Greta Štikelytė. Savaitė savaitei nelygu, arba ką akademikai „Baltose lankose“ veikė

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Šiais metais pristatant akademinę „Baltų lankų" savaitę tradiciškai ginčytasi, kelintą kartą šia proga susirenkama į Druskininkus – dvidešimt trečią ar dvidešimt ketvirtą. Tiesa, kaip pirmą kartą ten apsilankiusi, turiu pripažinti, kad epitetą „tradiciškai" nugirdau bešnibždant iš kairės man sėdėjusius klausytojus. Tokie renginiai verčia nuliūsti, kad teturi porą ausų, mat pranešimai –­ oficialusis diskursas – neretai būna papildomas, o kartais ir pralenkiamas neoficialios aplinkos pašnekesių ir šnabždesių.

Pasižiūrėjus programą ir perskaičius renginio pavadinimą šmėsteli mintis –­ ar tikrai trys su puse dienos gali būti vadinamos „savaite"? Kodėl ne „akademinė pussavaitė"? „1/2 akademinės savaitės"? „Beveik akademinė savaitė"? Na, betgi ir Liškiavos piliakalnio nieks nevadina kalnu, nors pilies ten jau seniai nė kvapo. O būtent bevakarojant ant piliakalnio man, abejojančiai savaitės pavadinimo tinkamumu, buvo paaiškinta, kad prieš dvidešimt kelerius metus „Baltos lankos" trukdavo penkias dienas, o pranešimus kasdien skaitydavo du trys mokslininkai, taip bandę užmegzti dialogą tiek vienas su kitu, tiek su platesne auditorija. Šį kartą savo tyrimus pristatinėjo dvylika (et, ta simbolika) esamų ir būsimų mokslo pasaulio žmonių.

Kiekvieną pranešimą aprašant trimis keturiais sakiniais gal ir galima supažindinti skaitytoją su konferencijoje nagrinėtomis problemomis, tačiau suspaudus, sutrumpinus ir „suinterpretavus" valandą kryptingo ir informacijos sklidino kalbėjimo retsykiais, visiškai netyčia, pro pirštus prasprūsta jo esmė. Pasibaigus savaitei, daug svarbiau atrodo ne atskiri pranešimai, o jų visuma ir pastebėti susikryžiavimai, diskusijose prasidėję pokalbiai, tam tikros tendencijos, kryptys ir bendri principai.

Vienas iš pastebėtų bendrumų atsiskleidė pastangomis aptarti diskursus, apie kuriuos sudėtinga kalbėti dėl jų savitumo ar tyrimų naujumo. Gintautė Žemaitytė bandė prakalbinti kambarį – tačiau ne šiaip su sienomis šnekučiavosi, o pristatė savo darbą interjero dizaino analizės srityje. Pranešėja pripažino, kad klausimų, koks yra interjero diskursas ir juo kuriamas pasakojimas, jai kyla daugiau nei kol kas pavyksta rasti atsakymų. G. Žemaitytė taip pat supažindino su tokį diskursą analizuojant iškylančiais metodologiniais sunkumais ir pristatė semiotiniu metodu atliktą interjero dizaino analizę. Kadangi analizuota ne konferencijų salė, kurioje vyko renginys, o tik interjero dalies nuotrauka, puikiai atsiskleidė tyrimo sudėtingumas: kaip apčiuopti objektą, kuris leidžia į save žiūrėti iš nesuskaičiuojamo skaičiaus taškų, turi kelias plotmes ir reikalauja į tyrimą įjungti daugiau nei vieną juslę?

Kitokia problema iškilo Maksimo Ivanovo pranešime apie lėtąjį kiną bei Šarūno Barto filmą „Laisvė" ir dieną prieš, minėtąjį filmą bežiūrint. Pasirodo, sudėtinga ne tik kalbėti apie lėtąjį kiną, bet ir jį iškęsti. Sėdėdama galiorkoj jaučiausi kaip tikra paukščių stebėtoja: pirmąją valandą dauguma tikrai spoksojo kaip pelėdos, tačiau likus pusvalandžiui pelėdas pradėjo šaukti gamta – ir tiesiogine, ir netiesiogine to žodžio prasme. Jeigu po seanso manėte, kad „lėtasis kinas neperteikia ir neįkūnija to, kas yra iš tiesų įdomu ir paveiku šiuolaikiniame meniniame kine", kitą dieną skaitytas pranešimas galbūt ir neprivertė pakeisti nuomonės, tačiau bent jau leido suprasti pagrindines tokio kino sukeliamas teorines polemikas, šiuolaikinės kinotyros žiūros kryptis, veiksmo ir pasakojimo apibrėžties sudėtingumą. Deja, negarantuoju, kad gautų žinių kiekis nors kiek sumažins lėtojo kino sukeliamo žiovulio kiekį.

b_600_400_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-18_nr._3483_IMG_9535.JPG

Galiu būti apkaltinta akivaizdybės įvardijimu, bet antrąja problematikos tendencija mano akyse išryškėjo tarpinio būvio ieškojimas ir aptarimas ar dviejų skirtingų žiūros taškų susiliejimas ir iš to kylantys nesusipratimai. Arūnas Sverdiolas savo pranešime pripažino didelių pretenzijų neišsikėlęs ir N. Eliaso bei S. Freudo teorijų taikymą šiuolaikinei kultūrai suprantantis kaip „paprastutį žaidimą pasistačius figūras ant lentos". Civilizacija ir decivilizacija nėra stabilūs terminai ir gali būti suprantami tik koreliuojant vienam su kitu, o vidinės savitvardos ir aplinkos primetamos tvarkos ryšys dabar vyraujančioje permisyvumo (visko leistinumo) kultūroje išlieka sudėtingas: civilizacija lyg ir draudžia tam tikrus dalykus, o esant šiuolaikiniam būviui, kur, atrodo, viskas leidžiama iš išorės, turėtų atsirasti stipresnė savikontrolė ir savižina. Tačiau ar atsiranda? Dar XIX a. pradžioje vadinta saužine, neturėjusi moralistinės prasmės ir reiškusi žinojimą, kas esi, šiais laikais sąžinė perkeliama į išorę, nusisukama nuo savo vidujybės (na, bet ir sąžinė nebūtinai graužia – kartais miega, kaip ir kai kurie klausytojai auditorijoje). Klesti narciziška sąmonė, kuriai neegzistuoja prievolės iš vidaus, nuo prievolių, primestų iš išorės, jai norisi išsivaduoti, o kai to padaryti nepavyksta, nepaliaujama bambėti.

Gerai, kad Virginija Cibarauskė ne bambėjo, o kritiškai apžvelgė semiotinius nesusikalbėjimus: Jurijaus Lotmano recepciją ir jo kultūros semiotikos interpretacijas Lietuvoje, kur, kaip žinia, karaliauja Algirdo Juliaus Greimo semiotiniai metodai. Kaip pagrindinės ydos buvo nurodytas specifiškų J. Lotmano sąvokų aiškinimas A. J. Greimo sąvokomis ir J. Lotmano citavimas, nevedantis prie gilesnio domėjimosi juo. Pranešime buvo ne tik pristatytos pagrindinės mokslininko veiklos kryptys ir kultūros mechanizmo aiškinimai, bet ir bandyta ieškoti priežasčių, kodėl Lietuvoje jis skaitomas vienaip, o ne kitaip. Panašu, kad skirtingus skaitymo būdus galima aiškinti pasitelkus paties J. Lotmano teksto ir konteksto, peri­ferijos ir centro sąvokas. Tik daugiau rašyti apie tai nedrįstu, nes dar imsiu ir pradėsiu kalbėti greimiškai...

Semiotike tarp literatūros kritikų ir literatūros kritike tarp semiotikų save pavadinusi Dalia Satkauskytė taip pat atsidūrė tarp dviejų ugnių: teksto ir konteksto. Vieni (spėkite, kurie) kartais pamiršta konteksto svarbą, o kiti –­ kad literatūra nėra tiesmukas istorinis liudijimas. Klausant pranešimo atrodė, jog teksto ir konteksto santykis literatūros tyrimų lauke gali būti apibūdinamas kaip dvi drakono galvos, besikaunančios tarpusavyje – vieną nukandus, ji po kiek laiko atauga ir pasiglemžia kitą. Supratus, kad galvų kandžiojimas gero neatneš, nelieka nieko kito, tik ieškoti kompromiso ir kurti skaitymo režimą, derinantį kontekstinį skaitymą su tekstiniu, ir kūrinį traktuoti kaip transistorišką.

Bene mažiausiai polemikos buvo pastebima Mintauto Gutausko pranešime apie filosofą ir gyvūną. Nenuostabu – nė vienas konferencijoje dalyvavęs šuo (o tokių buvo bent du) nepuolė ginčytis su mintimi, jog filosofas, kalbėdamas apie gyvūną, iš tiesų kalba apie žmogų. Pranešime pristatyti trijų autorių filosofijoje figūruojantys santykiai su gyvūnais: apie akistatos ir atsako iš gyvūno negavimą rašė F. Nietzsche, žmogaus ir gyvūno egzistencijos būdus atskyrė M. Heideggeris, o J. Derrida užklausė žmogaus ir gyvūno sambūvį ir tarp jų tvyrančią bedugnę.

(Lyrinis nukrypimas / prisiminimas apie J. Derrida.

Algis Mickūnas pasakoja, kaip kalbasi su Derrida:

– Kas yra ta dekonstrukcija? – paklausia Mickūnas.

– Paskaityk mano tekstus, – atsako Derrida.

„Bet juk sakė: tapatybės nėra ir teksto nėra", – galvoja Mickūnas.

– O man tavo studentai sakė, kad ir tavęs nėra, tavo tapatybės, tavojo „aš"?

– Aišku, nėra, – patvirtina Derrida.

Tada Mickūnas klausia:

– Tai į kurią kasą dedi visus honorarus?

– Betgi čia mano reikalas, – nustemba Derrida.

„Vadinasi, yra aš, kuris turi savo sąskaitas. O sako, kad nėra ir dar reikalauja, kad skaitytume jo tekstus, kurių taip pat nėra", – nesupranta Mickūnas.)

Žmogiškajam filosofijos flangui atstovavo fenomenologija: be linksmų istorijų apie J. Derrida, A. Mickūnas skaitė visiems fenomenologija besidomintiems privalomą įvadą į transcendentalinę ir fenomenologinę redukciją. Jo kolegė Danutė Bacevičiūtė pasirinko kalbėti apie atsakomybės ištakas fenomenologiniu požiūriu ir patirtis, kurios leidžia klausti apie atsakomybės prasmę. Peržengdamas etikos sritį ir priartėdamas prie etikos bei ontologijos ribos, atsakomybės tikroviškumas atkartoja tam tikrus pačios atsakomybės aspektus: istorinį lūžį, kurio metu atsakomybės sąvoka kartu ir prasiplečia, ir išskysta, bei aporiškumą, atsirandantį dėl negalėjimo būti atsakingam už viską.

Giedrės Olsevičiūtės nuotraukos
Giedrės Olsevičiūtės nuotraukos

Nusivilti turėjo tie, kurie laukė svečio iš Italijos paskaitų apie fenomenologijos ryšius su semiotika. Pasirodė, jog Francesco Marsciani buvo pasiruošęs kalbėti ilgiau nei Druskininkuose susirinkusieji jo klausytis. Ne bėda, nes pasigirdo gandų apie italo apsilankymą A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centre kitais metais. O tuo tarpu F. Marsciani, kadaise buvęs tiek A. J. Greimo, tiek U. Eco mokiniu, pristatė vaizdo (pranc. image) sąvoką semiotiniame kontekste bei vieną iš šiuolaikinės semiotikos krypčių – etnosemiotiką. Suprobleminęs teksto, kaip semiotikos objekto, sąvoką, pranešėjas teigė, jog „tekstai nėra daiktai, nors daiktai gali būti tekstais", ir kaip semiotikos objektą siūlė terminą vaizdas, susijusį ne su vaizdavimu ar vaizdiniu, bet su reikšmės efektais ir funkcijomis. Kad pernelyg nenuobodžiautų semiotika nesidomintys, antruoju pranešimu buvo atsakyta į dažnai girdimą klausimą, „tai ką gi veikia tie semiotikai?" Už visus kalbėti turbūt nebūtų taktiška, tačiau panašu, kad italų semiotikai, gurkšnodami alų, stebi gatve vaikštančius žmones. Tik dar apsimeta tiriantys, kaip, kur ir kodėl tie žmonės vaikšto. O po to apie tai ataskaitas rašo. Pristatydamas etnosemiotiką F. Marsciani teigė, kad tai – ne sociologija, ne psichologija ir ne antropologija. Ne kalbos teorija, ne kultūros ir ne pasijų semiotika. Išvardijus visa, kas etnosemiotika nėra, visgi nepasidarė itin aišku, kas ji yra. Lyg ir priartėjama prie erdvės semiotikos, tik labiau koncentruojamasi ne į pačią erdvę, o į tai, ką žmonės joje veikia.

Kai šeštadienio vakarą mikrofonai pagaliau buvo padėti į šalį, moksliška konferencijų salės erdvė buvo iškeista į gamtišką piliakalnio erdvę. Būrys pranešimų klausytojų bei skaitytojų susigrūdo į autobusą ir, dvidešimt minučių pajuokavę bei pamindžioję vieni kitiems ant kojų, išlipo jau Liškiavoje. Nepatingėjusieji nužygiavo į vienuolyną, kur ne tik išgirdo istorijų apie jį stačiusius vienuolius, bet ir pamatė juos pačius. Tiesa, prieš kelis šimtus metų mirusius ir patalpintus po stiklu. Daugumą ekskursijos dalyvių visgi labiau domino gyvieji, ir neilgai trukus visi susirinko ant Liškiavos piliakalnio. Apeigos prasidėjo vaidilos vaidmenį prisiėmus Kęstučiui Nastopkai, kuris subūrė visus ne į semiotišką kvadratą, bet į baltalankišką ratą ir atliko susipažinimo ritualą. Nusileidus saulei apeigas tęsė semiotikų choras „Kompetencija", netrukęs užvesti liaudies dainų, kurių metu berneliai mergelėms pasiūlė ir žirgelių, ir širdelių, ir net inkstelių, bet nepagalvojo pasiūlyti daugiau laikelio. Atėjus metui leistis nuo kalno iš visų pusių buvo girdėti: „Jau? Taip greitai?" Tie, kuriems vakaras pasirodė per trumpas, buvo pakviesti maudytis – norit tikėkit, norit ne, bet nebūna blogų išvykų, kurių metu nusimaudai mėnesienoj. Taip vakaras buvo pratęstas prie ežero ir gal dar kažkur – su dainomis, juokais ir per barzdą varvančiu midum, kurio burnoj nieks neturėjo.

Turbūt jau nujaučiate, kad kaip ir visos, ši pasaka baigėsi. „Baltų lankų" akademinė savaitė puikiai paro­do, jog akademinė bendruomenė –­ tai ne nuobodūs ir jokios naudos neduodantys tyrimai ar mokslininkų ašaros dėl mažo finansavimo. Akademinė bend­ruomenė, visų pirma, yra kažko ištroškę žmonės. Vienų troškulys didesnis, kitų mažesnis, vieniems pavykta savąjį apmalšinti vynu ar dar kuo, kitiems ir tris dienas nuo ryto iki vakaro vykstančių paskaitų nepakanka, tačiau akademinę bendruomenę visgi sieja noras žinoti ir savo žiniomis dalintis. Po konferencijos nusprendžiau, kad savaitė tikrai verta savo vardo – mat per tris su puse dienos Druskininkuose išmokti ir patirti galima tiek, kiek per paprastą savaitę pavyksta retai.

Komentarai  

 
+2 -2 #1 Ǒ 2014-07-27 13:43
"Lyg ir priartėjama prie erdvės semiotikos, tik labiau koncentruojamas i ne į pačią erdvę, o į tai, ką žmonės joje veikia." - erdvė, brangute, ir yra tai, ką žmonės joje veikia. Ten, kur žmonės negali veikti, erdvės nėra, dėl to ją bando įvardinti visokiomis ne-būtinėmis sąvokomis kaip Begalybė, Amžinybė, etc.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai