Dana Kurmilavičiūtė. Turkijos reportažai (2)

Apie Princų salyną Lietuvoje nedaug težinoma. Paprastai mūsų turistinės firmos kelionių į jį neplanuoja. Tuo tarpu salų archipelagas, supantis Stambulą, yra puiki poilsio zona tiek šio miesto gyventojams, tiek turistams. Į salas plaukia patogūs keltai, o atplaukus laukia gryniausias oras – čia uždraustos bet kokios naftos produktus naudojančios transporto priemonės. Visi važinėja dviračiais, elektra varomais motoroleriais ir arkliais traukiamomis dvikinkėmis bričkutėmis. Benziną turi teisę naudoti tik policijos, greitosios pagalbos ir gaisrinės mašinos.

Vaizdas pro „Pera Palace“ viešbučio langą. Onutės Nosevičienės nuotrauka
Vaizdas pro „Pera Palace“ viešbučio langą. Onutės Nosevičienės nuotrauka

Apsilankėme pačioje didžiausioje iš salų – Biujukadoje. Tačiau mums rūpėjo ne tik grožėtis puošniomis vilomis, supamomis žaliuojančių kalvų, senoviniais įvairių religinių konfesijų maldos namais ar iš salos aukštumų dairytis į atsiveriančius puikius jūros tolius. Labiausiai norėjosi pamatyti salos ekskursinį objektą numeris vienas – Levo Trockio namą.

Liepsningas (be to, nuožmus ir negailestingas) revoliucionierius buvo lankęsis Lietuvoje, ir šis istorinis faktas domino. Apie Trockio vizitą į mūsų šalį savo prisiminimuose rašė garsus lietuvių publicistas ir keliautojas Matas Šalčius, kuriam buvo pasitaikiusi neeilinė proga jo sakytą kalbą versti į lietuvių kalbą. Tik jei į Lietuvą propagandiniais tikslais šis buvo atvykęs savo noru, tai į Turkiją –­ deportuotas. 1929 m. vasario mėnesį jį kartu su žmona Natalija ir sūnumi Levu, lydimus saugumiečių, Stalinas išsiuntė iš Sovietų Sąjungos. Turkija buvo pasirinkta neatsitiktinai: viena vertus, kitos šalys nenorėjo suteikti odioziniam revoliucionieriui politinio prieglobsčio, kita vertus – santykiai tarp SSRS ir turkų buvo pakankamai geri. Maskvai netgi buvo leista sekti Trockį. Tiesa, šis buvo žadėjęs susilaikyti nuo politinės veiklos ir nieko nepublikuoti deportacijoje, bet vėliau pažado netesėjo. Iš pradžių gyvenęs sovietų konsulato Stambule patalpose, vėliau saugumo sumetimais persikėlė į Biujukados salą.

Namas, kuriame rusų revoliucijos lyderis buvo prisiglaudęs, priminė nedidelę kvadratinės formos pilaitę su dantytais bokšteliais. Tai buvo neblogas prieglobstis, tačiau neiškentęs Trockis vėl pabandė europiniuose leidiniuose skelbti antistalininius straipsnius, netgi leido žurnalą „Opozicijos biuletenis". Be to, išspausdino autobiografiją „Mano gyvenimas" ir tritomę „Rusų revoliucijos istoriją". 1931-ųjų kovą šiame name kilo gaisras. Gal tai buvo „sveikinimas iš Tėvynės", gal Trockio dukters iš pirmosios santuokos, su anūku viešėjusios pas tėvą, „neatsargus elgesys", kas ten žino, bet pasekmių būta liūdnų. Ugnyje supleškėjo didelė biblioteka su archyvu, Trockio atgabentu iš Rusijos. Po gaisro Trockis su šeima šiuos namus paliko, o po kurio laiko išvyko į Prancūziją...

Pastatą juosiančią tvorą smalsuoliams perlipti nesunku. Kartais tą padaro fotografai, kad įamžintų byrančias sienų plytas, ant žemės besi­voliojančius balkius, visur stichiškai vešinčią augmeniją. Tik kai kurie iš 1885 m. pastatyto namo langų kol kas dar šviečia raudono ir mėlyno atspalvio stiklais...

2002 m. savininkai bandė namą parduoti už 2,5 mln. dolerių, su sąlyga, kad Trockio vardas tebegyvens tarp šių sienų. Buvo siūlyta namą įsigyti valstybinėms institucijoms ir jame įtaisyti muziejų. Bet vilos pirkėju tapo nežinomas asmuo, kurio vardas neskelbiamas.

Po aštuonerių metų, jau 2010-aisiais, namas vėl atsidūrė rinkoje, bet jau už 5 mln. eurų. Daugelis stebėjosi –­­ už šitokią kainą pardavinėjami ištaigingi apartamentai, o čia – griuvena...

Gaila, žinoma, būtų. Juk kitose šalyse, kuriose Trockis taip pat gyveno, įkurti jo muziejai. Pavyzdžiui, Belgijoje, Meksikoje. Salos valdžia nesyk mėgino įsteigti čia muziejų. Kreiptasi į daugelį pasaulio kairiųjų organizacijų, prašant lėšų įamžinti Trockio atminimą, bet nieko negauta. Ir Stambulo municipaliteto prašyta: įsigykit šį statinį, restauruokit, ir jis taps pelningu jauku turistams. Saloje gali atsirasti, pavyzdžiui, tikras „revoliucinis viešbutis"...

Ir vis dėlto norisi tikėti, kad šis istorinis statinys nenunyks. Kad gal kada nors taps muziejumi ar viešbučiu, panašiu į garsųjį „Pera Palace" viešbutį Stambule, pastatytą specialiai garsiojo Rytų ekspreso keleiviams ir menantį daugelio įžymybių vardus.

Beje, manyčiau, apie šį istorinį viešbutį irgi derėtų papasakoti, nes į jį pavyko užsukti.

„Pera Palace" iškilęs miesto azijinėje dalyje, Peros rajone. Pastatytas XIX a. pabaigoje, jis yra Stambulo (Konstantinopolio) auksinės epochos liudininkas. Tuo metu miestas klestėjo, jį buvo galima drąsiai vadinti kosmopolitu. Be turkų gatvėse buvo galima išgirsti arabų, prancūzų, graikų, rusų, lenkų kalbas, vystėsi ekonomika, virte virė politinis ir kultūrinis gyvenimas. Viešbučiai dygo kaip grybai po lietaus: verslo ir kitokiais reikalais atvykstančiųjų gretos didėjo, visiems reikėjo kažkur prisiglausti. Ištaigingų Konstantinopolio viešbučių susitelkimo vieta tapo Telebaši aikštė. Bet jei šalia „Pera Palace" dygstantys prašmatnūs nakvynės namai buvo orientuoti į bet kokį turtingą klientą, tai pastarasis buvo pastatytas specialiai „Rytų ekspreso" keleiviams. Ko tik neregėjo šio šešiaaukščio sienos: Nikolajų II ir Winstoną Churchillį, Levą Trockį ir Jacqueline Kennedy, Alfredą Hitchcocką ir Ernestą Hemingway'ų, Gretą Garbo ir Matą Hari, Josifą Brodskį ir Aleksandrą Vertinskį... Bet labiausiai „Pera Palace" siejamas su Agathos Christie vardu.

Šio viešbučio 411-ajame numeryje (iš viso esama 426 numerių) detektyvo karalienė apsistodavo nuo 1926-ųjų iki 1932-ųjų metų. Manoma, jog būtent čia ji parašė „Žmogžudystę Rytų eksprese" – vieną garsiausių savo kūrinių.

Legendinį viešbutį išvydome rekonstruotą ir restauruotą, tačiau, žinoma, nepakeitusį savo architektūrinio stiliaus – neoklasikos, moderno ir rytietiškų bruožų mišinio. Kažkada jis buvo pats ištaigingiausias viešbutis mieste – turėjo asmeninę elektros tiekimo liniją ir karšto vandens (to meto Konstantinopolyje tai buvo retenybė). Be to, čia ėmė veikti pirmasis liftas mieste.

Ne itin sukalbami buvo apsaugininkai, stovėję prie viešbučio durų, tačiau po ilgo maldavimo pagaliau pavyko prisiprašyti, kad leistų žvilgtelėti į legendinio viešbučio vidų. Oho, tai tikri karalienės Viktorijos laikų stiliaus rūmai! Brangi klasika: senoviniai baldai, marmuras, bronzinėmis kojelėmis ir įspūdingais gaubtais išsidabinusiais senoviniais šviestuvais. Herbai ant sienų: du juodi liūtai, laikantys dvigubą auksinę „R" raidę! Į šį viešbutį A. Christie patraukdavo tiesiai iš Sirkedžio stoties. Čionai visąlaik atvykdavo „Rytų ekspresas". Pacituokime: „Vyrai atsisuko į langą –­ ėmė žiūrėti, kaip pro juos praplaukia ilgas, ugnimi užlietas peronas"... Nuo to laiko Sirkedžis nė kiek nepasikeitė. Gidas rodė erdvų stoties peroną su kolonomis ir nepamainomą visų stočių elementą – klasikinio dizaino laikrodį su ryškiais skaičiais ir rodyklėmis bei po juo prikaltą skardinę lentelę su stoties pavadinimu. Būtent šis laikrodis rodydavo laiką keleiviams, atvykstantiems į Stambulą iš Europos.

Na, bet grįžkime prie įžymiojo viešbučio. Jį suprojektavo prancūzų architektas Alexanderis Vallaury, ir viešbučio interjeras išliko praktiškai nepakitęs daugiau kaip šimtą metų. Tas pats aristokratiškas XIX a. pabaigos–XX a. pradžios vestibiulio stilius, tas pats kambarių dizainas, tie patys „Rytų ekspresu" pavadinto baro sienas puošiantys plakatai. Teko skaityti, kad net garsiojo konditerijos šedevro –­­ „Pera Palace" pyragaičių receptas išliko nepakitęs nuo pirmosios viešbučio atsidarymo dienos.

Šį viešbutį, kurio atmosfera dvelkia „senąja gerąja Anglija", labai mėgo ir Turkijos didžiavyris –­ Mustafa Kemalis Atatürkas, pasižymėjęs nepriekaištingu skoniu. Kai kurie istoriniai šaltiniai byloja, kad iš esmės čia ir buvo įkurta Turkijos Respublika. Mat praėjusiojo šimtmečio trečiajame dešimtmetyje viešbučio 101-ąjį numerį buvo galima laikyti savotišku Atatürko štabu: į jį rinkdavosi Mustafos Kemalio bend­ražygiai aptarti veiksmų strategijos ir taktikos. Skaičiau, jog ilgą laiką šiame numeryje būta Atatürko muziejaus, kur buvo eksponuojami jo asmeniniai daiktai. Ar dabar jie čia saugomi, nežinau, bet jų istorija įdomi. Iš pradžių daiktus, kaip priminimą apie savo vadą, laikė jo asmens sargybinis Ridvanas Hiuraris. Bet atėjus juodajai dienai, šis žmogus nusprendė griebtis kraštutinės priemonės – parduoti sukauptą rinkinį. Jį nesiderėdamas dėl kainos nupirko pats „Pera Palace" šeimininkas ir panaudojo kaip eksponatus nedidukam muziejėliui įrengti. Viešbučio gyventojai gali pamatyti Turkijos Respublikos įkūrėjo mundurą, akinius, pižamą, baltinius su vado monograma, taip pat naudotus stalo įrankius, indus. Iš viso kolekcijoje būta 32 daiktų. Centrinę vietą rinkinyje užėmė šilkinis gobelenas, 1929 m. Kemalio Atatürko gautas iš vieno indų maharadžos. Gobelene išaustas laikrodis, rodantis 9 val. 7 minutes. „Ką simbolizuoja toks laikas?" –­ neretai klausdavo paties Kemalio kovų bendražygiai. Šis tik gūžtelėdavo pečiais. Bet gobeleno būta mistiškai pranašingo: slėpiningi skaičiai, pasirodo, rodė... Turkijos Respublikos įkūrėjo mirties laiką. Žinoma, tai išryškėjo tik po Mustafos Kemalio Atatürko mirties 1938-ųjų metų lapkričio 10-ąją. Šalies vadovo širdis nustojo plakti 9 val. 5 min., o dar po dviejų minučių su gyvybinėmis funkcijomis atsisveikino jo smegenys. Štai ir netikėk mistiniais sutapimais!

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai