1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas, ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Akvilės Brazauskaitės nuotrauka
Akvilės Brazauskaitės nuotrauka

Jūsų klausimas numato, tarsi egzistuoja neįveikiama perskyra tarp elitinės kultūros ir masinės pramogų kultūros. Tačiau tokia dualistinė perskyra akivaizdžiai pernelyg bendra, operuojanti pernelyg stambiomis kategorijomis. Esu prieš vadinamosios elitinės kultūros terorizmą. Bachas, Dostojevskis ir Kafka negali būti visiems reikalingi, taigi nėra ir jokios prasmės juos visiems brukti. Prisiverstinis giliamintiškumas yra pretenzingas ir komiškas. Antra vertus, tada, kai, Kunderos žodžiais tariant, būties lengvumas tampa nepakeliamas, meno kūriniai turi padėti šios nepakeliamos lengvumo naštos atsikratyti ir tą būtį „apsunkinti".

Man tiek filosofijos, tiek meno kūryboje svarbiausias –­ „partizaninis", rezistencinis potencialas. Žavi, kada, priklausomai nuo konteksto, kūrybos lengvumas sukyla prieš giliamintišką sunkumą ar, priešingai, sunkumas pasipriešina nepakeliamai lengvybei.

Politikos terpė struktūruota kiek kitokiu būdu, joje nėra įtampos tarp pretenzingo sunkumo ar pramoginio lengvumo. Tačiau partizaninis, rezistencinis principas lieka tas pats. Nedalyvauju sisteminėje politinėje veikloje, bet ir į itin garsiai deklaruojamą apolitiškumą žvelgiu įtariai. Po deklaratyvia apolitiškumo kauke neretai slepiasi šovinistinės nuostatos. Taigi savo santykį su politinėmis problemomis nusakyčiau kaip tokią partizaninę veiklą, kuriai būdinga ne nuolatinė kova politinių batalijų sūkuryje, o momentinės intervencijos man aktualiomis temomis ir problemomis.

2. Kaip gyvenate savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Nors akademinė kūryba turi nemažai panašumų su menine, ji turi ir savo specifiką. Filosofijoje yra tokių specializuotų temų, kurios rastų tik, sakykim, dešimt skaitytojų. Tie dešimt skaitytojų yra riba, žyminti kiekį, kuriam domėjimasis šia tema būtų savaiminis. Propaguoti tokius specializuotus tekstus tam, kad juos perskaitytų ne dešimt, o vienuolika dvylika žmonių, nėra jokios prasmės – tai nesuteiktų jokios naudos nei autoriui, nei skaitytojui.

Madinga filosofija visuomet liūdnai baigdavo. Jei norisi palinkėti ko pikta konkuruojančiai teorijai, gali palinkėti jai tapti populiariai. Pavyzdžiui, mažai kas galėtų rungtis su egzistencializmu klausimų kėlimo jėga ir dramatizmu. Tačiau tada, kai egzistencijos filosofija išplaukė į plačius vandenis, ji netrukus transformavosi į pseudogiliamintiškus pavirkavimus apie gyvenimo prasmę.

Kita vertus, jei kalbėtume vien apie Lietuvą, pastebėtume kiek kitokią tendenciją. Jei tuos dešimt skaitytojų laikytume simboliniu skaičiumi (konkrečiais atvejais gali būti ir šimtas ar trys šimtai), bus akivaizdu, kad filosofijos tekstai Lietuvoje šį skaičių pasiekia tik su retomis išimtimis. Prieš dvi dešimtis metų, kai Lietuvą pasiekė postmoderniosios filosofijos banga, pasigirdo balsų, esą laikas nukelti filosofiją nuo pjedestalo, ant kurio ją užkėlė modernybė. Tačiau Lietuvoje filosofija niekada nebuvo nei „ant pjedestalo", nei „ant bangos", taigi nėra ir to pjedestalo, nuo kurio filosofiją reikėtų nukelti.

Štai kodėl Lietuvoje vis dar yra toks metas, kai svarbu propaguoti ne pavienių x ir y kūrybą, o pačią filosofiją. Besidomėdamas miesto studijų filosofinėmis problemomis, kartą perskaičiau vieno miesto funkcionieriaus interviu, kuriame jis teigė esą miestui reikia ne filosofavimo, o ūkinių sprendimų. Deja, Lietuvoje tokia primityvi perskyra – „arba filosofinis tuščiažodžiavimas, arba konkretūs kanalizacijos vamzdžiai" – yra itin gaji. Panašų priešiškumą ne tik filosofijai, bet ir kitoms humanitarinėms disciplinoms (o kartais ir menams), neretai demonstruoja, tiesa, kiek labiau sofistikuotomis formomis, ir aukštesnieji valdžios ešalonai.

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Kultūros leidinius jau keletą metų skaitau vien internete. Taip atsitiko ne dėl kažkokios principinės nuostatos, o dėl stažuočių ir kelionių.

Manau, dar ilgokai popierinė spauda galės viena ar kita proporcija sugyventi su elektronine. Popierinės spaudos apimtys ir taip traukiasi, taigi nėra reikalo dirbtinai skatinti jos marinimo proceso. Antra vertus, esu įsitikinęs, kad kultūrinė spauda galėtų daug produktyviau išnaudoti ir interneto resursus. Dabar dažnai rūpinamasi internete dubliuoti leidinius, kurie jau egzistuoja popieriuje. Užuot vien dubliavus popierinius leidinius elektroniniais, būtų produktyvu internete kurti naujus portalus, kurie galėtų operatyviau reaguoti į kultūros įvykius, skelbti analitinius straipsnius ir daug mažiau priklausytų nuo ir taip nuolat mažinamo finansavimo.

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Jei kalbėtume apie Lietuvą, renginių miestuose ir ypač Vilniuje iš tiesų daug. Vis dėlto tie, kas grįžta į tą patį Vilnių iš daug didesnių pasaulio didmiesčių, nuolat guodžiasi, kad čia „nieko nevyksta" ir „nėra kur nueiti".

Džiaugiuosi, kad mano profesija nepriklauso nuo kultūrinių įvykių kalendoriaus, jų sezoniškumo ir dažnumo. Žinoma, kadangi viena iš mano interesų sričių – vizualieji menai, mielai nueinu į „Scanoramą", „Kino pavasarį" ir kitus panašius renginius. Tačiau esu laimingas, kad pati filosofija – toks kamerinis užsiėmimas, kuriame pats filosofinių tekstų skaitytojas it pianistas ar smuikininkas gali pats sau atlikti – žinoma, pagal savo talentą ir sugebėjimus –­ Friedrichą Nietzschę, Gilles'į Deleuze'ą ar Giorgio Agambeną.

5. Įsteigta Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų manymu, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Prieš porą dešimtmečių diskutavome su į kino sritį bandžiusiu įžengti bičiuliu. Jis manė, jog kino sritis ypač žiauri, nes dėl kino kūrybai reikalingų milžiniškų lėšų daugelis talentingų žmonių pasmerkti sukti filmus vien tik savo „galvose" ir niekada neprasibrauna iki profesionalaus kino filmavimo aikštelės. Į tai aš atsakiau, kad rašto menai ne ką mažiau žiaurūs, tik jų žiaurumas slypi kitoje fazėje. Jiems nereikia jokių ypatingų lėšų, užtenka tuščio popieriaus lapo ir rašiklio (tuo metu kompiuteriai dar buvo prabangos dalykas), bet parašius kažką ant to balto tuščio lapo gali paaiškėti, kad „galvoje" atrodžiusios puikios mintys tėra bevertis niekalas ir grafomanija.

Nuo to laiko situacija pasikeitė gana netikėtu būdu. Žinoma, kinas išlieka beprotiškai brangus menas ir jam Lietuvoje katastrofiškai trūksta finansavimo. Be jokios abejonės, reikėtų rasti išteklių, kaip tą finansavimą didinti. Finansinės paramos reikia ir visoms kitoms meno sritims, kurios funkcionuoja kolektyvinio darbo ir indust­rijos principu. Tačiau rašto žmonės pamažu atsiduria toje pačioje pozicijoje, kuri anksčiau grėsė vien „kolektyviniams" menams – dėl lėšų stokos ir spaudimo užsidirbti pragyvenimui dažnas rašto žmogus neprisėda prie meno kūrinio, nes tam „nėra laiko".

Kaip žinia, vienas pirminių kapitalizmo principų skamba taip – „laikas – pinigai". Jei būtų norima investuoti į meną, turėtų būti investuojama ne tik į menui būtiną industriją, bet ir į menininkų laiką. Todėl pati didžiausia parama yra ne kokia premija už praeities nuopelnus, o konkretaus dabarties darbo finansavimas. Tokia parama – ne pinigai, pašiepiamai vadinami pravalgomais, o pinigai, kuriais išsiperkamas ir išlaisvinamas kūrybai būtinas laikas.

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Individualūs „laureatų sąrašai" – bergždžias dalykas. Tarsi vaidintum žaidimą „šiandien paskutinė mano gyvenimo diena", dėtum tašką gyvenime ir suvedinėtum sąskaitas su savimi – savo nuostatomis, preferencijomis, skoniais.

Man didžiausią poveikį dažnai sukeldavo ne centriniai, o periferiniais laikomi kūriniai. Net ir iš didžiųjų rašytojų ar kompozitorių kūrybos dažnai renkuosi ne įteisintus šedevrus, o menkiau vertinamus darbus – pavyzdžiui, Kafkos kūryboje mane visada labiau traukė ne šedevru tituluojamas „Procesas", o neišbaigta „Pilis".

Į kokius nors galutinius laureatų sąrašus skeptiškai žiūriu dar ir dėl kitų priežasčių. Į laureatų sąrašą įrašytas kūrinys gali iš jo išnykti, o po keliolikos metų vėl į jį sugrįžti. Be to, koks šviežias pasirodęs kūrinys gali priversti naujai pažvelgti į kitą to paties autoriaus keliolikos ar net keliasdešimties metų senumo darbą.

Žinoma, prispirtas prie sienos galėčiau išvardyti kokio Michaelio Haneke's filmus ar dar keleto kūrėjų darbus, kaip per šį „penkmetį" padariusius didžiausią įspūdį. Bet kadangi per prievartą tokio sąrašo neprašote, mieliau išlaikysiu laisvę neskirstyti meno kūrinių į penkmečius ir mėgti tokį meną, kuris nesirūpina „išlikti istorijoje".

7. Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų prišaukiančių kūrybinę sėkmę?

Išgirdus klausimą apie dienotvarkę, įprasta galvoti apie kūrybiniam darbui skiriamą laiką. Tačiau man ne ką mažiau svarbi kūrybinio darbo erdvė.

Vienas mano vyresnysis kolega yra minėjęs, kad gali mąstyti tik mieste, nes jam miestas – tokia priešiška aplinka, kuri stimuliuoja mąstymą. Man miestas taip pat stimuliuoja mąstymą, tik visai kitokiu būdu. Paradoksalu, bet kartais kuo daugiau miesto ir žmonių bei triukšmo, tuo lengviau susikaupti. Tiesa, Vilnius – pernelyg mažas ir kamerinis. Bet stažuodamasis kituose didmiesčiuose, ganėtinai dažnai rašydavau triukšmingose kavinėse. Tokiomis sąlygomis Paryžiuje priešais Sorbonos universitetą esančioje kavinėje parašiau keletą „Paryžiaus paraščių" esė, spausdintų „Baltose lankose" ir „Kultūros baruose". Taip prieš keletą metų Niujorke pradėjau rašyti ir neseniai išleistą akademinę monografiją „Apokalipsė kine: filosofinės prielaidos".

Deja, ne viską galima parašyti tokios miestietiškos tirštumos sąlygomis. Akademinių tekstų rašymo procese visada yra fazių, kai tenka ne skleisti momentines įžvalgas, bet atlikti sintezuojantį, skirtingus fragmentus į koherentišką tekstą sujungiantį darbą. Tuomet ir triukšmingos miestietiškos erdvės tampa netinkamos. Būtent tada į pirmą planą sugrįžta ir kūrybinio darbo laikas. Ironiška: rašant viešosiose erdvėse netrikdo niekas, o užsidarius kur namie –­ trikdo beveik viskas. Dieną visuomet stengiuosi išlaisvinti kiek įmanoma daugiau laiko rašymui, kad netrikdytų mintys apie neatliktus smulkius darbus ir būtų galima visą sintezuojamą tekstą laikyti „galvoje".