Iš ciklo „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“

Renato Neverbicko nuotrauka
Renato Neverbicko nuotrauka

Ar atsimenate tuos lemtingus metus, kai ponas Visagalis (jis gi – UspasSpass) ėmė statyti cerkvę Archangelske? Cerkvė – plati ir didinga, atšiaurus kraštas – dosnus.

Netyčia tas niekam neįdomus užkampis, iš kurio išsirito Pranašas, tapo daugelio lietuvių testu: ponas UspasSpass nesunkiai pritrombavo pilną traukinį Seimo narių ir žurnalistų (visi švarūs kaip Sibiro ledas) ir išvežė klausytis basnių apie dosnią lydeką (kas rusų kalbos nemoka, aiškinu: „basnia" yra tokia pasakėčia, kai pasakoji blėnius, bet įrodai ką nori, nes viską apmoka užsakovas; į I. Krylovą nesilygiuokime: jo laikai tuo metu jau buvo praėję).

Kol traukinys riedėjo į Šiaurę, mudu su kolega fotografu Romu Jurgaičiu buvome pasiųsti į Žlobiną Baltarusijoje ieškoti pono UspasSpass žmonos, jo paties „nurašytos" kaip neparankios politiniam kontekstui.
Gal išbrokavimo priežastis buvo visai ne ta – gal toji žmona (etikos mokytoja) nervino poną UspasSpass humaniškomis nuostatomis lietuvių liaudies klausimu, o gal ponas UspasSpass tiesiog nepareidavo naktimis namo.

Tačiau netyčia ši paprastutė istorija tapo ir mano pačios padorumo matu: kam iš tikrųjų esu pasiryžusi? Kokį atstumą galiu nušokuoti braudamasi į kitų žmonių asmeninį gyvenimą? Pasakysiu jums atvirai: tais metais supratau, kad sugebu būti šakalė. Sužinojau, kad kraujas man užverda: persekioti yra kruvinai malonu, jeigu žvėris yra pavojingas. Arba – per lengvai pažeidžiamas.

Ką žurnalistika iškrėtė droviai filologei, kuri nedrįsdavo nepasakyti „labas" pro šalį dribsinčiam liurbiui: visą gyvenimą troškau būti gera, bet ne todėl, kad iš tiesų tokia esu – stebėtojos ir analizuotojos sau dovanų pasilieka prabangų atstumą: tai, kas vyksta, jų nepaliečia.

Prabangus, velniai rautų, atstumas: jeigu netyčia neperžengi ribos.

Storapadžių batų, į kuriuos įsistojus tapčiau nematoma, troškau tik darydama gerus darbus: aš jus stebiu, aš apie jus galvoju – kai verksite, būsiu pirmoji, kuri paglostys. Bet tik slapta: kodėl kiti turėtų nujausti, kad žmonių minioje visada pirmiau pamatau tuos, kurie labai liūdni ir sutrikę? Mano veidui labiau tinka sadizmas.

Turiu ilgą padėkų sąrašą – slaptų gelbėjimo akcijų, apie kurias nenutuokia tie, kurie iš manęs pasijuoktų. Esu labai praktiška: kartais sugalvoju sunkiai įtikimų ėjimų, kaip parūpinti pinigų ar advokatą vargetų vargetai. Esu išdalijusi savų pinigų straipsnių herojams (šis žodis netinka, nes jie daug dažniau būdavo nelaimėliai ir nevykėliai) ir negalėdavau sau paaiškinti, kodėl vėl kreditinėje kortelėje pasidariau „skylę". Tokia buvo mano motina – teikianti nervingą pagalbą, bet greitą ir ryžtingą. Neprotinga moteris: nė vienas nelaimėlis neišsikapstė.

Šitas didysis prieštaravimas – padėti žmonėms ir juos persekioti – ėmė lydėti mane it dvigalvė pabaisa, iššiepianti vis kitą plačių žabtų pusę, kai supratau, kad žurnalistai tik mano, kad ieško tiesos. Kol dirba interesams.

Kelias į Žlobiną buvo nervingas: karštligiškai kramčiau sprangius sumuštinius redakcijos automobilyje – užduotis buvo sunkiai įveikiama. Etikos mokytojos adreso neturiu. Telefono – irgi. Žinau tik gandus apie tai, kad UspasSpass žmona buvo išgrūsta velniop į Baltarusiją, kai prie svarščiko vamzdžio ėmė sukinėtis lietuvė. Vieni tvirtino, kad šitai – meilė, o kiti –­ kad partinė užduotis atkeliavo iš už sienos: norint tapti politiku ką tik Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, biografijai žmona rusė netinka.

Mes riedėjome Baltarusijos plentais – beje, neduobėtais (pakeles nuo ankstyvo ryto šienavo darbus turintys piliečiai) – iki Ukrainos sienos gal 16 valandų: tolimame pasienyje laukė Žlobinas. Kramčiau tuos sumuštinius it mėsmalė (atsimenate sunkias špižines, baltarusiškas, sukamas rankena: raudoni mėsos kirminai sriegiais ropojo į išorę; mėsmalėms dar prilygo puikiosios bulvių tarkavimo mašinos), kol nuo nervų man sustreikavo pilvas. Nepadėjo niekas – nei tuputės poza po krūmu, nei bandymai ką nors nuveikti pakelės degalinėse.

Į darbininkų miestą Žlobiną su keliais Leninais kiekvienoje pakelėje įburzgėme apie pusiaunaktį, bet visai neradome kur apsistoti: vienintelis viešbutis neveikė, nes buvo uždarytas remontui, o darbininkų bendrabučio vielinius čiužinius iki apsilaupiusių grindų buvo nusvarinę postkomunizmo rentėjų raumeningi užpakaliai (iš aplinkinių miestų komandiruotieji ten vykdė kažkokią amžiaus statybą): knarkimas ir neplautų kojinių kvapas dusino net koridoriuje.

Sutrikusi stovėjau prieš storą baltarusių matroną. Apsimiegojusi ji nesuprato, ko noriu ir iš kur išdygau vidurnaktį bendrabučio koridoriuje: neveikiančiu pilvu, neveikiančia galva ir užduoties slegiama. Joks žurnalistas nevažiuoja tūkstančius kilometrų, kad grįžtų nieko nepešęs. Aksioma: slegianti.

Matrona įsispitrijo į electric spalvos mano džinsus ir raudoną švarkelį tarsi būčiau nusileidusi iš Marso, atsiduso ir pirštu parodė skardinę vonelę, pailgą (nuošaliuose kaimuose aprūdijusių dar galima rasti ir Lietuvoje, o Baltarusijoje ji buvo beveik nauja, tik šiaip nešvari).

„Eik į rūsį, įjungsiu karštą vandenį, bet jokiu būdu nesistok basa ant guminio kilimėlio, o vonelę išsiskalauk kalio permanganatu – antraip gausi grybelį ir sifilį."

Tai reiškė, kad rusų kalbos neužmiršau, manierų – irgi: ji manimi patikėjo.

Suvokiau, kad leis pernakvoti koridoriuje ant kėdžių. Stengiausi kiekvieną žodį ištarti be akcento, pasakojau niekus, kad važiuoju aplankyti iš Lietuvos emigravusios draugės, bet, va, ji kažkodėl neatsiliepia – gal blogai užsirašiau telefoną (niekad nesu taip įtikinamai melavus), pilvas pūtėsi iki gimdyvės formų, dar truputį – būčiau ėmus verkti, ir staiga stebuklas įvyko: „Dočenka, beri kliuč, komnata zakazana, no skazhu, shto oni opazdali: muzhiki ne umrut" („Dukrele, imk raktą, kambarys užsakytas, bet pasakysiu, kad jie pavėlavo – diedų velnias negriebs" – vertimas laisvas, kaip patys suprantate, kaip ir anoji nesvarumo būsena tolimame Žlobine).

Esu tikra, kad su matrona buvome vienmetės, tik toji geraširdė baltarusė nemūvėjo electric džinsais ir jos nelaukė susitikimas su moterimi, Uspas­Spass buvusia žmona, kuri man nieko nėra skolinga ir kurios gyvenimą aš išstatysiu visuotinei apžiūrai vien todėl, kad ji netinkamu metu pamilo Vamzdžio ekspertą. Vamzdis paleido vėjais Lietuvos politikų padorumą ir galingu grybšniu įtraukė juos į nesuskaičiuojamas (ne) VIEN? bankines operacijas.

Bet mano padorumas irgi pakibo ant plauko, perdžiūvusio.

Rytą nuėjau į paštą, bet paaiškėjo, kad telefono abonentų knygų tenai nėra, kaip būdavo rusų laikais, kai pašte galėdavai sužinoti bet kurio SSRS piliečio adresą ir telefoną. Jau buvau peršokusi į ne tokios rėksmingos spalvos džinsus, bet geraširdė pašto tarnautoja Liuba, išgirdusi, kad ieškau ponios UspasSpass, nutarė pasitarnauti užsienietei (jai pasakiau, kad ieškau moters, kuriai reikia perduoti siuntinį iš Lietuvos, bet, – kaip nemalonu, kaip nesmagu! – nurodytu adresu ji negyvena: bėda bėda – didelė kaip apgavystė).
Pašto tarnautoja Liuba surinko kažkokios tarnybos numerį, sužinojo, kaip skambinti žmonai, ir nieko neįtarianti buvusioji pakėlė ragelį – meluoti reikėjo žaibiškai ir įtikinamai.

„Jūsų vyras perdavė iš Lietuvos Jums siuntinį. Ar galime užvažiuoti į namus ir įteikti? – tariau padorios pilietės balsu. – Esu iš Lietuvos – man pakeliui."

Būdama už kelių gatvių jutau, kaip tos moters širdis sustojo, balsas ėmė spurdėti, patikėkite – regėjau, kaip dreba jos ranka, – gal ji geria karštą arbatą ir iš visų jėgų spaudžia stiklinę, tuoj sutraiškys, – kol ji tyliu balsu ištarė „taip". Adresą padiktavo neklausinėdama, kas aš tokia ir iš kur, koks velnias mane čia nešė: taip skaudžiai ji, tarp daugybės knygų gyvenanti etikos mokytoja, laukė ženklo, kad mylėtas ir ją išdavęs vyras parodys, jog jinai tebėra svarbi, pirmoji žmona ir jo dviejų vaikų motina.

Lėkėme svetimomis gatvėmis pažeisdami visas eismo taisykles: kad tik ji nespėtų paskambinti ponui Uspas­Spass, ir likimas buvo mums maloningas: spėjome laiku, kad beširdiškai ją apgautume.

Ramūnas Gerbutavičius. „Penkta koja“
Ramūnas Gerbutavičius. „Penkta koja“

Kaip tikra suka (skambių žodžių tie rusai yra sugalvoję – lietuviškai būtų tiktai „kalė") iš vakaro Vilniuje buvau nusipirkusi milžinišką dėžę šokoladinių saldainių (visos apgavystės turi būti kruopščiai parengtos), net popierinį įdėklą išrinkau prabangų, kad bent iš išorės primintų pralobusių suvirintojų standartus: auka būtų patikėjusi net ir tuomet, jei maišelis būtų buvęs šešiskart pigesnis.

Įsitempęs tos kultūringos moters kūnas, vilties kupinas ir klausiantis veidas liudijo, kad ji laukia stebuklo: mylimo vyro ženklo, kuris įrodytų jai, kad išdavystės nebuvo. Arba jei buvo, tai ne tokia baisi. Arba jei baisi, tai jį privertė. Arba jei ne, tai jis buvo apgautas.

Dieve, kiek graudžių iliuzijų regėjau besimainančių jos veide per tas keliolika minučių, kol ji sužinojo, kad yra

ciniškai apgauta paparacės: padorumas ir kančia – štai kas buvo esminga rusės veide. Kvailys tu buvai, UspasNespass, kad ją palikai.

Kai ta moteris išėjo virti arbatos, – girdėjau, kaip tirta puodeliai virtuvėje, nepasiduodantys jos drebančioms rankoms, – ženklu parodžiau kolegai, kad fotografuotų viską, ką mato: begales tvarkingų lentynų su knygomis, skurdžius sovietinius baldelius, sudygsniuotą užuolaidą. Per pravertas vonios kambario duris buvo matyti nuskilęs klozetas, o po kojomis – švarus, bet smarkiai dėvėtas kilimas. Šios moters bute dvelkė skurdu, inteligentiškumu ir padorumu.

„Mes ne arbatos atėjome: tie saldainiai – ne nuo Jūsų vyro", – tyliai ištariau, kai grįžo nešina puodeliais, nes tapo baisu toliau puoselėti jos klaidingą viltį.

Moteris sugniužo. Kryptelėjo padėklas su arbatos puodeliais. Ji nerišliai atsiprašė, kad neturi elektrinio virdulio – tarsi jis galėtų ką nors išgelbėti. Beviltiškai klestelėjo ant dėvėto krėslo – viskas čia buvo kaip iš labai seno sovietinio filmo apie naujakurius, kurie ilgai gyveno, kol paseno, bet dabar yra tik skurdžiai tarp etikos ir filosofijos knygų.

Toji moteris gėdijosi, kad nepažįstami žmonės ją užklupo iš pasalų ir išvydo jos silpnumą. Bandžiau ją guosti ir aiškinti, kad tikrai nerašysiu netiesos, nors esu tik žurnalistė, todėl suvokiu, kad ji turi teisę manimi nepasitikėti (tada nesupratau, kad apie žurnalistus blogai galvojama tik Lietuvoje, o Baltarusijoje – dar ne).

Ir ji, etikos mokytoja, nuoširdžiai patikėjo, kad jos neišduosiu, neparašysiu, ko nereikia: sėdėjo ir tyliai pasakojo, kad išvažiavo iš Lietuvos atgal į savo tėvų miestą, nes Jis taip norėjo: ragino važiuoti, sakė, kad rusakalbiai Lietuvoje bus antrarūšiai, žadėjo, kad rems vaikus ir ją. Kad gal irgi ilgai neužsibus Lietuvoje. Tų pasakojimų jau gerai neprisimenu, bet ji kalbėjo apie tai, kaip stipriai jį mylėjo, kokia patikli buvo, kaip tikėjo, kad jisai neišduos –­ viską, ką kalba tvirtai, ištikimai ir ilgai mylinčios rusės moterys, kurios sugeba laukti tiek, kiek reikės.

Absurdiškiausiai atrodė tas skurdas bute ir jos pasakojimas apie katastrofiškai sumažėjusį etikos pamokų skaičių mokykloje, – dėl to neleidusi sau nusipirkti virdulio, prašom nepykti, ji atsiprašo, kad užplikys arbatą iš didelio puodo sriubai virti. Galvoje šokinėjo tik viena mintis: apie milijonus, išleistus cerkvei prie Archangelsko, kurios visai netrokštu pamatyti.

„Jis man siunčia po 50 JAV dolerių, bet dabar už tiek jau nepavyksta išgyventi, o uždirbti dėstant etiką –­ irgi neįmanoma, nes humanitariniai dalykai iš programų metami lauk. Čia –­ darbininkų miestas, ne filosofų", –­ tyliai pasakė.

Toji moteris nesiskundė ir neskundė – tiesiog pasakė tiesą netikėtai užklupta paparacų. Ir mes viską (aišku, kad viską! – aptrintus rakandus, nuskeltą klozetą, aliumininį puodą barščiams virti, kuris tinka ir arbatai) išfotografavome ir visiems vaizdžiai parodėme, išpasakojome su visomis smulkmenomis – per kokius keturis laikraščio puslapius.

Tai buvo mūsų darbas: parodyti, ko vertas Vamzdžio aptarnautojas, finansuojantis politikos šiknių pilną traukinį, riedantį į Archangelsko sritį apžiūrėti svarščiko galimybių. Tiesą pasakius, tame reportaže net nebuvo nieko pavojinga Vamzdžio karjerai, bet toji moteris, vienintelė padori personažė toje kelionėje, daugybę metų neišeina man iš galvos: aš irgi susimoviau, nors nemoku paaiškinti, kas nebuvo švaru.

Greičiausiai – azartas.

Dumiant namo, kai „Omnitel" sig­nalai pasienyje jau ėmė mus siekti, ėmė trūkčioti ir springti telefonas: būkit atsargūs, nepažeiskit eismo taisyklių, nepakliūkite į avariją – skyriaus viršininkė kankino vertingais patarimais, kol nepasiunčiau jos velniop pasakiusi, jog neuždirbu tiek, kad Baltarusijoje kilnočiau ragelį kas trys minutės.

Paaiškėjo, kad mūsų iš tiesų laukė pasienyje: ne savi, baltarusiai. Kad buvo keistų avarinių situacijų, bet nieko nenutiko, nes šalia pasipainiojo kitų automobilių. Kad likus keliems šimtams metrų iki pasienio posto, patrulis išsodino mano kolegą ir išsyk kreipėsi į jį vardu ir pavarde, nors dar nebuvo paprašęs dokumentų.
Sužinojome dar smagesnių dalykų grįžę vėlai vakare. Redakcija laukė: klausinėjo, ar prie sienos neatėmė fotoaparato ir įrašų. Ne, neatėmė. Ne, nuo kelio nenustūmė. Ne, neareštavo. Manau, kad ne viską mums net sakė: juk pasibaigė laimingai. Net tualete pagaliau pavyko.

O kai straipsnis buvo išspausdintas, paaiškėjo, kad mums dar bebūnant Baltarusijoje, per pono UspasSpass viešųjų ryšių atstovę (prieš tai ji garsėjo modernaus teatrų festivalio organizavimu) redakcijai buvo siūloma daug reklamos, kad reportažas su nuskelto klozeto vaizdais išspausdintas nebūtų. Sako, kad siūlė la-a-abai daug. Iki šiol spėlioju: kiek milijonų? Life is Life.

Straipsnį skaitė daugybė žmonių. Skambučiai netilo tarsi būtume pranešę, jog gimė paskutinis pasaulio Atpirkėjas ir tuoj sušauks naują Sąjūdžio suvažiavimą. Tiesą pasakius, tekstas buvo šiek tiek naivus, bet jame būta labai svarbios tiesos: asmeniniame gyvenime suskiškas (vertimo tikriausiai nereikia) elgesys nė kiek nesikeičia jį perkėlus į politiką. Tampa ciniškesnis.

Iki šiol svarstau: ar redakcija turėtų narsos nepaimti tų milijonų dabar? Kai mes važiavome į Žlobiną, o seimūnai dardėjo į Archangelską pasivaikščioti aplink cerkvę, jų vagonai buvo minkšti, ikrai dubenyse plaukiojo per riebūs, kad leistų galvoti. Ir ekonominė krizė dar nesisapnavo blogiausiame sapne: nei žurnalistams, nei pasaulio valdytojams.

Po kelerių metų herojų svarščiką netikėtai išvydau Švenčionių scenoje: jis pasakojo basnias apie savo Misiją ir Vamzdžio įtaką Lietuvos ekonomikai, o girtos samdytos dainininkės neleido miegoti visam viešbučiui. Gryniausios lietuvės – kaimiško mentaliteto, pigiai pirktos, nesunkiai išspirtos – juk visada yra norinčių prie vamzdžio.

Sąmojingiausia šitoje istorijoje yra tai, jog aš, sena trintuvė, iki šių metų naiviai tikėjau, jog Vamzdžio savininkas sės – į patį tikriausią normalų kalėjimą. Bet panašu, kad ne, vaikščios laisvėje. Todėl ir klausiu: kur dingo tie, kurie nevažiavo traukiniu į Archangelską – cerkvės pažiūrėti? Tokių nebuvo? Tai gal ir Lietuvos jau seniai nebėra? Būtų šiek tiek gaila.