Su dailininke Egle Ridikaite kalbasi Kristina Stančienė

Taip sutapo, kad su Egle Ridikaite, ką tik apdovanota tarptautinės meno mugės „ArtVilnius '14" geriausio menininko titulu, bendraujame jau daugiau kaip pusę metų. Ruošiant Eglės dokumentus Nacionalinei dailės galerijai, susikaupė visa krūva medžiagos apie jos kūrybą –­ paro­dų katalogų, darbų nuotraukų, straipsnių... Kita vertus, gilindamasi į medžiagą, greit supratau, kad apie šią talentingą menininkę rašyta visai nedaug. Asmeninės parodos katalogui, knygelei ar bukletui išleisti iki šiol neatsirado lėšų, laiko, nusiteikimo. Todėl nuoširdžiai apsidžiaugiau dėl šio apdovanojimo – juolab, kad mugės vertinimo komisijos pastebėtas naujausias Eglės kūrinių ciklas „Palikimas. Babutas skarialas" pernai taip ir nesutilpo į didesnes sostinės paro­dines erdves.

Eglę kalbinti ir smagu, ir sunku. Smagu, nes mūsų pokalbis papildys negausią literatūrą apie jos kūrybą. Smagu ir dėl to, kad šiais visuotinės diplomatijos ir gražbyliavimo laikais tokių žmonių kaip ji – reta. Besąlygiškai paperka jos tiesumas, atvirumas, nuoširdumas. O sunku todėl, kad Ridikaitė nemėgsta plepėti be reikalo. Nors ir būdama itin jautri, pastabi, ji dėsto mintis paprastai, kapotai, gal net grubokai, tarsi saugodama slapčiausias savo kūrybos ir patirties kerteles.

Prieš pokalbį – dar keletas žodžių apie E. Ridikaitės, kartu – ir VDA tekstilės galerijos-dirbtuvės „Artifex" sėkmę. Sekantys meno mugės įvykius, netruko pastebėti jos vadovės, žinomos menininkės Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės įžvalgumą ir gerą meninę nuojautą. Primenu – pernai „ArtVilnius" galerijos pristatytą jaunos menininkės Barboros Gediminaitės kūrinį „Šviesos dialogas – daiktai" mugės žiūrovai išrinko geriausiu. Šiemet Severija taikliai bedė pirštu į konceptualią „tekstilinę" E. Ridikaitės tapybą. Ir pataikė... Tiesa, visi tie „tekstiliškumo" epitetai Eglę, man regis, erzina. Viena vertus, jos kūrybos technika su tekstile tikrai neturi nieko bendro – jau gerą dešimtmetį ji purškia drobę aerozoliniais dažais, naudodama pačios paruoštus trafaretus. Be to, ir šių kūrinių tikslas –­ visai kitas – vaizdais perteikti vaikystės, paauglystės patirtį. Tačiau Eglės sukurti skarelių portretai vis dėlto yra labai tekstiliška tapybinė replika. Matyt, ne veltui anksčiau „Literatūros ir meno" numeryje publikuotas vienas „Palikimo" ciklo kūrinys ir buvo pakrikštytas tekstilės darbu...

E. Ridikaitė dirbtuvėje. Deniso Kolomyckio nuotrauka
E. Ridikaitė dirbtuvėje. Deniso Kolomyckio nuotrauka

Taigi, mugė „ArtVilnius" šiemet Tau buvo sėkminga. Tad kaip dabar gyveni, Egle?

Tai kad nieko ypatinga. Dirbu. Galbūt šią vasarą laukia didelis kraustymasis – iš dirbtuvės buvusioje „Fluxus ministerijoje". Kaip žinai, menininkai jau seniai turėjo iš čia išsikraustyti. Tik mes su Jurga Barilaite nudrožėm tiesiai pas pastato savininką. Pakalbėjom, paprašėm, ir leido dar čia pabūti... Taip ir dirbam –­ mes savo darbus, o šalia statybininkai – remontą.

Tai ir „Babutas skarialas" išvažiuos?

Gali tekti visus darbus išgabenti į Savičiūnus, kur turiu nešildomą sandėlį. Ten drobes susukusi į rulonus ir sandėliuoju.

Vieną kartą netikėtai aptikau Tavo drobės pėdsaką – lankiausi Ričardo Nemeikšio dirbtuvėje Naujojoje Vilnioje. Žiūriu, ant sienos nuo aerozolinių dažų likęs ištemptos drobės kraštų kontūras... Tai ir pasakiau nedrąsiai: „Kaip primena Ridikaitės drobes"... O Nemeikšis juokiasi: „Taip taip, tai jos pėdsakai".

Ten vienu metu dirbau... Taigi pati matei, kad man reikia daug vietos. Ne tik dėl atsitraukimo, atstumo nuo darbo, bet dėl to, kad dirbu ant drobės be porėmio. Kalu ją tiesiog ant sienos, tai man sienų reikia kuo daugiau... Ir šituos darant reikėjo daug daug sienų. Visaip buvo – ir pas drauges įsiprašiau, kad tik galėčiau kuo plačiau „pasiskleisti".

Pakalbėkim apie Tavo naujausius darbus. Kada juos pradėjai?

2011 metais, o paskutiniai darbai sukurti šiemet. Bet ir kiti lygiagrečiai buvo kuriami.

Hmm, o aš maniau, kad jie gimė po Tavo kelionių įspūdžių – Gibraltaro, Suomijos, po „Zuikio", Laisvės statulos, tos įspūdingos plytų sienos ir Maskvos metro stoties, kurią susiejai su Rusijoje pradangintais savo darbais...

Ne, atvirkščiai – daugelis šių darbų buvo kuriami daugmaž tuo pačiu metu.

Kaip įmanoma kurti iškart tokius skirtingus darbus?

Man taip patogiausia. Nes vieną darant, „užsiknisi" prie jo, imi siekti tobulybės, idealo, kurio taip ir nepasieki, apima tik nusivylimas. Dirbant prie kelių kažkaip savaime pasiskirsto ir laikas, ir idėjos, o nuo vieno – pavargsti.

Gražiai skamba tarmiški šių kūrinių pavadinimai: „Žolinan kermošiun", „Nei karto nerišata", „Kaimas unt giminas ainunt"...

Tai kupiškėnų tarmė. Esu kilusi iš Kupiškio, iš ten – mano tėvai ir seneliai.

Esu skaičiusi etninės kultūros specialistės Palmiros Keršulytės pastebėjimus –­ ji teigia, kad patys kupiškėnai savo kalbą apibūdina kaip stačią, rupią, sakosi kalbantys stačiokiškai, aštriai. O balsių e, ė vertimas į a žodžio gale ir prieš kietąjį priebalsį galbūt savo šaknimis siekia dar sėlių laikus...

Artima man ši tarmė, nuo pat vaikystės skambėjusi ausyse. Apie jos ypatybes žinau tik tiek, kad tarmė gali skirtis net gretimuose kaimuose... Niuansais, subtilybėmis, tačiau jos skiriasi. Tokių tarmės variantų yra daugybė.

Su Kupiškiu susiję mano gražiausi prisiminimai. Visos vasaros praleistos ten, maždaug iki dvidešimt šešerių metų. Pačiam miestely, pas senelius. Turėjau nuostabią vaikystę, labai smagiai tuomet gyvenau. Ta patirtis, tai, kas įgimta, niekur nedingsta, viską su savimi nešiojiesi. Palikimas – kaip pavadinau savo naujus darbus – ir tai ne tik daiktai, bet visi tie įspūdžiai, vaizdai, garsai...

Eglės Ridikaitės kūrinys iš ciklo „Palikimas. Babutas skarialas“, drobė, aerozolis, silikonas. 1,63x1,63 m,
Eglės Ridikaitės kūrinys iš ciklo „Palikimas. Babutas skarialas“, drobė, aerozolis, silikonas. 1,63x1,63 m,

Papasakok apie savo senelius – juk naujausiais Tavo darbų ciklas – tarsi dedikacija močiutei...

Jie nebuvo visai tipiški seneliai. Senelio vaikystė buvo sunki: piemenavo, vos šešerių būdamas nenusaugojo ūkininko avies, buvo taip sumuštas, kad liko invalidas. Jis buvo kairiųjų pažiūrų.

Abu seneliai iš to paties kaimo. Abu nevaikščiojo į bažnyčią, buvo ateistai. Atkreipk dėmesį – tarp močiutės skarelių nėra nė vienos „bažnyčion". Puošėsi kitom progom...

Tačiau tas palikimas susijęs ne tik su seneliais. Močiutės seserys gyveno vienkiemiuose aplink Kupiškį. Būdavo, iš pat ankstyvo ryto jos jau Kupiškyje, pas močiutę, jau šnekučiuojasi... Nuolat vaikščiojo viena pas kitą, močiutė taip pat seseris lankydavo. Ir pabūdavau, paviešėdavau – vieną savaitę pas vieną, kitą –­ pas kitą... Dar ir mylimas močiutės brolis gyveno kaime šalia Kupiškio – Sakonyse. Jie ten visi ir gimė. Šis kaimas išliko, ir namas tebestovi, tik dabar tuščias... Palikimo ciklą galbūt tęsiu kada nors, gal mėginsiu tuos vienkiemius prisiminti darbuose, tik dar kol kas nežinau, neįsivaizduoju kaip.

Ar skareles vaizdavai iš atminties?

Ne, tai tikras močiutės palikimas. Išliko dėžutė su skarelėmis –­ tokia paprasta kartoninė dėželė nuo latviškų saldainių. Kadangi ji, kaip sakiau, buvo miestietė, turėjo nemažai skarelių. Visi dovanodavo... Visą „Palikimo" ciklą sudaro 17 skarelių, o mugėje rodžiau 7 darbus. Beje, skarelę močiutė ryšėjo visada. Moterys nevaikščiodavo vienplaukės.

Kiekviena skara turi atskirą „istoriją" ir pavadinimuose kai kur atsispindi, kada močiutė ją ryšėdavo. Visos jos daugybę kartų mano liestos, čiupinėtos, žinojau jas atmintinai...

Pavyzdžiui – „Pagrabina" – norėjo būti su ja palaidota. Tai ne skara, labiau gal kaklaskarė, šalikėlis iš Amerikos. O ta, kur parašiau, kad susitraukusi, iš tiesų sumažėjo nuo skalbimo...

Tai čia tikros Tavo šeimos relikvijos...

Taip, kartu jos rodo, koks buvo žmonių požiūris į daiktus, drabužius. Juos brangino ir saugojo... Ir skarelės gražiai sau gulėjo spintoje, šalia tokio rudo krimplininio, arba, kaip anuomet visi sakydavo – „krampleninio" kostiumėlio, pameni, tokios nesunešiojamos sintetikos...

O kaip su skarelių dydžiais? Tavo ankstesniuose darbuose dažnai nustebindavo natūralaus dydžio daiktai, objektai...

Ir skarelės pavaizduotos 1 : 1. Ir dydis, ir įplyšimai, dėvėjimo ženk­lai – viskas taip, kaip liko... Galima sakyti, jos atkurtos drobėje... Žinoma, buvo galima eiti kitu keliu, daryti iš fotografijų, bet man tai neįdomu. Aerozoliai čia vėl labai pritiko.

Eglės Ridikaitės kūrinys iš ciklo „Palikimas. Babutas skarialas“, drobė, aerozolis, silikonas. 1,63x1,63 m, 2011–2014
Eglės Ridikaitės kūrinys iš ciklo „Palikimas. Babutas skarialas“, drobė, aerozolis, silikonas. 1,63x1,63 m,  2011–2014

Minėjai, kad publika mugėje aktyviai domėjosi Tavo darbais. Kokios buvo žiūrovų reakcijos? Juk tai menininkui nėra įprasta – paprastai kūrybos eksponavimas perduodamas į galerininkų rankas, ir tiesioginio kontakto su publika nėra...

Mano darbais domėjosi labai įvairūs, skirtingo amžiaus žmonės. Labiausiai visiems rūpėjo, „kaip čia padaryta" – žiūrėjo prisikišę iš arti, spėliojo, klausinėjo. Beje, buvo daug besidominčių vyrų, nežinau, kas juos šitoje „moteriškoje" kolekcijoje patraukė... Nustebino, kad nemažai žiūrovų iš visų jėgų stengėsi darbus pačiupinėti, pakrapštyti... Vieną paveikslą iš tiesų prakrapštė, teko restauruoti.

Savo drobes dengi silikonu, juk jis turėtų apsaugoti dažais nupurkštą paviršių? Beje, rašę apie Tavo kūrybą neretai pažymi, kad toks padengimas tampa svarbia kūrinio koncepcijos dalimi, nes „užrakina" drobės plokštumą, sukuria savotišką jos šarvą....

Silikonas padengia dažus, o kadangi dirbu ant drobės be porėmio, taip ji įgyja tvirtumo, stabilumo. Tiesa, dabar jau yra ir specialių fabrikinių fiksatorių tokiems dažams padengti, bet naudoju silikoną, nes tos priemonės ne taip gerai „sutvirtina" drobės paviršių. Aerozoliniai dažai reikalauja apsaugos, jie nėra tokie atsparūs, kaip gali atrodyti –­ išpurkšti įgyja tokią miltelių pavidalo struktūrą, kuri be apsaugos linkusi byrėti. O tai, kas rašyta apie silikoninius mano darbų paviršius, yra tiesa –­ tai ne vien tik techninė priemonė. Pirmą kartą panaudojau silikoną 2000 metais, viename iš ciklo „Žiedų 50" darbų, kurį tapiau dar aliejiniais dažais, norėdama tą vaizdą „uždaryti", išsaugoti.

Esi pasakojusi, kad trafaretus išmokai mikliai pjaustyti dar besimokydama „stepžukyje".

Taip, išmokau ten. Bet apskritai kalbėti apie techniką nelabai mėgstu... Argi tai svarbu, kaip padaryta? Svarbiau, kas kūrinyje perteikiama, o ne techniniai niuansai... Bet žiūrovams, pasirodo, tai labai įdomu. O aš manau, kad tai menininko paslaptis. Kam iškloti viską, kad nebeliktų jokios intrigos...

P. S. Būdavo, babuta sako: „Na, Egla, paduok šventinį skarialį, eisma turgun". Klausiu: „Katrų, babut", ir atnešu dėžutį, kad išsirinktų, nes jų, tų skarialių, daug, ir visos tokios gražios. Taip gražiai sulankstytos, sudėtos (tikras lobis). Taip man tada atrodė, beje, kaip ir dabar.

Taigi ji išsirenka, aš užrišu, ir einam visi į turgų...