Mikulėnaitė E. GYVENIMAS IR DVI NOVELĖS. – Vilnius: Homo Liber, 2013.

b_200_288_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-04_nr._3481_Gyvenimas-ir-dvi-noveles.jpg

Ema Mikulėnaitė 1961 m. baigė Vilniaus universitetą, studijavo lituanistiką, 1967-aisiais išleido pirmąjį novelių rinkinį „Ateis lietus". Autobiografinė knyga „GYVENIMAS ir dvi novelės" – tarsi veidrodis, atspindintis jos asmenybę: tiedvi novelės mažai kuo skiriasi nuo Gyvenimo. Perskaitę knygą, sunkiai galėtume sudėlioti Emos gyvenimo „faktografiją", ypač vaikystės ir paauglystės laiką: kada ir kur gimė, kur augo, kur baigė pradinę, kur vidurinę, ką veikė vėliau (yra tik užuominų apie Švenčionėlių pedagoginę mokyklą). Literatūros enciklopedijoje parašyta –­ gimė Musteikiuose (Utenos r.), bet knygoje ši vietovė neįvardyta, tiktai paminimi Tauragnai, Taurapilis, Daugailiai... Plačioje ekspozicijoje (26 puslapių „Įvadėlyje") autorė „klaidina" skaitytoją tarp penkių savo tetų iš tėvo pusės: plaukus pasakotojai ir jos sesutei šukuoja teta Marijona, ištarusi dukterėčiai įstrigusį filosofišką palyginimą: „Dabar tik būnate, gyvensite, kai ištekėsit" (p. 3). Ištarė ir dingo, bet jau antrame puslapyje įsibrauna į pasakojimą „kažkokia" Uršulė, – ir tik iš tolesnio pasakojimo paaiškėja, kad ji yra viena iš keturių Marijonos seserų ir kad Uršulė lanko būtent ją, ir būtent autorė su sese „prisisegdavo prie jos kaip uodegos", kai Uršulė išsiruošdavo pas Marijoną. (Beje, autorės sesuo knygoje nė karto nepavadinama vardu.) Dar didesnė „klaida" padaryta epizode užsiplieskus žibalinei lempai: „Mamytė viską metė, klykdama puolė prie ledinio vandens ušėtke gesinti plaštakos, bet skausmas buvo toks, kad nors į žemę lįsk. Ugnis prasiskverbė giliau po oda. Ir man į riešą krimstelėjo, apgraužė pasakų knygą..." (p. 6). Uršulė tarsi neturėjo nukentėti, nes jos šalia nebuvo, tačiau kitoje pastraipoje konstatuojama: „Išaušus, kai susinešėm daiktus atgal, nebepažinau Uršulės. Pernakt neaiktelėjusi, sėmusi kibirais sniegą iš atšlaimo ir vandenį iš ušėtko, rytą sėdėjo tartum kraupi mumija: veidas ir rankos ligi alkūnių –­ viena pūslė" (p. 7). Nepaaiškėja ir tai, kurios tetos dukterėčia (pasakotoja) nepalydėjo į kapus ir dėl to graužiasi –­ ar Marijonos, ar Uršulės? Ar abiejų? („Kol nudundėjome savais takais, užmiršome, į kapus nepalydėjome", p. 4.) Pasakojime pasitaiko ir daugiau slėpiningų „kūlgrindų", padarytų sąmoningai siekiant ne chronologinio-siužetinio nuoseklumo, bet į prisiminimus pinant asociacijų, palyginimų, nutylėjimų, poteksčių ažūrą. Toks „ažūrinis" stilius būdingas ne tiktai šiai prisiminimų knygai, bet ir visai E. Mikulėnaitės prozai. Už kūrybos intelektualumą, už formos savaimingumą ji buvo ir kritikų pastebėta, ir pelnė garbingų literatūrinių premijų: 1982 m. Žemaitės už apysaką „Ona", 2003 m. Juozo Paukštelio už novelių rinkinį „Nepaprastos istorijos".

Knygoje mažiau plikų biografijos faktų, datų, bet daugiau vidinių sielos būsenų, taiklių psichologinių štrichų, apmąstymų apie savo kartą, studijų metus, kolegas, dėstytojus (neaplenkiamas vienas kitas žemos kompetencijos, prosovietinis). Skyriuje „Žmonių planeta" originaliai pristatomi lituanistikai nusipelnę dėstytojai, dėstę ne vienai Vilniaus universiteto filologų laidai, taip pat ir knygos autorei –­ Juozas Balčikonis, Jurgis Lebedys, Donatas Sauka, Merkelis Račkauskas, Kazys Ulvydas. Kiekvienam iš jų skirtą esė (išskyrus K. Ulvydą, kuris pavaizduotas išraiškingame epizode –­ esė apie J. Lebedį) autorė pradeda palyginimu vis su kitu lauko rieduliu, trumpoje skyriaus įžangoje paaiškindama: „Tikrai žmogaus ryšys su akmeniu yra esminis. Labai dvasiškas. Sakytum, įprastas, kasdienis daiktas, o su tokia paslaptimi! Ledyno atristi, kai klimatui atšilus, jis patraukė mūsų linkui. Nieks negalėjo sustabdyti, nebuvo žaliųjų..." (p. 27). Esė apie kalbininką Juozą Balčikonį autorė taip pradeda: „PAPRASTAS lauko riedulys. Gulinčio dirvoj neatskirtum nuo grumsto. Bet jei pamėgintum sutrupinti, – dantys sudžerkštų. Akėčių, žinoma. Galėtų būti ir skulptūra, tik ne žmogaus, bet gamtos jėgų, per ilgą laiką gludinta, dailinta, formuota, kol nebeliko jokio įmantrumo, jokio pertekliaus – vien tai, kas būtina" (p. 28). J. Lebedys lyginamas su „plokščiu tamsaus granito luitu". Tokiu, „kokį sovietų valdžia leisdavo statyti bažnytkaimių kapinėse, kad neužgožtų socializmo spindulių, kaip senieji kryžiai" (p. 31). Donatas Sauka (Dasas) –­ su titnagu. O lotynų, graikų kalbų žinovas Merkelis Račkauskas – „TAI jau ne akmuo. Veikiau mitraus žvėriuko ir švelnaus augalėlio samplaika, dar vos įžvelgiama jaunystės nuotraukoje, kuri puošia jo paskutinę storą knygą „Užrašai" (p. 42).

Per penkerius studijų metus su šiais dėstytojais būta įvairių atsitikimų. Seminariniam darbui pasirinkusi pernelyg sudėtingą istorinę temą ir jos neįveikusi, autorė per egzaminą iš „granito" išgirdo pasiūlymą rinktis kitą specialybę. „Tamsu akyse pasidarė. Viešpatie!.. Kokia gi specialybė man tinkama, jei ne išsvajotoji? Bet buvo antras klausimas, ir jį granito luitas leido atsakinėti. Kristijono Donelaičio kūryba. Kai, atgavusi amą, prabilau, granito veidas nejučia ėmė švelnėti, žvilgsnyje radosi net kibirkštėlės..." (p. 32). Labai šilti žodžiai surasti Donatui Saukai, – esė atskleistas jo santykių su studentais demokratiškumas, pedagoginių siekių toliaregiškumas, neretai suvokiamas vėliau, kaip atsitiko studentei Emai (savo kurse ji priklausė „saukašpygių", o ne „saukamanių" stovyklai). Užtat dabar prisiminimų knygoje ji drąsiai teigia: „Laikui bėgant, tautosaka, mitai, liaudies dainų poezija tolydžio artėjo prie Šventojo Rašto ir atsistojo greta. Du žmonijos šedevrai. Viskas srūva iš jų, o jei nesrūva, tai neįdomu. Dasas tada jau žinojo, ir jam užteko kantrybės po lašą varvinti į mūsų imlius, bet nebrandžius protus. Jis mus augino dvasiniams tikslams. O aš stebėjausi, kad lieku jo akiratyje ir po visų egzaminų, studijų" (p. 35). Esė baigiama apibend­rinimu: „Nesvarbu, kiek nutolome, bet likom toje pačioje orbitoje, ir gatvėje po dešimtmečio sutiktas Dasas, regis, užbaigia vakar pradėtą sakinį. Tai man panašu į verpimą. Siūlas bėga į špūlę, bet neužsibūna: vyniojasi į vytuvus, mestuvus, rietimus. Ir nesibaigia. Arba – į milijonus voratinklių, ant žolės, vasarai nykstant. Regi juos, kai sužimba deimantų vėriniais. Supranti, kaip tvirtai viskas apvyniota, sujungta, apausta. Ir nesubyra. O, sakytum –­ lyg niekas. Nei svorio, nei mato... Arba, kai statant pilį, bažnyčią, paprastą namą įsimaišo titnago skeveldrėlė. Tai jau ilgai negrius" (p. 41).

Sakyčiau, ir Emos Mikulėnaitės stiliuje nemažai tokių skeveldrėlių, giliai (gudriai...) paslėptų teksto statinyje; į jį reikia atidžiai gilintis, ieškoti vidinių „armatūrų", kitaip, jų neradus, liks daug kas neaišku, kaip minėtuose epizoduose su pasakotojos tetomis ar su žibalinės lempos gaisru. Tik iš knygos visumos galima nujausti, kas norėta pasakyti pasakojimo properšose, potekstėse, užuominose. Meninėmis detalėmis, prasminiais kontrastais (kadrų skyriaus durų rankenų keliama baimė ieškant darbo gamykloje; depresija nusivylus talentu ir kūrybos cerberiais; vaistų ieškojimas gamtoje; valsas su Gražina M. komisariato laukiamajame, į kurį pateko aplankiusios Rasas per 1957-ųjų Vėlines, ir kt.) E. Mikulėnaitė atskleidžia ir delikačiuosius savo sielos vingius, ir katalikišką pasaulėžiūrą, tvirtas moralines nuostatas. „Manau, bent iš dalies įvykdžiau savo dvasinį pažadą miško vyrams. Laikau ir save jų prisikėlimo iš numirusiųjų dalyve, šiokia tokia ryšininke tarp ano žiauraus laiko ir dabarties. Tarp kraujo ir laisvės" (p. 126).

Paaiškėja ir pagrindinis šios autobiografinės knygos motyvas – autorės tapatinimasis su tetos Uršulės likimu. Ši moteris baigė gyvenimą vientulystėje, bet žavėjo dukterėčią stojiška ištverme, darbštumu. „Įvadėlyje" apie ją pasakojama taip: „Mirė beveik kartu su Igoriu Stravinskiu, sulaukusi to paties amžiaus. Ir man atėjo įkvėpimas parašyti novelę, pabaigoje sugretinant šiuos žmones. Kultūros įžymybę ir beraštę, niekam nežinomą senmergę. Matyt, nevykusiai tai padariau, redaktoriai gal tik pasijuokė, ir tik neseniai Benediktas XVI rado žodžius, kuriais tada norėjau išsakyti savo nuojautas. Kad amžinasis gyvenimas yra ne anapus, bet šiapus. Tik reikia jį gyvent kaip amžiną, ne laikiną. Taigi – kitokį iš esmės. Net sudrebėjau nuo to skirtumo. Uršulei nepaaiškinčiau. Atstok su savo išmislais! Aš gyvenau, ir tiek. Kaip Dievas davė. Ne tavo bėda. (...) Mano! Tavo likimas yra mano, aš jį pasisavinau, turbūt stebėdama pampstančią špūlę, todėl turiu laikytis užsibrėžto tikslo – tavąjį brėžinį apdrėbti savąja koše. (...) Merginos juokais nesitvėrė. Apdrėbti? Kito likimą savu?.. Ir dėl to stoji į universitetą? Ne vien. Bet tai svarbu. Išmokti, jog nesu savo gyvenime svarbiausia" (p. 7).

Įsimintina E. Mikulėnaitės sutiktų žmonių galerija: nemažai jai teko dirbti redakcijose, Kultūros ministerijoje, bendrauti spausdinant savo kūrinius, leidžiant knygas, keliaujant po užsienį kaip PEN centro Lietuvos skyriaus narei... Esu dėkingas jai už prisiminimų žiupsnelį apie savo bend­rakursę Sigutę Kauneckaitę. Tik iš jų sužinojau apie tolimesnį šios drovios, bet veržlios kolegės, prikalbinusios ir mane vieną studijų vasarą „autostopais" keliauti į Gruziją, likimą. Tolimesnis Sigutės gyvenimas – graudus, bet studentiški metai turiningi ir gražūs. Vertinant žmogaus likimą, būtina atversti ir šviesius, ir tamsius puslapius... Kadaise rašiau apie Ričardo Gavelio prozą – buvo įdomu šį rašytoją pamatyti ir E. Mikulėnaitės akimis. Etiude „Jo Gavelybė Ričardas vienatinis" ji pažvelgė į jį keliais aspektais: intelekto, erudicijos ir patriotinio kryptingumo. Šitie asmenybės dėmenys gali ir nesutapti. Emos ir Ričardo intelektualinę draugystę nutraukė... Atgimimas. Jaunesnysis kolega „ėmė pašiepti Sąjūdį, nepriklausomybės siekį vadino provincialiu tautiniu ribotumu. O man tai buvo svarbiausia" (p. 115). Anot E. Mikulėnaitės, norėdamas „pravirkdyti kokią senamiesčio senutę", R. Gavelis savo tikslo nepasiekė. Šį etiudą autorė baigia taip: „Be abejo, Ričardas nerašė nei sau, nei senutėms. Rašė turbūt pačiai literatūrai, lygiavosi į jos viršūnes. Atidavė visą gyvenimą. Tačiau senutės jo kūrybos neskaitė. Man irgi buvo neapsakomai sunku ištverti tą literatūrinę prievartą, kuri, manau, kankino ir skaitytoją, ir autorių. Jo išdidus protas nuolat prievartavo skurdoką vaizduotę... O jeigu jis būtų turėjęs švento nuolankumo!?" (p. 116).

Atsiminimai apie kurso draugą, poetą Vladą Šimkų – sakyčiau, agrarininko ir klajoklio hibridą, – parašyti laiško forma. Galima pajusti, kad autorę su juo siejo daugiau nei studentiška draugystė. Prieš Vladui išplaukiant į jūrą, apsikeista nuotraukomis, sėdėta ant Tauro kalno, daugiau tylėta... „Beveik nesikalbėjome, nes valanda buvo tokia kupina, kad baugu net lūpas judinti! Tada tik numaniau, jog nuotraukoje parašytas ir mano išnykimas iš Tavojo horizonto. Regis, jau ryžaisi meilės žaizdas gydyti vedybomis. Aš tam netikau – buvom per daug artimi. Kažkada, gal prieš gimdami, turėjom vieną sielą, nes Aukštaitijos kalvų dvasia tvyro ir Kelmės apylinkėse. Atsiskyrimu norėjai šį ryžtą patikrinti. Grįžęs iš vandenų, vedei Gražiną. Gavai butą, susilaukei sūnaus" (p. 45). Bendrakursiai Vladas Šimkus, Gražina Mareckaitė (pasukusi į teatrologiją), Jūratė Skersytė, Krescencijus Stoškus (pasukę į filosofiją), Algis Čibiras (ryškius intelektualinius gabumus investavęs į sėkmingą mokytojystę), Aldona Sudintaitė, Janina Napalyčia daugiausia „pasitarnavo" pinant lakonišką knygos siužetą, prikeliant atmintyje praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio antrosios pusės Vilnių, daugelio mūsų, filologų, vienintelės anuomet „alma mater" – žilojo ir niekada nepasenstančio universiteto – auditorijų, kiemų ir kiemelių aurą.

Prisiminimų pabaigoje „Paskutinės eilutės" E. Mikulėnaitė apie save sako: „JAUNA būdama ir norėjau, ir nenorėjau būti paraštėje. Norėjau, nes tenai daugiau erdvės, nieks nesistumdo, nelipa ant kojų (ir galvos). Gali dairytis į visas puses, daugiau žvilgsniu apimti, nes, norint pamatyti, reikia atsitraukti. Reikia šiek tiek mažiau gyventi, idant suprastum, kad gyveni. Nenorėjau, nes negalėjau rinktis: sovietai grūdo per prievartą. Dabar galiu būti, kur noriu, kaip noriu. Tai svarbu ir visai nesvarbu, kai yra Lietuva. Ji –­ svarbiausia!" (p. 158). Viktorija Daujotytė knygoje „Parašyta moterų" („Alma littera", 2001) apie šią prozininkę ir dramaturgę rašo: „Rašytojos autobiografija labai trumpa, ji nepasitiki tiesiogine galimybe aprašyti savo gyvenimą, myli savo likimą ir tiki (paskui B. Pas­ternaką), kad būti įžymiam nedora ar negražu. Bet žino, kad reikia būti bent truputį įžymiam, kad taip galėtum pasakyti, tai yra, kad būtų išgirsta, ką sakai. Kad būtų išgirsta, ką Mikulėnaitė rašo, ką sako žmonėms, trūksta labai nedaug –­­ truputį įžymumo. Truputį įžūlumo, galinčio įžymumą ir formuoti, ir pakeisti" (p. 755).

Dabar tas „truputis" pasiektas. Esė „Kūryba, leidyba" autorė rašo: „Šv. Augustinas sakė, ką ir aš žinojau: rašyti reikia drąsos. Moteriai – ypatingos. Dėl to, gaudama Žemaitės premiją, ir ištariau, jog esu jos verta. Nes ji išdrįso. Ir aš išdrįsau... Tuo esame artimos" (p. 126).