Edmundas Gedgaudas. Seni fortepijonai (1)

Iš rašomos knygos

Konservatorijos prie Lukiškių aikštės klasėje fortepijonu rankiojau Beethoveno 30-osios sonatos taktus, kai durims prasivėrus netikėtai išvydau Balio Dvariono veidą. Nors asmeniškai dar nebuvome pažįstami, jis įėjęs duris užvėrė ir jaukiai sumurmėdamas „grokit, grokit..." nuėjo prie lango. Tyliai kartodamas nedidelę atkarpą girdėjau, kaip muzikoje dalyvauja kapeikos, ranka barškinamos jo kišenėje. Gal žiūrėdamas į bažnyčios bokštus jis galvojo apie seniai ten nutilusius varpus, arba ir apie tai, kad „...prie Nemuno ki-i­tas išaušo jau ry-ytas...", mintyse pridurdamas „deja..." Jam grįžtant durų link tarsi bežodžio pokalbio išvadą išgirdau: „Tai jūsų mama nuo Šiaulių..." Mudviejų žvilgsniams susitikus pasakiau – „taip". Viskas natūralu ir paprasta, lyg bendraujant su seniai pažįstamu žmogum. Buvo ankstyvas 1955-ųjų pavasaris.

Prisiminiau panašiai intonuotą mano mamos ir kompozitoriaus brolio Kazimiero pokalbį Kaune, geriant arbatą šalia ką tik eilinį sykį jo suderinto mūsų pianino. Man ne itin rūpėdavo vingiuotos jų temos, bet klasėje likęs vienas pagalvojau, jog gal prie tos iš samovaro pilstomos arbatos mama įdėmiai besiklausančiam pašnekovui galėjo šį bei tą papasakoti apie savo jaunystės metus Šiauliuose. Tarkim, apie Stasio Šimkaus parengtą choro koncertą 1911-ųjų metų ūkės parodos (taip ji sakydavo) proga, prisimindama, kaip jai teko dainuoti Sasnausko „Karvelėlio" solo epizodus, o gal ir ką nors apie Stasį Šimkų, po trisdešimties metų tapusį jos dukters uošviu. Ponui Kazimierui tokie negirdėti dalykai buvo įdomūs, ir jis šį bei tą galėjo perpasakoti savo broliui Baliui.

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-18_nr._3483_DSCF7399.JPG

Jau ankstėliau iš teatro Miesto sode šoninio balkono per „Sevilijos kirpėją" buvau stebėjęs pono Kazimiero dukterį Margaritą Dvarionaitę, pianinu akompanavusią rečitatyvams. Mažumėlę vėliau (regis, 1949-aisiais) klausiausi jos rečitalio Ugniagesių gatvės salėje, per kurį dingo elektra, bet Margarita skambino toliau, o kai kažkas atnešė uždegtą žvakę, pianistės žandai jai linktelint švieselės pusėn išsipūtė lyg barokinio angeliuko, ir salėje bemat vėl buvo tamsu.

Gerokai anksčiau Kretingoje, akompanuojant Baliui Dvarionui, dainavo Beatričė Grincevičiūtė. Ji vilkėjo tautiniu kostiumu (karo metais tai buvo madinga), atpažinau per radiją jau girdėtą „Žvaigždutę". Prabėgus trejetui dešimtmečių iš jos sužinojau, kad Balys po to koncerto pasakė, jog būtent šitaip tą dainą mintyse jos balsu išgirdęs ir tarsi kokį diktantą užrašęs, tik Bea vis mažumėlę kitaip padainuodavusi, kol pagaliau Kretingoje jai pavyko pagauti pirminę autoriaus viziją.

Dar sovietmečiu daugiau nei pusė plataus, rektorato link vedančio Konservatorijos koridoriaus buvo paaukota kabinetėliams. Peregorodkos, toji buitinė sovietinės ideologijos išraiška, itin sėkmingai sudarkydavo buržujiškai atrodžiusį pastatą pridarydama užkaborių, skirtų tupėti iš tuščių į kiaurus pilstantiems „etatams". Erdviuose gyvenamuose namuose iš vieno buto būdavo daromi du, trys, o kartais ir daugiau.

Einu dar nesuniokotu plačiuoju koridoriumi siauresnio link, vedančio iki klasės, kur vykdavo Jurgio Karnavičiaus fortepijono pamokos. Atėjau per anksti, tad pasuku į atviras direkcijos duris, kad pasisveikinčiau su sekretore Ana Petrovna Motyliauskiene, kuri kažką parkeriu rašydama ir į mane nepažvelgdama pasiteirauja, ar aš gerai išsimiegojau. Inteligentiška vilnietė iš stačiatikių šeimos, konservatorijos raštvedybą be klaidų tvarkiusi lietuviškai, ta kalba pasikalbėdavusi ir su mano bendramoksliu iš kaunietiškos rusų šeimos. Kai sykį ji mus, jau su žmonomis, pasikvietė į namus per stačiatikių Kalėdas, įsitikinau, kad sklandi lenkų kalba, niekuo neprimenanti ne per toliausiai esančio Halės turgaus, jos namuose irgi yra sava.

b_300_400_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-18_nr._3483_DSCF7406.JPG

Kažkam įpuolus į raštinę ir garsiai pasiteiravus, ar čia nesimatė Mongirdo, tyliai paaiškinama, jog Mongirdas yra ne pamatomas, o išgirstamas. Iš kito kambario atsiliepus rašomajai mašinėlei kabineto tyla tampa dar jaukesnė, pro atviras duris linkteliu mikliai spausdinančiai Aldonai Matulaitytei – pagyvenusiai, motociklu važinėjančiai Kudirkos „Varpo" bend­radarbio Stasio Matulaičio dukrai. Ji ir Ana Petrovna iš raštinės... Pastaroji, anaiptol ne formali krikščionė, o motociklininkė, gal prieš gimdama jau buvo prisiekusi ateizmui. Kaip jos bendrautų, jei ne abiejų kultūra ir tolerancija? Tiesa, pastarąją Matulaitytė taikė ne visiems – kažkada pašalinta iš komunistų partijos (nors 1918 metais buvo tapusi pirmąja Lietuvos komjaunuole), o dabar kviečiama jon grįžti, sakė negalinti būti vienoje partijoje su „ana ponia" ir „anuo ponu". Savo asketiška gyvensena (nedidukame jos bute Vilniaus gatvėje mačiau tik būtiniausius rakandus, knygas ir motociklą) ji galėtų būti pavyzdžiu aibei tokių, kurie tariasi besilaiką krikščioniškųjų vertybių. Netoleravo ji ir kai kurių naujovių –­ pasirodžius pirmiesiems motoroleriams jos paklausiau, ar motociklo į jį nepakeistų – „...kad gatve važinėčiau lyg sėdėdama ant klozeto?"

Išgirstu jos kvietimą „minutei užeiti". Tai man jau įprasta, vienas kitas sakinys – ir specialybės klasėn einu žinodamas daugiau, negu prieš dešimt minučių stumdamas sunkiai pajudinamas centrinio įėjimo duris. Mergaičių gimnazijos laikais jas tikriausiai varstydavo uniformuotas šveicorius. Ant stambių plaštakų – baltos pirštinės.

Tyliai kartoju Skriabino „Šėtoniškosios poemos" fragmentą, kažkodėl prisimindamas „liepsnojantį dangų" iš seno žurnalo ir nepagalvodamas, jog man šios muzikos imtis įžūloka. Koridorium artėja sportiški žingsniai, įeina direktorius (tuomet dar nevadintas rektoriumi). „...ne, Skriabiną atidėkim... O jeigu Brahmsą?.." Paskambinęs jo 117-tą opusą jaučiu, kad tų garsų tėkmė dar neprofesoriavusiam manajam mokytojui suteikė atokvėpį ir gal net paskatino nuoširdžiai pasamprotauti. Kartodamas vieną Intermezzo pasistengiau garsais už tai padėkoti. Gerai, kad „Šėtoniškoji" nukeliama į pamoką namuose, nes pasijutęs guvesnis tariuosi nujaučiąs, kaip ją vertėtų „sutapybinti". Gal tuomet Ana Petrovna apie mano miegą nebesiteirautų?

Ankstyvą žiemos vakarą lipu blausiai apšviestais laiptais į Karnavičių butą prie Lukiškių aikštės. Jiems teko gal du trečdaliai buvusio didelio apartamento, kurį padalinus mažesnėje dalyje įsikūrė konservatorijos ūkį tvarkęs Mikalojus Mongirdas. Ir kai duris atidariusi Karnavičių šeimininkė Ania (Ona Sadauskaitė) pasako, jog teks palaukti, nes dar nesibaigė Krasausko dainavimo pamoka Ninos Markovnos kabinete, skambaus tenoro pratybos mano mintyse budinčių Skriabino garsų nenubaido.

Edmundo Gedgaudo nuotraukos
Edmundo Gedgaudo nuotraukos

Netrukus mokytojo fortepijonu tirštindamas „Šėtoniškosios" garsus pasijuntu jų nutrenktas už savo galimybių ribos. Kairėje manimi baisisi Dobužinskio paveikslas, o dešinėje –­ žvilgsnį į ties lubomis įskilusią sieną nukreipęs pedagogas. Sustoju pajutęs, jog taip bus geriau. Tyla. Paskui išgirstu maestro (beje, tai jo buvusios studentės Aldonos Lipčiūtės įdiegta anuomet retokai vartota pagarbos išraiška) tyliai konstatuojant: „Reiktų remonto..." Ačiū Dievui, mano šėlo jis gal ir nesiklausė. Tačiau netikėtai formalesniu negu klasėje tonu man pasiūloma pakartoti trečią puslapį, poe­mos muziką blaiviau kontroliuojant. Kažką keičiu, bet ir toliau butaforiniai prasto teatro debesys svaido neįmantrius žaibus. „Ot, ramiai pagalvokit, išgirskit taip, lyg būtumėt klausytojas..." – panašiais žodžiais bandoma skaidrinti mano vaizduotę. Pro atviras duris į kabinetą ką tik tyliai buvo įėjusi ir tuoj be žodžių dingusi Ania, akyse tebešmėžuoja per jos petį permesta baltutėlė šluostė. Stiprus personažas. Viskas aišku, tad nesuteikiant man galimybės bemat pamąstyti apie klausytoją ir jam priimtinesnę interpretaciją, pasiteiraujama, ar aš neskubu – išgertume drauge arbatos.

Į valgomąjį iš savo kambario įžengusi maestro mama Nina Markovna sėdasi stalo gale, žalsvose taurėse gruzinų vynas, nuo šimtmečių ten daromas savaip. Ypatingas žodis... Gal jis tinka ir italų kino neorealizmui? Taip, bet ar aš žiūrėjau filmą apie Musorgskį? Linktelėjęs galva užgeriu vyno gurkšniu, Nina Markovna mane supratusi pasiteirauja, ar aš deramai pamąstau lygindamas ir darydamas išvadas? Atsakau, jog gal tą darau pernelyg lengvabūdiškai, o gal – savaip. Paryžiuje studijavęs maestro man pritaria, pasidžiaugdamas, jog ėmė rastis galimybių pamatyti ir prancūzų kino naujienas. Jo mama šito nekomentuoja – ori tyla būna iškalbingesnė. Po vakarienės ji panūsta man parodyti dar kitokį savaip, ir pakvietusi mane į savo kambarį įstiklintoje spintoje suranda seną knygą. Atvertusi puslapį su elegantišku plonyčių linijų piešiniu konstatuoja, jog tai – iš Skriabino laikų. Nesako, kad ir jo muzikoje vertėtų paieškoti panašių dalykų, bet aš supratau. Tai secesija, mano studentavimo metais laikyta atgyvena arba ir prasto skonio etalonu. Bandydavau į tą įsijausti, tačiau sunaikinto nedidelės krautuvės interjero, kur gal per klaidą ties vitrinomis išlikę meškučiai iki šiol tebekremta šokolado plyteles, man buvo gaila.

Lankydavau pažįstamus, gyvenusius Montvilos kolonijoje prie Lukiškių aikštės, toje mažytėje „secesijos enciklopedijoje". Nugirdęs, kaip ši meno apraiška koneveikiama per paskaitas Dailės institute, suskatau ją sieti su vis labiau mane dominusiais fin de siècle laikais, kurių dvasios naujasis šimtmetis nesiryžo išsyk nubaidyti. Gal ir Ryga paskatino mane kitu žvilgsniu pasidairyti po apleistą Vilniaus secesiją? Penketas ten studijavusio Eduardo Roubos projektuotų namų Pamėnkalnio gatvės pradžioje tarsi pratęsia „enciklopediją" ties Lukiškių aikšte. Kitur įdėmiau pasidairęs aptikau ir daugiau Mahlerio, Skriabino, Achmatovos laikų liudytojų. O Čiurlionis? Juk jo kūryba secesijos palavintai akiai irgi tampa unikalia anos epochos apraiška. Kai tą prieš kokį ketvertą dešimtmečių pasakiau vienam dailininkui, šis prisipažino sąmoningai vengiąs Čiurlionio paveiksluose aptikti tokių ženklų. Gal jų ten esama, bet į tai verčiau nesigilinti. Supratau, kad šitaip ir mano žvilgsniui jis patarė būti kuklesniam.

Tačiau visai neseniai pagalvojau, kad pas Niną Markovną balsą sėkmingai lavinęs Stasys Krasauskas grafikos kūriniais buvo artimas secesijai, ir toji mintis man padėjo į jo darbus pažvelgti gerokai kitaip.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai