Rūta Birštonaitė. Gitara ir propeleris

Antonionio „Fotopadidinimas" („Blow-Up", 1966) – vienas tų filmų, kurie, net ir daug sykių matyti, man greit prisimiršta. Žinoma, puikiai atsimenu siužeto šerdį – nutikimą su padidintomis nuotraukomis, kurios paskui pradingsta kaip ir jose netyčia užfiksuotas kūnas. Tačiau visi kiti smulkesni epizodai turi savybę išnykti iš atminties – tarsi tokiu būdu jie atkartotų didįjį Anto­nionio kino siužetą apie mįslingą išnykimą. Tiesa, vieną dalyką esu gerai įsidėmėjusi, nors štai pačiam filmo protagonistui –­ fotografui Tomui – jis, atrodo, kaip tik labai greitai išgaruoja iš galvos. Tai –­­ medinis propeleris, kurį Tomas netikėtai (kaip dabar sakytume – kompulsyviai) nusiperka antikvariate už aštuonis svarus.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kokia gi stebuklinga galia pasižymi šis daiktas, kad vos jį išvydęs Tomas ima šaukti negalįs be jo gyventi? Taip, „Fotopadidinimo" herojus turi kolekcininko potraukį neįprastiems daiktams ir žmonėms: jo būste nestinga interjero ir meno objektų, o kiekvieną sutiktąjį ir ypač sutiktąją jis įvertina veriančiu žvilgsniu. Ir vis dėlto propelerio epizodas atrodo tarytum perteklinis pagrindinio pasakojimo atžvilgiu. Pirmąsyk Tomas užsuka į antikvariatą prieš lemtingą pasivaikščiojimą parke. Tačiau krautuvėje besisukiojantis sugižęs darbuotojas duoda suprasti, kad toks lankytojas čia nepageidaujamas. O ir pats Tomas reiškia susidomėjimą peizažais ir tarp sugrūstų sendaikčių nė nepastebi propelerio. Antrąkart Tomas grįžta į antikvariatą dar neatlėgus įkarščiui po parke patirto nuotykio. Kaip pamename, bevaikštinėdamas jis padaro keletą nuotraukų, tačiau į kadrą pakliuvusi moteris labai susijaudina, visaip mėgina išgauti juostelę ir taip sukelia dar didesnį Tomo azartą bei susidomėjimą, kas gi čia nutiko. Antro vizito metu antikvariate Tomas sutinka svajingą šeimininkę, kuri ketina parduoti krautuvę ir keliauti į Nepalą, nes jai įgriso senienos. Tomas kreivai šypteli: „Tai kad ten išvis vien senienos!" Štai tada jis pagaliau išvysta propelerį ir besibraudamas jo link puola nuož­miai stumdyti kitus sendaikčius. Savąjį laimikį Tomas grūda į kabrioletą, bet mergina užprotestuoja, kad šito daikto taip gabenti nevalia, ir pažada jį pristatyti į namus furgonu.

Tačiau, kad ir ką Tomas sakytų apie negalėjimą gyventi be propelerio, krautuvėje jis visgi apsilanko iš pragmatinių sumetimų, o ne ieškodamas kolekcinių vertybių. Mat vos tik išvykęs Tomas skambina savo pažįstamajam ir ragina kuo skubiau įsigyti parduodamą antikvariatą, nes tame rajone sparčiai vyksta naujos statybos, tad nekilnojamojo turto kainos ten neabejotinai kils.

Na, o propeleris kurį laiką išvis pamirštamas, lyg jo nė nebūtų buvę. Filme vėl grįžtama prie rimtesnių dalykų: šalia namų Tomo jau tyko Džeinė – moteris iš parke padarytų nuotraukų. Tiesa, filmas vis tiek krypsta nuo tiesiosios pasakojimo linijos. Personažai tai slankioja po butą, tai rūko ar klausosi muzikos. Tačiau, kai nervingumą pamažu ima keisti abipusis susidomėjimas ir personažai galiausiai ima nusirenginėti, propeleris apsireiškia kaip perkūnas iš giedro dangaus –­ į duris paskambina Tomo pirkinį atgabenęs kurjeris. Šį kartą Tomas galų gale teikiasi paaiškinti susižavėjimo šiuo daiktu priežastį. Į Džeinės klausimą „kam jį nusipirkai?", Tomas labai išsamiai atsako: „Niekam." Ir priduria, kad propeleris gražus. Dar lyg ir žada pasistatyti jį kaip skulptūrą, tačiau propeleris taip ir lieka gulėti studijoje.

Nuo šio filmo taško imi ypač aiškiai matyti, kad „Fotopadidinimas" (kaip ir ne vienas Antonionio filmas) sudėtas iš atskirų naratyvinių gestų, kurie sukuria keistą dvejopą efektą. Viena vertus, jie nuolat pertraukia, ardo pasakojimą, ir jis dėl tokios taktikos nuolat atsiduria savotiškoje aklavietėje. Kita vertus, šie identiški ardomieji veiksmai paradoksaliai jungia pasakojimą visais lygmenimis. Taigi nieko stebėtina, kad propeleris turi savąjį porininką. Tai – elektrinė gitara, teisingiau, jos nuolauža, kurią protagonistas įgyja naktiniame klube. Kaip ir antikvariato atveju, klube Tomas atsiduria atsitiktinai – prie įėjimo jam pasivaidena Džeinės siluetas. Kol Tomas dairosi Džeinės, suirzęs gitaristas scenoje ima daužyti gitarą į burzgiančią kolonėlę, trypti gitarą kojomis, o grifo nuolaužą sviedžia į publiką. Sustingę klausytojai, dar prieš akimirką apimti nuovargio ir nuobodulio, vienu metu atgyja, užverda grumtynės, kurias laimi, žinoma, Tomas. Tačiau, tik atsidūręs gatvėje, bereikalingą trofėjų jis bemat nutrenkia kur pakliūva.

Taip jau yra Antonionio filmuose, kad daiktus turėti čia lengva (iš dalies tai nulemia ištaigingas Antonionio personažų gyvenimas), tačiau jie greitai tampa nereikalingi, yra pamirštami ar pavagiami. Tomas netenka ir juostelės, ir nuotraukų, galiausiai – lieka neužbaigtas jo rengiamas albumas, kurį turėjo vainikuoti pavogtoji nuotrauka. Žvelgiant plačiau, Antonionio kine nėra pasaulį siejančio daiktų tinklo. Čia nėra daiktų perdavimo, mainymosi jais – veikiau jau tikėtina vagystė ar niekaip nepaaiškinamas dingimas, o likę užmiršti daiktai virsta paskiromis sendaikčių krautuvės keistenybėmis.

„Fotopadidinimas“
„Fotopadidinimas“

Panašiai savo noru čia dingsta ir žmonės – taip nutinka filmuose „Nuotykis" ar „Moters identifikacija". Kaip sakoma filme „Profesija: reporteris", žmonės apskritai dingsta be perstojo –­ „kaskart, kai kas nors išeina iš kambario". Galime tai vėl laikyti dar vienu siužeto struktūros iširimo ženk­lu, o galime vadinti tiesiog paslaptimi, kuri didinama be galo, be krašto, kol galiausiai imi manyti, kad, tarkim, visas „Fotopadidinimo" pasakojimas yra apie pažiūrėjimą „ne taip" tuo veriančiu žvilgsniu. Juk panašiai ir filmo „Moters identifikacija" herojui kažkokiame vakarėlyje vis vaidenosi, kad visi seka vieni kitus.

Ir vis dėlto propeleris į filmą dar sykį sugrįžta. Kai naktiniame parke Tomas suranda nuotraukoje užfiksuotą kūną ir nuščiuvęs grįžta namo, jis įsižiūri į primirštąjį propelerį ir atsargiai pajudina jį koja, lyg jis ir būtų tasai paslaptingas kūnas. O neilgai trukus, po bohemiško vakarėlio, jis ir pats atsipeikėja panašioje horizontalioje padėtyje tarp prabangių sendaikčių. Ir filmo protagonistas, dar taip neseniai su įkarščiu stvarstęs daiktus, dabar atrodo tapęs kur kas artimesnis „Užtemimo" herojei, sakiusiai: „Man nesvarbu, ką laikyti rankose: knygą, adatą su siūlu ar vyriškį."

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai