Iš ciklo „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“

Renato Neverbicko nuotrauka
Renato Neverbicko nuotrauka

Jeigu žurnalisto nenuspiria nuo laiptų, jis negauna „Don Kichoto" – labai gražios skulptūrėlės, kuria įvertinami geriausi metų raštininkai.

Mane nuspyrė: 2003-ieji buvo aiškiaregės Lenos Lolišvili metai mano gyvenime.

Dosnieji: gavau „Don Kichotą", riebią premiją (ji reiškė, kad esu reabilituota po ilgokos nemalonės) ir Naujųjų išvakarėse nuoširdžiai pasikalbėjau su vyriausiuoju redaktoriumi apie tai, ar jis iš tikrųjų turi kasetę, kurią jam atnešė negeranoris: kad mane demaskuotų.

Mudu abu žinojome, kad tos kasetės nebuvo. O jei buvo, redaktorius neturėjo laiko klausyti. Todėl dabar buvo svarbu tik tai, jog aš sugebėjau apmauti gruzinės budrumą, įsibrauti ten, kur manęs nekvietė, nusikopijuoti nuotraukas ir visus metus pranešinėti sensacijas apie politikų vizitus pas neaiškių užmačių asmenį.

Bet iki viešo apdovanojimo dar reikėjo ištverti kelis sunkius mėnesius.

Vasarį buvau apvyniota gydomuoju tualetiniu popieriumi (tik pagalvokite, kokia garbė – prieš tai jį išbandė Algirdas Brazauskas ir Rolandas Paksas su Alvydu Medalinsku!), o metams baigiantis taip smagiai veidu skriejau į daugiabučio sieną, kad amžiams galėjau likti perkreipta fizionomija.

Į užpakalį man nespyrė: lipšnus gruzinas, Lolišvili sūnus, Šeškinės daugiabučio laiptinėje tvirtai suėmė už pečių, pasuko reikiama kryptimi ir ištarė rusiškai: „Ponia, skriskite: šitas kartas yra paskutinis."

Jo ranka buvo stipri ir aistringa (gaila, kad aplinkybės tokios sumautos: jo pyktis buvo labai patrauklus), bet aš jiems įkyrėjau buku atkaklumu –­ broviausi į butą 30-ąjį sykį, kai jau po pirmojo man buvo griežtai pasakyta: gana.

Nemirtinas skrydis buvo inicijuotas trečiame aukšte: nespėjusi susivokti, atsidūriau pirmajame.

Istorija prasidėjo po interviu su Nijole Oželyte, kai pašnekovės buvau apskųsta vyriausiajam redaktoriui kaip nelojali redakcijai: loju ne tai, ką reikia, pezu apie spaudos bulvarėjimą.

Iš tiesų per interviu šitai kalbėjo ji pati – artistiškai sutirštindama realybę. Kartais pataikydavo taip arti tiesos, jog neišlaikydavau ir imdavau trūkčioti iš juoko (mintyse – ne į diktofoną; dar nebuvau tiek išprotėjusi, kad pasitikėčiau aktorių garbingumu).

O pasitikėti reikėjo dar mažiau. Artistė lyg tyčia nebuvo išrinkta į Seimą ir labai troško tapti laidos vedėja besikuriančioje „Lietuvos ryto" televizijoje, todėl, atėjusi į redakciją darbintis, nėrėsi iš kailio norėdama įrodyti, kokia tobula darbuotoja bus, ir pasinaudojo pigia korta: paaiškino šefams, kokie neverti redakcijoje jau dirbantys.

Pavyzdys buvau aš, nieko neįtarianti.

Buvau nubausta už liežuvio nelaikymą ir iš vieno skyriaus perkelta į kitą – žurnalą „Ekstra". Apie nuobaudą sužinojau tik po metų: tąsyk maniau, jog esu keliama todėl, kad žurnale nėra kam rašyti apie politiką.

Sugrįžti atgal į laikraštį ir atstatyti reputaciją man padėjo atsitiktinumas. Tuometis žurnalo „Ekstra" redaktorius Valdas Vasiliauskas pasiūlė patikrinti versiją, ar tikrai pas niekam negirdėtą žiniuonę gruzinę, kalbančią rusiškai, lankosi politikai ir gydosi neįtikimais būdais – rankomis įkrautu vandeniu ir tualetiniu popieriumi.

Tokiam eksperimentui tikau idealiai: nuo vaikystės garsėju kaip ligų maišelis – beveik neturiu nesupjaustyto organo. Lyg tyčia ėmė streikuoti operuotas inkstas ir baisiai gelti šoną.
Atsimenu, jog kelias dienas tykojau prie koduotos laiptinės, kad su kuriuo nors paliegusiu pacientu galėčiau įsmukti į aiškiaregės butą, nes savarankiškai pavykdavo pasiekti tik masyvias Lolišvili buto duris: jos neatsidarė, kad ir kiek skambinau.

Nors jaučiausi stebima išraiškingos durų akutės, kasdien po kelias valandas stypsojau koridoriuje, kol visi su manim apsiprato. Net ėmiau kelti laiptinės gyventojų užuojautą. Vienas senukas dukart per dieną išnešdavo arbatos: kad išgyvenčiau, kol sulauksiu Gelbėtojos. Sakiau jiems, kad atvykau iš toli – viliuosi pagyti.

Kaimynų geranorystė stebino, nes visai nesupratau, kad spektaklyje jie dalyvauja seniai ir pažįsta nemažai personažų iš viešojo gyvenimo (kelius į Lenos Lolišvili butą mynė ne vargetos – tie, kuriuos rodo per televiziją).

Ar kaimynams buvo mokama, kad nieko nematytų? Toks klausimas kilo gerokai vėliau, po kelerių metų, kai per kartotinius budėjimus šiame kieme ėmiau puikiai atskirti, kuris generolas – iš kurios šalies saugumo struktūros: skiriasi jų eisena, kostiumų modelis ir automobiliai.

Veidų išraiškos – nė kiek: tarsi juos iš vienos sistemos mechaniškai būtų perkėlę į kitą. Kad tęstų, ką įpratę.

2003-ųjų vasarį po trijų laukimo parų pagaliau pavyko prasmukti į butą įsipiršus į kompaniją aukso grandinėmis apsikarsčiusiam primityvui iš Žemaitijos. Šis buvo nuolatinis L. Lolišvili lankytojas, beje, sveikas kaip jautis. Jis užpylė mane žodžių srautu apie šventą moterį – gydytoją Lenušką, ir durys stebuklingai atsidarė.

Gediminas Pašvenskas. „Joks“, bronza, aliuminis, granitas, 2014
Gediminas Pašvenskas. „Joks“, bronza, aliuminis, granitas, 2014

„Jeigu nepažįsti Dievo malonės, mūsų stebukladarė Lenuška tau atskleis gyvenimo prasmę. Klausyk, ką ji sako, ir pasveiksi nuo visų ligų: tavo širdis bus išgelbėta – į ją nepateks pykčio užkratas", – meilikavo žemaitis.

Odekolono garai buvo iškalbingesni už jo gražbylystes: parfumerijos smogas mušė net iš žibančių tarpdančių.

Jis traukė šiugždančias dovanas iš kelių sakvojažų, kuriuos užtempė į trečią aukštą sušilęs, – dešrų rinkių, suvyniotų į ploną popierių, konjako „Belyj aist", saldainių dėžių, vynuogių dailiose dėžutėse ir kitų gėrybių. Kai kurios buvo tvirtai supakuotos ir perrištos neplona virvute.

Apvalutė Lenuška buvo geraširdė persona: ji ramiai susirinko lauktuves ir nukrypavo į virtuvę. Skanėstų nešuliai darė įspūdį tik man – jiems abiem buvo įprasta ceremonija.

„Pinigų už gydymą neimu: Dievas pats atsiunčia ko man reikia", – nuoširdžiai tarė ji laužyta rusų kalba, tokia netaisyklinga, jog vos galėjau suprasti.

Ji kalbėjo tiek daug ir šokinėjo nuo vieno dalyko prie kito, kad man beveik nereikėjo jos kvosti. Supratau, kad Lenuškos vardu kalba Dievas, o mano priedermė – klausyti ir linkčioti. Ji nuoširdžiai tikėjo, kad yra ypatinga, nes Dievas su ja aptaria reikalus be tarpininkų, todėl gali rankų karščiu išgydyti žmones ir delnais nustatyti, kurio organo veikla sutrikusi.

„Mano gražuole, sėsk čia. Tau iškart palengvės", – tarė Lenuška ir ėmė ieškoti mano ligos.
Kryptį nurodžiau labai abstrakčiai: gelia nugarą. Lenuška nugramzdino mane į gilią sofą, įsitaisė šalia, braukė per šonkaulius ir klausinėjo, ar jau jaučiu karštį.

Nejaučiau visai nieko. Išskyrus lengvą gėdą, kad dalyvauju pamišėlių cirke.

Nuo sekcijos lentynų į mane žvelgė labai rimtas Algirdas Brazauskas. Kitoje tos pačios nuotraukos pusėje –­ Rolandas Paksas. Viduryje – ponia Lolišvili. Lenuška, kuri dabar mane gydo.

Kilimas buvo ryškus, sienos ryškios, lėlė ant televizoriaus – didelė ir ryškių juodų plaukų, o lūpos – labai raudonos. Iš akies lupta gruzinė.

Šitas vaizdelis buvo toks kičinis, jog negalėjau mintyse nekrizenti: sėdžiu tarp valstybės vadovų nuotraukų ir klausau istorijų apie tai, ką ir kada skaudėjo A. Medalinsko vaikui. Jis gi –­ Sąjūdžio veikėjas ir pretendentas į politikos komentatorius.

Taip pat – pasakojimo apie tai, kaip Dievo link iš paklydimų buvo parvesta Laimutė, Paksienė. Šalia mala niekus įmitęs žemaitis, o maža moterytė dažytais rudais plaukais vadovauja paradui.

Prieš šventųjų galių apsireiškimą dirbo kirpėja skurdžiame Gruzijos užkampyje, o jos vyras buvo niekam tikęs: iš smagumo gali kuoktelt.

Blogiausia, kad Lenuškos rankos nerado ne tik skausmo šaltinio, bet net neapčiuopė gilaus rando po inksto geldelės operacijos.

Tąsyk man jos pagailo: pralemenau, kad delno šilumą jaučiu – tam, kad galėčiau ateiti dar sykį, jeigu redakcija sugalvos, kad reikia. Palaikiau ją naivia prasčioke, kurios protelis kiek pašlijęs.

Net prisiminiau rusišką žodį mošenniki, kai miniai gudragalvių dumia akis kuris nors savimi įtikėjęs ir manipuliuoti gebantis sukčius.

Bet neįvertinau šios moterytės galios, nes pati buvau per mažai informuota, kokie personažai dažniausiai verbuojami kitų valstybių šnipinėjimo tarnybų. Lenuškoje derėjo vaikiškas atvirumas – išpasakojo, kokiose Europos valstybėse lankėsi, kas padėjo gauti vizas, kodėl Dievas pašaukė persikelti į Lietuvą, – ir banko valdytojai būdingos pranašystės: tiksliai žinojo metus, kada koks politikas bus remiamas iš užsienio.

Buvau tikra višta, kad palaikiau ją kvaištelėjusia geraširde priedurne ir nesupratau tarnybų žaidimo. Man iki šiol keista, ką tais metais veikė lietuviškasis saugumas, – gal buvo tokio paties protelio kaip atsitiktinai į Lolišvili butą užklydusi žurnalistė.

Tais metais Lena išpranašavo man profesinę sėkmę, bet kažkodėl nepamatė vėžio – susirgau juo netrukus, kai labai smarkiai persidirbau, nesilaikiau režimo ir nuolat kentėjau dėl streso, kurį kelia neišvengiama daugybė priverstinių kontaktų su žmonėmis.

Dažniausiai kentėdavau nuo to, jog blogai galvodavau apie savo pašnekovus, bet esu priversta elgtis taip, tarsi jais tikėčiau. Ši būsena yra tokia nenatūrali, jog neišvengiamai sukelia graužatį ir ligas.

Dar po kelerių metų, kai Rolandas Paksas vėl ėmė viešai krebždėti, jau ne aš, o jinai, Lena Lolišvili, manęs ieškojo. Paskambinusi telefonu (neatsimenu, kad būčiau davusi numerį) sakė: „Vėžį atšaukiu: negaliu šitaip rūstinti Dievo."

Jau kuris laikas gyvenu be vėžio, be garbės ir be apdovanojimų.

Sutarėme, kad ateisiu jos aplankyti. Ji vėl elgėsi it mažvaikė: pasakojo, jog Dievas prieš dvi dienas pranešęs, kad Lenuška neturinti teisės manęs nekęsti – todėl pasikvietusi į svečius.

Mudvi draugiškai šnektelėjome –­ apie vaikus, ligas ir senatvę. Išeidama tiesiai paklausiau: ar R. Pakso nurodymu mane atsiminė? Tikriausiai praverstų nauja triukšmo porcija žinia­sklaidoje.

Ne, sakė Lenuška: viskas iš Dievo meilės. Man taip nebūna – Dievą jau senokai pakeitė žurnalistika. Tarpduryje stabtelėjau: norėjau pasakyti, kad žinau daug daugiau, nei ji mano.

Paskui numojau ranka: mudvi abi cinikės, tik aš, skirtingai nuo Lenuškos, dar nežinau, kuo baigsiu.