Poetas Romas Daugirdas: „Mūsų spurdėjimas – difuzinis“

1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas, ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Dalios Kasčiūnaitės nuotrauka
Dalios Kasčiūnaitės nuotrauka

Jaučiuosi normaliai. Sąmoningai atsakau kaip sovietų kosmonautas, nes savo pojūčius artikuliuoju labai neapibrėžtai. O jų valentingumas svyruoja nuo vieno poliaus iki kito. Štai žinia­sklaida labiausiai erzina savo neprofesionalumu, nes nuolat ignoruoja pagrindinį informacijos principą – kas, kur, kada.

Pramogų pasaulis pateikia mums primityviausią būdą patirti malonumą. Panašiai kaip masturbuojantis ranka.

Negaliu arogantiškai teigti, kad tai neveikia mano kūrybos. Iš bendrosios metodologijos žinome, kad veikia viskas. Tiesa, dažniausiai tarpiškai. Tariamas atsiribojimas –­ tik saldi iliuzija. Bet džiaugiuosi, kad žlugus imperijai, meno socializacijos poreikis kiek atslūgo.

Kai dirbau Seime (trejus metus), politologinių tekstų prirašiau keliems gyvenimams į priekį. Tikiuosi, dievas manęs pasigailės ir leis nebegrįžti į tuos liūdnus laikus.

2. Kaip gyvenate savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Taip knieti atsakyti erlickiškai –­ vienu žodžiu: gerai. Nors kritikai daug metų piršo marginalo vaidmenį, tačiau artimiausi draugai (kolegos) yra gana pakantūs mano kliedesiams. Tikiuosi, ne todėl, kad nenorėtų gadinti santykių.

Apie konkurenciją galima kalbėti tada, kai yra rinka. O ją reguliuoja pirkimo-pardavimo balansas. Visa Lietuvos poezija nuostolinga, tad ir apie konkurenciją kalbėti bepras­miška. Nebent kalbėtume apie subjektyvius dalykus – kaip vieno ar kito autoriaus kūrybą priima kritikai ir literatūros funkcionieriai.

Manau, kad aš ir dauguma mano draugų jau turime atitinkamas nišas poezijos panoramoje. Ir nebereikia lipti vienas kitam ant kulnų.

Savo kūrybos nepropaguoju. Vargu ar propagavimu galima pavadinti labai retus eilėraščių skaitymus viešojoje erdvėje.

Tai nulemia mano charakterio ypatybės ir suvokimas milžiniško atotrūkio tarp šiuolaikinės poezijos ir daugumos skaitytojų (klausytojų) skonio, kuris nebevirškina tekstų už Maironio-Saliamutės nubrėžtos ribos.

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Esu nuodėmingas – skaitau. Nors turbūt tą laiką galėčiau praleisti naudingiau. Ir – sau, ir – kitiems.

Skaitau popierinius variantus. Iš inercijos ir norėdamas praturtinti savo taktilinius pojūčius.

Kultūrinė spauda jau senokai emigravo į internetą. Tiesa, dar ne iki galo.

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Man sąvokos „renginys" ir „festivalis" asocijuojasi su masiškumu. Esu vienišas vilkas, vengiu minios. Net ir labai rafinuotos.

Profesionalusis menas – tai tarsi meilė. Jai reikia pastangų. Kas yra pramogų pasaulis, jau rašiau. Kad meilė efektyviau konkuruotų su onanizmu, ją reikia pakelti iki petingo aukštumų. Nors... Kai kas sako, jog meilė sugalvota. Kad nereiktų mokėti.

5. Įsteigtoji Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Pastebėjau, kad anketos respondentai – įvairių meno žanrų atstovai. Taigi klausimas beprasmiškas – kiekvienas temps antklotą ant savęs. Nenoriu įsitraukti į šį taurių judesių paradą, nes nežinau, kokiai sričiai kiek skiriama lėšų. Negaliu palyginti.

Manau, labiausiai reiktų paremti jaunuosius menininkus. Kol jie dar sugeba žaisti va banque ir išradinėja tiktai tryliktą dviratį.

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Labiausiai stebina, kad esu dar gyvas – dauguma draugų jau pasitraukė –­ ir kartais pamatau šimtą kartų regėtą dalyką kitaip, naujai.

Į antrą klausimo dalį atsakyti negaliu. Ne todėl, kad norėčiau užmaskuoti savo debilizmą ar neišprusimą. Nulemia kitos priežastys.

1. Netikiu populiariais mitais: laikas viską sustato į savo vietas; rankraščiai nedega. Nes nei laikas, nei erdvė nėra absoliučios kategorijos. Mūsų spurdėjimas jose – difuzinis (Brauno judėjimas). Bandymai jį racionalizuoti visada atliekami atgaline data ir voliuntaristiškai. O visa literatūros istorija – mėginimas metaforizuoti pelenus.

2. Pamažu suvaikėdamas jaučiu pradžios ir pabaigos reliatyvumą. Tuo labiau – atskirų laiko tarpsnių.

7. Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų prišaukiančių kūrybinę sėkmę?

Vienintelis ritualas – kai pradedu rašyti knygą, stengiuosi dirbti kasdien. Kad tada, kai kažkas nukris iš dangaus, ranka būtų išmankštinta ir sugebėtų pagauti ateinančius impulsus.

Nepaisant negatyvaus semantinio lauko, norėčiau reabilituoti rutiną. Tik ji man padeda kažką padaryti, neišsibarstyti.

Kas gi yra rutina? Atitinkamas gyvenimo ritmas. Ritmiškai plaukdamas gali pakankamai nutolti nuo nutupėto kranto. O kai supranti, kad grįžti per vėlu, dar ilgokai irtis horizonto link. Kur jūra nuskandina dangų.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai