Liutauras Degėsys. Tamsos greitis

Alio Balbieriaus nuotrauka
Alio Balbieriaus nuotrauka

Sėdite su tokia jauna gražia norvege, gurkšnojate kavą ir – kalbatės. Šiaip jau dažnai įdomiau kalbėtis su ne tokiomis gražiomis ir ne su tokiomis jaunomis merginomis. Bet ši mergina dar ir protinga –­ taigi, tiesiog trigubas malonumas –­ sielai, akims ir ausims. O ir kavos skonis visai neblogas, rankoje smilksta cigaretė, vėjelis vaikosi debesis, tolumoje –­ smaragdo žalumo, o gal ir mėlynumo jūra. Veiksmas vyksta Rodo saloje, tarptautiniame kongrese, penkių žvaigždučių viešbutyje – bet šito gal geriau reikėtų nesakyti, kad visko nepasirodytų per daug. Taigi, sėdite ir šnekučiuojatės ankstyvą rytą apie girtuokliavimą – suprantama, kad pokalbis yra grynai teorinis – nes pradėti gerti Rode ankstyvą rytą būtų tiesiog savižudybė. Vasaros karštyje nuo ankstyvo ryto jau ir taip sukasi galva: o, tas pietų kraštų rytinis apsvaigimas –­ kai viskas pernelyg lengva, kai viskas atrodo įmanoma, pasiekiama... Kai bet kurie peizažai glamūriniai, kai gamta atrodo tiesiog nulipusi nuo saldainių dėžutės ir bet kurią fotografiją gali siųsti vietoj atviruko...

Pokalbis palengva krypsta dar sudėtingesnių teorijų link, nes kalba jau sukasi netgi ne apie socialines ydas, bet apie ydingiausius socialinių ligų paaiškinimus – šiuo atveju – apie girtuoklystės teorijas (jūs abu kažkada esate studijavę filosofiją ir sociologiją, taigi, nuolat šmėsčioja tokios sąvokos, kaip legitimacija, eksteriorizacija, internalizacija – bet šiame tekste galima be jų puikiausiai apsieiti, tad jų net neminėkime)... Kai pasakoji, kad lietuviai geria gerokai per daug ir kad paaiškinimų ir pateisinimų girtuokliavimui turite visai neblogų – nuo klimatinių-geografinių deterministinių iki socialinių-egzistencinių-fenomenologinių, puikioji tavo pašnekovė ir sako: o mes, norvegai, gimstame su kraujyje esančia neigiama alkoholio promile... Tam, kad norvegas galėtų išgyventi, jis turi atstatyti promilę bent iki nulio, antraip organizmas negali funkcionuoti – taigi, jis turi periodiškai išgerti... Tuomet išgėrus tam tikrą dozę, alkoholio promilės pasiekia normą ir norvegas kurį laiką gali negerti, bet po truputį alkoholis išgaruoja ir promilė vėl pasiekia nei­giamą, gyvybei pavojingą ribą – ir tuomet reikia vėl išgerti...

Jūs, aišku, draugiškai pasijuokiate ir kalbatės toliau, kaip gražiai tokiuose paaiškinimuose susipina mokslinės sąvokos su pseudomoksline metodologija – tiksliau tariant, kaip gražiai tokiose teorijose atsiskleidžia noras, kad sąvokos – kaip instrumentai – tarnautų visai kitiems tikslams nei tie, kuriems jos buvo sukurtos... Prisimenate susisiekiančių indų teoriją (na, tą U formos vamzdelį), kur į vieną šaką įpylus vandens – kitoje atšakoje vandens lygis pakyla į tą patį lygį. Tas vandens išsilyginimas bolševikų buvo sėkmingai naudojamas moksliškai pagrįsti turtinę nelygybę: fizika puikiai paaiškina, kodėl vienoje indo atšakoje nusileidus vandens lygiui, kitoje vamzdelio atšakoje vandens lygis pakyla – taip atsitinka vien todėl, kad vienos atšakos vanduo pereina į kitą atšaką. Pagal analogiją būdavo aiškinama, kad ir turtas pasiskirsto netolygiai todėl, kad vieniems praradus turtą – kiti įgyja JŲ turtą... Vienų turtas – kaip vanduo – pereina kitiems... Retoriškai klausiant, kaip ir kodėl atsiranda neturtingi žmonės, būdavo atsakoma – TODĖL, kad yra turtingų žmonių... Taigi, neturtingųjų turtas atsiduria pas turtinguosius... Kiekvienam išaiškėdavo, kad jis neturi todėl, kad kiti turi tai, ką jis prarado, o iš čia –­ labai paprastas paaiškinimas –­ kur yra mano turtas – pas turtinguosius... Štai kodėl aš nemėgstu turtingesnių už save, ir vieną dieną aš dar pareikalausiu iš turtingųjų – atiduokite man priklausančią turto dalį...

Taip lengva paaiškinti bet ką – ypač jeigu nori ir tiki, kad reikia paaiškinti ir kad šitaip paaiškinti galima... REIKIA – beveik visada, o GALIMA –­ beveik viską ir visaip... Jeigu nėra kokių nors konstantų, jeigu masė – nepastovus dydis, tai ir visas Niutonas jau nebeteisingas. Jeigu šviesos greitis jau nebėra pats didžiausias įmanomas greitis – kaip sako fizikai – net ir reliatyvumo teorija pasidaro dar reliatyvesnė...

Zigmo Pakštaičio nuotrauka
Zigmo Pakštaičio nuotrauka

Ir tuomet galvos pradeda veikti tamsos greičiu. Juk jeigu yra šviesos greitis, tai gal yra ir tamsos greitis –­­ greitis, kuriuo skverbiasi pasitikėjimas savo teorijomis, tikėjimas savo tikėjimais, aiškumas, kad viskas aišku, žinojimas, kad žinai ir – pasitenkinimas tuo pasitenkinimu, kurį jauti, kai esi patenkintas. Ir vėl tas pats klausimas –­ ko trūksta žmogui, kai jam nieko netrūksta, arba kai jam visko negana. Ir tuomet spragsėdama paskutinėmis šviesos kibirkštėlėmis beprotišku greičiu pradeda skverbtis tamsa... Savo katedroje turėjai profesorių (dabar jau atsisveikinai su jais), kurie turėdavo tiesiog antgamtinių savybių, jie būdavo tiesiog ekstrasensai. Pavyzdžiui, sakydavo: „Vos įeina studentas į auditoriją atsakinėti, ir aš jau žinau, kokį pažymį jis gaus..." Ir svarbiausia –­­ tų profesorių spėjimai pasiteisindavo tiesiog šimtu procentų – tiek tas studentas visada ir gaudavo, kiek būdavo numatęs profesorius-ateities spėjikas... Arba kita istorija: viena tavo pažįstama profesorė teoriniame praktiniame seminare bandė aiškinti teorinius meditacijos pagrindus, o paskui jos seminaro dalyvius – mokytojus – aptiko beorganizuojančius praktinius egzorcizmo seansus. Kas įvyko klausytojų galvose, kad meditacija pavirto velnio išvarymo technologija?

Kaip gražiai toje tamsos šviesoje, kaip simboliškai, kaip neišvengiamai šiame kontekste apsireiškia ne šiaip sau velnio, o būtent velnio IŠVARYMO procedūra. Nes jeigu velniui pamatyti gal ir pakanka šviesos, tai velnią išvaryti – iš suklydusių, neteisingų, susitepusių sielų – jau reikia tamsos. Tik savo tamsoje sėdėdamas gali pamatyti, kaip beviltiškai klaidingai gyvena kitas žmogus, koks nelaisvas, nelaimingas ir neteisingas yra jo gyvenimas. Iš savo tamsos tiesiog negali suprasti –­ kaip jis pats nesupranta, kas yra jo laimė. Kaip labai reikia jį kuo greičiau išlaisvinti, išvaduoti –­ gal net nuo jo paties, išvalyti jo gyvenimą nuo klaidų ir apsirikimų. Kas ten sakė, kad klaida yra nuoširdesnė už tiesą. Kas ten galvoja, kad teisė klysti yra laisvos valios sąlyga. Žiūrintiems iš teisingumo tamsos – klaida ir yra pati tikroji tamsa. Tamsa, iš kurios privalomai reikia išlaisvinti visus, kurie glūdi joje savo ar ne savo noru. Prievartinis apšvietimas ir išlaisvinimas –­ štai kokios gražios yra tamsos kategorijos.

Ir, tikriausiai, fizikai nemeluoja. Šviesos greitis nėra pats didžiausias galimas greitis. Gali būti, kad daug didesnis yra tamsos greitis...

Zigmo Pakštaičio nuotrauka
Zigmo Pakštaičio nuotrauka

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai