stebinti, žavėti, kviesti kurti istorijas ir gyventi kartu su juo. Atsisakydami netikėtumo, neordinarumo, viešųjų erdvių, želdynų, vandens estetizavimo, vizualinio subtilumo ir realaus urbanistinio gyvenimo plėtojimo, mes pasmerkiame miestą egzistencinei nebūčiai, arba atskirčiai.

Ar galėtume gerbiamą autorių taip pat pavadinti „intelektualiniu avataru", kuriame įsikūnija, susilieja ir puikiai sugyvena daugybė personalijų: tyrėjas, eseistas, tiesos ieškotojas, miesto kritikas, istorikas bei vizijų kūrėjas, architektūros žinovas ir socialinis filosofas? Manyčiau, kad jis šio titulo taip pat vertas.

* * *

Pokalbyje su tarptautiniu mastu pripažintu britų architektūros istoriku ir eseistu Davidu Watkinu Almantas Samalavičius iškėlė vieną svarbiausių šiandienos uždavinių – „permąstyti ir iš esmės pakeisti būsimųjų architektų rengimą", pabrėždamas, kad „verkiant reikia naujos edukacinės filosofijos, kuri taptų atsvara beapeliacinei orientacijai į rinkos poreikius"2.

Naujųjų kartų reprezentantai, būsimieji architektai, miestų kūrėjai ir vizionieriai privalo keisti pasaulį ir kurti miestą, kuris nebūtų pasmerktas tapti estetine nelaime ir keltų ekologinę grėsmę3. Urbanistikos perspektyvos, miestų ateitis ir pozityvūs poslinkiai yra mums pavaldūs, kad sugrąžintume „miestą gyventojams", privalome suskaidyti jį „į fragmentus, tinkamus įcentriniam gyvenimui ir pasivaikščiojimams, kad sukurtume policentrinį miestą, koks buvo Londonas iki Antrojo pasaulinio karo ir koks iki šiol (tam tikru atžvilgiu) yra Niujorkas"4, prikeldami kitokiam gyvenimui.

Policentriško miesto koncepcija žada nemažai viltingų poslinkių, nuoširdžiai pripažįstant, kad „miestas yra viešoji erdvė", kuriai kurti svarbu architektų gebėjimas piešti žmogų, išmanyti medžiagas, studijuoti šviesos ir šešėlio santykį, o ne tik braižyti planus ir „kurti" bet kokio aukščio pastatą, pasitelkus izometrinę projekciją, leidžiant klestėti pramoninių blokų stiliaus architektūrai. Neatsitiktinai, pasak filosofo Rogerio Scrutono, „daugelis žmonių tiesiog nekenčia moderniosios architektūros"5. Todėl būtina pasitelkti tinkamus prioritetus, reflektuoti teorinį paveldą ir kurti naujas Miesto ir proto sąjungas, grindžiamas požiūriu, kad ateityje miestas nevirstų projekcijomis „pasitelkiant vaizdinius", kai įdiegus „totalitarinio miesto modelį su automagistralėmis, kertančiomis miestų centrus", buvo siūloma „išardyti centrines gatves ir pakeisti jas parkais, atvirais baseinais, pėsčiųjų aikštėmis"6, kuriant formalius planus ir ignoruojant realų gyvenimą, poreikius, tradicijas ir įpročius, netausojant laiko ir nevertinant proto prerogatyvos. Būtina nuo industrinės urbanistinės plėtros pereiti prie jautresnės aplinkai ir harmoningesnės. Kaip pastebi filosofas, urbanistikos estetikas Arnoldas Berleantas, „atsirado lakesnę vaizduotę turinčių aplinkos projektuotojų, tokių kaip Fernando Chacelis Brazilijoje, Patricia Johanson Jungtinėse Valstijose ar Kongjian Yu Kinijoje. Ekologines vertybes jie derina su estetinėmis, kad sukurtų funkcionalesnę, o kartu labiau žmogišką aplinką"7. Norėtųsi linkėti, kad ir mūsų jaunosios kartos pasektų šiais „lakiais" pavyzdžiais.

* * *

Viliantis reiklaus skaitytojo atlaidumo, kaip rašoma paskutinėse knygos įvado eilutėse, autorei belieka tik kukliai nuleisti akis, nes aukštojo teorinio pilotažo meistras knygoje kuria tokias akrobatikos, minties ir kalbos figūras, kurioms sunku rasti lygių Lietuvoje ir už jos ribų. Privalu ir tikėtis, kad „jau ore sklandantis" Almanto Samalavičiaus naujasis opus magnum bus dar vienas intelektualus iššūkis XXI a. urbanistikos mintijimui, vertybėms ir vaizduotei.

1 http://www.alchemija.tv/index.php/pasivaik-iojimai/pasivaikiojimai-su-almantu-samalaviiumi/ [žiūrėta 2013 08 07]
2 „Tradicijų ir klasikos vertė „architektūros esperanto" triukšme. Su Davidu Watkinu kalbasi Almantas Samalavičius", Kultūros barai, 2013, Nr. 9, p. 9.
3 „Ar miestas pasmerktas būti estetine nelaime ir kelti ekologinę grėsmę? Su filosofu Rogeriu Scrutonu kalbasi Almantas Samalavičius", Kultūros barai, 2013, Nr. 4, p. 2.
4 Ibid.
5 Ibid.
6 „Pinigai byloja garsiau už demokratiją. Su matematiku, fiziku, urbanistu Nikosu Salingarosu kalbasi Almantas Samalavičius", Kultūros barai, 2013, Nr. 5, p. 9.
7 „Urbanistinius pokyčius padiktuos neišvengiamybė. Su filosofu, urbanistikos estetiku Arnoldu Berleantu kalbasi Almantas Samalavičius", Kultūros barai, 2013, Nr. 7/8, p. 18.