Aš jau trečioj laimės stadijoj (gal paskutinėj?), kuri paneigia ankstesnes. Jau nebenoriu tempti laiko gumos toliau. Tarsi viskas jau buvo, o likutis susiraukšlėjęs, kaip senukų rankos. Jų negaliu iškelti į viršų – blogai išauklėjo.
Po to atitrūksta kūnas nuo galvos ir eina kažkaip savarankiškai – nepriklausomai nuo manęs. Per išblėsusius jausmus ir užmirštą save. Peizažas tirpsta iki nuobliuotų stulpų. Jie ritmiškai trūkčioja, bet visad praleidžia paskutinį širdies tvinksnį. O kitaip ir būti negali – niekad nepataikiau į koją su šilto vėjo gūsiais. Nors jie ir sukeldavo susinaikinimo palaimą.
Štai tolsta debesis. Tarsi tai būčiau aš – berniukas, kuris dar aplipęs jūra ir skylančia angelo šypsena. Bet jau invalidas – paveiktas visų pažinimo nuodų.
Aš dar sapnuoju, kad mane kas nors susapnuos. Kaip variantą, kurio nereikėtų sapnuoti. Kuris ištrykšta ant lango stiklo, nes norėjo suvienodinti oro užterštumą tarp čia ir ten. Bet – kaip dažniausiai – ir šįkart nepavyko.

Edmundo Gedgaudo nuotrauka
Edmundo Gedgaudo nuotrauka