Vytautas Kubilius. Begalybės perspektyva

Liepos 29-ąją minime dailininko Antano Gudaičio 110-ąsias gimimo metines. Ta proga siūlome V. Kubiliaus kalbą, pasakytą aptariant A. Gudaičio parodą Lietuvos dailininkų sąjungoje 1977 m. spalio 8 dieną.

A. Gudaitis tapo Liūnės Janušytės portretą Kaune, kambaryje už Konrado kavinės (1935)
A. Gudaitis tapo Liūnės Janušytės portretą Kaune, kambaryje už Konrado kavinės (1935)

Tikras menininkas visada yra šioks toks mistikas. Medyje, žolėje, duonos kepale jam vaidenasi kažkokia svarbi pasaulio sandaros paslaptis. Šiokiadieniškame daikte jis regi nenutrūkstančią būties tąsą. Atskiroje smulkmenoje jis nujaučia fundamentinę esmę, kuri driekiasi į begalybę. Be tokio nujautimo kiekviename tikrovės laše slypinčių buvimo tęsinių negali susidaryti gilus meninis efektas. Pagaliau meno uždavinys galbūt ir yra grąžinti žmogui visuotinumo nuovoką, kurią išardė mokslo specializacija, grąžinti esmės ir gilumos dimensiją, kurią užtvenkia „pasilinksminimo industrija" (Sporto Rūmai).

Dailėje, turbūt, ypatingai sunku pasiekti tą nesibaigiančią pasaulio perspektyvą. Juk tiesioginis objektas čia –­ konkretūs daiktai. Poezija gali naudoti sąvokas – „siela", „amžinybė". Dailė to negali padaryti. Dailininkas gali nupiešti dangaus skliautus, bet nebus jokios begalybės ir gali nupiešti obuolį arba paprasčiausią virdulį, ir ten bus viso pasaulio pajautimas.

A. Gudaitis bene vienintelis šiuolaikinėje lietuvių dailėje turi begalybės perspektyvą. Ji nėra pagrįsta teorinėmis sąvokomis bei koncepcijomis, o glūdi tiesiog meniniame jutime. Kada žvelgi į jo paveikslus, pirmas įspūdis –­ nepaprasta dinamika. Nėra statiškų būsenų nei viduje, nei išorėje. Visur nesibaigiantis judėjimas, begalinės metamorfozės, dramatiškas perėjimas iš vieno egzistencijos lygio į kitą („Senelė ir žuvys"). Ir šitas intensyvus judėjimas skaldo daiktiškumo kevalą, išveda mus į beribę erdvę, kuri yra ir poetiška, ir daugiaprasmė. Tiksliau sakant, mes patys turime užpildyti ją savo prasmėmis („Posėdis"). A. Gudaičio paveiksluose nėra to gražaus dekoratyviškumo, kurį matėme kitose salėse; kiekvienas jo drobės centimetras yra paverstas tartum pulsuojančia žmogiškos būties dalele.

Prieš 10 metų surengtoje parodoje būties samprata atrodė idiliška, ir krito į akis gęstanti paletė, o dabar dailininkas vėl prabilo su netikėta galia, kaip ir V. Mykolaitis-Putinas savo pas­kutiniųjų metų kūryboje.

Kitados K. Borutos namely Pajiesyje kabėjo du A. Gudaičio darbai, kuriuos autorius padovanojo savo kaimynui. Tai nebuvo atsitiktinė dovana. 1930 m. iškilo klausimas – kuria linkme turi eiti lietuvių menas. Mikėnas, Gudaitis, Vizgirda, Samuolis nubrėžė savo programą, aktyviai veikusią ir literatūrą. Juk Borutos romane „Mediniai stebuklai" tas pats liaudies menininko tipažas, ta pati „atsiribojimo" distancija, tas pats dramatiškas nerimas, būdingas prieškariniam dešimtmečiui, toks pat figūros apibrėžimas lakoniškais brūkšniais nedetalizuojant, tas pats intensyvus poetinis jausmas, kaip ir arsininkų kūryboje.

Mes įpratom izoliuotai suvokti dailę, literatūrą, muziką. O juk tai yra tos pačios epochos meninė sąmonė. Ir A. Gudaičio tapyba, kaip ir V. Mykolaičio-Putino lyrika, yra tokio dydžio meniniai reiškiniai, kurie leidžia ieškoti lietuvių meno bendrumo ir vientisumo žymių.

Kalba netaisyta

Iš E. Kunčiuvienės archyvo

A. Gudaičio piešinys – čia

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai