Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kai tą vakarą Jis įėjo į salę, iš karto pamačiau, kad Jis kažkoks kitoks. Matyt, buvo nusipirkęs naujus kedus ir kojines, o gal net įsigijęs naują sportinę aprangą, dievai supaisys, nesu labai atidi batų raišteliams, bet tą vakarą Jis darė įspūdį. Jo sportinė avalynė tiesiog žaižaravo geltonos ir ryškiai salotinės spalvos deriniu. Šiaip visų vyrukų vardus stengiausi įsiminti iš pirmo karto ir, jeigu kas, repetuodavau naktimis kiekvieno veidą vizualizuodama tamsoje ir pritraukdama prie jo vardą, kad, ginkdie, nepagalvotų, jog kongai ne tik žaisti nemoka, bet ir atmintis jų prasta, ir pasikartodavau tik atėjusi. Turėjau tokią tradiciją: pažaidžiu su kokiu vaikinu ir tik tada paklausiu vardo, ir prisistatau pati. Taip sakant, susipažįstam. O su Tuo žaidėm, ir ne kartą, bet vardo paklausti taip ir nedrįsau, kažkaip intymu buvo.

– King, – sako Jis, – pažaidžiam.

Vyrukai dar nėra susirinkę ir Jis neturi poros.

– O dabar suktus atmušinėk, nemokėsi suktų, nepažaisi...

Jis prieina prie manęs ir parodo, kaip turėčiau mojuoti ir maždaug kokiu kampu laikyti raketę. Jis stovi nuo manęs per nedidelį žingsnį ir rodo, bet man galvoje taip tamsu pasidarė, kad vos neiškritau iš pado, garsiai griūdama ant sporto salės medinių grindų ir išdidžiai pasitikdama Katunskytės likimą. Kaip švelniausias ir gaiviausias brizas nuo Jo dvelkė švara, tarsi Jis būtų jūra. Jis visas buvo išsičiustijęs ir kvepėjo tauriau nei iš motinos įsčių ištrauktas ir ką tik numaudytas kūdikis. Nieko panašaus į tuos aštrius vyrų kvepalus. Nieko panašaus į šį pasaulį.

Ir tą mirksnį pajutau save. Buvau su kojinėmis, kaip sakoma, iš caro pimpalo laikų, raudonus drūželius keitė rožiniai, o rožinius balti, kad taip baisiai nešviestų, buvau jas abi kiek pasmaukusi į apačią. Baisiau ir už Pepę. Kojines buvau išsitraukusi iš mamos stalčiaus, jos buvo storos ir man per didelės, tai prie kulno dar ir grakščiai garankščiavosi. Mano sportbačiai buvo pirkti prieš dešimt metų ir su nudilusiais protektoriais, todėl slidinėjo. Man taip ir pasakė: „Tavo batai slidinėja." Jie viską mato. Jiems kyla keistų klausimų, tokių kaip: ar turi riešą? Namuose tuos savo sportbačius apverčiau ir ištyrinėjau: jie buvo nudilę, ir aš iš nevilties užsimerkiau ir pravirkau tokio dydžio ašaromis, kokias išvarvinti tegali Sniego Žmogaus akis. Girdžiu, kaip Jis treneriui sako: „Ji seka kamuoliuko greitį." Nesuprantu, ką tai reiškia, bet jau aišku, kad tai baisus mano kaip moters pažeminimas. Šitie vyrai yra sektantai ir šneka jie paukščių kalba, ne kitaip.

Buvau siaubingai suprakaitavusi. Visą dieną darbe, paskui dar spėjau iš darželio pasiimti dukras, išvesti šunį, suplauti indus, į klozetą supilti pusę litro WC valiklio, išvalyti kačiaus šūdą, išnešti du maišus šiukšlių ir sukapoti dviejų svogūnų galvas į plovą, o prieš išbėgdama į treniruotę neatsispyriau pagundai krimstelėti aštraus pelėsinio sūrio, skirto tauriam vakariniam pasibuvimui prie vyno taurės, ir dabar jis prakilniai kilo į viršų. Dar truputis to mėlyno riebaus sūrio, ir žodžio „vima" reikšmė būtų amžiams išrašyta ant salotinių kedų.

Atsitraukiau nuo To vyro per porą žingsnių, nes pasijutau neįtikėtinai seksuali. Jeigu jo uoslė tokia gera kaip ir mano, tada man galas. Jo vietoj daugiau su tokia smirdale gyvenime nežaisčiau. Prie viso šito dar pridėkime kvepalus „Créatures from óuter space" ir turėsime sprogstamąjį Molotovo mišinį. Nežinau, kodėl mano galvoje instinktyviai kilo Serenos Wiliams užpakalio ir raumeningų šlaunų vaizdinys su pasikėlusiu sijonėliu. Tikriausiai todėl, kad tą mirksnį suvokiau būtinybę įsigyti naują save. Vėliau nuotraukoje net apžiūrėjau Serenos kedus su salotinės spalvos detalėmis, šortukai po trumpučiu sijonėliu, ką ir kalbėti, žinoma, buvo salotiniai.

Arčibaldas prieina prie manęs ir gudriai šypsodamasis tyliai išduoda paslaptį: „Kai muši kamuoliuką, tai nežiūrėk į tą pusę, į kurią muši, čia, jei žaistum varžybose, kartais." O kaip Dovydas, kuris niekais pavertė mano šventą įsitikinimą, kad tenisas –­ tai žaidimas su kamuoliuku, ir po žaidimo su juo aš buvau panašesnė į šimtą metų vienatvės patyrusią slyvą, bet ne žalią, ne prisirpusią – mėlynai raudoną King. Pasirodo, reikia matyti priešininką... Su meile stebeilytis į savo priešą! Ir sprendžiant iš to, ką sakė Arčibaldas (šita jungtis susidarė vėliau, teisybė), turiu matyti, ne tik kaip kamuoliuką paduoda priešininkas, bet turiu matyti ir jo akis, ir net matyti tai, ko jo akys nemato, tai yra įžvelgti klastą. Pala, atsiprašau, sakėte, per kelintąją sekundės dalį?

Bet geriausias Julius. Tas tai tylėjo. Mokė tylėdamas. Žaidžiant su Julium kamuoliukas tapdavo nesvarus, lyg mes būtume du astronautai, žaidžiantys kosminėje erdvėje. Smūgiuoji iš visų jėgų, o kamuoliukas lieka nekont­roliuojamas. Kamuoliuko trajektorijos man priminė ankstesnius nevaldomo kritimo sapnus. Darjušas, pajutęs, jog mokausi žaisti negailestingai, manęs irgi nepasigailėjo, pasiūlė sužaisti partiją, kurią sėkmingai užbaigiau tokiu gėdingu pralaimėjimu, koks manęs laukė dar ne vienas, o daugiau, negu begalybėje yra skaičių.

Žinoma, iš pradžių reikia išmokti žaisti, bet klasta jau dabar mane trikdo, ir trikdo dėl labai elementarių dalykų. Paprastai sunkiai girdžiu, ką man sako iš kito stalo galo, o jau apie akių matymą, kai toks džiaugsmas užplūsta širdį, kai supranti, jog tau paduoda suktą kamuoliuką, ir žinai, jau iš anksto žinai, kad tu jį atmuši, bet į savo stalo pusę.

Būtent negailestingumas man labiausiai patinka žaidžiant. Iš vyro, kuris žaidžia su tavim kaip su dama ir žiūri į tave tarsi į porcelianinę lėlę, galinčią sudužti nuo stipresnio smūgio (ar nepakeliančią didesnio krūvio), nieko neišmoksi, ir toks žaidimas, tiesą sakant, truputėlį erzina. Pasirodo, juokai čia menki: dvi valandas tenka šokti aplink stalą pristatomu žingsneliu – ne ant stalo, kaip būtų moterims įprasta... Įdomiausia, kai priešininkas klastingas, patyręs ir niekada nežinai, ko iš jo tikėtis.

Paskutiniu laiku žaidimus mėgau, taip sakant, grynosios formos: arba laimi arba pralaimi, pernelyg nedžiūgaujant ir be didesnio sielojimosi, buvau visiškai sužvėrėjusi (tiksliau, susniegėjusi) ir man nedavė ramybės pedagoginio pralaimėjimo klausimas. Keisčiausia, jog Jis, nepaisydamas mano hipertrofuoto seksualumo, su manimi žaidė toliau. Matyt, dėl to, kad Jis yra taktiškas. O taktas, kaip dabar suprantu, susijęs ne tik su muzika, bet ir su taktika, kaip strategija.

– Konga, – ir aš išgirstu baisų pasiūlymą: – Žaidžiam skaičiuodami taškus. Įsivaizduok, kad tu jau turi penkis taškus ir laimi prieš mane.

Ne, pasaulis dar to nebuvo girdėjęs. Kas šiapus gali duoti penkis taškus šiaip sau, dovanų, kai net dangus, ir tas, šykšti balų už gerus darbus, ir visada gali atsidurti ant nulio, nes niekada nežinai, kas Dievui šaus į galvą, ir tai vadinama malone! Penki taškai veltui!

– Ar čia tokios taisyklės, ta prasme, galimos prad... etan... tiesiems? –­ stenu nušviesta šviesos tunelio gale, kad pradedantiesiems tenise galioja tokios humaniškos taisyklės. Bet jeigu iš rimtųjų, tai tikrai dar niekada gyvenime neteko patirti tokio gilaus humaniškumo, kuris galinga versme trykštų vidury aptrupėjusios sporto salės mažame provincijos miestelyje. Buvau mokoma žaidimo ir jo taisyklių ir niekas čia nešykštėjo savo meistriškumo paslapčių...

Yra žmonių, kurių veide arba balse įrėžta ironijos linija. Ironija, kuri tarsi nepriklauso nuo jų valios ir yra jų esybės dalis. Toks Jis ir buvo – su tuo ironijos brūkšniu, kuris labiausiai atsispindėjo lūpose. Kiti išmoksta būti ironiški ant popieriaus lapo, bet tai nėra ta tikroji ironija, cirkuliuojanti kraujyje, nors ir kaip besiverstum per galvą, vaidindamas idealų ironiką. Paprastai skaudinti jie moka tobulai. Taip jau susiklostydavo, jog visokie sunkūs tipai tapdavo mano geriausiais draugais arba nuostabiausiais priešais, nes esu švelni, nuoširdi, prisitaikanti, niekada ir niekam neatsisakanti padėti, iki išprotėjimo mylinti žmones ir už Paukščių Tako galaktikos ribų, viskam visada randanti pateisinimus ir paaiškinimus, trumpai tariant – nuostabaus charakterio žmogus. Romantikė.

Jis kažką taip neaiškiai numykė, jog man kilo mintis, kad tokių taisyklių tikrai nėra ir kad Tas Kvepiantis Tipas Iš Dar Negirdėtos Pasakos Apie Trolius tai paprasčiausiai sugalvojo vedamas kažin kokių neaiškių neišgrynintų tikslų. Net pradėjau įtarti, kad tai ne aš konga king, kad kongas – tai Jis, nors ir buvo dailaus sudėjimo; šitaip elgtis nebuvo natūralu. Tokioj situacijoj gyvenime dar nebuvau atsidūrusi. Jaučiausi sutrikusi. Dvejojau, žaisti toliau ar ne, bet nutraukti žaidimo nesiryžau. Jis pralošinėjo, ir aš laimėjau tris setus iš eilės. Jis nežinojo, negalėjo žinoti, mes nesikalbam, kad kiekvienas, kuris leidžia man laimėti, mane nugali.

Salotinio teniso partijai pasibaigus, Jis mane pasveikino ir mes paspaudėme vienas kitam ranką.

Viskas čia ir turėjo pasibaigti, bet kaip tik tą mirksnį salės sferą į du gabalus perpjovė sodrus nepakartojamas niekada negirdėtas absoliučiai unikalus Arčibaldo nusivylimo šūksnis tarsi akimoju per patalpą plintanti atodūsio metastazė: „Eik keik." Jis niekada šitaip nešauktų tarsi gimdytų, jeigu tam nebūtų rimto pagrindo. Tai reiškia, kad Arčibaldas galėjo atmušti, galėjo pataikyti, galėjo varžovą negyvai užpjauti, bet dėl kažkokių nepaaiškinamų aplinkybių to nepadarė, kad pasielgė kaip kvailys. Ir tai yra tas dėsnis, kai –­ kad ir kaip tobulai žaistum, kad ir koks profesionalus žaidėjas būtum, gal net priklausytum trečiajai lygai, –­ imsi ir praleisi pirmą kartą į sporto salę atėjusio netikėlio kirtį.

Ilgą laiką maniau, jog pačioje pradžioje vaikytis miniatiūrinį baltą kamuoliuką ir parklupti prie jo suspaudus užpakalį yra išskirtinė mano kaip moters savybė, be to, kad labai gėdijausi, maniau, jog tai tęsis amžinybę; imdama kamuoliuką nuo žemės stengdavausi pasisukti šonu, tarsi būčiau kažkas, kas kitiems badytų akis.

Iš „ArtVilnius ’14“ ekspozicijos. gyčio norvilo nuotrauka
Iš „ArtVilnius ’14“ ekspozicijos. gyčio norvilo nuotrauka

Paskui atėjo naujokas ir man teko su juo žaisti: žiūrėjau į jį susižavėjusi ir negalėjau patikėti savo akimis – jis lakstė paskui kamuoliuką pritūpęs ir lygiai taip pat suspaudęs užpakalį ir niekaip negalėjo kamuoliuko sugraibyti nuo grindų, tarsi tai būtų kokia netvari tarp pirštų varvanti filosofinė substancija – visai kaip aš praėjusią savaitę, bet atsakymas apie pedagoginį pralaimėjimą kybojo kažkur ore, lyg būtų mažytis sustingęs baltas kamuoliukas, kybojo, pažeisdamas visus gravitacijos dėsnius ir neduodamas man ramybės. Su naujoku žaidžiau visiškai nepedagogiškai, tokį žaidimą būtų galima pavadinti bjauriu ir mažų mažiausiai nedraugišku. Tiesą sakant, vos ne taip, kaip su manimi, pirmą sykį stojusia prie teniso stalo, žaidė mano kolega – negyvai uždaužė, tiesa, vėliau ilgai ir kantriai mokė žaidimo subtilybių. Florijono daugiau neišvydau, nors mano kamuoliukas nebuvo aštrus.

Tą dosnų šeštadienį į salę atėjau žaisti su savo dukra Fini, žmonių beveik nebuvo. Konga Fini netrukus bus devynerių, ji visiškai nemoka žaisti teniso, o aš jau truputį buvau pramokusi. Jos rankos tokios nerangios, lyg gyvenimo formų užvaldymas jai būtų visiškai svetimas ir ji būtų toji berankė mergaitė iš pasakos. Žaisdama su dukra neturėjau tikslo nei laimėti, nei pralaimėti, paduodama kamuoliuką ir atmušdama stengiausi prisitaikyti prie jos žaidimo lygio. Norėjau, kad ji žaistų vis geriau ir geriau, kad rankos jos taptų miklesnės, o kamuoliukas –­ paklusnesnis. Bandžiau ją pamokinti, bet, pamačiusi, kad tai ją žeidžia, prikandau liežuvį ir tiesiog žaidžiau, pagirdama ir paskatindama, kai jai puikiai pavykdavo.

Norėjau, kad ji patektų į lygą.

Priešinausi, iš paskutiniųjų priešinausi Tau, Dieve, bet Tu mane nugalėjai.

Įėjusi į vyrų rūbinę stovėjau ištikta stabo: viskas buvo pernešta Nevidono (girdėjau, kaip tokiu vardu Jį šaukia varžovas) iš moterų rūbinės, mat jis ten turėjęs praustis po dušu: mano kuprinė, ilgaauliai batai, džinsai, palaidinukė trumpomis rankovėmis, striukė su šaliku. Žaibiškai juos peržvelgiau: džinsai nutrinti, bet švarūs, su vyrišku sudėvėtu diržu, ant metalinio diržo galiuko puikavosi užrašas „Boss" (kas galėtų būti baisiau?), ant batų, ačiū tau Viešpatie, kursai esi aukštybėse, nekybojo purvo ir mėšlo gabalai, tokie su švelniai kaubojišku prieskoniu, lyg būčiau jojikė, sugrįžusi iš laukinių prerijų, sportinio stiliaus striukė, parkeliavusi į Lietuvą iš Ang­lijos jai vienai žinomais keliais, buvo neseniai išskalbta, kvepalai „Créatures from óuter space" išsibaigę, tad nuostabiojo aromato nė ženklo. Kurį laiką stovėjau priešais visiškai susvetimėjusi su savo antrąja oda. Kieno šitie rūbai? Mano? Moters? Kokios? Susvetimėjusios su savim?

Tarp failų šoka mergaitė. Tokia lyg visai legali, lyg truputėlį virusas, gal piratinė versija. Tarp failų šoka mergaitė, tokia visai nepikta, bet jeigu jų būtų daug, tų mergaičių, kiek per daug, jos sniego gniūžtėmis lyg candida albicans bakterijos užtvindytų visą ekraną ir programų ikonos pasidarytų nematomos. Tarp failų šoka mergaitė, panaši iš ekrano plazmos ištrūkti mėginantį drugį, ir kai pagaliau jam tai pavyksta, jis šviesos greičiu skuba ieškoti kalvės.

Į sporto salę King atėjo gal trečią kartą, kažko ji ėjo atgal atatupsta, gal kamuoliuką negrabiai mankštino ant raketės, kai kažkas, apkabinęs ją iš nugaros per liemenį, nepaprastai išgąsdino, nes niekas ir niekada negalėjo jos apkabinti per liemenį, kuris, aišku, daugybę kartų viršijo idealaus liemens matmenis, juo labiau kad jos vyras buvo priekyje, taip niekada negalėjo atsitikti šioje Žemėje, ir kai ji atsisuko, kai King atsisuko, ji pamatė Nevidoną, kuris nieko neplanavo ir, žinoma, veikė prieš savo valią; ji niekaip neparodė nei savo išgąsčio, nei nustebimo.

– Susipažinkite, čia mano vyras, –­ lyg niekur nieko pasakė Konga, lyg viskas taip ir turėtų būti.

Ar mūsų įsimylėjimai ko nors verti, jei nė vieno iš jų taip ir nebuvo, gal ir neturi jokios reikšmės tie mūsų įsimylėjimai, jei jų nebuvo, o mes štai sėkmingai gyvename toliau, statome namą, tariamai nenumirę, lyg mūsų širdys niekada nebūtų išplėštos, gal ir neturi jokios reikšmės tie mūsų įsimylėjimai, bet dalykas tas, jog King niekada nepasidavė savo jausmams ir visada juos tobulai mokėjo slėpti. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį ji sugebėjo tobulai: slėpti savo jausmus. Ji niekada neišsiduodavo. Niekam. Jei reikėdavo, ji viską nuleisdavo juokais, norėdama išgauti informaciją pradėdavo klausinėti nuo visai nereikšmingų dalykų, nutaisydama itin susidomėjusios balsą, o apie tai, kas jai rūpėdavo labiausiai, sužinodavo paklaususi abejingu balsu ir lyg tarp kitko, patinkantį asmenį mokėjo stebėti negyvos silkės žvilgsniu, nusižiovauti laiku ir vietoje, galų gale nuostabųjį Dievo tvarinį įsukti kone į paniekos kokoną, paauglystėje, žinoma, reikalas prieidavo kone iki objekto sumušimo ar saulėgrąžų lukštų žėrimo į veidą ir taip toliau, kas galėtų suprasti, jog King išreiškia savo simpatiją, demonstruodama aršų ar prislopintą priešiškumą. Žinoma, jei nepadėdavo demonstruojamas priešiškumas, King pradėdavo krėsti bjaurias kiaulystes, kurios su meile buvo skiriamos sau ir kitiems. Čia King išradingumas neturėjo ribų, jos gebėjimas vaidinti abejingą buvo stulbinantis. Aišku, kiek tai kainavo King ir kuo tai baigdavosi.

Žmonės kalba, kad tai esą dėl kažkokio įvykio, nutikusio prenataliniame raidos etape, tai kiek primena apsigalvojusį metalinį strypą, besiruošiantį išleisti saldžius vaisiaus vandenis, o paskui ir jį patį išgriebti iš gimdos lavos, kažkokios visa griaunančios jėgos patyrimo, bet aš tuo netikiu ir sakau, kad tai dėl Kaukės, kurią King užsidėjo ir kuri taip sėkmingai prilipo, o kai King po daugybės metų ją pabandė nusiplėšti, pastebėjo, jog, kaip sakoma, eina su krauju. Ir nusiplėšė, nusiėmė Kaukę nelyg skalpą nuo priešo galvos, ir vaikšto dabar vaikšto – po miestus, tarp žmonių su veidu, kuriame nuolat atsiveria kraujo šaltinių stigmos. Kalbasi su žmogumi, ir nei iš šio, nei iš to veidu pradeda srūti kraujas, šiltas, pulsuojantis, pasipylęs iš nematomos ir niekam nežinomos atsivėrusios versmės. Šluosto King tą kraują, karšt­ligiškai šluosto, ką tik buvo tokia išmintinga, šypsojosi, juokavo, o dabar teisinasi, lemena, stambūs prakaito lašai išpila kaktą lyg būtų permatomi kristaliniai spuogai – išrasojusi visa, lygiai taip, kaip po geros žaidimo sesijos su patyrusiu varžovu. Ir sunkiasi, lėtai klastingai sunkiasi rasa per antrąją odą, išduodama ją visą.

Po treniruotės skaudantis paslaptingasis žasto raumuo liudija priešingus dalykus nei čia parašyta: jai kaip tik nepavyksta atlikti kamuoliuku tiesaus kirčio į priešininko stalo pusę, šalto ir profesionalaus, visi lekia kažkokie susisukę, nenormalūs, beveik nekontroliuojami, neklusnūs realybės dėsniams. Ir lyg per miglą, suduslinančią visus garsus, King girdi „vėliau" arba „per vėlai", „ne tas kampas".

Galvoju, žinoma, galvoju, kodėl King užsidėjo tokią pragaištingą ją pražudžiusią Kaukę. Dėl pavojaus, dėl baimės, kad mylintis žmogus ją gali sunaikinti, o gal dėl įsivaizdavimo, jog prisipažinusi mylinti, ji bus siaubingai pažeminta, kad mylėti – tai tik bjauri silpnųjų privilegija, o King visada norėjo būti stipri. Ir nebuvo šiame pasaulyje nieko baisiau nei pavadinti King skysta ištirpusia vanilinių ledų porcija, kuriuos ji, primindama animacinį lokiuką, letenėle kabinantį medų, pasislėpusi nuo visų kirto kibirais. Kaukę, kuri subjaurojo jos Tikrąjį veidą. Kaukę, kuri paliko randus Tikrajame veide. Apie Kaukę, paveiktą Tikrojo veido, informacijos neturime. Spėjama, kad Tikrojo poveikis Kaukei buvęs minimalus. Antrosios serijos anonsas skelbia: „Drugeliai nori būti tikri." Mes bandėme surasti tą Kaukę ir ją ištyrinėti, tačiau nuvykę į vietą, kur King nusiplėšė Kaukę, nieko neradome. Tik tyliai ošė žolė.