Žibuoklė Martinaitytė. Niujorkas. Kompozitorės dienoraščiai (16)

Laiko ciklai

Apsukusi metų ratą sugrįžo vasara, nualinanti niujorkiečius ekstremalių temperatūrų kraštutinumais. Sunkiai pakeliamas karštis lauke, dažnai viršijantis 30 laipsnių ir dar labiau suintensyvėjantis nusileidus į metro požemius, kontrastuoja oro kondicionuojamų traukinių, muziejų ar koncertų salių žvarbai. Tokie temperatūrų svyravimai kartais daro įtaką ir nevalingai vidinių būsenų kaitai bei patiriamų meninių įspūdžių tolerancijai.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vasaros laiką žymi ne tik karščio bangos, bet ir niujorkiečiams gerai pažįstami kasmetiniai kultūriniai renginiai, vykstantys tiek po atviru dangumi, tiek ir įprastinėse koncertų salėse. Neformali lauko koncertų aplinka leidžia pabūti gamtoje, pakvėpuoti grynu, nors ir perkaitusiu oru ir bent jau nesirūpinti savo rankinės turiniu, kurį visuomet patikrina didžiųjų koncertų salių apsauga, matyt, stengdamasi išvengti potencialių teroristinių išpuolių.

Renginių gausa pasižymėjo kasmet birželio 21 d. vykstantis festivalis „Make Music New York" su daugiau nei 1300 įvairių muzikinių renginių, išsibarsčiusių po visus miesto rajonus. Apimantys be galo plačią stilių ir krypčių amplitudę, koncertai užganėdino ir eilinį praeivį, ir muzikos gurmaną. Vienas netikėtesnių renginių – beveik aštuonias valandas trukusios „tylos eitynės" Brodvėjumi nuo Bruklino tilto iki šiauriausio Manhatano salos taško prie Harlemo upės. Eitynių dalyviai buvo prašomi išjungti mobiliuosius telefonus, nesikalbėti ir tiesiog klausytis miesto triukšmų ir garsų. Toks priverstinės tylos receptas, itin užaštrinęs klausos pojūtį, regis, atliko ir profilaktinę funkciją mobiliųjų telefonų priklausomybės varginamiems niujorkiečiams. Kitos eitynės, jau muzikinės, vyko pietinėje miesto dalyje, o jų dalyviai iš pradžių eidami individualiais maršrutais deklamavo ir dainavo Dylano Thomaso poezijos eilutes, ir vėliau susijungė į chorinį finalą kartu su varinių pučiamųjų kolektyvu „Asphalt Orchestra".

„Bang On A Can“ maratonas. Žibuoklės Martinaitytės nuotrauka
„Bang On A Can“ maratonas. Žibuoklės Martinaitytės nuotrauka

Iš įdomesnių šiuolaikinės muzikos pristatymų paminėčiau italų kompozitoriaus Salvatore Sciarrino kūrinį „La Bocca, i piedi, il suono", skambėjusį Kolumbijos universiteto bibliotekos rotundoje. Sukurtas soluojančiam saksofonų kvartetui ir 100 pritariančių saksofonų, šis kūrinys pakvietė klausytojus susėsti ant grindų rotundos viduryje. Tiesa, vietoje žadėtų šimto saksofonų, tą dieną grojo vos trisdešimt, kurie, padedami aidinčios akustikos, visgi sugebėjo sukurti įtikinamą garsinę iliuziją, beveik prilygusią šimto saksofonų skambesiui. Keturiuose kampuose išsidėsčiusių solistų garsai judėjo įvairiomis trajektorijomis, susiliedami ar susitikdami virš klausytojų galvų ir vėl atsimušdami į apvalias bibliotekos sienas. Iš pradžių vos girdimi ir už kolonų pasislėpę pritariantieji saksofonai vėliau vienas po kito pasirodė ir judančiu ratu apsupo klausytojus, skleisdami tylius skambesius – saksofonininkai grojo vožtuvais, kvėpavo į instrumentą ar švelniai trepsėjo kojomis. Jie vis labiau ir labiau artėjo prie klausytojų, galiausiai įsimaišė tarp jų ir judėjo, regis, visomis kryptimis. Akustinis patyrimas buvo taip visa apimantis, jog beveik valandos trukmės kūrinys ne tik kad neprailgo, bet ir norėjosi jame pabūti ilgiau.

Vienarūšių instrumentų daugybę – šįkart fleitų, buvo galima išgirsti ir kitame renginyje – Centriniame parke vykusiame kanadiečių kompozitoriaus Henry'o Branto kūrinyje Mass in Gregorian Chant arba Mass for June 16. Maždaug trisdešimt fleitomis grojančių atlikėjų, įkalnėje sustoję ratu, iš visų pusių apsupti klausytojų, grojo vieną ant kitos sluoksniuojamas ir polifoniškai susipinančias grigališkojo choralo melodijas. Savotiško žavesio teikė gamtinė parko aplinka, nužerta auksinių vakarinės saulės atspindžių, tačiau lengvas vėjelis nunešdavo garsus tolyn, taip ir nespėjus jiems susijungti į vientisą daugiagarsį fleitų akordą.

Kitas kasmet sugrįžtantis renginys – visą dieną trunkantis muzikinis maratonas „Bang On A Can", šįkart vykęs birželio 22 d. Brookfield Place pastato žiemos sode. Palmių apsuptyje po stikliniu kupolu esanti atvira erdvė akustiškai galbūt nėra pati tinkamiausia vieta klausytis muzikos – garsai chaotiškai sklandė erdvėje tarsi nerasdami sau vietos ir kūrė gana drumzliną garsinį rezultatą, tačiau ji puikiausiai tiko maratono funkcijai ir formavo liberalią atmosferą. Arčiau scenos sėdintys klausytojai galėjo susitelkti į muziką arba pro langus stebėti Hadsono upe praplaukiančius burlaivius, kiti vaikštinėjo aplinkui, sustodami pasišnekučiuoti su ką tik nuo scenos nulipusiais atlikėjais ir kompozitoriais arba užkandžiavo antrame aukšte įsikūrusiose kavinėse. Žmonių srautai nuolat judėjo ir keitėsi, kaip ir grojantys atlikėjai, kurių skalė – nuo mažiau žinomų jaunų ansamblių, tarkime, „Contemporaneous", iki scenos meistrų: vokalistės Meredith Monk, mušamųjų ansamblių „So Percussion" ir „Bang On A Can All-Stars". Muzikinis „meniu" kartu su gerai žinomais kūriniais – Louiso Andriesseno „Hoketus", Julios Wolfe „Big Beautiful Dark And Scary", Michaelo Gordono „Timber", Davido Lango „Love Fail" pasiūlė ir naujesnių ar mažiau girdėtų kompozitorių opusų. Tarp jų – ištraukos iš pernai Pulitzerio premiją laimėjusios jaunos autorės Caroline'os Shaw kūrinio Partita for 8 Voices, preciziškai ir žaismingai atliktos vokalinio ansamblio „Roomful of Teeth", ar retai skambantys dramatiško minimalizmo bruožais persmelkti anksti mirusio kompozitoriaus Juliuso Eastmano kūriniai dviem fortepijonams, šįkart pateikti versija su gyvąja elektronika, kuriančia vėluojantį ir aidintį tiršto skambesio foną, dažnai pasiekiantį chaoso ribas ir kartkartėmis vėl išskaidrėjantį.

Tęstiniu renginiu žadėjo tapti šįmet pirmąkart vykusi Niujorko filharmonijos surengta bienalė (gegužės 28 d.–birželio 7 d.). Bienalės koncepcija, akivaizdžiai pasiskolinta iš vizualiųjų menų sferos, siekė koncent­ruotu pavidalu pristatyti naujausias muzikos tendencijas ir kryptis. Tiesa, niujorkiečiams kiekviena eilinė diena, prisodrinta kokybiškų kultūrinių renginių, savo pasiūla dažnai prilygsta mažesniuose miestuose kartą per dvejus metus vykstančioms meno bienalėms. Tad Niujorko filharmonijos bienalės organizatoriams teko nemenkas iššūkis – sudominti itin persisotinusią publiką. Šiam tiks­lui jie pakvietė dalyvauti daugelį kitų miesto kūrybinių organizacijų – Modernaus meno ir Metropoliteno muziejus, Julliardo mokyklą, Šv. Luko orkestrą, Amerikos kompozitorių orkestrą (ACO) ir Gothamo kamerinės operos kompaniją. Bienalės motto „Žaiskime!" buvo juntamas tiek reklamai pasirinktuose vaizdiniuose, tiek koncertų programose, kurias, kaip įprasta meno pasaulyje, sudarė skirtingi kuratoriai. Pasirinkti tikrai buvo iš ko – bienalės metu įvyko net 21 koncertas, apėmęs operas, kamerinius ir simfoninius koncertus, susitikimus su kompozitoriais ir paskaitas. Daugelis renginių buvo kartojami keletą vakarų iš eilės, tad klausytojai galėjo apsilankyti visuose arba net ir antrą kartą pasiklausyti juos suintrigavusių kūrinių. Amerikiečių kompozitoriams visgi teko kiek mažiau vietos, bet tai veikiausiai natūralu tokios apimties ir užmojų tarptautiniam renginiui, vykstančiam viename iš didžiųjų pasaulio miestų. Amerikos muzikai buvo skirti keletas kamerinių ir solinių koncertų su puikiais Niujorko filharmonijos solistais, o Amerikos kompozitorių orkestras grojo naujausius jaunųjų autorių simfoninius kūrinius. Beje, pas­tarasis renginys jau turi ilgametes tradicijas, tik šįmet jis buvo įtrauktas į bienalės programą, taip sulaukęs dar didesnio susidomėjimo ir spaudos atgarsio. Jauniausioji kūrėjų karta taip pat rado vietos bienalės kontekste ir vos dešimties metų sulaukę kompozitoriai, dalyvaujantys Niujorko filharmonijos edukacinėje programoje, turėjo galimybę išgirsti savo kūrinius, atliekamus aukščiausio lygio muzikantų. Iš didesnių mastelių amerikietiškų kūrinių paminėčiau Elliotto Carterio „Instances" ir gegužės 30 d. Avery Fisher salėje girdėtus Julios Wolfe kūrinio „Anthracite Fields" (2014) premjerą ir Steveno Mackey „Dreamhouse" (2003). Daugiau nei valandos trukmės J. Wolfe premjerinis kūrinys, atliktas „Bang On A Can All-Stars" ansamblio ir „Trinity Wall Street" choro, jau nuo pat pirmųjų garsų įtraukė į intensyvios ir stiprios energetikos sūkurį. Kaip ir kituose kūriniuose, čia kompozitorė sėmėsi įkvėpimo iš roko ir folkmuzikos tradicijų, siekdama naikinti, skirtingų žanrų ribas. Opuso „Anthracite Fields" tematika sukosi apie sunkią šachtininkų dalią Pensilvanijos Anthracite regione, jų gyvenimo sąlygas ir kartu mūsų, t. y. energijos vartotojų, atsakomybę už juos, jų šeimas, ir bendrai –­ vietines ir tarptautines problemas, susijusias su anglies iškasenų vartojimu. Kūrinio tekstai pagrįsti tikromis istorijomis iš kompozitorės kalbintų šachtininkų gyvenimo, taip pat buvo naudojami geologiniai anglies aprašymai, nelaimingų atsitikimų šachtose kronikos ir įvairių politinių kalbų ištraukos. Didžiuliame ekrane virš scenos projektuojamos nespalvotos šachtininkų nuotraukos arba be galo ilgas šachtose žuvusių darbininkų sąrašas – tokios paprastos vizualinės priemonės kūrė įtaigią dramatizmo prisotintą atmosferą. Ketvirtoje iš penkių kūrinio dalių, kaip netikėtas atokvėpis, ekrane staiga sušvito spalvos ir įvairių gėlių formos, kontrastuojančios purviniems šachtininkų veidams. Muzikos vyksmas nesiliovė pulsavęs energija ir vis auginęs vidinę įtampą, kuri pasiekė patį dramatiškiausią kulminacijos momentą, kai atlikėjai pradėjo groti įgarsintais dviračių ratų stipinais, skleisdami džeržgiančius dejuojančius skambesius. Na, o kalbant apie bienalėje pristatytą europietiškąją muziką, iš didesnės apimties kūrinių paminėčiau Peterio Eötvöso koncertą „DoReMi", pasigėrėtinai atliktą Niujorko filharmonijos orkestro ir smuikininkės Midori, kuriai ir skirtas šis kūrinys, sukonstruotas iš jos vardo raides atitinkančių garsų mi, do ir re. Kiti du bienalės renginiai, pavadinti „Circles of Influence" pristatė kompozitorius George'ą Benjaminą ir Pierre'ą Boulezą bei jų įtaką kitiems kompozitoriams, atspindėdami plačiai paplintantį vienos kūrybinės asmenybės poveikį jaunesniems įvairių šalių autoriams. Beje, P. Boulezo įtaka buvo akivaizdi ir dar viename koncerte, įvykusiame Modernaus meno muziejuje vėlų gegužės 29 d. vakarą ir užsitęsusiame gerokai po vidurnakčio. Šis renginys atkeliavo iš pernykščio Zalcburgo vasaros festivalio, o kūriniai buvo skirti ar kitaip susiję su vietinėmis skulptūromis. Muzika atvyko į Niujorką, o skulptūras klausytojai tegalėjo įsivaizduoti iš kūrinių anotacijų.

J. Wolfe „Anthracite Fields“. Chriso Lee nuotrauka
J. Wolfe „Anthracite Fields“. Chriso Lee nuotrauka

Patyrus pirmosios Niujorko bienalės įvairovę išliko kiek padrikas įspūdis ir sunku įžvelgti kokią nors vientisesnę renginio koncepciją, kuri galbūt laikui bėgant įgaus aiškesnių pavidalų. Nepaisant to, margaspalviai po visą miestą išsibarstę bienalės koncertai atkreipė ne tik šiuolaikinės muzikos adeptų, bet ir daugybės miestiečių dėmesį, dar labiau praturtino šį ir taip jau šiuolaikinės muzikos centru vadinamą miestą.

Laiko ciklai nenumaldomai juda į priekį. Vasaros karščius po poros mėnesių pakeis nuostabiai spalvingas Niujorko ruduo, kartu atnešiantis tradicinius festivalius ir koncertus –­ kultūrines gaires, ženklinančias bėgantį laiką.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai