Audronė Urbonaitė. Ministras vidurnaktį po V. Kudirkos paminklu

Iš ciklo „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“

Renato Neverbicko nuotrauka
Renato Neverbicko nuotrauka

Romėnams reikėjo žaidimų: privalėjome jų duoti.
Tais metais, kai vidaus reikalų ministru buvo paskirtas vienas iš aist­ringų ir sportiškų Lietuvos vyrų, G. F., spauda manė, kad viešąją moralę dera sergėti.
Ši misija buvo keistoka ir sunkiai įvykdoma: iš vakaro pilietis dar gali turėti kelias meilužes ir apgaudinėti žmoną, o kitą dieną, kai prezidentas patvirtina paskyrimą, privalo tapti viešu asmeniu – švariu kaip balta paklodė.
Istorija turėjo pamokyti visus būsimuosius pareigūnus – kad žinotų, kam ryžtasi.
Mudvi su kolege Jūrate Kiliuliene iš skyriaus viršininkės gavome užduotį pasidalyti teritorijomis – Jūratė galimas ministro drauges tardys Vilniuje, o aš – Kaune.
Tąsyk pirmą kartą gyvenime pagalvojau, kaip nesudėtinga apie bet kurį Lietuvos gyventoją susižinoti viską: po 15-os minučių turėjau sąrašą, kur gyvena ką tik iškepto ministro tėvai, kur dirba žmona, kokie jos įpročiai. (Informatoriai sakė: protinga, dalykiška, su žurnalistais tikrai nekalbės, nes psichiškai sveika, – visa pasitvirtino.) Žinantys pranešė, kur mokosi vaikas ir kokius pažymius gauna.
Vertingiausias buvo ką tik „iškepto" ministro buvusios bendradarbės bei lovos draugės adresas Kaune. Taip pat žinia apie tai, kad ji turi paauglę dukterį, lengvaatletę, kuriai žadama puiki karjera: tai gerokai palengvino užduotį.
Paskambinau tai sportininkei mergaitei, būsimai žvaigždei, ir pranešiau, jog ketinu parašyti straipsnį apie jos pasiekimus. Laimė, ji galėjo susitikti tik vėlai vakare po treniruotės. Susitarėme, kad su fotografu atvažiuosime tiesiai į namus – kad pavartytume albumus ir nufotografuotume apdovanojimus.
Ir durniui aišku, kad į duris paskambinome valanda anksčiau, nei tarėmės. Kaip ir derėjo, duris atidarė jos mama, ministro draugužė. Ant stalo lyg tyčia gulėjo laikraštis, o jame –­ raudonai apibraukta inf. apie svarbaus asmens tapimą ministru.
Akims užmuilinti – keletas klausimukų apie sportininkę dukrą, o paskui – apie ministrą: kodėl apibrauktas? Ar pažįstamas? A–aa, buvęs bendradarbis... O, kaip įdomu... Gal papasakotumėt? Koks žmogaus charakteris? Ar dalykiškas? Ar atsakingas? O geras viršininkas buvo?..
Negaliu atsistebėti: iš kur pasaulyje šitiek naivių žmonių? Toji moteris, liekna, maloni, ne gražuolė, bet gerai išsilaikiusi, beveik neprašoma išpasakojo viską – ką buvęs kolega mėgsta, kaip elgiasi, kokių ateities planų turi.
Ji net nesuprato, jog klausiu ne apie jų bendrus planus. Raustelėjusi tarė: „Na, visko gali būti..."
„Tai gal važiuosite kartu į Vilnių?" – įsidrąsinusi perklausiau dar kartą.
Truktelėjo pečiais it sutrikusi -niolikinė, bet buvo akivaizdu, kad jai nežmoniškai smagu kalbėtis apie minist­rą, ką tik paskirtą; kad ją beveik ištikęs pakilumo priepuolis: žandai dega, akys blizga nuo spindinčios ateities planų.
Vargšė nenustygo vietoje: tikrino telefoną kas dvi minutes; klausinėjo, ar nerūkome; gal dar kavos su sausainėliais?
Net pamiršo, jog atėjome rašyti apie dukters nuopelnus ir apdovanojimus, – tokia jai buvo svarbi ministro paskyrimo diena. Ministro draugės spindėjimo diena – kitaip nepavadinsi. Ach, jeigu jis būtų savomis, o ne mūsų sarkastiškomis akimis regėjęs nuoširdų jos atsidavimą! Gal paprastutis niekam nežinomos kaunietės gyvenimas būtų pavirtęs Naująja Pelenės istorija.
Dažnai pagalvoju, kad žurnalistika yra teritorija sutikti viso pasaulio durnelius ir susipažinti su nepakaltinamaisiais: I did it! Patikėkite: jų pasitaikė tiek daug, jog net sunku įsivaizduoti, kokie vieniši yra žmonės ir kaip trokšta išsikalbėti su kuo nors iš šalies, kas atidžiai žiūri jiems į akis ir įdėmiai klauso.
Klausytis aš moku, bet girdžiu tik tai, dėl ko atėjau: tokia profesija.
Kada nors, kai mane išmes iš visų darbų (arba pati dėsiu ant jų skersą), imsiu dirbti realiste – klientams išrašinėsiu diagnozę, ar svajodami jie nenusipaisto.
Toji atsidavusi moteris, ištikima ministro draugė, plaukiojo rausvų debesų ežeruose. Netikėtai lengvai sutiko pozuoti: nubėgo pasidažyti (kas žino, kokiam tikslui šios nuotraukos prireiks? Gal jau kitą savaitę portretas puoš šeštadienio numerio pirmąjį puslapį).
Ar aš sukau galvą dėl apgavystės? Tikrai ne: naivūs žmonės mane glumina ir aš esu įsitikinusi, kad per tokius sugriūva valstybės.
Bet ministro karjera negriuvo, nors mudu su fotografu, kas dešimt minučių telefonu kontroliuojami viršininkės, išėję iš meilužės buto (spėjome kaip tik prieš grįžtant dukteriai) buvome nusiųsti ieškoti ministro tėvų ir išklausti, ką jie mano apie savo sūnaus šeiminį gyvenimą.
Senukai ilgai neatidarė – sukome po kelis ratus aplink kvartalą, išgerdavome degalinėje kavos ir vėl sugrįždavome, kol apie pusę dvylikos nakties ligotas, bet orus vyras atvėrė duris. Ramiai išklausė, kokiu reikalu atvykome, ir pasakė: šitoks elgesys jam neatrodo priimtinas.
Nepamokslavo. Negrasino policija. Nesiskundė prikeltas iš miego: elgėsi kaip senosios kartos inteligentas iš Kauno.
Sušiktas darbas", – tarė mano kolega Romas Jurgaitis.
Paniurę ir labai pavargę nuo veiksmų kvailumo važiavome tuščiu greitkeliu į Vilnių: niekas neatrodė juokinga – nei pokalbis su lengvaatletės mama, nei istorija apie ministrą, kurią dar reikės parašyti.
Pusę dviejų nakties, vos įsukome į Vilniaus centrą, paskambino paskirtasis ministras (iš kur, po velnių, jie gauna asmeninius žmonių telefonų numerius???) ir žavaus vyriškio tembru mandagiai paprašė: „Audrone, ar mudu galėtumėm susitikti? Esu miesto centre".
„Dabar?" – netekau žado.
Kas jam pasakė mano vardą? Kaip jis drįsta skambinti vidurnaktį?
„O kada galėtumėt?" – mandagiai pasiteiravo.
Primečiau, jog turiu nusnausti ant redakcijos grindų bent dvi valandas, kad neleptelėčiau kokios atžarybės ar netyčia esmingai nepasisakyčiau tiriamosios žurnalistikos klausimu (genijus tas, kuris sugalvojo šį sąmojingą terminą!).
„Ketvirtą ryto. Kur Jums patogu?"
„Prie V. Kudirkos paminklo."

Ričardo Šileikos nuotrauka
Ričardo Šileikos nuotrauka

Apsisiusioti galima: meilužių klausimu rašyti besirengianti žurnaliūga paparacė ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras veiksmų planą aptars žvelgdami į akis ryto saulei ir V. Kudirkai.
Mano viršininkė, telefonu kontroliavusi, kaip sekasi vykdyti užduotį, tuo metu jau parpė.
Visai nežinojau, ką susitikusi pasakysiu gražuoliui ministrui, nes tą akimirką labiausiai troškau prigulti –­­ čia pat, ant asfalto. Nusvirduliavau į redakciją ir susitiesiau paliktus kolegų megztinius, šalius ir pirkinių maišelius ant grindų šalia rašomojo stalo.
Nesvarsčiau, ar grindys kietos: šitas straipsnis turi būti parašytas ir atiduotas vėliausiai iki vidurdienio. Mano pareiga – šiek tiek numigti žurnalistikos labui.
Kai telefonas ėmė pypti grėsmingiau už gaisrininkų sireną, išsiploviau dantis tualete svetima pasta, šaltu vandeniu patryniau skruostus ir pasiuosčiau pažastį: beveik nesmirda.
Kai išėjau į Gedimino prospektą, vienintelė nervingai vaikštinėjanti figūra buvo ministro. Jis marširavo pirmyn atgal prieš V. Kudirkos biustą: paminklui turėjo būti juokinga.
Turėjo būti juokinga ir man, bet labiau purtė drebulys ir gėlė grindų nuspaustą šoną. Mudu tvirtai paspaudėme vienas kitam ranką, ir ministras dalykiškai paklausė, ar įmanoma padaryti, kad to straipsnio nebūtų.
„Ne, – atsakiau nuoširdžiai, – redakcija žino, su kuo mes kalbėjomės."
Įsivaizdavau, kas nutiks šeštadienį jo šeimoje ir ministerijoje, kai visi perskaitys naivios kaunietės paistalus. Kažkodėl knietėjo jam pasakyti, kiek širdies ji įdėjo pasakodama apie jo iškilimą, pelnytą.
Vyras nusiminė – normaliai, kaip sveikas žmogus: aiškiai suprato, kad nemeluoju. Truputį jo pagailo: bjauriausia pasaulyje – tapti juokingam, tegu vienam šeštadieniui.
Įtempiau išvargintas smegenis.
„Išeitis galėtų būti. Perkate tortą ir važiuojame pas Jūsų žmoną. Jeigu sutiktų nusifotografuoti kartu su Jumis, galėčiau redakcijai pasakyti, jog gandai apie Jūsų šeimos suirimą – stipriai perdėti", – entuziastingai tariau.
Jis atsiduso ir niūriai pratarė: „Nepavyks: per daug esu prisidirbęs".
Pasakysiu jums atvirai: tasai ministras blaiviai suvokė, ko yra vertas. Jis nuoširdžiai padėkojo, kad atėjau. Paklausė, ar gerčiau kavos (labiau troškau dar kiek padrybsoti ant redakcijos grindų, kol pasirodys valytoja) ir mes išsiskyrėme – kiekvienas pasitikti savo likimo.
Vargšas dar nežinojo, jog tą pačią naktį mano kolegė Jūratė iškvotė jo vilniškę meilužę – iki komiškų pasakojimų. Tikriausiai visos vienišos moterys, priimančios vedusius meilužius, serga idealizavimu: iš širdies kloja nepažįstamoms žurnalistėms pagyrų srautą kartą per dvi savaites jas aplankančiam meilužiui.
Ryte dvi mažai miegojusios žurnalistės surašė rišlų pasakojimą, kaip gyvena sportiškas, žvalus ir perspektyvus vidaus reikalų ministras, kurio ministerija garantuos, kad valstybės piliečiai naktimis elgtųsi padoriai –­ nesiautėtų, nedemonstruotų neleistinose vietose ir nekištų pirštų prie svetimos nuosavybės.
Šeštadienis atėjo daug vikriau, nei žmonės įsivaizduoja: Lietuva skaitė ir komentavo. Lietuva trokšta žinoti, ką veikia politikai, seni nusibodę niurgzliai.
O prisidirbusios šviežienos kraujas šnerves kutena dar smarkiau: visi skaito azartiškai, pasitiesę šeštadieninį laikraštį po keptuve su kiaušiniene.
„Žinai, nemažai komentarų apie mus, – tarė man Jūratė, kolegė ir teksto bendraautorė. – Juokiasi iš mūsų: lesbėmis vadina. Siūlo susirasti po kokį eržilą, kad nesąmonių nerašytume".
Ir mes išsiskyrėme savaitgaliui – kad pagaliau pailsėtume nuo svetimų gyvenimų.
Naktį sapnavau, kaip į mano namus įsibrauna nepažįstama merga ir tardo mano vyrą. Užrėmusi duris kvočia, ar esu gera žmona, ar nepalieku priskretusių indų, ar mano telefone nėra slaptų žinučių, ar mano vaikai ne atsilikėliai.
O paskui parašo tekstą, kuriame aš nesu aš, o visas pasakojimas – tik šiek tiek panašus į teisybę. Na, tarsi jį būtų perpasakojęs Juozas Erlickas, bet toks netikras, apyšleivis.
Praėjus porai metų epizodą su ministru netikėtai sau pačiai aprašiau pirmojoje savo knygoje „Posūkyje –­ neišlėk": jaučiau kaltę ar stebėjausi pasauliu ir savimi?
Įsivaizduok, ateini pas niekada nematytą žmogų ir reikalauji, kad paaiškintų, kodėl iš jo nosies neauga plaukai. Arba želia per greit ir dar sukasi. Ir viskas tik dėl to, jog vakar jį paskyrė ministru. Labai keista profesija – iki šiol negaliu apsiprasti.
P. S. Ministras išsiskyrė. Su manimi kažkodėl sveikinas. Dešimt metų vaikšto su jaunesne moterimi, ta pačia. Tikriausiai sensta. O aš perio­diškai pagalvoju apie žmones, kurie mane turėtų prisiminti bloguoju. Nors niekada nelinkėjau jiems nieko pikta: jie buvo tik mano rašiniams aplinkybių primesti statistai.
Sąrašas – ilgas.

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai