Marijus Gailius. Faible, fantastisch, fabulous

Patologinis bibliofilas iš tekstinės tikrovės dažniau atsigręžia į daiktinę ir, atidėjęs į šalį skaitinius, mieliau leidžia laiką taip, kaip ir pridera šiltuoju metų laiku: prie ežero, prie futbolo ekrano, o gal net Priekulėje – juk vis arčiau jūros.

Vis dėlto atsilaikęs prieš gero oro pažadą ir kitas pagundas, kaip antai pasmalsauti konferencijose Alantoje ir Druskininkuose, susikaupiau ir vietoje kelių prancūzų, anglų ir vokiečių varžybų neskubėdamas perskaičiau vokiečių, anglų ir prancūzų autorių knygas iš atrinktųjų vertimų rinkimams sąrašo. Šit per Pasaulio futbolo čempionatą Anglijos rinktinės žaidėjai net neišbuvo stadione tiek, kad įraustų po kaitria Brazilijos saule, užtat grupės etapą turėjo baigti raudonuodami. Tuo tarpu šiame trijų pripažintų Europos rašytojų, pavadinkime, romanų apžvalgos mikroturnyre – vien tik šios konkrečios publikacijos rėmuose – būtent britui pirmiausia tektų laurai, medaliai, fanfaros – ir štai kodėl.

b_200_259_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-18_nr._3483_hlbcq.jpg

Michel Houellebecq. „Žemėlapis ir teritorija". Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. – Vilnius: „Kitos knygos", 2013.

Šiukštu nederėtų Goncourt'ų premijos teikėjų kaltinti aplaidumu, nuolaidžiavimu masiniam skoniui ar net įtarinėti korupcija, kad 2010 metais apdovanojo būtent „Žemėlapį ir teritoriją", bet toks sprendimas ne mažiau mįslingas nei kai kurie teisėjų sprendimai per šį futbolo čempionatą. Pats kaipo toks šis M. Houellebecqo romanas ganėtinai įtraukiantis ir malonus skaityti, bet, palyginti su ankstesniais autoriaus darbais arba kad ir su kitais dviem šios apžvalgos objektais, skaitymo pojūtis panašus į burnoje besiveliantį pastovėjusį ir ištižusį kamambero sūrį.

Šįkart rašytojas siūlo satyrinę suflė, kurioje įmaišė sau įprastų ingredientų: prekių ženklų, seksualinių pagardų, filosofinių samprotavimų, atpažįstamų personažų. Pagrindinis veikėjas, kaip ir ankstesniuose romanuose, –­ vėlgi susvetimėjimęs vyras, šįkart dailininkas Džedas Martinas. Asmuo, kuriam keblu sukurti visavertį ryšį su tėvu ir širdies drauge, vienišas, emocinę užuobėgą randantis prekybos centruose, – toks atsikartojantis visų penkių M. Houellebecqo romanų tipažas. Literatūrinis rezonansas. Moterų charakteriai „Žemėlapyje ir teritorijoje", kaip ir ankstesnėse knygose, –­ užkulisiniai, paraštiniai, neišplėtoti. Džedo gyvenime Olga pasirodo, iš jo dingsta, be gilesnės psichologinės motyvacijos vėl trumpam išnyra –­ kaip mobili dekoracija scenoje.

Dialogai romane dažnai apsiriboja vieno veikėjo teiginiu ir antrojo replika, o kai kurie aprašymai smulkmeniški ir nestilingi: čia net kelis kartus kone kanceliariniu stiliumi išsamiai pateikiami fotoaparato parametrai, sausai dėstoma mikroekonomika, pavyzdžiui, apie skrydžių bendrovę „Ryanair". Tad nemanau, jog romaną išvertęs poetas Dainius Gintalas turėjo didelių stiliaus iššūkių – juk romano sintaksė nedaug sudėtingesnė už „L'Oreal" gaminių vartojimo instrukciją. Susidaro įspūdis, kad prancūzų autorius spaudė iš klaviatūros sviestą stengdamasis ištempti romano apimtį, kūrė siužeto karkasą iš aprašymų ir antraplanių personažų, bet turbūt nebeturėjo „nei tiek energijos, nei reikiamo užsidegimo juos įgyvendinti" (p. 190).
Todėl atrodo netgi dėsninga ir pateisinama, taip pat ir savikritiška, kad M. Houellebecqas romane nudaigoja rašytoją Huelbeką – save patį. Sumanymas į kūrinį įterpti save kaip personažą žadina skaitymo smalsumą ir žada literatūrinį nuotykį, o autoriaus mirtis primena ne tik Roland'ą Bar­thes'ą, bet priimtina ir kaip romanisto saviironija: jeigu jau nelabai pavyko knyga – mirusio neteiskit.

Tikiu, kad prisikėlęs M. Houellebecqas jau bus prisisotinęs marksizmo ir kitoje knygoje pagaliau sukurs ir psichologiškai turtingą moters charakterį. Antraip jau geriau tegu mesjė Mišelis pasakojimą lipdo vien iš veikėjų vyrų.

Apie Paryžių: „Pavasaris Paryžiuje paprastai – lyg užsitęsusi žiema – lietingas, šaltas, klampus ir purvinas. Vasara dažniausiai nemaloni: miestas pilnas triukšmo ir dulkių, karštos dienos niekada ilgai neužsibūna, po dvie­jų ar trijų dienų jos baigiasi audra, o paskui – bjauriu atšalimu. Paryžiuje išties nuostabus tik ruduo, kada visus malonina saulėtos ir trumpos dienos, kada sausas ir vaiskus oras atgaivina jaukia vėsa" (p. 86).

Apie meilę: „Jie pragyveno daugybę laimės savaičių (tai nebuvo ir nebegalėjo būti pernelyg karštligiška jaunuolių laimė, jie jau neužsimanydavo savaitgaliais nusirauti galvų ar visiškai atsijungti; visą tą laiką – nors jie dar tebebuvo jauni dūkti – buvo galima pavadinti ruošimusi epikūrinei, romiai, rafinuotai, tačiau ne snobiškai laimei, kurią vakariečių visuomenė siūlo iškiliausioms viduriniosios klasės vidutinio amžiaus asmenybėms)" (p. 73).

b_200_307_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-18_nr._3483_rothmann_ugnis_nedega.jpg

Ralf Rothmann. „Ugnis nedega". Iš vokiečių kalbos vertė Regina Ivanauskienė. –­ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Sulig pirmaisiais sakiniais, pastraipomis, puslapiais R. Rothmannas pagavo ir išplukdė sraunios kalbos šaltiniu, darkart paliudijo, kad prasminį kūrinio tūrį reikšmingai sutvirtina sakinio konstrukcijos, pasakojimo nuotaiką kuria pati sintaksė, – ne tik skambūs aprašymai ar sumanios mintys. Literatūra visa savo jėga, kai ne tik turima pasakyti, bet ir meistriškai išmanoma kaip. Romano „Ugnis nedega" ritmas pulsuoja švelniu melancholiškumu, vietomis įgaunančiu sentimentalią tonaciją, ir išsyk primena kažką iš klasikų, bet iš pradžių dar neaišku kurį – gal Manną, Hessę?.. Kad ne, šiedu truputį kietesni, ne tokie sūpuojantys. Verčiu puslapius ir jaučiu vidinę interferenciją su skaitymo patirtimi, jaučiu sutampančias šio vokiečių autoriaus ir ano, vieno iš skaitytų, tekstų bangas, bet kas tai galėtų būti? Galiausiai man atsakymą pakiša pats R. Rothmannas, dar kartą man sugrįžus prie romano epigrafo, –­ juk tai Julio Cortázaro „Žaidžiame klases" skamba tame pačiame sintaksiniame diapazone! Maža to, romanų ir struktūra panaši – vokiečių rašytojas jau neatsiklausęs žaidžia su skaitytoju klases, naratyvą sukapojęs į atskirus „paketus" ir išbarstęs kaip papuola, lyg ant švytuoklės šokinėdamas iš dabarties į praeitį.

R. Rothmanno istorijos, kaip ir argentiniečių autoriaus romano, siužetinis pagrindas yra dviejų žmonių romantinio ryšio plėtotė. „Ugnis nedega" pasakoja apie rašytojo Volfo likiminę sąjungą su jaunesne moterimi Alina; be šių dviejų pagrindinių herojų, dar veikia du gretutiniai personažai – Volfo meilužė ir vyresnis rašytojas, kadaise buvęs autoritetas. Pasakojimą gena ne intensyvus veiksmas, o poelgių aprašymai ir paaiškinimai – nuo buitinių dilemų iki intymių scenų, neretai pornografinio atspalvio. Būdamas atidus detalėms, R. Rothmannas sukuria gilų ir išsamų vokiečių poros susigyvenimo vaizdą, kurį sutirština autentiškai reflektuojama socialinė tikrovė. Išraiškingiausieji knygos pasažai užima bent puslapį, tad šių fragmentų cituoti apžvalgoje neverta, na nebent iliustratyvų tematinį aforizmą iš vieno sakinio: „Meilė su spaudu – tas pats kas eilėraštis be poezijos" (p. 88), kuriam automatiškai norisi prieštarauti, jog veikiau meilė be santuokos yra kaip nepoetiškas eilėraštis.

Kadangi pagrindinis veikėjas yra literatūros autorius, romane netrūksta pastabų apie rašymo amatą, bet dauguma minčių jau nenaujos, girdėtos arba tiesiog – universalios. Ko gero, Volfas yra Ralfo R. alter ego – romanistas tokią prielaidą leidžia daryti pagal sutampančias biografines ir beletristines aplinkybes bei savo ir pagrindinio veikėjo vardų panašumą. Tik tuomet kodėl R. Rothmannas pasirinko pasakoti trečiuoju asmeniu, jeigu viskas, išskyrus romano pabaigą, vis tiek pirmiausia vaizduojama Volfo akimis? Ko gero, rašytojui iš Berlyno reikėjo atsiriboti nuo berlyniečio rašytojo knygoje.

Nors „Žemėlapis ir teritorija" ir „Ugnis nedega" turi ryškią analogiją –­ autoriai yra savo veikėjų prototipai, vis dėlto vokiškasis kūrinys yra rašytojiškenis. Stilistiškai vokietis sausai kala į kiaurus prancūzo vartus. R. Rothmanno proza sintaksės išraiškingumu ir įmantrumu turėjo nelengvai pasiduoti vertimui į lietuvių kalbą, vis dėlto atsakingai paplušėjusios Reginos Ivanauskienės darbas pateko į vertingiausios verstinės knygos varžybas. Bet netgi patyrusiai vertėjai verčiant R. Rothmanną pritrūko kvapo – lietuviškame tekste palikta broko. Mano supratimu, vietomis sudėtingas vokiečių autoriaus braižas lietuviškajame tekste liko su rimtais sintaksiniais defektais, kai teksto pras­mė lyg centrifugoje susimaišo tarp gramatinių centrų, šalutinių sakinių, išplėstinių aplinkybių: „Jo kvėpavimas tampa paviršutiniškas, trumpai užsimerkia, o kadangi dėl chroniško realizmo trūkumo pasidarė įžvalgus viskam, kas gali kelti pavojų jo, svajoklio, egzistencijai, tikru nuojautų virtuozu, galiausiai nenustemba, kai ji pasisako apie dingusias mėnesines" (p. 46), „Kad kadaise garbintą vyrą galbūt gali suprasti, saikingai gerbti, bet jau tikrai neįstengia mylėti, Volfui kenkia, tą jis aiškiai junta, sakytum, stiprią spinduliuotę" (p. 252). Nors protarpiais gramatinė logika trūkčioja, vertėja aiškiai išsaugojo autentišką kūrinio nuotaiką, užkoduotą pačioje sintaksėje.

Galiausiai autorius 44 p. pats pasiūlo kalbos pamokėlę, primindamas, kad knygos antraštė yra natūralus oksimoronas: „Ugnis nedega! Ugnis pliūpčioja, rusena arba rūksta."

Apie Berlyną: „Būna sekmadienio popiečių, kai miestas atrodo tarsi kažkieno praloštas žaidžiant pokerį. Gatvėse beveik nėra žmonių, eismas menkas, vienur kitur pamatysi šunį" (p. 253).

Apie meilę: „Vis dėlto Volfas puoselėja menką viltį: tai, koks yra jos akyse, kad ir koks ydingas būtų, geromis dienomis veikia ją panašiai kaip tam tikra muzika, galinti iš pirmo žvilgsnio pasirodyti netobula, bet, tiesą sakant, jai reikia tik truputėlio pakantumo; kaip toms dainoms ar kūriniams, kurie dėl to jaudina, netgi sukrečia, kad ne visai patenkinta baigtinio patrauklumo norą, tobulai neužpildo vidinių širdies ertmių, taigi tai, ko stinga, turi būti papildoma klausytojo sielos virpesiais (p. 279).

b_200_284_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-18_nr._3483_pabaigos_jausmas.jpg

Julian Barnes. „Pabaigos jausmas". Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. – Vilnius: „Baltos lankos", 2013.

Viskas gerai: išgrynintas, skaidrus stilius, intriguojantis pasakojimas su netikėta atomazga, nepriekaištingai išplėtoti ir psichologizuoti charakteriai, truputis nesudėtingos filosofijos apie laiką ir atmintį – ir viskas sutalpinta į 160 puslapių. Sakytum, paprasta gera knyga, bet ar tiek užtenka Bookerio premijai užsitarnauti? Tai pirmas klausimas.

Antras klausimas dėl romano pabaigos – ką ji iš tiesų reiškia? Tai dvi problemos, iškylančios perskaičius ir įvertinus knygą paviršutiniškai. Paviršutiniškai pasimėgavus pasakojimu gali pasirodyti, kad Bookerio laureatas turėtų pasiūlyti ką nors daugiau nei apysakos apimties knygelę su pagavia, bet ne itin originalia intriga.

Taigi trumpai apie siužetą: protagonistas Tonis leidžiasi į atminties kelionę, norėdamas pats įvertinti, kas iš tiesų įvyko jaunystėje tarp jo romantinės draugės ir studijų draugo. Pasakotojas abejoja praeities įvykių tikrumu ir svarsto, kokią įtaką anuometiniai įvykiai ir poelgiai turėjo jo ir kitų gyvenimams. Kūrinio kulminacija – komplikuotas susitikimas su buvusia mylimąja jau abiem sulaukus garbaus amžiaus.

Bet užvertus paskutinį puslapį jausmas, kad jau pabaiga, neapėmė, todėl ėmiausi ieškoti knygos apžvalgų užsienio spaudoje, tikėdamasis rasti, kur J. Barnesas pakasė šunį. Įvairių leidinių apžvalgininkai akcentavo tą patį, ką ir lietuviško vertimo anotacija: atminties netobulumą, prikeliamus prisiminimus, poelgių poveikį likimams. Nepadėjo.

Jau nusiteikęs skaityti romaną antrą kartą atidesniu ir kritiškesniu žvilgsniu, internete aptikau bostoniečio skaitytojo tinklaraštį „Tales from the Fragile Balancing Act", kuris man atvėrė akis ir dėl atėjusio aiškumo – kad ir per antrinį šaltinį – sukėlusį jaudinantį skaitymo džiugesį, turbūt neišblėsiantį dar tol, kol įspūdžiu, netgi sutirštintu fanatine gaidele, nepasidalysiu su visais artimiausiais knygos bičiuliais. Ak štai už ką tas Bookeris! Juk J. Barnesas (per savo pasakotoją Tonį) skaitytojus kaip cirko iliuzionistas apsuko apie pirštą! Fantastiška! Tas saldus jausmas būti draugiškai apgautam.

Nenorėdamas sugadinti pasakojimo malonumo ir atradimo džiaugsmo dar neskaičiusiems „Pabaigos jausmo" ir rekomenduodamas minėtą tinklaraštį pastudijuoti nebent po pačios knygos, paminėsiu tik tai, jog J. Barneso, kuris tėvynėje žinomas ir kaip detektyvų autorius, pasakotojas yra veidmainiškas ir nepatikimas. Užuominų apie tikrąją Tonio natūrą apstu pačiame romane, tačiau jos praslysta pro skaitytojo dėmesį ir palieka nebent miglotą pasakojimo dviprasmiškumo pojūtį. Vienas iš būdų, kaip suprasti kūrinį, siūlomas jau pačioje pirmoje romano pastraipoje arba šiais herojaus Adriano Fino žodžiais: „Klausimas apie subjektyvų ir objektyvų vertinimą, apie tai, kad, norėdami suprasti istoriko mums pateikiamą istorinio fakto versiją, turime žinoti istoriko istoriją" (p. 18), tad skaitytojui teks būti atidžiam ir susikurti savo versiją, ką Tonis nori papasakoti arba tiksliau –­ nuslėpti.

Ir literatūrinis nuotykis garantuotas.

Vertinant romano stilių, J. Barnes'as kalba lakoniškai ir sako tik tai, kas būtina pasakyti, neįmantrauja. „Pabaigos jausmo" vertėja Nijolė Regina Chijenienė irgi padarė tik tai, kas būtina: kūrinį tvarkingai išvertė, bet, regis, nepersistengė. Skaitant knygą neapleido pojūtis, kad lietuviško vertimo sintaksė liko truputį angliška: „Manęs paklausė, ar buvau išvykęs atostogų. Krautuvėje atsakiau, kad buvau, aludėje, kad ne" (p. 149). Žinoma, paprastas rašytojo stilius nepalieka daug manevro laisvės nepaprasto vertimo galimybei, bet štai sakinį reziumuojant poros skyrybas: „Nobody got pregnant, nobody got killed", užuot išvertus: „Nė vienas neliko nėščias, nė vienas nenužudytas" (p. 45), būtų natūraliau užrašyti su kitu įvardžiu: „Niekas neliko nėščias, niekas nenužudytas" – vien dėl to, kad įvardis „nė vienas" pagal savo logiką žymi abu personažus, o Tonis kaip vyras juk nė nepretendavo pastoti. Juolab kad žodis „nobody" į lietuvių kalbą ir verčiamas kaip „niekas".

Apie Londoną: „Šmaikštus šoninis vėjas šiaušė vandens paviršių ir sunku buvo suprasti, kur link teka upė. Dangus virš jos buvo pilkas. Ant tilto buvo keletas turistų. Mums už nugarų pradardėjo čiuožėjas su riedučiais" (p. 97).

Apie meilę: „Ir tokiomis akimirkomis mane užvaldydavo jausmas, kurį būčiau galėjęs pavadinti nebent kaltės nujautimu: laukimas, kad ji pasakys ar padarys ką nors tokio, dėl ko aš pasijusiu absoliučiai kaltas. Tačiau ji nė karto nesiteikė manęs prakalbinti, taigi ilgainiui lioviausi nuogąstavęs. Ir aš pasakiau sau, kad neturiu dėl ko jaustis kaltas: mes abu jau buvome beveik suaugę žmonės, atsakingi už savo veiksmus, laisva valia užmezgę santykius, kurie nepasiteisino" (p. 45).

Komentarai  

 
+1 #7 Refillable 2014-08-06 16:13
Sakiau, ir pasikartosiu Michel Houellebecq ,,Žemėlapis ir teritorija" - visiškas šlamštas, nors išverstas gerai. 2/10
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-1 #6 kafke 2014-08-06 14:09
viskas gal ir gerai, bet tavo šaltiniai sukėlė įtarimą ).
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#5 na, 2014-07-27 10:26
iš trijų gal rinkčiausi vokietį. Nors... neapleidžia jausmas, kad man knyga dar neparašyta... nors alkis milžiniškas...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-4 #4 kafkė 2014-07-27 10:11
beje, su visa pagarba Barnes žmonai turiu priminti, kad jos klientų sąraše buvo ir įžymusis Orwell'o draugas istorinių romanų autorius, buvęs komunistas, buvęs sionistas ir auksčiausioj savo laimės viršūnėj neva nusižudęs kartu su savo jaunute žmona - Arthur Koestler. Nusižudęs po daug kai kam jaudulio sukėlusios knygos "The Thirteen Tribe". Vat ką reiktų išleist "KITOS KNYGOS" leidyklai:)
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-4 #3 kafkė 2014-07-27 10:02
Julian Barnes - „Klausimas apie subjektyvų ir objektyvų vertinimą, apie tai, kad, norėdami suprasti istoriko mums pateikiamą istorinio fakto versiją, turime žinoti istoriko istoriją". Būtent tą ir darau ne tik su knygų autoriais, bet ir su straipsnių. Tam ir yra wikipedia ir tai padeda atskleisti rašymo motyvą.

O ateistui misteriui Barniui apgovanojimą galbūt palengvino gauti jo žmona, įžymi knygų leidybos biznio agentė.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -3 #2 kafkė 2014-07-27 09:41
geros recenzijos. Nesuprantu kuom KITOS KNYGOS leidyklą sudomino tas nelaimingas, tėvų užmirštas, komunistės senelės augintinis Michel Houellebecq? Ar tuom kad buvo teistas už neapykantos skleidimą islamui? Ar už kairiasias pažiūras? Bet įtariu, kad kažkas iš neokairės labai įtakoja kokias knygas verst lietuviams iš prancūzų kalbos už Lietuvai skirtus Europos pinigus. Čia kaip su žemės ūkiui skirtais ES pinigais, kur negali nusipirkt už juos pigaus baltarusiško traktoriaus, bet privalai pirkt tik trigubai brangesnį ES produktą.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#1 na 2014-07-24 19:31
Rothmanno romano vertimas tikrai šiaip sau, o ir redaktorė, atrodo, jo neredagavo. Tekstas tarpais sunkiai suvokiamas.
Bet Barneso knygos vertimas tikrai geras. Sunku pasakyti, ar to vertimo ar šios recenzijos sintaksė angliškesnė: "Žinoma, paprastas rašytojo stilius nepalieka daug manevro laisvės nepaprasto vertimo galimybei"; "kuris man atvėrė akis ir dėl atėjusio aiškumo" ir pan.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai