Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Mintys tekstų paraštėse

Poetė

Rašytojo Sauliaus Šaltenio ir režisieriaus Jono Vaitkaus užmojis sukurti meninį filmą apie Salomėją Nėrį „Demonų amžius“ sudomino žiniasklaidą, kuri ėmė negailestingai manipuliuoti tema, įvairiais pastarąjį sumanymą komentavusiais ekspertais ir visuomenės dėmesiu. Mano nuomone, deja, tenka konstatuoti, jog vienu pačių nekorektiškiausių tekstų šiuo atveju yra 2014 m. kovo 30 d. Delfi.lt paskelbta publikacija „Istorikai skambina pavojaus varpais: rengiama dirva būsimai okupacijai“ (jo autorės dėka ir man pačiam teko patirti, ką reiškia atsidurti žiniasklaidos manipuliacijų lauke).

Dėmesį kol kas tik scenarijaus tobulinimo stadijoje esančiam filmui paskatino ir Sauliaus Šaltenio romano tokiu pat pavadinimu pasirodymas, kurio bene pirmąją recenziją prieš tris savaites „Literatūroje ir mene“ publikavo Emilija Visockaitė (2014, Nr. 19).

Visas šis mūsų viešojoje erdvėje sukeltas triukšmas buvo lengvai nuspėjamas. Salomėjos Nėries asmeninės, kūrybinės ir visuomeninės biografijos trajektorijos tokios prieštaringos bei taip susipynusios į paradoksų kamuolį, kad šios moters veiklą bei likimą vertinantieji nuolat formuluoja radikaliai priešingas ir vienas kitą paneigiančias nuomones.

Savo požiūrį į romano ir būsimo filmo heroję, kilus šurmuliui, ne kartą išsakė ir S. Šaltenis bei J. Vaitkus. Režisierius, bendraudamas su „Respublikos“ žurnaliste, kalbėjo apie poreikį kelti nemalonius klausimus ir nebijoti leistis į ne mažiau skaudžių atsakymų paiešką1, na, o pokalbyje su „Veido“ korespondente prisipažino, jog kai kurioms S. Nėries gyvenimo „lygtims“ jis vis dar ieško sprendimo2. Interviu, duotame dienraščiui „Lietuvos žinios“, ties scenarijumi dirbantis rašytojas pabrėžė gebėjimo įžvelgti žmogaus tragedijos „velniškų ideologijų laikais“ svarbą3.  

Akivaizdu, jog S. Šaltenis ir J. Vaitkus suvokia, kokie iššūkiai jų laukia kuriant filmą. Vienas svarbiausių – su didžiule atida, neromantizuojant išdavystės ir nekurstant inkvizicijos laužų, papasakoti talentingo žmogaus tragiško likimo istoriją taip, kad ji taptų paskata mums, gyvenantiems XXI a., užsiimti savistaba. Tai labai sudėtingas uždavinys, todėl nesėkmės tikimybė itin didelė. Kita vertus, ar pastaroji grėsmė turėtų paralyžiuoti meno arba akademinio pasaulio atstovų siekį pažvelgti į nesenos praeities demonų ir jų aukų veidus?

Skulptūros

Dar viena, mūsų visuomenę ir žiniasklaidą nuolat išvedanti iš pusiausvyros, tema – 1952 metais ant Vilniaus Žaliojo tilto pastatytos skulptūros bei jų likimas. Beveik kiekvienais metais sakinyje „Griauti negalima palikti“ vis kitaip dedamas kablelis sukelia didžiules aistras, o ginče dalyvaujantys skulptūrų „griovėjai“ ir „saugotojai“ negaili vieni kitiems karčių priekaištų. Naują emocijų gūsį mūsų viešojoje erdvėje sukėlė Ramūnas Bogdanas, balandžio 27 d. internetiniame portale Delfi.lt publikavęs straipsnį „Išvaduokime Vilnių nuo žaliųjų žmogeliukų senelių!“. Viena svarbiausių minėtame tekste išsakomų minčių, kad „ant tilto stovi ne meno kūriniai, o to laiko ženklai [sovietmečio – A. Š.], kurių ir taip pakankamai daug Vilniuje. Balvonų paskirtis buvo ištrinti skirtumus tarp teritorijų, valdomų iš Maskvos. Kol išlieka imperinės Rusijos ambicijos, tol išlieka tokia globotinų vietų paskirtis: kuo jų daugiau, tuo natūralesnis noras sugrįžti“.

Po trijų dienų Delfi.lt publikavo straipsnį „Menotyrininkė: Vilniuje turi likti bent vienas okupacijos ženklas“, kurio pasirodymas dar labiau įkaitino atmosferą. Internetinio portalo žurnalisto paprašytos išsakyti savo nuomonę apie „Žaliojo tilto bylą“, menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė ir Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė suabejojo vėl iš naujo pasigirdusių raginimų nugriauti Žaliojo tilto skulptūras tikslingumu. Į R. Antanavičiūtės ir G. Drėmaitės mintis, išsakytas anksčiau aptartame tekste, piktai sureagavo žurnalo „Veidas“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis savo straipsnyje „Kaip žaliojo tilto balvonai plėšia kaukes sovietmečio godotojams“ (Nr. 16), be kita ko, visai teisingai pastebėdamas, jog, net ir nugriovę ar į Grūto parką nutempę Žaliojo tilto skulptūras, nesugebėsime Vilniaus išvaduoti iš sovietmečio epochos ženklų nelaisvės, nes gyvais okupacijos liudininkais yra visa ano meto architektūra, pradedant pilkais bei nejaukiais miegamaisiais rajonais. „Iš tiesų nugriauti ir perstatyti normaliai reikėtų viską, kas pastatyta sovietmečiu“, – nuskamba A. Bačiulio verdiktas aptariamame tekste.

Kokios išvados peršasi?

Visuomenės santykio su Žaliojo tilto skulptūromis modelius dar 2010-aisiais yra išraiškingai aptaręs Tomas Vaiseta: 1) nesuinteresuotas džiaugsmas ir smalsumas (ypač būdingas akademikams); 2) rūpestis, nepasitenkinimas, pyktis; 3) susižavėjimas ir nostalgija; 4) ignoravimas be jokių intencijų4. Kodėl šių požiūrių besilaikantieji negali surasti bendros kalbos jau daugiau nei ketvirtį amžiaus?

Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė į pastarąjį klausimą kartą jau yra pateikusi atsakymą: „Manyčiau, problema glūdi kur kas giliau ir yra susijusi ne vien su konkrečiais sprendimais statyti ar griauti vieną ar kitą paminklą. Jos esmė ta, kad visuomenė nėra susitarusi dėl pačių principų, kuriais remiantis ji atmestų arba priimtų tokio pobūdžio sprendimus.“5

Manifestas

Dario Martinelli žurnalo „Kultūros barai“ Nr. 4 publikavo tekstą „Nuo krizės prie galimybių: Naujųjų humanitarų manifestas“. Kas privertė Kauno technologijų universitete dirbantį profesorių imtis revoliuciniam žanrui priskirtinų refleksijų? Į pastarąjį klausimą teksto įvadinėje dalyje atsako jis pats konstatuodamas, jog humanitarinių mokslų vaidmuo ir įtaka visuomenėje silpsta, jų populiarumas tarp studentų ir mokslininkų mažėja, o humanitarų įvaizdis blanksta.

Nenorėdamas taikstytis su pastarąja situacija, D. Martinelli iš pradžių internetiniame dienraštyje Lrytas.lt („Humanitariniai mokslai: kaip išdrįsti priimti naujoves?“), o vėliau ir kultūros žurnale pateikė savo įžvalgas, kaip humanitarai galėtų įveikti grėsmingą krizę, į kurią pateko filosofija, menotyra, filologija, istorija ir kiti mokslai, jungiami humanitarikos interesų.

Šios įžvalgos aptariamame tekste išsikristalizavo į 7 pasiūlymus, tuo pat metu nusakant, kokie turėtų būti naujieji humanitariniai (autorius vartoja man asmeniškai baisokai skambančią sąvoką „numanitariniai“) mokslai. Anot D. Martinelli, siekiant įveikti krizę tiesiog būtina atlikti šiuos veiksmus: 1) iš naujo apibrėžti humanitarinių mokslų vietą šiuolaikinėje visuomenėje (ir taip „atgauti orumą“); 2)  atnaujinti dialogą tarp humanitarinių mokslų ir juos finansuojančių institucijų (taip pat – auginti „žinių architektus“, gebančius abstrakčias idėjas įgyvendinti bei „konvertuoti“ į finansinius resursus); 3) prisiminti kilnųjį empirinių ir taikomųjų tyrimų meną  (taip prisidedant prie realių problemų sprendimo); 4) priminti ir prisiminti, kad humanitarai, skirtingai nei luditai, visada buvo už visuomenės progresą (taip telkiant dėmesį ne tik į praeitį, bet ir į dabartį bei ateitį); 5) progresas turėtų būti suprantamas kaip veiksmai, orientuoti į gyvenimo kokybę, pagrįsti etiška mąstysena, oria gyvensena ir tvarumu (tokia orientacija padėtų formuoti konstruktyvų kritinį požiūrį, kaip pasiekti tam tikrus tikslus); 6) tikslingai ir su pasididžiavimu skleisti tas vertybes, kurių kitos mokslo sritys nesugeba arba nejaučia poreikio puoselėti (bei įtikinamai aktualizuoti „žinias ir kultūrą“); 7) siekti meistriškumo humanitarinių mokslų srityje (kartu neleidžiant vidutinybėms suformuoti visuomenės nuomonės apie humanitariką).

Neabejoju, kad daug humanitarų visai kitaip nei D. Martinelli įsivaizduoja, kaip derėtų spręsti sudėtingas problemas. Aišku viena – kalbų („Kas kaltas? Kodėl taip nutiko?“) laikas jau praėjo, todėl šiandien pat derėtų imtis realių veiksmų.

LDK

Pastaruoju metu vėl užsimezgė polemika apie istorijos politiką ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją kaip šios politikos objektą.

Balandžio 24 d. Virginijus Savukynas internetiniame dienraštyje Delfi.lt publikavo tekstą „Ar apginsime savo istoriją ir savo valstybę?“, parengtą pagal Lietuvos radijo eteryje skaitytą komentarą. Jame išsakoma mintis, kad mūsų visuomenėje nepakankamas dėmesys skiriamas Baltarusijoje platų mastą įgavusiam LDK istorijos reinterpretacijos procesui, kurio metu sukuriama regimybė, jog ne lietuviai, o baltarusiai yra tikrieji kunigaikštystės ir jos istorijos kūrėjai bei pretendentai į LDK paveldą. Anot V. Savukyno, Lietuvos visuomenė ir politinis elitas nesuvokia, kad tokie (iš pirmo žvilgsnio komiški) baltarusių veiksmai gali turėti ilgalaikių negatyvių pasekmių, nes „LDK praradimas“ gali sukelti grėsmę tautos egzistencijai XXI a.

Į anksčiau išdėstytas mintis sureagavo Bernardas Gailius, portale 15min.lt gegužės 2 d. publikuodamas tekstą „Apie istorijos politiką ir istorijos baimę“. Vertindamas V. Savukyno idėjas minėto straipsnio autorius nesutinka su teze, jog reikėtų stiprinti dėmesį istorijos politikai ir pradėti „karus dėl LDK“ su baltarusiais. „Tikrovė tampa tikra ne dėl to, kad ji gerai argumentuota. Ji pati save įrodo ir patvirtina –­ pačiu savo buvimu ar, tiksliau, išsipildymu. To ir moko istorija“, – taip savo skepsį ir kartu idėjinę poziciją apibrėžia B. Gailius.

Kaimyninės tautos nuolat įsivelia į „atminčių karus“. Lietuvos istorikai ir visuomenė visą XX a. aktyviai dalyvavo tokiuose „mūšiuose“, kuriuose, perfrazuojant Adolfą Šapoką, „ieškant lietuvių Lietuvos istorijoje“ tekdavo nuolat polemizuoti su vokiečiais, rusais ir lenkais. Ar tai reiškia, kad ateityje lietuvių istorikams gali tekti susiremti „mūšiuose dėl LDK“ su kolegomis iš Baltarusijos?

Laikausi nuomonės, kad egzistuoja ne tik „karo“, bet ir taikių bendros istorijos „dalybų“ galimybė pripažįstant, jog viena šalia kitos egzistuoja skirtingos atminčių bendruomenės, kurių atstovai gali kalbėtis ir derinti savo požiūrius. Žinoma, su istorijos klastotojais korektiško dialogo galimybės yra minimalios, todėl vieną kitą „informacinį tanką“ Lietuvos istorikai vis tik turėtų būti parengę, kurį, esant reikalui, būtų galima panaudoti.  

O kaipgi yra su vieno iš polemikoje dalyvavusių autorių minėta „save įrodančia ir patvirtinančia realybe“? Istorikai, tyrinėdami ne „karštąją istoriją“ (kurią kasdien rodo CNN ar BBC), dirba su faktais, kalbančiais apie įvykius, reiškinius arba procesus, kurie jau neegzistuoja. Taigi, istorija yra ne kas kita, kaip užbaigtas paveikslas. Į šį paveikslą žvelgiantieji interpretuoja pastarajame nupieštą, tarkim, lietuvių traukimosi iš Žalgirio mūšio lauko sceną, ir kalbasi: „Ką reiškia šis vaizdas? Tai – chaotiškas bėgimas ar gudrus  manevras?“ Akivaizdu, kad į pastarąjį klausimą vokietis, rusas, lenkas, lietuvis ir baltarusis turės skirtingus atsakymus, kurie gali įžiebti nemenką karą tarp istorikų ir tautų.

Atminties vietos

Balandžio 29 d. Vilniaus universiteto Mažojoje auloje paskaitą skaitė lenkų istorikas ir filosofas, Europos istorijos muziejaus Briuselyje moks­linis direktorius Krzysztofas Pomianas. „Literatūros ir meno“ redakcija sureagavo į šią akademinę aktualiją publikuodama K. Pomiano tekstą „Padalyta atmintis: atminties vietos Europoje, kaip politinis ir kultūrinis reiškinys“ (Nr. 16). Jeigu besklaidydami kultūrinį savaitraštį „pražiūrėjote“ pastarąjį tekstą – rekomenduoju jį susirasti internetiniame „Literatūros ir meno“ archyve. Pastarasis tekstas yra puiki galimybė susipažinti su istorikų aktyviai plėtojama kolektyvinės atminties, atminties kultūrų ir atminties vietų tyrimų sfera, kurioje dėmesys sutelkiamas ne į klausimą „kaip buvo iš tikrųjų“, o į problemą – „kaip ir kodėl mes atsimename tam tikrus dalykus?“

Beje, K. Pomiano mintys gali būti naudingos ir sprendžiant karų dėl LDK arba kunigaikštystės dalybų „lygtį“, nes jame daug dėmesio skiriama atminčių konfliktams bei galimiems pastarųjų sprendimo būdams. Tekstas baigiamas, mano nuomone, labai svarbia teze, kurią reikėtų dėmesingai apmąstyti tiek politikams, tiek akademinei bendruomenei. „Pas­taruoju metu pas mus dažnai kalbama apie „istorijos politiką“. Siūlau ją pakeisti atminties etika.“

1 Šepetytė D. „Pokalbis su pavojingu žmogumi“, Respublika, Nr. 73.
2 „Poetės likimo vienam filmui gali būti per daug“, Veidas, Nr. 19.
3 Musteikis A. „S. Nėries, S. Šaltenio ir kitų demonai“, Lietuvos žinios, Nr. 77.
4 Vaiseta T. „Sunku neįžvelgti“, Naujasis židinys-Aidai, 2010, Nr. 12.
5 Wittig-Marcinkevičiūtė E. „Kultūros paveldas ar tautos pasirinkimas?“, Kultūros barai, 2010, Nr. 12.