b_200_328_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-05-30_nr._3476_zydisku-daiktu-kambarys.jpg

Audronė Urbonaitė. „Žydiškų daiktų kambarys". – Vilnius: „Alma littera", 2014.

Jei tektų apibūdinti Urbonaitės romaną trumpai, sakyčiau, kad tai keistas, nežinia kieno (gal –­ tėvo?) sapnuojamas sapnas apie 32-jų metų ambicingą mergaitę, kuri ryžtingai ir iš esmės atsisakė suaugti. Branda, o ir visas gyvenimas, suspenduojami tol, kol Hedva padarys neįmanomą: susigrąžins neturėtą vaikystę, t. y. suras savo tėvą ir privers ją pamilti („Apsisprendžiau amžinai būti maža mergaite, kuri atsiims lepinimo sezoną, pažymėtą nesuvalgytomis grietininių ledų porcijomis", p. 19). Tačiau po šiuo naiviu vaikišku troškimu, po „nesuvalgytomis ledų porcijomis" slypi liguistas nesėkmės ir susinaikinimo troškimas: „būdama vaikas, ilgėjausi savo tėvo kaip nelaimės, kuri mane pakirstų" (p. 19). Lygiai taip pat tėvo Hedva ilgisi ir suaugusi, o susitikimui su juo rengiasi kaip lemiamai kovai.

Tiek Hedva, tiek Tėvas yra simboliniai ar, tarkime, archetipiniai, o ne psichologiniai personažai: jų elgsena paklūsta kitokiai nei kasdienė logikai – keistai, fatališkai, tačiau vis dėlto nuosekliai. Skaitant Urbonaitės romaną nevalingai iš atminties išnirdavo amerikiečių poetės Sylvios Plath vieno žinomiausių eilėraščių „Tėveli" (angl. „Daddy") eilutės, įvaizdžiai, net ritmika. Ši aliuzija kilo ne tik dėl tam tikrų tematinių sutapimų – didingos visagalio tėvo figūros, žydiškumo kaip pražūtingos lemties, savinaikos patrauklumo, ir netgi ne dėl nugvelbto tėvo bato, bet todėl, kad dukros ir tėvo meilė abiejuose tekstuose traktuojama kaip lemtingos gaudynės, pasaulinio masto kova: „pasaulį mudu skelsim pusiau, nes abu esame pasirengę jį valdyti. Ne geruoju – reikės kautis, kiek kuris valdų vienas iš kito išplėšime. Prisiekiau sau, jog būsiu už jį stipresnė. Tik tada jis ilgėsis manęs, kai nieko negalės man padaryti. Kai būsiu stipresnė už jį ir tokia pat negailestinga" (p. 48). Ši hiperbolė yra kartu ir komiška, ir tragiška: Hedva mano, kad tik sunaikinusi tėvo imperiją, jo kūrinį, ji įrodys jų ryšį ir giminystę bei užsitikrins tėvo meilę.

Pats išlikdamas visiškai nepažinus, Hedvai tėvas simbolizuoja totalią galią, jėgą ir žinojimą: „visa galintis tėvas, nepažįstamas ir keliantis drebulį" – jo balsas šiurkštus, fizinė ištvermė neprilygstama, jėga – stulbinanti („kai stato koją, žemė dreba kitoje gatvėje", p. 44), patrauklumas – neatremiamas. Tačiau viską žinantis ir viską galintis tėvas toks yra tik tol, kol išlieka tolimas ir nepasiekiamas: kuo labiau Hedva artėja prie tikslo, tuo aiškiau supranta, kad jos aistra ir kova bepras­mės – tėvas toks, kokį Hedva įsivaizduoja, bent jau šiame pasaulyje, neegzistuoja, taigi – yra nesunaikinamas. Kita vertus, patologiška Hedvos sąmonė to pripažinti neįstengia, todėl tėvo paieškos įnirtingai tęsiamos, jo meilės siekiama net tuomet, kai iš galingojo varžovo belieka tuščiavidurė mumija.

„Bet kaip ištverti metodišką bridimą atgal į upę, kurios nėra?" (p. 75) –­ tai ir būtų didysis romano klausimas ir problema. Ši – archetipinė – pasakojimo plotmė, apimanti Hedvos vaikystę, veikimo programos manifestą, kelionę į Krymą ir merdėjimą Šveicarijos sanatorijoje – stipri ir meniškai įtaigi: Urbonaitės mėgstamos kapotos, strofas primenančios pastraipos puikiai tinka karštligiškai, „aštriai" istorijai pasakoti, o kur ne kur pasirodančios personifikacijos („įtampai tapo nuobodu – ji atlėgo", p. 14; „kalnai gėdijosi tos nejaukios tylos", p. 52) patį pasaulį, kuriame vyksta tėvo ir dukros kova, daro didingą ir magišką. Prasminį krūvį turi ir kiekvieną skyrių pradedančios tezės (kaskart – po penkias), skirtos tam tikroms romano vyksmui svarbioms sąvokoms, tokioms kaip neturėjimas, duktė, kūnas, artumas, viltis, dovana ir kt., aiškinti. Kadangi Hedva yra stokojantis personažas, sąvokų turinys apibrėžiamas (kaskart – nepilnai) per neigimą – „kūnas nėra išeitis; kūnas nėra karnavalas; kūnas nėra išrišimas etc." (p. 43)

Tuo tarpu ant pagrindinės istorijos užgriozdintas neva žaismingas ir ironiškai kritiškas „antstatas"– vartotojiškos kultūros absurdas, fatališko žydiškumo klausimas – atrodo lėkštas ir perteklinis. Tai, kad tėvas yra ir prekybos centro RIMI XXL šeimininkas, kad Hedva jį nugalėti bando inicijuodama išpardavimo akcijas, kad Hedva ir jos tėvas (ar – tėvai) – bankininkai, verslo magnatai – yra tamsių aistrų kamuojami žydai, o jų istoriją pasakoja Hedvos bendradarbis arabas Muhamedas D., tėra bereikalingas nuspėjamo postmodernistinio kičo, kultūrinių klišių ir stereotipų dauginimas, o ne galingas antrasis registras.

 

b_200_277_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-05-30_nr._3476_varanius.jpg

Vytautas Varanius. „Tobula blyški mėnesiena". –­ Vilnius: „Edukologija", 2013.

Varaniaus apysakoje vyksta atvirkščias, bet iš esmės panašus judėjimas –­ realus pagrindinio personažo tėvas yra nykus, nors tvirtas, agresyvokas kaimietis, o motina – tipiška auka, su viskuo susitaikiusi, baili moterėlė. Todėl iš nuobodaus tėvų pasaulėlio bėgama į svajų, meno, įsivaizduojamų charizmatiškų, nieko nepaisančių draugų – eržilo Algio ir fatališkos filologės Vilijos („Protinga būtybė –­ sakyčiau – laukinis grožis, prisotintas intelekto!", p. 22) pasaulį, kuriame galima daryti tai, ko tėvas neleido –­ linksmintis, siųsti pasaulį į keturias puses, gerti alų ir rūkyti kambaryje. Kai draugai laisvūnai nuvilia, tėvo pakaitalu tampa išklausyti pasirengęs visažinis Daktaras.

Gerokai pabodusi emigracijos tema apysakoje – vienas centrinių leitmotyvų: pagrindinis personažas emigruoja net kelis kartus – palikęs savo kaimelį išvažiuoja mokytis į didmiestį, o kai didmiesčio alus ir koncertai nusibosta, kartu su geriausiu draugu, jo vaiku ir moterimi iškeliauja į Niujorką. Kelionei apysakoje bandoma suteikti egzistencinį atspalvį: emigracija yra bergždžias bėgimas nuo savęs, savo traumų, nelaimingų meilių ir kitų demonų. Bėda ta, kad iki groteskiško demoniškumo, fatališko sensualizmo, perversiškų proto ir kūno žaidimų Varaniaus apysakai –­ kaip iki mėnulio.

Struktūriniu ir idėjiniu Varaniaus apysakos modeliu tampa senas geras Antano Škėmos romanas „Balta drobulė". Savaime tai nėra nei gerai, nei blogai, tik bėda, kad su Škėma nei žaidžiama, nei polemizuojama – nežinia, drąsos ar įgūdžių pritrūksta, bet einama lengviausiu keliu – Škėmos struktūra, stilistika ir tematika perimami ir tiesiog pakartojami. Būtent tai – lyginimasis su Škėma – ir atskleidžia Varaniaus prozos bergždumą, jo pagrindinio personažo infantilumą: Škėmos protagonistas Garšva ne tik knygas skaitė, rūkė, gėrė „White Horse", mylėjosi ir prarastos meilės gedėjo, bet ir pasaulyje gyveno – okupacija, kankinimai, žmogaus nužudymas, istorijos mėsmalė Škėmos protagonistui suteikia vidinės motyvacijos, o romanui – antrą planą, kuris vaisingai koreliuoja su egzistencialistine filosofija. Tuo tarpu Varaniaus apysaka geriausiu atveju galėtų būti padriku sapnu, kurį sapnuoja Škėmos prisiskaitęs, pilnaties veikiamas, iš musės dramblį priskaldęs gimnazistas.

Pagrindinis apysakos personažas nori būti išskirtinis, bet nuo draugų, tėvų, merginų atsiskirti niekaip negali – vėl ir vėl prisimenamos įvairios nuoskaudos, išgyvenamos hiperbolizuotos paauglystės melodramos. Visų pirma, kaip ir dera, prisimenami tėvai, vaikystės baimės, slogučiai ir neviltys, pavyzdžiui, kad tėvas nuolat vertė padėti ūkyje. Kita priežastis kančiai – nelaiminga meilė. Pasakotoją buvo įsimylėjusi tokia Eglė, tačiau jis ją siaubingai, tiesiog nežmoniškai įskaudino – pasikvietė į koncertą ir jos akivaizdoje pradėjo bučiuotis su kita mergina. Akimirkai sugautas Eglės žvilgsnis, o vėliau – visiškas atstūmimas tampa nuopuolio, savigraužos ir susinaikinimo priežastimi: „Aš pamačiau jos akis! Prieš jai nusisukant ir nubėgant. Atrodė, kad aš jos motiną, jai matant, nudūriau. Tą vieną sekundę, kai mūsų akys susitiko, ji į mano smegenis įkalė vinį ir paliko. Lyg kokia nuotrauka, prisegta debilui prie kaktos... Štai kas mane sugraužė, Daktare, dabar jūs viską žinote – nėra ko slėpt. Dėl to aš ir ryžausi" (p. 34).

Kadangi iš tiesų jokio rimto pagrindo nei priežasties protagonistui kankintis nei žudytis nėra, ir jis, atrodo, pats tai supranta, bandoma sukti uodegą, filosofuoti apie prabėgusį, iššvaistytą, nesugrąžinamą laiką ir pan.: „laiko atsukti neįmanoma –­ laikas bėga, ir tas sumautas ratas niekada nesustos" (p. 37); „Kelio atgal nėra. Gal viskas būtų kitaip? Laikas laiko laikui – viskas jam ir nuo jo priklauso (...). Kas nors pasakys man, kaip grįžti pas ją. Pas Eglę... (...) O aš myliu Eglę ir aš niekada nedovanosiu jai laikrodžio. Aš sustabdysiu laiką, aš pas ją sugrįšiu" (p. 58) ir taip toliau...

Kuo individualus, išskirtinis, o gal –­ universalus, archetipinis yra Varaniaus personažas? Visiškai niekuo, nes stokoja tiek individualumo, tiek ir gelmės. Tereikia prisiminti kitus „Edukologijos" pirmosios knygos jaunuosius autorius – Aurimą Novikovą, Vaivą Markevičiūtę-Rykštę, jų tarp publicistikos ir vidutinio gerumo siau­bo romano varijuojantį stilių ir nuo savo tariamo išskirtinumo ir maišto apsvaigusius kentėtojus be priežasties, kad paaiškėtų, jog turime reikalą su tam tikru fiksuotu tipažu, kuriam „viskas pernelyg painu, viskas atrodo vienoda. Tačiau gal taip ir įdomiau – turbūt nebemoku vertinti" (p. 62).

Stilistiškai Varaniaus sakinys varijuoja tarp lakoniškų konstatuojamųjų frazių, poetiškų peizažų ir isteriškų šūkavimų. Vienas stipriausių epizodų –­ apie šeimyną užklupusį žaibą, tačiau įspūdį gadina tai, kad ir tematiškai, ir stilistiškai jis įkyriai primena J. Apučio novelę „Dobilė. 1954 metų naktį". Paradoksalu, kad stilius prastėja, kai veiksmas iš praeities persikelia į dabartį, į miestą – trumpi sakiniai, kurių didesnė dalis – negrabus, tiesmukas veiksmų aprašymas ir neva maištingos programinės tezės („Tačiau mums šiandien svarbesni kiti dalykai –­ nėra kada sentimentaliai masturbuotis", p. 19), skamba ir komiškai, ir liūdnai. Komiškai, nes visa, ką protagonistas veikia, ir yra sentimentali masturbacija, o liūdna todėl, kad tai ir yra viskas, ką apysaka skaitytojui gali pasiūlyti.

Atskiro žodžio vertos sekso scenos, kurias pasakotojas įvardija kaip ypatingos aistros ir nevaržomos laisvės išraišką, tačiau sueičių aprašymai tokie buki ir visapusiškai beviltiški, kad perskaičius telieka kraipyti galvą: „Ji buvo kaip niekada sudrėkusi – tiesą sakant – degė ir kunkuliavo kaip kelininkų verdama smala duobėms lopyti!", o „po maždaug dviejų valandų įtempto ir grubaus makšties kankinimo" (p. 30), kurio metu aistringoji (?) Vilija „maksimalų susijaudinimą" patyrė „net kelis kartus" (!), ši drovumu ir kuklumu neapdovanota moteris jaučiasi itin patenkinta (?!!?), o Algis, be abejo, taip ir lieka nesužinojęs, kad tobulėti jam dar tikrai yra kur.

Taiklioje recenzijoje, skirtoje Marijaus Gailiaus knygai „Šlapias spalis", Varanius skeptiškai vertino tiek pasirinktą temą (emigracija), tiek personažo tipą („Žmogus novelėse – pelijantis savo paties buityje, savo paties egzistencijos banalybėje, pūvantis iš vidaus, savo paties priešas, bėgantis nuo savęs ir vėl į save sugrįžtantis"), pasigedo „velniškos maišto sėklos", energijos ir poreikio pareikšti „pasauliui Savo tiesą, o ne jau girdėtas, istorijos seniai užklotas tezes"*. Energijos ir autentikos lietuvių prozoje iš tiesų stinga, tad „Tobulą blyškią mėnesieną" skaičiau su viltimi, kad autorius, gebantis identifikuoti šiandieninės prozos bėdas, sugebės ar bent jau stengsis jų išvengti. Tačiau Varaniaus kritiko įžvalgos Varaniaus prozininko neapsaugojo.

* Vytautas Varanius, „Apie Šlapią spalį", Literatūra ir menas, Nr. 3425, 2013-05-03, http://literaturairmenas.lt/2013-05-03-nr-3425/777-knygos/1208-vytautas-varanius-apie-slapia-spali