Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Danguolė Ruškienė. Trys žiūros kryptys

Birželio mėnesį Klaipėdos architektų sąjungoje (Bažnyčių g. 4, Klaipėda) buvo pristatyta Vilniaus dailės akademijos (VDA) Aukštųjų studijų fakulteto dekano doc. Romualdo Kučinsko fotografijų paroda „Rakursai" (kuratorė – Šarūnė Bagdonaitė). Paroda „Rakursai" yra parodos ir renginių ciklo „Klaipėdos architektūra 2013" dalis. Šis renginių ciklas, skirtas gan išsamiai pažinčiai su viena iš šiandien aktualiausių meno sričių – architektūra, Klaipėdoje organizuojamas jau antrus metus. Uostamiestyje paroda „Rakursai" veikė iki liepos 6 d.

Profesionalaus architekto R. Kučinsko darbuose – trys skirtingos vieno žvilgsnio trajektorijos, žyminčios labai individualius požiūrius, asmenines autoriaus patirtis, apmąstant fotografijos ir architektūros santykį. Daugiau nei pusę šios parodos darbų jau buvo galima pamatyti praėjusiais metais Vilniuje (VDA galerijoje „Akademija") surengtoje R. Kučinsko parodoje „Netolygumai". Tai buvo pirmoji architekto fotografijos paroda, kurios inspiracijų šaltiniu tapo jo sukauptos archyvinės nuotraukos. Kaip teigia šią parodą apžvelgusi Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) doktorantė Julija Reklaitė, „naršydamas savo nuotraukų archyvus autorius pastebėjo, jog fiksuodamas architektūrinius artefaktus jis visada nejučia pakelia objektyvą aukštyn. Ir to veiksmo tarsi pakako, kad pasaulį išvystų tokia abstrakčių, nespalvotų, architektūriškai konstruktyvių kadrų rinktinė". Neabejotinai tai ir tapo įkvėpimu, savotišku apmąstymų išeities tašku tolimesnėms fotografijos ir architektūros vizualinėms analizėms, kurias autorius tęsia šiandien.

Parodos „Rakursai" fotografijose, kaip teigia R. Kučinskas, jis pasirenka tris rakursus. Pirmuoju fotografija įvardijama kaip poilsio būdas, kai įprastus autoriui gebėjimus nustelbia kiti, jam mažiau pažįstami, tūnoję kažkur giliai, jo viduje. Tikėtina, kad mažiau nuspėjami ir todėl labiau intriguojantys. Antruoju rakursu R. Kučinskas pavadina savo dabartinio požiūrio į architektūrą išraišką. Jis teigia, kad kadrai, užfiksuoti tam tikru kampu geriausiai atspindi jo šiandieninę patirtį, taikliausiai išreiškia apėmusius pojūčius. „Nepaisant nuolatinių pastangų reguliuoti šiuolaikinės architektūros procesus (urbanistinis planavimas, konkursai, ekspertų tarybos ir t. t.), viskas vyksta gana chaotiškai ir galutinis rezultatas neretai būna prieštaringas. Tai bandau išreikšti savo nuotraukose", – teigia R. Kučinskas. Trečiasis rakursas, anot autoriaus, yra žvilgsnis į fotografiją kaip į mediją. Šiuo atveju fotografijos sąvoka praplečiama, į ją sutalpinant ne tik vaizdų fiksavimo ir tiražavimo galimybes, bet ir fotografijos gebėjimą konstruoti vizualų pranešimą, vienaip ar kitaip paveikti nuomonę, galiausiai – manipuliuoti. R. Kučinsko teigimu, „tai pats įdomiausias ir daugiausiai peno apmąstymams duodantis rakursas. Tuo pačiu tai pagrindinė priežastis, skatinanti sąmoningai kurti šiuolaikinės lietuviškos architektūros fotografiją". Pirmą kartą išsiaiškinti, kokį poveikį architektūrai gali daryti fotografija ir kaip fotografija gali paveikti architektūrą, jos atvaizdavimo problematiką, R. Kučinskas pabandė šių metų pavasarį Vilniuje (VDA tekstilės galerijoje „Artifex") parodos „Ribos" metu atliktame meniniame eksperimente, kurį sudarė paties architekto tekstas ir nuotraukos. Anot šios parodos recenzijos autoriaus, VGTU doc. dr. Tomo Grunskio, „architektūra jam yra erdvė ir laikas, o kalbėjimo forma –­ fotografija". Būtent jųdviejų sintezė formuoja savitą R. Kučinsko fotografijos „kalbėjimo" formą, tyrinėjančią tiek vienos, tiek ir kitos meno srities ribas, šių ribų paslankumą ir abipusio priklausomumo ryšį.

Šiuolaikinę architektūrą, modernius Vilniaus ir Klaipėdos statinius R. Kučinskas fotografuoja objektyvą nukreipiant iš apačios į viršų. Autoriaus fotoaparato užrakto spragtelėjimas lydi jo paties žvilgsnį, dažniausiai vienintelę mieste įmanomą architektūros objektų (ap)žiūrėjimo kryptį. Pagal klasikinius vaizdavimo principus, toks vaizdavimo metodas yra naudojamas siekiant išaukštinti, sureikšminti fiksuojamą objektą. Šio autoriaus fotografijoje nutinka kiek kitaip. Neabejotinai, toks rakursas jo fiksuojamiems objektams suteikia dar daugiau masyvumo, monumentalumo, svorio. Tačiau tai, kad jų praktiškai neįmanoma identifikuoti, trukdo juos atpažinti ir kartu su(si)reikšminti. Dvimatėje plokštumoje trimačiai kūriniai tampa šviesių ir tamsių dėmių bei įvairiai suraitytų ar stačiais kampais sudėliotų linijų dariniais, jau mažai ką bendro turinčiais su funkcionaliais, utilitarią paskirtį išsaugančiais objektais. Autorius nepalieka ir jokios papildomos informacijos, nenurodo šių objektų pavadinimų, autorių ir kt. Pastatų neatpažinimas sąlygoja nežinojimą, kuris tampa bene svarbiausia priežastimi, trukdančia šiems pastatams tapti išskirtiniais.

Akivaizdu, kad R. Kučinskui beveik nerūpi turinys, jį labiau masina estetizuota forma. Nors pagrindiniu jo fiksavimo objektu yra miesto architektūra, realius pastatus ir juos jungiančias erdves jis dėlioja kaip plokštumas į daugiau ar mažiau darnius ornamentus. Konkretūs objektai čia tampa abstrakcijomis. Kai kur griežtai įrėmintus linijų-kontūrų, kitur laipsniškai pereinančius į atviras erdves. Pastarąjį momentą jau galima būtų pavadinti vaizdo/pojūčio falsifikavimu. Ribos tarp materialaus ir menamo nyksta. Šalta stiklinė pastato plokštuma pasidengia garbanotais minkštais debesimis ar išraiškingu medžių šakų ažūru. Ir nors pastato konstrukcijos išlieka gana aiškios, jos tampa ne pagrindiniu, o veikiau papildomu dėmeniu visame šiame piešinyje. Prasiplečia ne tik vaizdavimo, bet ir interpretavimo ribos, atsiranda naujų prasmių ir naujų suvokimo galimybių. Kai kur užfiksuoti fragmentai žadina asociatyvių pojūčių, megzdami giminystės ryšį tarp suvokėjo ir stebimo objekto. Visai nedaug lieka iki atpažįstamumo ir vaizdo prisijaukinimo. Bet tai taip ir neįvyksta. Ar ne šis momentas labiausiai ir masina autorių?

R. Kučinskas nepriekaištingai valdo baltos (šviesos) ir juodos (šešėlių) spalvų santykį, meistriškai operuoja pilkos gradacija. Tačiau, konstruktyviai dėliojamos formos, kartais į fotografijos lakštą tarsi atsitiktinai papuolantys fragmentai, kaip mažiau reikšmingų objektų atplaišos, išbalansuoja harmoningą vaizdą. Lakoniškos kompozicijos čia liudija raiškių architektūros formų dominavimą. Nuo bet kokių gyvybės apraiškų apvalyti architektūros fragmentai konstruoja savas struktūras, panašias į beveik neiššifruojamas schemas. Toks griežtu racionalumu grindžiamas vizualus pasakojimas suteikia fotografijai naują skambesį. Labiau priartėjama prie formos, o kartu ir įmanomų architektūros išraiškų analizės.

Tiek vienuose, tiek ir kituose darbuose apstu sąmoningai ar nesąmoningai modernios civilizacijos paliekamų ženklų. Jeigu ir ne visuomet matomų, tai bent nujaučiamų. Tai dar vienas požiūris į realų pasaulį, liudijantis autoriaus polinkį eksperimentuoti ir tyrinėti.

Romualdo Kučinsko nuotrauka iš parodos
Romualdo Kučinsko nuotrauka iš parodos

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai