Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Diana Šarakauskaitė

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

VEISIEJAI SU VILIUM
ir jo ranka perrašytais A. Nykos-Niliūno poezijos sąsiuviniais (citatos iš eilėraščių „Dabar ir vėl atėjo", „Žiemos teologija", „Mirtis staiga uždarė", „Maulbronn", „Tryliktoji naktis...")

1.
Kokios ledinės tavo rankos.

Tavo rankos šaltos            tokios šaltos                    sakai tu
paimi jas priglaudi sau prie lūpų. Girdžiu
sekundantas laikas skaičiuoja žingsnius. Viskas
prasideda paprasčiausiu ilgesiu jis išsivynioja lėtai tapdamas noru
žiūrėti nenuleidžiant akių kiaurai perskrodžiant kūną. O tuomet
judesys o tuomet judesiai šokis šešėlių teatre. O gal

tai tik šiaurės vėjai su karštu tavo kvėpavimu pakeliantys krentantį sniegą nuo žemės
ir užmetantys mums ant pečių lengvutėlį šermuonėlio kailį. Baltas sniegas
ant tavęs manęs žydinčių aguonų laukų lūpų plaukų. Baltas sniegas
ant blakstienų juodų medžių siluetų dviejų tamsių figūrų Ančios ežero stiklo fone.

Pavasarinės snieguolės žiedlapis pirmosios komunijos nuometas
lėtai sūkuriuoja palengvėle leidžiasi gulasi kol užmiega
ant sumerktų tavo vokų.

2.
Tuščias kirvių ir istorijos nuniokotas dvidešimto amžiaus Veisiejų Sodas
klojosi pirmu ažūriniu perregimu lyg kūdikio veidas sniegu... Tu sakai liepi

įsiklausyk į snaigės kritimo balsą                          bandyk visam laikui jį išsaugoti

baltu ant juodo įsakai man išmokti kartojant atmintinai

Lyg tai ką nors keistų. Lyg tai būtų svarbu
scenarijaus autoriui kad pirmoji spalva privalės būti balta
renkantis dažus ir tapant mūsų dvispalvę dieną
kad tu padegi mano pirštų galiukus vos vos prie jų prisiliesdamas. Juodos
skaros rėmina dar vaikišką mano veidą
o nuo sustingusio šalty žvilgsnio lėtai rieda ašaros. Tu tyli
visada tyli jas sugerdamas savo lūpomis nes žiema
Logiška kaip Hegelio
Phaenomenologie des Geistes

3.
Mažyčiais sidabro kūnais lanksčiais judesiais lyg angelų nuleisti
už nematomų siūlų pakabinti aitvarai snaigės linguriuoja
jų amžius ir grožis laikinas kaip žodžio kurį vos ištaręs išsigini
keliu galvą aukštyn gręžiuos į dangaus ir tavo akis. Klausiu

iš kur                        iš kur tu toks                  atėjai
klausiu dar sykį                iš kur atėjai              ir kur eini

paimi į savo delnus mano veidą ir sakai

Dabar ir vėl atėjo žiema. Prisidenk
Pečius tamsiais gipiūrais. Tada aš Tau
Dainuosiu vėl kaip tąsyk naktį-----------------

4.
Laužas iš keturių delnų ir tavo burnos. Tylomis
priimame atgailos sakramentą kai tu lėtutėliai
lenkiesi prie manęs o tas judesys vis dar tęsiasi
užstrigęs ir taip sustingęs sustojusio laiko rate
peikena prakirstoje eketėje nebylioje ežero akyje. Prisilieti

o mano oda po tavo pirštais aguonų laukas. Negaliu
akių atmerkti atpinti pirštų nuo veido kaklo nuo nugaros
kiekvienas tavo judesys nelygus žmonių sūnums. Ir štai
snieguotos lapijos vidury iš po čežančių vėjų užgimsti
jaunas Adonis padalinęs savo širdį perpus
dievų išrinktasis dievų numylėtinis

5.
Vieni tylos katakombose. Du
šio pasaulio keliaujančio cirko išblaškyto teatrelio aktoriai
vingiais kilpomis susiraizgiusio ištiesto lyno žonglieriai žyniai
stebuklus tveriantys iš burnos leidžiantys ugnies kamuolius
bet nesulaukę net pirmojo akto pabaigos
užmetę savo vaidmenis pakeitę roles sulaužę susitarimus
įsidrąsinę užsimerkę šokę nuo lyno taip ir pabėgę. Aš pasižadu
tu man pritari aš prisiekiu o tu man atitari. Sakai
kad geriau nereikia. Tegul neliks jokių liudytojų ---

jei naminės pelėdos pragariškas juokas
jei mėnulio šermenų apeigos
jei šykštus rudeninių lapų krituolių čežesys po kojom
jei krintančios snaigės adoracija
ant pilnatim per visą ežerą nulieto altoriaus
į vieną kūną ir kraują susiliejusių neprisimins. Ir nieko
neliks tos žiemos raižinyje.

6.
Sakai
kad vis dar atmeni mano žodžius
bet aš niekada neprisipažinau kaip man skaudėjo
išgerti visus atsakymus tiesiai iš tavo lūpų. O kur tu esi
ir dabar dar klausia manęs balsai. Tavo žingsniai
tik tylus nendrių šlamesio mormorando nakčiai užeinant
tarp mano suskaldyto juoko gyvsidabriu ant ledo išbirusio. Sapnuose
tu vandeniu eini pasilenki klaupiesi bandai surinkti kruopelę po kruopelės
sugrąžindamas ir vis dar laukdamas atsakymo. Dabar

Atsakyčiau

buvau vieną kartą jau buvau viskuo
vaikų kvėpavimas už durų vos buvo girdimas... Atsimeni? –
O! Tąsyk
Aš nieko nemačiau... Taip... Tik tave... –
For God's sake, mums jau laikas
Į viešbutį! Rytoj iš Positano grįžta
Cintija su vyru ir vaikais... ---

7.
štai ir juokdario amžiaus pabaiga užsklandėlė
iškilmių pozos papūgų vogravimas šūkių skandavimas
beasmeniai vardai ir beatodairiai likimai
išniekinti išvogti kapai sudaužyti sarkofagai
išversti su mėsomis nuo postamentų vadai
jų ištiestos be krypties rankos.

o ir mes
traukiniais lėktuvais
trumparegiu susinaikinimu kasdieninėmis savižudybėmis
o ir tu
likai vien tik žingsniai kuriuos kadaise
iš klausos buvau išmokus atpažinti
iš gaidų taupumo ir grįžimo neapibrėžtumo. Bet tu
tik vienas šioje žemėje manęs paklausei
ar požemio dukra ar mėnulio sesuo esu. Tu
netikėjai kad manęs nėra ir sakei kol kapas dar šiltas
kol laikas dar neišplėšė gėlės iš vienišos mergaitės rankų
einame jos ieškoti. Pavasario dukros
snūduriuojančios prie marmurinės alyvų alėjos
violetinėse prietemose kokios tebūna svirduliuojančią gegužę

8.
tamsoje
keturiomis rankomis
lyg grodami gerai pažįstamą melodiją
ant nematomų juodų baltų pianino klavišų surandame vienas kitą
ir raktą nuo mūsų seno Veisiejų namo
vis dar kažkam po kilimėliu paliktą
nors niekas
net dvasios tuose namuose
jau negyvena

9.
žmonės žinojo ką sakė.

niekada nemerkite pavasarinės alyvų puokštės
miegamajame arti prie mylimųjų lovos
kvapas vilioklis vaiduolis kvapas žmogžudys suras ir pasmaugs.
tavo kaklo pulsuojančios venos
nematau tik jaučiu
delno narve paukštis plakasi sparnais. Dryžiais žaidžia su

tamsa su šviesa

Senuose namuose tylu. Aš vaikas sėdžiu ant palangės
su nėriniuotais naktiniais kelius rankom apglėbus laukdama laiko. Mano laiko
kitokio laiko kuris apsuks galvą paims už rankos ir vesis mane
o aš jam paklusiu kaip niekam nepaklusau ir tik seksiu iš paskos. Bet

šio namo vaiduokliai jau mirė. Niekas neverkia
nei juokias nei kraustos iš proto
nei įbėga vaiko žingsniais naiviu striksėjimu
nei supina augančių paslapčių su nakties šnabždesiais. Tu ir aš
išgirstame kaip Mirtis staiga uždarė
Netekusias prasmės duris. Ant laiptų –
Anaksimandro dulkės. Languose –
Svetimos užuolaidos ir rankos.
Svetima naktis.

10.
Šventų Petro ir Povilo bažnyčios kamputyje
angelas dulkėtomis lūpomis šypsosi
jo sparnai išskleisti tik jis niekur neskris. Bet stabtelėk
lukterėk dar nenueik ir tuoj tuoj jis atsigrįš
vien virpančiais lūpų kampučiais išsiduos ką regėjęs
paslaptysbučiniaiikikraujorankosantkūnųviskassukasratu

Kaip tąsyk Antakalnyje:
Vidurdienis, Bronius, Rimas, Ramunė
tu ir aš
Aukštas baroko dangus
Ir kelionė
Iš savęs į save –
Amžinai.

jeigu tu grįžtumei kada ir pakeltumei galvą aukštyn
ir dabar jį atrastumei ten skliautuose gipso amžinybėje

o aš bijau prisipažinti
kad dangūs išgirdę nenuliūstų. Nebuvo mūsų.

nei tada                 nei dabar.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai