Muzikavimo džiaugsmas

Nusileidus į Niujorko metro požemius, dažnai pasitinka muzikos garsai, chaotiškai aidintys ir atsimušantys į daugiapakopių erdvių sienas. Priartėjančių ir nutolstančių traukinių keliamas triukšmas konkuruoja su muzikantais, kurie stengiasi įtikti praeiviams, stulbindami savo virtuoziškumu ar grodami populiarias, už širdies griebiančias melodijas, uždegančių ritmų motyvus ir egzotišką folklorą. Kartais jie tiesiog groja patys sau, kaip vieną vėlyvą naktį išgirstas smuikininkas, Columbus Circle stotelėje griežęs taip tyliai, jog, net stovint per žingsnį nuo jo, reikėjo įtemptai klausytis, kad ką nors išgirstum. Visus juos vienija kažkas, kas įrašyta jų veido išraiškose – tai džiugesys ir malonumas, kylantis iš prisilietimo prie garsų, iš dalyvavimo muzikoje.

Kronos kvartetas. Jay’aus Blakesbergo nuotrauka
Kronos kvartetas. Jay’aus Blakesbergo nuotrauka

Muzikavimo džiaugsmas, regis, dažniau asocijuojasi su mėgėjiška atlikimo praktika, bet kartais aptinkamas ir profesionalių scenos meistrų koncertuose. Tai buvo galima ypač akivaizdžiai pastebėti kovo 28 d. Carnegie Hall'e įvykusiame Kronos kvarteto pasirodyme, skirtame ansamblio 40-mečiui. Šis vis dar nepaprastai aktyvus kvartetas, grojantis maždaug 100 koncertų per metus, įrašęs daugybę kompaktinių diskų, per savo gyvavimo dešimtmečius įkvėpė ne vieną kompozitorių kartą ir užsakė net 800 kūrinių! Iki šių dienų ansamblis ieško talentingų naujų vardų ir rengia konkursą, skirtą jauniesiems kompozitoriams iki 30 metų. Vargu ar rastume kitą panašaus dydžio ansamblį, turintį tokią unikalią bei įvairialypę patirtį. Kitas svarbus kvarteto įnašas – tai išradingas šiuolaikinės muzikos „įpakavimas", sujungiant ją su kitų žanrų ir pakraipų muzika ir taip nutiesiant lengvus tiltus klausytojams. O jų tikrai netrūksta – gerbėjų skaičiumi kvartetas greičiau prilygsta populiariosios muzikos grupėms. Nenuostabu, kad Carnegie Hall'e vykęs koncertas užpildė visą beveik tris tūkstančius klausytojų talpinančią salę. Vakaro programa atspindėjo platų ansamblio interesų spektrą – bendradarbiavimą su roko ir popatlikėjais, prisilietimą prie įvairių pasaulio muzikos tradicijų, Amerikos kompozitorių minimalistų pristatymą ir jungtinius projektus su talentingu jaunimu. Abi koncerto dalis kvartetas pradėjo apsuptas vaikų – pirmoje dalyje atlikę serbų kompozitorės Aleksandros Vrebalovos kūrinį „Bubble" su Bruklino jaunimo choru, o antroje kartu su keturiais paauglių kvartetais iš edukacinės programos „Face the Music" unisonu pagroję Severiano Briseño „El Sinaloense". Vėliau jiems talkino tradicinio kinų instrumento – pipos – atlikėja Wu Man ir bosine gitara grojantis Jherekas Bishoffas. Kvartetas taip pat atliko savo mėgstamų autorių Terry'o Riley'o, Philipo Glasso, Laurie Anderson muziką, Skandinavijos ir Sirijos folklorinių dainų transkripcijas bei ištraukas iš filmų „Didysis grožis" ir „Nojus". Kiek nustebino pasaulinė T. Riley'o kūrinio „The Serquent Risadome" premjera, sukėlusi minčių apie kūrybinę evoliuciją, ar tiksliau – nenuspėjamą jos kryptį. Gerai žinomas minimalistinio braižo bei diatoninių harmonijų kompozitorius šįkart, regis, sąmoningai vengė savo stilistikos, naudodamas diametraliai priešingus muzikos komponavimo principus. Minimalistinį giminingų motyvų kartojimą čia pakeitė kontrastuojančių epizodų seka, o ausiai malonius diatoninius modusus –­ chromatinė dodekafonija. Visi kiti kūriniai atspindėjo to vakaro motto, kuriuo tapo perfrazuota XVI a. persų poeto Hafezo citata, išsakyta pristatant T. Riley'o kūrinį: „Būk arti tos muzikos, kuri leidžia pasijusti laimingam, kad gyveni." Ši mintis buvo įkūnyta tiek pasirenkant muziką, tiek ir ją atliekant su muzikavimo džiaugsmu. Tiesa, kartais užkliūdavo virtuoziškumo ir subtilesnių niuansų stoka, ką dažnai kvarteto koncertų recenzijose pastebi ir „New York Times" kritikai, bet visus trūkumus sėkmingai užmaskuodavo charizmatiška atlikėjų energija ir stulbinantis entuziazmas.

Ansamblis „Talea“. Beowulfo Sheehano nuotrauka
Ansamblis „Talea“.  Beowulfo Sheehano nuotrauka

Ne ką mažesniu muzikavimo džiaugsmu užkrėtė ir choras „Musica Sacra", kovo 31 d. Alice Tully salėje pirmąją koncerto dalį paskyręs kompozitorės Meredith Monk muzikai. Kartu su choru padainavusi ištraukas iš savo opusų „Atlas" ir „Facing North", pati autorė, beje, jau peržengusi septintą dešimtmetį, tiesiog pribloškė savo jaunatviškumu ir jautriu muzikavimu. Tarsi maža mergaitė, lakstanti po sceną su savo tradicine šukuosena – dviem kasytėmis, ji žaismingais sceniniais elementais įtaigiai apipavidalino subtiliai bei tiksliai atliekamus šviesių harmoninių spalvų kūrinius. Kaip dažnai nutinka kompozitoriams patiems atliekant savo muziką, ir šįkart buvo juntama intymi tos muzikos pajauta. Žinoma, tai akivaizdžiau matoma, kai autorius groja tradiciniais inst­rumentais ar dainuoja, tačiau net ir elektronika atlikdami savo kūrinius įkrauna veik magiškos energetikos. Tą buvo galima patirti prancūzų kompozitoriaus Jean-Baptiste'o Barrière'o autoriniame koncerte, įvykusiame kovo 29 d. Kolumbijos universiteto Millerio teatre. Daugiausia žinomas kaip kompiuterinės muzikos kūrėjas, daug metų dirbęs Paryžiaus IRCAM'e (muzikos ir akustinių tyrimų centre), be to – kompozitorės K. Saariaho vyras, dažnai įgyvendinantis jos kūrinių elektronines ir vizualines partijas, ir savo paties kūriniuose sujungė elektroniką su akustiniais instrumentais. Iš visų pusių sklindanti daugiakanalė elektronika, gyvai filmuojamos ir su tam tikru vėlavimu rodomos videoprojekcijos ant kelių didžiulių vertikalių paviršių sudvigubindavo ar patrigubindavo matomus vaizdus ir kurdavo daugiasluoksnius tikrovės lygmenis, o ilgomis suknelėmis apsirengusios atlikėjos, priminusios nimfas iš mitologinio pasaulio, kvietė ištrūkti iš realybės į abstraktų vaizdinių pasaulį, pasižymintį sulėtinta laiko tėkme. Visi kūriniai, aprėpę tris kūrybinius dešimtmečius – nuo ankstyvojo grynosios elektronikos opuso „Chréode" (1983) iki pasaulinių premjerų „Ekstasis" (2013) ir „Time Dusts" (2014) skambėjo be pertraukų, kurdami ištisinį pusantros valandos veiksmą, kurio užkoduotos simbolinės prasmės taip ir nepavyko perprasti. Pasijutau, kaip atsibudus po sapno, kurio reikšmės nesuvoki, tačiau tai visai netrukdo gėrėtis susapnuotais vaizdiniais. Kiek aiškesniu turiniu pasižymėjo balandžio 10 d. Whitney meno muziejuje matyta Roberto Ash­ley'o opera „Crash", kur per pusantros valandos buvo papasakota visa ilgo gyvenimo istorija. Tai paskutinė R. Ashley'o opera, – kovo pradžioje miręs kompozitorius jos premjeros nebesulaukė. „Crash" pastatyme dalyvavo, ne kaip įprasta – kompozitoriaus bendražygiai ir daugelį metų kartu dainuojantys atlikėjai, o jaunosios kartos atstovai. Žinoma, palyginti su ankstesnių operų pastatymais, kur balsų kontrapunktai primindavo tobulai funkcionuojantį mechanizmą, čia gal kiek trūko natūralumo, susiklausymo bei tiksliai kontroliuojamos kalbos tėkmės, įgyjamos per ilgalaikę patirtį. Operoje girdėjome tris veikėjus, kuriuos šeši atlikėjai dainavo pasikeisdami rotacijos tvarka, taip per 6 veiksmus kiekvienam iš jų teko padainuoti kiekvieną iš trijų veikėjų: pirmojo veikėjo dainavimas priminė kalbėjimą telefonu, nuspalvintą kiek intymesnėmis intonacijomis, antrojo veikėjo kalbėsenos stilius siejosi su klasikinės poemos deklamavimu, o trečiasis vos pastebimai mikčiodavo. Ramiai ir švelniai tariamas tekstas nekėlė jokių emocinių išgyvenimų, tačiau kvietė įsiklausyti į pačią žodžių prasmę. Kalbamas tekstas buvo vienintelė muzika, dažnai hipnotizuojanti intonacijų grožiu ir ritminių piešinių įvairove. Ant trijų ekranų projektuojami vaizdai – daugiausiai gamtos peizažai –­ lyg ir tiesiogiai nesusiję su operos tematika, funkcionavo kaip universalus fonas trapiam ir laikinam žmogaus gyvenimui, ką bylojo operos siužetas. Tekste randamos asmeninės patirtys ir išgyvenimai iš tiesų buvo autobiografinio pobūdžio. Tarkime, vieno iš veikėjų mikčiojimas, dėl kurio jis turėjo sąmoningai sulėtinti kalbos tempą ir suteikti jai tam tikrą apčiuopiamą ir labiau išryškintą ritmą, atskleidė paties kompozitoriaus turimą problemą, paskatinusią atrasti unikalią kalbos intonacijų vartoseną jo operose. Pasirodo, šis kūrybinis sprendimas kilo iš gyvenimiškos būtinybės.

„Neue Vocalsolisten“. Martino Sigmundo nuotrauka
„Neue Vocalsolisten“. Martino Sigmundo nuotrauka

R. Ashley'o operoje dėl įgūdžių trūkumo jaunieji atlikėjai nespinduliavo pernelyg pastebimu muzikavimo džiaugsmu, bet vėliau jį buvo galima aptikti daugelio ansamblių pasirodymuose MATA festivalio metu (balandžio 16–21 d. „The Kitchen" salėje). Kasmetis šiuolaikinės muzikos festivalis, skirtas jaunų kompozitorių muzikai, nuolat atranda naujus vardus ir pristato juos Niujorko publikai. Festivalis turi ištikimus klausytojus, kompozitorių terpėje festivalis taip pat labai vertinamas, ką rodo faktas, jog paskelbus konkursą šių metų MATA sulaukė beveik tūkstančio kūrinių iš viso pasaulio. Kompozitorius vilioja ne tik Niujorko publika, bet visų pirma geras atlikimas, kas nėra dažnas reiškinys grojant jaunųjų autorių premjerinius kūrinius. Šįkart tarp festivalio užsakytų kūrinių –­ įsimenantis japonų kompozitoriaus Hikario Kiyamos „Joruri Death Metal", tiesiog svaiginamo greičio, hiperaktyvaus judėjimo ir veik nepakeliamo intensyvumo kūrinys su death metal muzikos atgarsiais, nė akimirkai neleidęs klausytojams atsikvėpti, stulbinamai atliktas suomių ansamblio „Uusinta"; amerikiečio Edwardo Hamelio „Approach Prune Destroy Begin", atliktas vietinio ansamblio „Talea" ir baritono Michaelo Weyandto, vis nustebindavęs po ilgų pauzių netikėtai suskambėjusiais garsų pliūpsniais; Carolynos Chen kompozicija „Relationships with Gravity", kur puantilistinės stilistikos audinį sudarė šokčiojantys trumpučiai garsai. Kiti festivalyje groję Niujorko ansamb­liai – Mantra Percussion, MIVOS styginių kvartetas ir vokalinė grupė „Ekmeles", kaip įprasta, pademonstravo puikų kūrinių paruošimą ir nepaprastai įtaigią interpretaciją. Festivalio svečiai – vokalinis ansamblis iš Štutgarto „Neue Vocalsolisten", atlikęs du koncertus, taip pat sužavėjo atlikimo precizika ir įsigilinimu į dainuojamas partitūras, kuriose kiekvienas muzikinis garsas ar triukšmas buvo dėmesingai niuansuojamas ir įprasminamas, ypač Brahimo Kerkouro kūrinyje „intone" ar Gabrielio Dharmoo „Notre Meute". Viena iš festivalio kulminacijų tapo šių vokalistų kartu su vietiniu ICE ansambliu atliktas italų ir šveicarų kompozitoriaus Oscaro Bianchi'o valandos trukmės opusas „Matra" (2007). Tiesiog užbūręs klausytojus nuo pat pirmųjų garsų, atliekamų trijų soluojančių itin žemo tembro instrumentų – bosinės fleitos, kontrabosinės išilginės fleitos ir kontrabosinio saksofono, šis skaidrių ketvirtatonių nuspalvintais diatoniniais klasteriais alsuojantis ir sutelktos ritminės energijos kūrinys paliko viską apimantį prasmingumo ir svarbos pojūtį. Rodėsi, kad per valandą laiko buvo išgyventas visas gyvenimo ir mirties ciklas, visatos gimimas ir išnykimas, amžinybės ir laikinumo santykis...

Nepertraukiamas gausių įspūdžių srautas kiek atbukina pojūčius ir sukuria automatinę informacijos filtravimo sistemą, tad niujorkiečius sunku išmušti iš vėžių ar kuo nustebinti. Vis dėlto, išgirdus talentingus muzikantus, grojančius metro požemiuose, dažnas suklūsta ir sustoja, kad patirtų tą iš jų sklindantį beveik apčiuopiamą ir užkrečiamą muzikavimo džiaugsmą.