Violette Leduc
Violette Leduc

Nuo gegužės 8 dienos Lietuvos kino teatruose rodomas prancūzų kino režisieriaus Martino Provosto filmas „Violeta" apie iki šiol lietuviams negirdėtą prancūzų rašytojos Violette Leduc (1907–1972) kelią į kūrybą iki 1964 m., kai už romaną „Benkartė", kuriam pratarmę parašė Simone de Beauvoir, ji gavo Goncourt'ų literatūros premiją. Anot filmo pristatytojų, M. Provostas ieškojęs būdų prieštaringai V. Leduc asmenybei atskleisti: teigiama, jog ši dievinusi provokacijas, nevengusi skandalų, visada atvirai rėždavusi savo nuomonę, pasižymėjusi puikiu humoro jausmu, kita vertus, buvo nepasitikinti savimi dėl vaikystėje patirtų psichologinių traumų, desperatiškai siekusi artimų ryšių, bet likdavusi atstumta. Filme ypač dramatiškai nuskamba Simonos* frazė: „Tu juk žinai, kad su Violeta neįmanoma draugauti. Aš tik atlieku pareigą." Ta pareiga – skatinti Violetą rašyti knygas: ji buvo viena pirmųjų, po Antrojo pasaulinio karo prabilusių apie moters seksualumą, abortus ir trauką ne tik kitai, bet ir tai pačiai lyčiai. Violette Leduc tekstai šokiravo to meto visuomenę. Kai kurie taip ir nebuvo publikuoti.

V. Leduc – aktorė E. Devos filme „Violeta“
V. Leduc – aktorė E. Devos filme „Violeta“

Filmą taip pat reikėtų pavadinti šokiruojančiu, nors skandalų jame nėra. Sukrečia pirmiausia kontrastas, kuriamas rodant visiškai skirtingas asmenybes: choleriško temperamento, dažnai isterišką Violetą ir šaltą, susivaldančią, itin santūrią Simoną. Ir ne tik – žiūrint filmą, susidaro įspūdis, jog Violeta aukštu intelektu nepasižymi, o svarbiausias jos rūpestis iki tampant rašytoja – kaip išgyventi sunkiu pokario laikotarpiu. Siekdama artimesnio ryšio su Simona, Violeta tempia jai kontrabandinį maistą, desperatiškai puola šluoti butą, Simonai iš jo kraustantis. Tarsi nieko kita gyvenime nenorėtų, tik tarnauti mylimam asmeniui... Visiška priešingybė Simone de Beauvoir skleidžiamoms feministinėms idėjoms, kad moteris turi būti nepriklausoma, laisvos dvasios. Violeta niekad nekviečiama į intelektualius pasibuvimus su kitais to meto rašytojais, nematome jų bendraujant netgi su Sartru. Bare Violeta pasakoja Simonai tik apie savo neišsipildžiusius meilės ryšius ir skausmingas vaikystės patirtis... „Mano motina niekada nelaikė manęs už rankos", – teigiama, jog tai yra sakinys, atvedęs Violetą į literatūrą. Filme nuskamba dar kelios citatos iš jos kūrinių – paties pirmojo romano „Užtroškimas" („L'Asphyxie", 1946), vėlesniųjų – „Išbadėjusioji" („L'Affamée", 1948), „Suniokojimai" („Les Ravages", 1955), „Benkartė" („La Bâtarde", 1964)... Ir ką gi? Atidžiau klausantis (ar skaitantis lietuviškus subtitrus) žiūrovas lieka gerokai nustebęs: kaip tokia netašyta isterikė namų šeimininkė (tokią Violetą matome nuo pat pirmųjų filmo kadrų, ją itin įtikinamai suvaidina Emmanuelle Devos...) gali rašyti vos ne sentencijas primenančiais sakiniais – taip puikiai valdyti žodį?.. Vertėtų čia prisiminti ir lietuvių žiūrovui galbūt matytą ankstesnį M. Provosto filmą „Serafina" (2008) – apie savamokslę dailininkę Séraphine de Senlis (1864–1942), augaliniais dažais tapiusią gėlių kompozicijas, primenančias mandalas. Statydamas šį filmą, M. Provostas teigia atradęs ir Violette Leduc asmenybę: pirmiausia perskaitęs jos tekstą apie Serafiną, tuomet ėmęs domėtis rašytojos gyvenimu – jam pasirodę, jog šiedvi galėtų būti artimos lyg seserys. Serafina jo filme tikrai nepasižymi aukštu intelektu, veikiau atvirkščiai –­­ jos mąstymas atrodo sulėtėjęs, artimas proto negaliai. Serafinos darbai iš tiesų primena šizofrenijos paveiktų žmonių piešinius, o pati dailininkė gydyta psichiatrijos ligoninėje. Violette taip pat yra tekę pabuvoti psichiatrijos ligoninėje – būtent po to, kai jos rankraštį „Teresė ir Izabelė" atmetė Gallimard'o leidykla – tai buvo pirmoji dilogijos dalis, antrąją –­ „Suniokojimus" – leidėjai sutiko publikuoti. „Jaučiuosi lyg po priverstinio aborto", –­­ taip apibūdino situaciją autorė. Filme šis epizodas taip pat yra.

Vis dėlto klausimas, ar įmanoma, kad beveik vien apie praktinius dalykus mąstanti filmo herojė Violeta ir Violette Leduc, kuri pasirodžius pirmiesiems romanams to meto literatūros elitui priklausančių žmonių būtų apibūdinta kaip „un écrivain pour écrivains" („rašytoja rašytojams"), galėtų būti tas pats asmuo? Ar būtų Prancūzijoje iki šiol domimasi V. Leduc kūryba (apie poetinių metaforų kupiną Simone de Beauvoir skirtą romaną „Išbadėjusioji" išleista P. Girard'o psichoanalitinė studija „Užsimaskavęs Edipas" („Œdipe masqué", 1986, nuolatos pasirodo straipsnių atskiruose literatūros mokslui skirtuose leidiniuose), jei su ja, kaip rodoma filme, būtų įmanoma kalbėti tik apie buitį? Kaip nutiko, kad ji yra, jei taip galima pavadinti, „dvigubo matomumo" zonoje – pripažinta turinti talentą, bet nežinoma? Į lietuvių kalbą iki šiol nebuvo išverstas nė vienas V. Leduc kūrinys. Jei ne filmas, vargiai ar ji kam nors būtų parūpusi.

Pamėginkime paieškoti atsakymų į šiuos klausimus.

Violette Leduc gimė 1907 metais, taigi buvo septyneriais metais vyresnė už Marguerite Duras, kurios kūryba tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje kuo puikiausiai žinoma. Goncourt'ų premiją už romaną „Meilužis" ji gavo tik 1984 m., taigi visa dvidešimčia metų vėliau už V. Leduc „Benkartę". M. Duras kūryboje taip pat buvo svarbūs moters išgyvenimai ir juslinės patirtys, ji eksperimentavo su pasakojimo struktūra, ieškojo savitos išraiškos veikėjų charakteriams atskleisti per dialogus. Iš užuominų, o labiausiai – iš nutylėjimų, skaitytojas pažindavo jos veikėjas ir pasinerdavo į šiek tiek mistišką, bet kartu – labai tikrovišką jų gyvenimą, tarsi pridengtą paslapties šydu. V. Leduc romanuose to šydo nėra. „Aš neturiu pasakojimo, kurį būtų galima užrašyti – aš pati esu pasakojimas. Jis yra užrašytas", – teigė V. Leduc savo „Memuaruose". Ji neturėjo kitos temos savo kūriniams nei ji pati – nekūrė herojų, kalbėjo tik apie savo pačios išgyvenimus, troškimus, aistras. Kiekviena knyga – tai kuris nors jos gyvenimo etapas, epizodas. Ir vis dėlto tai buvo literatūra. Literatūra šiuos pasakojimus darė visų pirma stilius –­ viena vertus, labai tikslus, natūralistinis, su smulkiausiomis detalėmis aprašantis kūniškas moters patirtis. Gallimard'o leidėjai net paprašė jos taip nedetalizuoti aborto proceso viename iš kūrinių, nevaizduoti lytinio akto „su visomis smulkmenomis" –­ Violette į tai atšovusi, kad labai ilgai ieškanti kuo tikslesnio apibūdinimo, todėl neketinanti išbraukti nė vieno žodžio. Tiesa, užsispyrimas ne visada padėdavo – pirmoji jos dilogijos dalis –­ rankraštis „Teresė ir Izabelė" –­­ buvo atmestas dėl pernelyg šokiruosiančios visuomenę temos: dviejų pensiono auklėtinių merginų meilės ryšio.

Kadras iš filmo „Violeta“ (2013)
Kadras iš filmo „Violeta“ (2013)

Pasakojama pirmuoju asmeniu. Pasakotojai Teresei – septyniolika. Jos draugei Izabelei – aštuoniolika. Merginos pajunta viena kitai nenugalimą trauką ir išgyvena pirmąsias seksualines patirtis. V. Leduc apie tai kalba itin atvirai, nuo akių kontakto iki pirmojo įsiskverbimo, teksto siužetinė ašis – virtinė epizodų, kaip mylimosios susitikinėja slapčia nuo budėtojų: keli – pensiono miegamajame, vienas – bandant kelioms valandoms išsinuomoti viešbučio kambarį, kad galėtų ramiai pabūti tik dviese nekrūpčiodamos nuo menkiausio girgždesio, galinčio jas išduoti budėtojai. Ir kartu tai itin poetiškas tekstas, apipintas metaforomis, subtiliai nusakantis kiekvieną jausminį niuansą, įsižiūrint į mylimosios (ir savo pačios) dvasios gelmes. Jos abi viena kitai atrodo lyg magiški veidrodžiai, atkartojantys potyrius ir kartu – nepaleidžiantys. Kaip Medūzos Gorgonės žvilgsnis į pačią sielą. Tačiau 1947-aisiais šitaip atvirai kalbėti apie moters seksualumą nebuvo priimtina. Vyrams – pavyzdžiui, Jeanui Genet, su kuriuo Violette bendravo, – galima. Moters kūryba turėjo būti padoresnė. Tuomečiai Gallimard'o leidyklos rankraščių komisijos nariai Raymond'as Queneau ir Jacques'as Lemarchand'as pasakė, kad tokio kūrinio negalima publikuoti, pensiono auklėtinių meilės istorija sukels skandalą. Taigi Violette buvo pasakyta „Teresę ir Izabelę" padėti į stalčių. Autobiografijoje, išleistoje tik po autorės mirties, V. Leduc rašo: „Jie atmetė „Suniokojimų" pradžią. Tai žmogžudystė. Jie nenorėjo Teresės ir Izabelės nuoširdumo. Bijojo cenzūros. Ir ką ta cenzūra reiškia?.. Kokie jos apsėdimai, jos manijos? Aš nesuprantu. Sudėliojau pensioną, jo miegamąjį, solfedžio klasę... kiemą, kuriame būdavo leidžiamos pertraukos... Kiekvieną akmenį, kiekvieną jausmą. Kiekvieną gegnę ar rentinį (...). Cenzūra šį mano namą sugriovė iki pamatų. Iki širdies. Visuomenė parodė savo veidą dar iki mano knygai pasirodant. Mano ieškojimai prisiminimų naktyje – krūties, veido, gėlės, glamonėms atsiveriančios moters lyties –­ visas šis darbas subyrėjo į šukes..." V. Leduc tąkart paklūsta, bet kai kuriuos romano epizodus tiesiog įterpia į antrąją dilogijos dalį – „Suniokojimus". Šis romanas pasirodo 1955 metais. Jo temos – nepavykusi santuoka, abortas, bandymas išgyventi sunkiu karo periodu. Tačiau į „Suniokojimus" V. Leduc vis dėlto įterpia kai kuriuos pirmosios dalies epizodus. Taip, nors ir cenzūruota, istorija apie Teresę ir Izabelę vis dėlto skaitytojus pasiekia. Visas „Teresės ir Izabelės" tekstas išleistas tik 1966-aisiais. Veikiausiai padėjo 1964 m. už romaną „Benkartė" gauta Goncourt'ų premija.

Kai buvo atmestas „Teresės ir Izabelės" rankraštis, Violette sveikata smarkiai pašlijo, jai teko gultis į ligoninę –­ šis epizodas taip pat įterptas į filmą.

Vis dėlto 1948-aisiais, kai Violette taip dramatiškai išgyvena dėl „Teresės ir Izabelės" likimo, pasirodo kitas jos romanas – „Išbadėjusioji". Jį įkvepia susitikimas su Simone de Beauvoir 1945-aisiais „Café de Flore" – kavinėje, kuri tais laikais buvo menininkų susibūrimo vieta. Šiuos metus knygoje „La folie en tête" („Beprotybė", 1970), V. Leduc vadina savo antruoju gimimu: „Man buvo 38-eri, aš ką tik gimiau." Ten pat ji paaiškina, kokia yra knygos „Išbadėjusioji" idėjinė struktūra: „Praeitis dabartyje, dabartis praeityje – tokia yra mano knyga „Išbadėjusioji". Šis V. Leduc kūrinys yra ištisa poetinė metafora apie besąlygišką, neišsipildžiusią aistrą, deginančią iki skausmo, bet iki galo nesunaikinančią, tai – sapno realybė. Štai taip aprašomas vienas iš jų (galimų) susitikimų: su Simone de Beauvoir: „Visą tą laiką, kol pusryčiavau su ja restorane, tarp kojų spaudžiau kirvį. Rankovė krustelėjo, kirvis pasirodė. Pakilau. Laikiau jį prispaudusi prie savo šlaunies. Pasakiau, kad reikia degtukų cigaretėms. Priešais ją gulėjo atverstas žurnalas. Ji skaitė. Aš išnykau. Jei mąstytume blaiviai, suprastume, kad kirvis turi svorį. Tai lotosas, kuris pražysta mūsų rankose. (...) Jei jį paleisčiau, man palengvėtų. Paslėpiau kirvį po paltu. Mano rankos miklios lyg iliuzionisto. Esu kriauklėje – tik dar vienas stiklas. Visuomet tie stiklai. Ant geležinkelio, gatvėse, mano spintoje, krepšyje, metro, akyse, upelyje, žodžiuose, vandens kibire, juoke, žalvario lempoje, šypsenose, sutrikusių vaikų žvilgsniuose, prieš ir po alkoholio – stiklai, stiklai... Išsiginkite manęs, nesutramdomieji. Aš turiu kirvį. Jei mane nukryžiuosite, stiklai, stiklai, stiklai, aš juo pasinaudosiu. Sutrupinsiu jus" (p. 155). Esminė pasakotojos būsena – nuolatinis laukimas, kabinimasis į menkiausią viltį, kad Simone skirs jai laiko. Ją V. Leduc vadina „savo mėgstamiausiu peizažu" –­­ ir skausmingai į ją kabinasi. Drauge Violette reflektuoja ir savo santykį su kūryba: „Aš primenu žmogų, kuris atranda savo galią paleisdamas dulkes pavėjui. Dulkės leidžiasi jai ant plaukų. Mano bejėgiškumas leidžiasi ant šio lapo" (p. 163).

Dabar jau galima grįžti prie M. Provosto filmo. Akivaizdu, kad jo pagrindas – Violette emocinė būsena, perteikta knygoje „Išbadėjusioji" –­­­ sąmonės srautu rašomas meilės laiškas Simone de Beauvoir. Tai neįmanomo ryšio išpasakojimas, tartum apsėdimas. Įvykiai, kuriuos mato žiūrovas, tik fonas, kuriame išryškėja Violetos vidinė drama: siekianti asmeninės laimės ji spaudžiama rašyti – iš pradžių vyro Moriso, vėliau – Simonos, įžvelgusios Violetos talentą ir nesitaikymą prie standartų nei gyvenime, nei literatūroje. Kūryba jai buvo taip pat kaip apsėdimas. Svarbi detalė, galbūt prasprūsianti pro žiūrovo akis – filme parodyta, kaip Violeta rašo: į mokyklinius sąsiuvinius, ant senųjų įrašų vis klijuodama ir klijuodama naujus teksto variantus, lipdydama savotišką koliažą. Iš tiesų rašytoja dirbo būtent tokiu principu, daug ką perrašinėdavo –­ ir ne dėl to, kad kai kuriuos rankraščius leidėjai cenzūruodavo. Violette buvo reikli žodžiui, ieškodavo kuo tikslesnės išraiškos autentiškam išgyvenimui apibūdinti. Vis dėlto liko pariby – galima manyti, kad ne visada Goncourt'ų premija užtikrina kūrybos žinomumą. Tačiau galbūt ir dėl tematikos: savo laiku Prancūzijoje apie V. Leduc nebuvo kalbama dėl „nepatogių", specifinių jos kūrybos temų. Įdomu dar ir tai, kad 1965-aisiais, po metų nuo „Benkartės" pasirodymo su Simone de Beauvoir pratarme, Simone su Sartre'u viešėjo Lietuvoje. Apie Violette Leduc Lietuva sužino tik dabar – iš filmo. Jei ne M. Provostas, veikiausiai ji taip ir būtų likusi Simone de Beauvoir šešėlyje, savo aistrų prieblandoje.

* Tekste dviguba vardų ir pavardžių rašyba (Violeta ir Violette Leduc, Simona ir Simone de Beauvoir) atsirado dėl to, kad filmo veikėjų vardai tekstuose lietuvinami, o jų prototipų – rašomi pagal bendras leidinio užsieniečių pavardžių rašymo taisykles.