Kinas iš pastaraisiais metais vis aštrėjančios seksualinės revoliucijos puikiai išsisuka per moterį. Moterų seksualumo amplitudė kraštutinai, drastiškai, bet meniškai atsiskleidžia filmuose „Adelės gyvenimas", „Nimfomanė", „Violeta". Siauresnio ir nefotogeniško vyriško seksualumo paribius kol kas retai pavyksta perteikti („Kuprotas kalnas", „Bet kuriuo atveju – Lorensas").

„Violetą" pernai sukūrė subtilus prancūzas Martinas Provostas („Serafina", 2008). Tradicinių pažiūrų žiūrovas į šį tradiciškai pulsuojančio naratyvo filmą gali eiti drąsiai. Jokių prancūziškų bučinių, plakimosi rimbu čia nebus – biografinis pasakojimas išoriškai santūrus, kamerinis, užtat vidumi „išgrojantis" gausybę sunkiausių natų. Simona savo pradedančiai kolegei Violetai griežtai įsako: aistras paversk žodžiais, užrašyk ir išsilaisvink! Violetai, kaip teigia literatūros istorija, pasisekė tai padaryti. Pasisekė ir filmo autoriams bei atlikėjams.

„Violeta“
„Violeta“

Prancūzių aktorių, vaidinusių Vio­letą, jos motiną Bertą ir Simoną, persikūnijimo viršūnes privalo išvysti visos save gerbiančios lietuvių aktorės. Gražuolė Emmanuelle Devos-Violeta, žinoma, buvo ilgai grimuojama, tačiau jai dar reikėjo pasiekti šito herojės kaimietiško kampuotumo, tiesmukiškumo, įžūlumo ir gailumo drauge. Išliejanti ant popieriaus savo jausmus (nes daugiau nėra kam, „mama niekada nelaikė manęs už rankos"), nežinanti, kaip gyventi dar ir todėl, kad yra biseksuali, Violeta karo metu vyksta į Paryžių ir tampa spekuliante. Taigi, jos kelias iki pirmos knygos bus netrumpas. Ji žino, kad yra „tiesiog bjauri", kad jos nosis didelė, lūpų kampučiai nuleisti, ji nemoka mandagiai ir dirbtinai šypsotis, nebent gali įmerkti kojas į šilto vandens dubenį ir saulės apšviestame kambarėlyje su geltonomis tulpėmis ant stalo, rašyti, rašyti, nes jai tai tas pats, kaip ir valgyti ar kentėti. Geltoną spalvą Violeta ypač mėgsta, dauguma jos drabužių su geltoniu, o savo ikonai – Simonai –­ ji nuneš ir prie durų padės, žinoma, liepsnojančias mimozas. Režisierius neleidžia aktorei išspausti nė lašo melodramos –­ tik „įsivažiuojančios" psichologinės scenos tuoj nukertamos, atrodo, kad stebi intensyviai apšviečiamos ir preparuojamos sielos aktą. Suvokiame ir pamilstame tą sielą.

Patyrusi „Comedie Française" aktorė Catherine Hiegel Violetos motiną Bertą pristato „ūkiškai", be sentimentų. Ir Violeta galėjo likti miesčionės Bertos „stadijoje", jei nebūtų sutikusi genialiosios Simonos. Bet atšiauri, rodos, buka motina galiausiai net ima didžiuotis „garsia savo dukrele", užrinka ant jos, kai toji suinkščia, kad daugiau neberašys. Nereikalingas tik tampa epizodas, kuriame duktė užtinka motiną prie veidrodžio su nuometu ir peiliu rankoje – tarsi susapnuotas po kažkokio muilino serialo, nors tokių anuomet dar nebuvo.

violette-007.jpg

Ir pagaliau aktorės ir dainininkės Sandrine Kiberlain žygdarbis, sutikus vaidinti istorinę asmenybę ir iki šiol neišblėsusią Prancūzijos žvaigždę Simone de Beauvoir. Feministė Nr. 1 čia – trapi ir plieninė. Sukūrusi save nuo ir iki. Sukurianti ir kitą –­ nepavaranti šalin įkyrios provincialės Violetos, nes toji nebijo „rašyti jausmais" ir viešinti savo patirtį. Viole­ta –­ gyvas jos filosofinių tezių įsikūnijimas, feminizmo triumfas. Vis dėlto filme Simonos personažas, kaip ir kiti, yra tik pagalbinis. Toks, kuris turi atspindėti centrinę, unikalią šviesą.

Vyrų vaidmenys „Violetoje" sąmoningai sukuklinti. Garsiausias iš jų – J. P. Sartre'as – iš viso be skrupulų nugramzdintas galinio kambario tamsoje. „Kambarinių" autoriui J. Genet, tokiai pat odiozinei figūrai kaip ir V. Leduc, skiriama kiek daugiau vietos; žuvęs kare vyras ar atsitiktinai per lietų sutiktas jaunuolis atsiranda ir išnyksta filme tik kaip būsimų literatūrinių veikalų galimi prototipai; kiek daugiau charakterio spalvų suteikiama mecenatui iš parfumerinės imperijos.

Kitoks nei įprasta, turbūt galima sakyti – nykiai violetinis, filme yra Pa­ryžius. Kelių tuščių, sterilių gatvelių, kuriomis vaikšto vieniša herojė, trajektorija apribota. Suspausti nuomojami kambariai ir laiptinės. Tik kai paklusni mokinukė įvykdo mokytojos nurodymą pakeliauti ir su kuprine viena nužygiuoja Provanso laukais, įsijungia antrasis kvėpavimas. Antroji lytis Violette Leduc, kadaise negailestingai tiksliai užrašiusi – „Tam, kad atiduotum visą save, reikia visą save sunaikinti", –­ atveria savo namo langines ir pradeda savo sakinį iš pradžių.