Negyvenau sovietmečiu, dabar mokausi, kairiarankis. Labai patinka, kai dalykai virpa, patinka M. Gimžauskas ir B. K. Öijeris, ir visada baisu, kad nebemokėsiu jų išjudinti, kad nusidėvės kontaktas ir liksiu šiapus, statiškas, pabodęs sau. Dėl to stengiuos veltis į situacijas ir žmones, kurie primena, kaip sąmonės grindinyje išlupt plytelę.

J.Č. nuotrauka
J.Č. nuotrauka

 

* * *

aš matau rūką. tai reiškia nematau daiktų

namas perskeltais langais
šuo bėga iš židinio
liežia pelenus nuo plaštakos
Marinos vaiduoklis braukia krūtį per stiklą
tai primena drėgmę delne, burnoje
kur tik būdavau nuoširdus galėjau ant jos išsilieti
kai kalbėdavom apie rožes tai buvo
prakirsta galva ir nuo pilvo garuojantis sniegas
(ir pelenai buteliuose ir kraujo žiedas kol rūkau išplinta)
kol tylėdavom šuo man kąsdavo gerklę
nebegalėjau grįžti į sakinį, baigti akto –
likau sustingęs virš jos nes baltas Marinos kūnas yra
šimtai gėlėtų suknelių kurias nutraukiau
nes nuo šlaunies iki kaklo duobutės sukišęs pirštus
tarp žiedų randi vėsą

kai apgobiau ją skara saulė kilo virš lovos
dienomis mes bėgom vanduo iš purvino čiaupo
dar vieno motelio duše į kurį įvirsdavom tylomis
nes ji išplėšė
gabalą žalsvos rūgšties iš valstijų banko sąmonės
du dideli lagaminai ir Marina mane susirado
tada pradėjom kai ką nepabaigiamo: tiesiog brome
išgėrusi ji viską papasakojo ir aš pats pasirašiau
dramatiškas savo veikėjo eilutes nes tuoj pat įmečiau
mus į traukinį

tą rytą melsva skara braukiau plaukus, šviesa slydo
skaidriu jos liemeniu:
pamenu, kaip visas kambarys (skara, šviesa, aš)
susikaupęs žadina šią išvirkščių sapnų tylos pritvinkusią
pacientę
o ji iškvepia juodas žiedadulkes
apraizgo liūdesiu kiekvieną kelią nuo savęs pabėgti
ir taip mus marina

„aš esu toli nuo tavęs vanduo sukas į priešingą pusę
mėlynoj kriauklėj kol visas nuskęsta
gatvėj žydas po vieną parduoda cigaretes be vardo
ir mažą butelį vyno
kurį išgėręs aš mesiu miegoti su moterim" murmu
nusiberdamas miegą nuo lūpų
sugniauždamas kumštį išskleisdamas dieną tiesiai
ant sapno dėmės
kol Marina man uždengia veidą prancūzų novelėm

kai Marina skaito novelės vanduo užlieja jos dubenį
lyties kilpos neurotiškai virpteli gniauždamos teksto sroves
ir ji leidžias išplukdoma niekur per smiliaus atstumą
skėsteli drėgnas
šlaunis suglausdama skaitytą ir skaitomą puslapius
(tarsi buvusias savo naktis
prie artėjančio vakaro) ir permeta koją per krėslo atlošą

kai ji skaitė vagies dienoraščius (tai reiškia sviedė savo
tvirtą kūną per tvorą
ir lengvu smūgiu atėmusi jaunuolio garbę ir sąmonę
Paryžiaus priemiesčio parko
pakrašty į jį įėjo, baro gilumoje lietė save stangrėjančią
po plonu audiniu jautė
purvinų italų žvilgsnius atskriejančius nuo gretimo
staliuko) apglėbęs jos liemenį
delnu skrosdamas papilvę jaučiau kaip tylus peilio dūris
įtempia kiekvieną Marinos raumenį ir sąmonės stygą
kaip teksto tamsa ataidi kai prisiglaudusi ji niūniuoja
paskutiniais šio vakaro registrais

kai grįžau prakirstu kairiu antakiu, kiaurom lūpom
ji išvertė kavą pašokdama nuo metalinės baro kėdės
kurią buvau prikalęs prie grindų šviesiausioje
kambario vietoje
ir priėjo manęs paliesti
iš pigaus alkoholio smarvės
kraujo ir dūmų skonio erdvėje tarp mano lakstančių
akių
ir jos greitėjančio pulso pakibo dovana, kurią jai įteikiau
braukdamas tamsiai raudonus dryžius suknelės liemeniu

Marina tyrinėjo naujus veido įtrūkius kol glamžiau
be priežiūros paliktą jos kūną
(tarsi sutelkusi dėmesį į pirštus ji nepastebi
kaip slysdamas nuo kaklo duobutės randu krūtų
kauburėlius
tada šiltą pilvuko ovalą ir ji atsidūsta)
išraudusi Marina braukia įdrėkstą mano nosies galiuką
lūpomis susiranda mažus raudonio lašus ant veido
kol aš kylu
spausdamas kūno audinį
pasiekdamas šilumą kur galėtų būti bet nėra
– ir atsargiai paguldau ją ant grindų –
plonytės gėlėtų kelnaičių pertvaros
tik drėgni žiedlapiai ir už jų kiti drėgni žiedlapiai
lyg ryto nuojauta iššauktų rasą iki pat gėlės vidaus

po to kol gulėdamas lovoje trupinau tabaką
kalbėjom kad tai kaip rožės: (išilgai lyžteliu popierėlį
užlipindamas kraštą)
iš siaurų įdrėskimų virš antakio sunkės raudonis
ir kol rūkiau jis skleidėsi apaugdamas pagalvę
Marina tįsojo išilgai manęs tik jos pėdos sukryžiuotos
prie mano galvos ir
rausva srovelė siekia nykštį
išsiliejau jai ant pilvo ir krištolo telkinėlis apgobė bambą
kūnus ir patalus persmelkęs prakaitas leido sėklos
ir kraujo srovelėms susijungti
į bendrą šios lovos sistemą vijokliškai apraizgiusią save
pačią ir pasibaigiančią
iš mano plaučių virš visko pakylančiais dūmais

mes buvom vanduo užsikrėtęs pasauliu
pereinantis iš raudono į sūrų, po to į baltą glitumą
didysis apytakos ratas išeinantis iš savęs dūmų gumulu
lėtas augalo judesys verčiantis drėgną šviesą į geismą
ir išskiriantis
milijonus jautrių nevilties šaknelių išvirkščioje savo pusėje

kai Marinos lagaminai pratuštėjo ir atrodė niekas mūsų
nebeseka pradėjome sekti vienas kitą:
kol kalbėjau apie blogąją mėnulio pusę mėlynplaukei
prie baro Marina išėjo su rusais
vos spėjau juos pasivyti skersgatvyje kur sprendžiasi
istorijos –
kurie siūlai tęsis o kurie nutrūkę grįš į minkštą miesto
nakties rutulį
ją apkabinę draugai vos paėjo todėl suleidau kibirkštis
į žemesniojo smilkinį ir jis sprogo keiksmų konfeti
nusitempiau Mariną per purvinas gatves
ir norėdamas išlaikyti nenutrūkstamą gaudynių elementą
paskutinėje sankryžoje miestas išspjovė juodą mus
sekantį šunį
kuris braižėsi prie laiptinės durų
kol vadavau Marinos kūną iš sagų ir petnešėlių brūzgyno

kitą dieną grįždama ji įleido šunį į kambarį (tą savaitę
nuomojomės melsvą butuką su židiniu kuriame ką tik
buvau sudeginęs kelias jos knygas)
šuo siekė man iki pusės, jo juodas šnopavimas
per kaklą buvo suveržtas storu antkakliu, kuris pabrėžė
ir taip neišvengiamą šuns priklausomybę todėl
pabandžiau įstumti jį į židinį

kai Marinos kalėjimo baimė liovėsi deginti smilkinius
nebegalėjau jos prisitraukti –
viso pasaulio svoris, stūmęs mane pro galines dar vieno
motelio duris
pro geliančią Marinos tamsą į kitą istoriją dabar suskilo
tūkstančiais vienodai nepažįstamų gatvelių
kuriomis galėjau išeiti

nepasakyti sakiniai išsikerojo į nebepasakomą novelių
tinklą
lyg nebegalėdamas išlaikyti visų istorijos siūlų
būčiau nusprendęs praryti šį kamuolį, t. y. nesirinkti
gulėti ant kilimo šiek tiek pravira burna
kol tyla šliaužia pakaušiu ir trūkinėja
šiame tuščiame puslapyje Marinos plaukai

„Aujourd'hui on est mort. Ou peut-être hier, je ne sais pas"
sakiau mojuodamas apdegusiu...ero Kam...viršeliu
ir žodžiai nustojo reikšti
nebegalėjom grįžti į jokį kada nors pasaulyje pradėtą
pokalbį
todėl ji prisėdo šalia, susiglaudėm ir ieškojom
likusių prasmės lopinėlių jos kūno paviršiuje
atitraukiau sagas nuo kilpučių ir leidau
per sprindį prasiskleisti baltai jos talijai
tai kaip nagu skrosti upės kotą –
ji veriasi stumdama rūbų krantus kad galėčiau įbristi

anskčiau maniau kad patraukęs kelnaites aš į ją įeinu
tačiau tie keliolika centimetrų anapus ribos buvo niekas –
Marina iškvėpė juodas žiedadulkes į mano burną
ir jos sulipo seilėse
jos nudulkėjo gerkle ir sužiedėjo plaučių sienelėse
mano kvėpavimas tapo tankūs lietaus debesys
mano pirštų galiukai apsunkę skverbėsi pro baltą odą
ir Marina juos įsileido tyliai iškvėpdama, taigi –
įeidama, persmelkdama mane iki pat nevilties dugnų
apgobdama mano vėjo išdraikytą tinklainę
tuščiu savo žvilgsnio mirgėjimu
šitaip skylės jos galvoje tapo mano pasivaikščiojimo takais
kurie prarydavo patys save nenorėdami baigtis
Marinos kojos susinėrė žiedu man už nugaros
ir tai pajutęs
sustingau virš jos

nebegalėjau baigti
nebegalėjau pradėti istorijos
sąmonė buvo rūkas apaugęs vienatve
įsivaizduojamos tuščios dienos
balti puslapiai be daiktų
neapšviesti kambariai kuriuose siužetas
pasmaugia save nes jame nėra Marinos

šuo miegojo vonioje kol ji susimetė
svarbiausius daiktus į kuprinę ir aš supratau
kad nesvarbu ką darysim
nes kiekvienas erdvės taškas yra išėjimas

mes buvom vanduo sustingęs kaukolės sienose
akių dugnuose įšalęs kristalas
išskleidžiantis šviesos juodumą per visą praeitį
sapno tuštuma tokia tanki kad išpučia tinklainės bures
pro pravirus langus ir matau ją ateinant
kad pritraukia nesantį rytą prie sunkių paklodžių
ir be garso pašoku

po to sėdėjau prie stalo
liečiau gėles vazoje ir liečiau save
tarsi visa kas stangru būtų prisiminimas
vienintelės linijos šiame suglebusiame
juodo lietaus merkiamame kvadrate
kurį vadinu galva

stebėdamas negrabius savo judesius
plonas rankas bandančias išrauti
vieną srovę iš sąmonės srauto
jutau kaip ji blaškosi
kaip anapus miesto neonų Marina liečia nuogas gėles
ir nori kad šitai kartotųsi
nori kad aš atleisčiau atminties saugiklį ir ramiai žiūrėčiau
kaip ji mane bučiuoja
kaip vijokliškai apglėbia plaučių lankus

tada aš nebematau daiktų ir ji išslysta
prieš pat pasibaigdama save praryja ir išslysta
iš tuščio į kraują