Zelčiūtė D. DŽULJETOS SUKNELĖ. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

b_200_306_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-05-16_nr._3474_suknele.jpg

Produktyvios autorės Dovilės Zelčiūtės knyga „Džuljetos suknelė" sulaukė dviprasmiškų vertinimų. Vieni reiškė simpatijas teatrinio pasaulio perkėlimui į poezijos kalbą, kiti negailėjo aštresnės kritikos dėl personalijų, kyšančių teatrinių butaforijų, dirbtinumo bei patoso. Šiame eilėraščių rinkinyje autorė sugrįžta prie jai itin palankios ir svarbios temos – teatro. Dažnai egzaltuota, emociškai perspausta D. Zelčiūtės poezija šioje knygoje vis dėlto įgauna įdomesnių pavidalų, subtilesnių šešėlių. Šį mažą posūkį veikiausiai nulemia ir pats grįžimas prie aktualios temos. 2009-aisiais išleistas romanas „Gastrolės" taip pat nukelia į teatro gyvenimą, tik ne tokį poetišką ir abstraktų. Prozos tekste pagrindinį vaidmenį atlieka paauglė, kurios nevaikiška aistra brandaus amžiaus aktoriui niekur neveda. Autorės herojams būdingos situacijos be išeities, užaštrintas jausmų demonstravimas. Sugrįžti prie šio eilėraščių rinkinio derėtų, kad būtų raiškiau sudėlioti akcentai ir išryškintas autorės grynėjimo procesas, pagrindinį dėmesį sutelkiant į jos tekstų medžiagiškumą.

Poezijos kalba šioje knygoje atsiskleidžia dviprasmiškai:

tik eilėraščio scenoje
galiu būt iš tikrųjų
„tik eilėraščio scenoje...", p. 49

ir

tik eilėraščio scenoje
galiu būt iš tikrųjų
ne aš
„tik eilėraščio scenoje...", p. 70

Eilėraštis kaip scena. Poezija kaip vieta pasimatuoti vieną ar kitą kaukę, imituoti ir vaidinti. Sunku būtų tai pritaikyti ar bent įsivaizduoti tokią D. Zelčiūtės kalbančiąją. Ji rodosi kaip labai atvira, gal net per daug apsinuoginusi (ir dėl šito galinti nukentėti) moteris-mergaitė. Vaikiškas būdas, neišaugtas moters noras išdidinti savo emociją (ypač –­ skausmą, praradimą) nušviečia ją kaip labai pažeidžiamą asmenybę. Tačiau ji tarsi bando rodyti ir kitą savo pusę –­ „iš tikrųjų / ne aš" – o kas galėtų būti dar be tavęs? Jos kaukės, jos vaidmenys. Išties, mąstant apie šią knygą, derėtų pabrėžti, kad gyvenimas ir teatras čia nėra atskiros dimensijos – tai skvarbiai vienas į kitą įėję gyvenimo lygmenys. Anksčiau recenzavę knygą autoriai pastebi, kaip gyvenimas pratęsia teatrą ir tampa juo. Gyvenimo ir teatro klodai susisluoksniavę ir neatskiriamai įsigaubę vienas į kitą. Kiti vertintojai pažymi, kad šių lygmenų sintezę papildo ir asmeninis autorės kontekstas. Nors kai kas šią knygą pavadintų autobiografija poezijos forma, vis dėlto sukuriamas ir aukštesnis, universalesnis lygmuo. Nors ne visuose eilėraščiuose, tačiau užčiuopti tą laiptelį, perėjimą galima.

Nors D. Zelčiūtės poezijos realybė susiskaidžiusi, sukritusi į sluoksnius, susilieja į vieną buvimą: „Salėj / kai palieku ramybę / Prosperas / turi pereiti / iš vienos realybės į kitą / bet žengia į trečią // Tai į kurią pereinu aš?" („Salėj...", p. 11). Tačiau šis gyvenimų laipsniavimas ir paklaidina, kelia sumaištį, kuri tik dar labiau įaudrina emocionalų subjektą. Ši situacija – lyg uždaras ratas. Paradoksiškai išskaidytas ir kartu neatsiejamai sumegztas gyvenimų ratas – varginantis, aštriai išbandantis emocijas, bet neišvengiamas. Ne tik neišvengiamas, bet ir gyvybiškai būtinas – subjektas maitinasi ribinėmis patirtimis.

Jau pirmasis „Džuljetos suknelės" tekstas įveda į išbandymų zoną ir kaukių mainymąsi bei tragišką buvimą dramos scenoje. Rodos, kad visa tai buvo ne pasirinkta, o nulemta – likimo sudėstyta kaip teisingiausia gyvenimo kryptis bei modelis. Pasipriešinimo subjekto laikysenoje nėra, minkštas, gal kiek prisitaikyti linkęs būdas leidžia tarsi neskausmingai kaitalioti kaukes ir skirtus vaidmenis.

norėjau
tamsos ir tylos
ir kad niekas neverstų mūsų mirti po šito vaidinimo
kad galėtume be skubos tarti rimuotą tekstą žiūrėti
į basas Ofelijos pėdas kad nereikėtų nusivalyti grimo
„O Hamletas sakė...", p. 7

Subjektas vaidinimo nesuvokia kaip vaidmens, jis atvirai, be jokios apsaugos gyvena juo ir jame. Tai kelias, kurį pasirinko ir kuris buvo parinktas iš aukščiau. (Šioje knygoje D. Zelčiūtė palieka atokiau Dievo įvaizdį, todėl verčiau mąstyti apie likimo sąvoką, predestinacijos principą be religinių konotacijų). Vaidinimo, kuris kalbančiajai yra tikras gyvenimas, įtampą norima išlaikyti kuo ilgiau, ištęsti šį patirčių tinklą iki begalybės, papildant vis naujomis spalvomis, bet neišnyrant iš ribinių patirčių svaigulio. Noras pasilikti vaidmenyje („kad nereikėtų nusivalyti grimo") itin desperatiškas. Vaidmuo nėra kaukė ar galimybė pasijusti kito kailyje – tai skvarbus savęs pažinimas, neatsiejamas nuo jautrios ir save stebinčios asmenybės. Atsiskyrimas nuo spektaklio tampa mirties sinonimu – nelaukiama pabaiga, nes tai reiškia išstūmimą iš dramatiško vyksmo, kaitos, kurioje save atpažįsta ir regi kalbančioji. Kaip pažymi vienas recenzentų, kalbančioji prisiima kelis vaidmenis: yra vieno aktoriaus teatro lyderė ir ta pati žiūrovė. Šie vaidmenys mainosi ir koegzistuoja, suteikdami poezijai mįslingą šydą.

Šios knygos kontekste įdomiai suskamba vienas eilėraštis, kuriame skelbiamas sielos ir kūno atskyrimas: „Kūnas savo pasiims / norės valgyti / norės gimdyti / norės mirti // siela – savo: norės mylėti (...) Bedugnėse susitiksim" („Kūnas savo pasiims...", p. 29). Vėlgi neišeidamas iš kraštutinumų, subjektas paneigia kūno ir sielos dualizmo idėją, bet ne nužemindamas, o atpažindamas kitokius įgeidžius. Eilėraščio centre atsiduria vitališkų polėkių, potroškių turintis žmogus, kuris suvokia, kad visa tai ves ne į šviesą, o į bedugnę, nes atsiskyrimas ir sumaištis griauna iš vidaus. Sukurti harmoningą asmenybę tampa vienu sunkiausių uždavinių.

Kaip išsigelbėjimas arba idealaus gyvenimo modelis nušvinta vaikystė, nors ir čia esama nepasitenkinimo šešėlių. Sekant autorės biografinį kontekstą, kuris šiame rinkinyje neišvengiamai persišviečia pro plyšius, pastebima, kad nuo pat vaikystės buvimas teatro kulisuose formavo ją kaip asmenybę ir veikiausiai lėmė daugelį pasirinkimų, susijusių su profesiniais dalykais, tačiau užčiuopiama ir trauma, tam tikras psichologinis nepriteklius, kurio net suaugusi sąmonė negeba užtušuoti. Mergaitei tėvų trūkumas buvo žaizda, kurios negali (nenori?) nuslėpti:

Vienoje scenos pusėje motina
kitoje – tėvas
trečioje režisierius
moja man
žinau
veiksmas eina į pabaigą
liko kelios frazės
koks pusvalandis
dar trys keturi
pavasariai
tegu gieda
tegu šviečia
tegu moja
nė nepakrutu
„Vienoje scenos pusėje motina...", p. 35

Čia apsimestinis susiliejimas su aplinka įžiūrimas kaip vaiko / paauglės negebėjimas susitaikyti su situacija. Rodos, kad šitai galiausiai ir nulėmė desperatišką susisaistymą su teatro scena, kuri tapo realybės principu. Tai lyg kerštas už tai, kas atėmė iš subjekto normalią ir jaukią vaikystę. Tačiau veikiau tai išsipildo kaip nuoskauda sau pačiai – pakenkti kitiems nesužeidžiant savęs – beveik neįmanoma. Nebylus kaltinimas niekur neveda ir nekuria jokio pozityvaus jausmo: „Gražiausius mano metus / tėtis / buvo už uždangos" („Gražiausius mano metus...", p. 26). Nors konkrečiai nepasitenkinimas nenukreipiamas į tėvą (jautrus įvardijimas „tėtis" čia reikšmingas), plyšys neišvengiamai regimas kaip skausmo aidas.

D. Zelčūtės poezijos subjektui savigaila tampa beveik nuolatine būsena, desperacijos ir liūdesio persmelktas tonas lydi ir apgaubia tekstus. Tai pabrėžia ir recenzavusieji rinkinį „Džuljetos suknelė", nužymėdami monotoniškumo ir beprasmės įtampos kūrimą. Emocijos nueina į antrą planą, kai abstrakcijoms leidžiama įsivyrauti, o teksto medžiaga tampa nebevaldoma. Norisi pritarti vienos autorės pozicijai, kad poetė ne visada jaučia, kada sustoti, kur padėti tašką ir leidžia sau nuklysti: „lagaminas didokas / tačiau kas žino / ką reikės pasiimti / visą ar tik dalį jaunystės / nuodėmių bet gal net tas kurios išrištos / vaikystės etiudų sąsiuvinius - - - - - // O labiausiai nusvarina rankas / abejonės ir baimė" („Repeticijos. II", p. 33). Kalbančioji, turėdama galimybę apimti žvilgsniu savo gyvenimą, jame dažnai pasiklysta, nebeatskirdama, kur prasideda scena ir gyvenimas, realybės jausmą su vaidmenimis suplakdama į vieną. Srauto poetika menkai įtikina, nes įklampinama į nežinomybę, kuria minta subjektas. Dar daugiau: kalbančiajai būdinga egzaltacija ir megalomanija skaudžiai atsiliepia – fiksuojamas visiškas nutolimas nuo realybės objektų ir ne scenos žmonių: „noriu mirt / nesulaukus mirties // O kaip tu gyveni?" („Paskambinau draugei", p. 27). Jai visa, kas prasminga, vyksta ir pasibaigia teatre –­ neišvengiamai liekant netikrumo šešėlyje.

D. Zelčiūtė naujausiame eilėraščių rinkinyje atskleidžia naują savo veidą nužymėdama posūkį nuo religinių patirčių prie dramatiškų psichologinių įvykių, sukoncentruotų vaidinimo fone. Platus kultūrinis kontekstas, suderintas su asmeniškais pažeisto individo išgyvenimais, veikia kaip įdomi išpažintinės poezijos forma. Ribinių patirčių eskalavimas ir hiperbolizavimas stumia į uždaresnę poziciją, o nuolatinis desperacijos ir negatyvo srautas kuria ne empatijos, o veikiau atstūmimo jausmą. Vis dėlto ši knyga atskleidžia kitokį rašytojos kūrybinį potencialą. D. Zelčiūtė gyvenimo medžiagą nukreipia į kontroversišką patirčių potvynį, kur skaitytojo valtis išmušama iš horizonto ir lieka pakibusi ant sudraskytos draperijos.