Tomas PEČKYS. Kaip būti feministe popmuzikoje?

Gegužės mėnesio vyrų madų žurnalo „Esquire" kolektyvas drąsiai pareiškė, kad „nebėra jokių abejonių, kas šiuo metu dominuoja muzikos rinkoje. Mes gyvename moterų atlikėjų aukso amžiuje". Įdomu tai, kad dar pernai kultūrinis tinklalapis „The Quietus" kėlė klausimą, ar tik nepaskelbus 2013-ųjų „Kovinio feminizmo metais"? Keista, bet abiejuose leidiniuose kalbama ne apie roko ar pankroko scenas, kuriose maištas, moters nepriklausomybė ir galimybė laisvai išreikšti save visuomet žengė koja kojon su muzika. Šias diskusijas kelia popmuzikos divos, tokios kaip Beyoncé, Rihanna, Miley Cyrus ir daugybė kitų. Akivaizdu, kad popmuzika mutavo ir suagresyvėjo. Šiandien jauna moteris „ant saldaus beato" verčia vyrą patenkinti ją orališkai, nupirkti jai ferarį ir girdyti šampanu, o socialines problemas tegul sprendžia... net nežinau kas. Galbūt Vakarų visuomenė jau persivalgė moteriško roko muzikos pyrago? Gal moterys jau nebegroja gitaromis, nebeskleidžia politinių žinučių ir nebeturi už ką kovoti? O gal tiesiog pakito pati feminizmo sąvoka?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Savo „Facebook" paskyroje iš smalsumo užklausęs draugų apie „pačias pačiausias" moteris Lietuvos muzikiniame pasaulyje, kaip ir tikėjausi, sulaukiau atsiliepimų, trenkiančių „pupytišku" sarkazmu (YVA, Paltinienė, Ščiogolevaitė, „Dinamika", „Olialia pupytės") arba labiau orientuotų į electro pop (Jazzu, Daiva iš „Keymono", Giedrė iš „Empti"). Išskyrus Aliną Orlovą, roko etiketės nepavyko užklijuoti niekam.

Muzikos kritikai, muzikologai ar muzikiniuose skyriuose besitrinantys akademikai muziką skirsto į lyčių stovyklas. Rokas, disko ar hiphopas visuomet buvo analizuojami pro vyrišką prizmę – tiek iš kūrybos, tiek iš vartotojo pusės (pvz., subkultūriniai judėjimai). Kalbant apie roko muziką, pati gitara yra falo simbolis, vyro rankose simbolizuojantis jo didybę, todėl, matyt, gitaros virtuozų „Top 100" nerasime nei vienos moters pavardės. Mano buvusi universiteto dėstytoja Helen Reddington, grojusi bosine gitara moterų pankroko grupėse, tos kartos muzikantes vadina „The Lost Women of Rock" („Prarastosios roko muzikos moterys"). Iš tiesų, nors pankroko ar postpankroko judėjimuose buvo jaučiamas nemažas moterų atlikėjų vaidmuo, tačiau tik vėliau, 10 dešimtmečio pirmojoje pusėje įsibėgėjus reivo subkultūrai, buvo rimčiau susimąstyta, kad mergaitės yra lygiavertės berniukams. Negalima užmiršti ir kito dalyko: iki šiol muzikos industrijai vis dar vadovauja stori katinai, o ne katės.

Todėl, prisimenant „Turboreanimacijos" dainą „Ar Vilniuj yra feministinių grupių?", norėčiau panagrinėti feminizmą pasaulio ir Lietuvos muzikoje.

Courtney Love („Hole“)
Courtney Love („Hole“)

Feminizmas, kaip intelektualų judėjimas bei politinė strategija, turi labai seną ir spalvingą istoriją, kurios didžioji dalis, deja, jau senokai dulka universitetų bibliotekų lentynose. Mane šiame straipsnyje labiausiai domina du feminizmo posūkiai: nepriklausomos moters iškilimas po 1950-ųjų ir moterys, atkreipusios dėmesį į tai, kaip ir kodėl populiarioji kultūra sprendė lyčių nelygybės, išnaudojimo ir priespaudos klausimus. Ir šiandien feminizmas vis dar pritaria senam argumentui: lyčių nelygybė kyla iš socialinio ir kultūrinio fono. To pasekmė – nuolatinis feminizmo stovyklos kritiškumas populiariosios kultūros atžvilgiu ir nepakantumas reprezentacijoms, kurios stato moteris į stereotipinius rėmus.

Muzika yra labai svarbi mūsų populiariosios kultūros dalis. Muzika funkcionuoja ir kaip savotiška jaunimo kultūrinė forma, artikuliuojanti fiziologines ar psichologines paaugliškas ideologijas, iš kurių berniukai ir mergaitės mokosi viešojo seksualinio etiketo. Pokario rokenrolas tiesiogiai asocijavosi su žodžiu „seksas": ne vienam tuometiniam tėčiui ar mamai panikos priepuolius kėlė Elvis Presley's, kraipantis apnuogintas šlaunis vis populiarėjančio televizoriaus ekrane. Vėliau, septintajame ir ypač aštuntajame dešimtmetyje, muzika tapo išsilaisvinimo nuo socialinės represijos simboliu – tuometinis jaunimas maištavo prieš suaugusiųjų normas, šaltąjį ir Vietnamo karus bei klasių nelygybę. Būtent tuomet (nors pradėjo daugėti ir moterų atlikėjų) muzikinė kultūra ir vyrų dominavimas tapo sinonimais. Užtenka prisiminti „The Rolling Stones" apogėjų, kai jie sudainavo savo hitą „Under my Thumb" („Po mano nykščiu").

b_267_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-18_nr._3483_Hole.jpg

Tuo metu feministinė stovykla pradėjo kelti klausimą, kodėl muzika pavirto vyriškos saviraiškos forma. Taip, moterys turėjo Janis Joplin ir Patti Smith, bet sektinų vyrų pavyzdžių buvo tūkstantį kartų daugiau. Vėliau, popmuzikos dominavimo eroje, MTV dėka (kai šis muzikinis kanalas dar turėjo didelę įtaką ir į savo repertuarą įtraukdavo įvairių žanrų vaizdo klipų) ne viena atlikėja, tarp jų Kate Bush, Tori Amos, Courtney Love ar PJ Harvey, buvo tituluojamos feministėmis ir „Disruptive Divas" („Griaunančiosioms divos"). Jos vienu ar kitu būdu griovė lūkesčius, užkrautus ant jų meinstryminės medijos ir paprasto(s) klausytojo(s).

Pirmiausiai „griaunančiųjų divų" konceptas atsiskleidžia per muzikos kūrybos procesus, skaldančius dominuojančias normas ir muzikines technikas, per pasirenkamus tekstus ir garsus. 8–9 dešimtmečio moterys jungė margas ir netgi kontrkultūrines saviraiškos formas. Pavyzdžiui, Tori Amos kūryboje atakuojama krikščionybė ir vyrų dominavimas nutildė ar bent privertė nejaukiai jaustis ne vieną klausytoją. Tuometinės feministės išreiškė asmenines traumas, bet pateikė jas ne kaip privačius konfliktus su savimi, o kaip visuomenės problemas.

b_267_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-18_nr._3483_Hole3.jpg

Antra, „griaunančiųjų divų" muzikinė išraiška tiesiogiai iškraipė tuometines vartotojoms (-ams) įprastas popmuzikos normas. Pavyzdžiui, PJ Harvey albume „Is This Desire?" girdimos netikėtos vokalinės ir instrumentinės strategijos, iškraipančios naratyvinę muzikos struktūrą, vietomis net nesistengiant paslėpti klaidų. Klausytojams tampa sunku nuspėti, kas bus toliau, ko tikėtis. Priešingybė yra tos eros karalienė Madonna, kuri nors ir buvo savotiška feministė, kepė muziką, orientuotą į paprastą klausytoją –­ viskas buvo pateikta per paklusnios mergaitės prizmę, kad tik nušlifuotoje muzikoje nepasitaikytų nieko, kas galėtų sutrikdyti klausytojus. Tą patį galima pasakyti ir apie kitas tuometines romantiškos muzikos divas, tokias kaip Whitney Houston ar Mariah Carey.

Kalbant apie „griaunančiąsias divas", reikėtų neužmiršti ir pakitusio produkcijos proceso. Vyrai prodiuseriai buvo to meto norma. Dainas taip pat rašė vyrai. Tačiau atlikėjos, kurių vardai buvo siejami su feminizmu, perėmė kontrolę į savo rankas. Skirtingai nuo muzikinėje erdvėje dominuojančių popmuzikos atlikėjų, kurios nesikišdavo į kūrybinį procesą, „griaunančiosios divos" pačios rašė savo dainų tekstus ir prodiusavo albumus. Jų muzikoje puikiai girdisi nepriklausomos moters balsas, pyktis, pagieža ir socialinės problemos. Manau, kad feministinio pankroko judėjimo „Riot Grrrl" iškilimas dešimtojo dešimtmečio pradžioje tiesiogiai susijęs ne tik su pankroko scenos moteriškąja išraiška, bet ir su tuometinės popkultūros mutavimu ir feminizmo įsiliejimu į popmuziką.

PJ Harvey
PJ Harvey

Visa tai jau istorija. Įdomiausias klausimas – kas vyksta dabar? Gal „Esquire" vyrukai nuolat vaikšto girti arba klauso vien tik meinstryminio popso? Nes iš pažiūros atrodo, kad popdivos neišsiskiria nei tekstais, nei muzikine ar kūrybine nepriklausomybe. Tad ar dar yra apie ką diskutuoti?

b_356_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-18_nr._3483_PJ_Harvey2.jpg

Nors moterų klausimu praeitas dešimtmetis muzikiniame pasaulyje buvo politiškai tylus, per pastaruosius kelerius metus įvyko lūžis, po kurio populiarioji muzika ir feminizmas tapo susiję glaudžiau nei bet kada. Susidaro įspūdis, kad roko muzikos moterų stovykla, įžengusi į naujajį tūkstantmetį, lyg ir nuleido rankas, ir, be pavienių PJ Harvey, Björk ar „Savages" feministinių pasirodymų, daugiau nieko ekstravagantiško nevyksta. Tačiau aš sutinku su „Esquire" vyrukais, nes aiškiai matyti, kad populiariosios muzikos topuose šiandien dominuoja moterys atlikėjos, jos jaučiasi esančios laisvesnės ir agresyvesnės. Šioje hiperseksualizuotoje kultūroje divos puikiai disponuoja savo seksualumu ir kartu sugeba siųsti žinutes iš moterų teisių stovyklos.

Diskriminacija yra daugialypis reiškinys, tad mes vis dar turime daugybę iki galo neišspręstų problemų. Šių dienų feminizmas, skirtingai nei 9–10 dešimtmetyje, daugiau dėmesio skiria moters seksualumui, kūno nepriklausomybei ir galimybei juo laisvai disponuoti. 10 dešimtmetyje feminizmas bėgo nuo moters kūno išskirtinumo, bandydamas jį paslėpti. Šiandien moterys ne tik didžiuojasi savo kūnu, bet ir jį visiškai valdo. Taip pat dabartinis feminizmas garsiau nei bet kada kelia ir seksualinės orientacijos klausimus. Moterims rūpi jau ne tik moterų teisių, bet ir rasinės ar klasinės nelygybės klausimai. Visa tai jungia viena tema: ką apskritai reiškia būti moterimi? Azealia Banks ir Kesha viešai pasisakė esančios biseksualios, o krikščioniškosios country muzikos diva Jennifer Knapp sudrebino net Vatikaną pareiškusi, kad yra katalikė lesbietė.

b_356_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-18_nr._3483_PJ_Harvey3.jpg

Pernai švedų duetas „The Knife" su daina „Full of Fire" skėlė neblogą antausį net liberaliai politikai, iškeldami klausimą, kodėl translyčiai asmenys vis dar diskriminuojami? Duetas prikėlė seną (1990) „Salt-n-Pepa" pasiūlymą: „Let's talk about sex baby, let's talk about you and me" ir savo dainoje kvietė pamąstyti apie šiandienes lytiškumo problemas: „Let's talk about gender baby, let's talk about you and me".

Skeptikai gali drąsiai teigti, kad atlikėjos feminizmą pavertė puikia rinkodaros strategija. Sutinku, bet manau, kad tai tikrai nėra blogai, net atvirkščiai. Jeigu dabar auga jaunų mergaičių karta, kurioms bus paprasčiau išreikšti savo mintis, laiminu šią strategiją. Beyoncé metus pradėjo atviru laišku, jame palietė seną temą, kuri, rodos, išvis nebeturėtų egzistuoti, – moterų ir vyrų algų nelygybė. Be to, ji viešai prakalbo apie persileidimą ir Jay-Z neištikimybę, ir šiaip ji –­ mama, tokia pati kaip ir visos kitos mamos. Beyoncé, kaip XXI amžiaus feministinės divos, statusą įtvirtino daina „Flawless", kurioje ji panaudojo Nigerijos aktyvistės Chimamandos Ngozi Adichie tekstą.

Patti Smith
Patti Smith

Prie Beyoncé jungiasi ir Miley Cyrus, kuri viešai pareiškė, kad yra viena didžiausių feminisčių pasaulyje, nes skatina moteris nieko nebijoti. Katy Perry atkirto nesanti feministė, nors naujajame jos vaizdo klipe „Roar" feminizmo apraiškų netrūksta. Lily Allen su „Hard Out Here" sukritikavo gašloką Robino Thicke'o „Blurred Lines" vaizdo klipą. Netrūksta laisvumo ir oralinio sekso temoje: čia moterys ilgą laiką neturėjo jokio balso, o jei apie tai ir dainuodavo, tai buvo panašiau į prašymą nei į reikalavimą, kaip dabar tai daro Azealia Banks su „212" ar Brooke Candy su „I Wanna Fuck Right Now".

b_355_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-18_nr._3483_Patti_Smith2.jpg

Be to, dauguma moterų perima į savo rankas ir patį kūrybos procesą. Pernai metų sensacija Grimes yra visiškai atsakinga už savo kūrybą ir turuose bei studijose įdarbina tik moteris. Jau minėta Brooke Candy atėmė žadą ne vienam konservatoriui, prie jos vaizdo klipo dirbo vien moterų kolektyvas su žymiąja Spaghetto už režisierės vairo. Rihannos „Pour It Up" taip pat sukurtas jos pačios. Neužmirškime ir Ninos Kraviz pasirodymo elektroninės muzikos tinklalapio „Resident Advisor" filme „Between the Beats", kuris sukėlė diskusijų apie feminizmo ir seksualumo ryšį su elektronine šokių muzika. Ar Nina turėjo filmuotis gulėdama putų pilnoje vonioje? Kodėl ji filmavosi su bikiniu prie jūros? Nina net buvo apkaltinta tuo, kad nemoka nei groti, nei kurti muzikos, o viską pasiekė tik savo grožiu.

Nors kaimyninės Rusijos pavyzdys nepavydėtinas (žinoma, turiu omenyje pasaulinį fenomeną „Pussy Riot"), grįžti į Lietuvos muzikinį pasaulį man dar liūdniau ir net, sakyčiau, nesaugiau. Pasinaudojus „Google" paieška, į akis krinta tokios antraštės kaip „Feminizmas, dūstantis plaukuotoje pažastyje" („Lrytas.lt"), o tarp abortų priešininkų ir šalininkų vyksta kone pilietinis karas.

„Savages“
„Savages“

Keista, bet mūsų muzikinė popkultūra patiria stagnacijos laikotarpį. Negana, kad dominuoja beatas, perrašytas iš juostinio magnetofono su efektais, primenančiais kišenėje barškinamus centus, bet ir dainų tekstai yra saldūs, raminantys, neprovokuojantys. Susidaro įspūdis, kad žmonės bijo pasakyti teisybę. Nors turime nuostabią muzikinę kultūrą, kurią vakariečiams pristatau kaip nedidelę, jaukią ir su talentingais atlikėjais, –­ feminizmo joje nėra.

b_355_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-18_nr._3483_Savages.jpg

Aiškiai matyti, kad krūvas apdovanojimų susirenkančių moterų nedomina socialinės problemos – nei Jazzu, nei Alina Orlova, nei Jurga ar Giedrė net nedrįsta liesti šios temos. Ant žurnalų viršelių matau gražiai padažytas atlikėjas, kalbančias ne apie kūrybą ir idėjas, o apie tai, kur nusipirko ar kas pasiuvo naują suknelę. Aš jų nekaltinu: mūsų muzikos scena, moterų buvimo (būtent buvimo, net nekalbu apie lygybę su vyrais ar juo labiau dominavimą) atžvilgiu, tokia silpna ir trapi, kad net gaila. Pažiūrėjus, pavyzdžiui, M.A.M.A. 2012 apdovanojimų nominantų šešetukus, neskaitant geriausios atlikėjos nominacijos, iš 70 nominacijų tik 10 procentų atiteko moterims. Sakyčiau, liūdnokas vaizdas.

Kaip tokioje terpėje dar neatsirado muzikančių, kurios norėtų kažką pakeisti, pakovoti už savo teises? Nejaugi vis dar manoma, kad tyla – gera byla? Nesuvokiama, kaip tokiame ašt­riame klimate muzikinėje kultūroje mes neturime stiprių politikių? Juk seniai jau privalėjome turėti dainų apie abortus, smurtą šeimoje, algų nelygybę ir kitas neteisybes. Mums netrūksta nei talentingų, nei gražių atlikėjų. O šiame straipsnyje jau ne kartą parodžiau, kaip Vakaruose suderinamas seksualumas ir feministinė žinutė. Kultūroje, kurioje dominuoja hipererotiškumas, būtina mėginti atkreipti dėmesį visais įmanomais būdais. Na, bet jei prodiuserių nominacijose nėra nė vienos moters pavardės, tai ko norėti?

Beyoncé
Beyoncé

Pozityvesni pavyzdžiai atkeliauja iš alternatyviosios stovyklos. Džiugu, kad tokios atlikėjos kaip Lina Lapelytė, Mamiko Motto, „Rasabasa", „AVaspo", „Volumetears" ir „Zimbab­we" jau pajudėjo laipteliu aukštyn ir pačios yra atsakingos už savo kūrybinį procesą, įvaizdį, tekstus, ir socialinės kritikos juose netrūksta. Tai, žinoma, yra šviesa tunelio gale.

b_366_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-18_nr._3483_Beyonce.jpg

Skeptikams iš karto pasakysiu: tebūnie feminizmas rinkodaros įrankis, bet teisingai šį įrankį naudodami galime gerai išdirbti žemę ir užsiauginti skanių vaisių. Šiandienis feminizmas Vakaruose stiprus vien dėl to, kad šis žodis skamba įvairiuose debatuose. Kas už, o kas prieš, jau nebeesminis klausimas. Svarbiausia, kad atkreipiamas visuomenės dėmesys, ir jaunoji karta turi galimybę sužinoti, ką tas žodis iš F raidės reiškia. Problema Lietuvoje, manau, ta, kad muzikos industrija vis dar tvirtai laikoma vyrų rankose. Pavyzdžiui, vieno iš mūsų popmuzikos banginių Martyno Tylos: jis yra seno kirpimo muzikos agentas, kuriam žodžių junginys „šokas visuomenei" asocijuojasi su paties žemiausio lygio muzikos siuntimu į „Euroviziją". Stebina ir Lietuvos DJ kultūra, kurioje pionieriais groja iš esmės tik vyrai.

Azealia Banks
Azealia Banks

Kovodama dėl nepriklausomybės, mūsų tauta išgyveno rimtą pasipriešinimo represijoms etapą. Tuo metu netrūko muzikos, kuri būtų kritiška, kokybiška ir tarp eilučių suprantama kaip revoliucinė („Antis", „Bix", „Kardiofonas"). Tačiau revoliuciniai debesys jau senokai išsisklaidė, nes ne tik moterys, bet ir vyrai atlikėjai kuria muziką, kurią aš pavadinčiau masturbacine – muziką, kuri lengvai patenkina, nešokiruoja ir, žinoma, garantuoja laikiną sėkmę.

Būti moterimi muzikiniame pasaulyje nelengva, – pripažįsta Nina Kraviz, bet vis vien skatina feministinius debatus ne tik visuomet pabrėždama savo lytį, bet ir tiesiog puikiai grodama. Viską galima suderinti. Kai tyla baigsis, mes pagaliau ištrinsime normą, kad vyras yra geresnis. Jei kas prabiltų, taptų aišku, kad moterys ne begalvės lėlytės, tenkinančios vyriškas fantazijas. Tai būtų nemažas žingsnis lygesnių teisių link, nes audra vienoje kultūros srityje po truputį išjudintų viską aplink.

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-18_nr._3483_Azealia_Banks.jpg

Komentarai  

 
+2 #1 Tomas dar 2014-07-23 19:57
ir šitą perskaičiau. Jėga.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai