„Žudymo aktas“: kinas kaip tvarstis. Pokalbis su Joshua Oppenheimeriu

Nenuteisti nusikaltėliai retai pasipasakoja kino kamerai; politinio žvėriškumo kaltininkai taip pat nėra linkę viešai šokti ir dainuoti apie savo juodus darbus. (Paprastai jiems pakanka paminklų, saliutavimo ir baimės kvapo.) Tad turbūt galima sakyti, kad Joshua Oppenheimerio „Žudymo aktas" (2012) yra pirmasis pasaulyje dokumentinis miuziklas apie genocido vykdytojus, besišypsančius gangsterius, kurie prisimena ir atkuria –­ su neįprastu kinematografiniu laisvumu –­ savo vaidmenis iki šiol valdžios nepripažintose komunistų skerdynėse 1965–1966 m. Indonezijoje, kai, nuolaidžiaujant Vakarams, buvo nužudyta apie milijonas kairiųjų ir etninių kinų.

Kadrai iš filmo „Žudymo aktas“
Kadrai iš filmo „Žudymo aktas“

Vis dėlto istorinių įvykių nušvietimas, politiškumas ir estetinis novatoriškumas, atskleidžiantis žmogaus savivaizdžio ironiškumą ir dviprasmiškumą, yra tik dalis šio filmo pasiekimų. Filmas atveria akis Anwarui Congo, žilaplaukiui centriniam veikėjui, kuris artimiausiai bendradarbiavo su Oppenheimeriu aprodydamas senas žudymo vietas ir atkartodamas savo metodus.

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-25_nr._3484_zudymo_aktas_vlcsnap-2014-07-23-10h50m42s110.jpg

Žiūrėdamas nufilmuotą medžiagą (pasikvietęs anūkus pasigrožėti, kaip senelis vaidina vieną iš savo kankintų aukų), Anwaras žvelgia į save kritiškai: ar tiksliai atkurta jo plaukų spalva? Ar viskas savo vietose? Tokiems vyrams introspekcija neįprasta, bet filmas, prie jų priartindamas, mus skatina atvirai pažvelgti į save pačius.

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-25_nr._3484_zudymo_aktas_vlcsnap-2014-07-23-10h50m53s216.jpg

Nickas Bradshaw: Jūsų filme siau­bingai akivaizdu, kad istoriją rašo laimėtojai – tai primena kontrafaktinės fikcijos toną, kurį girdėjome, tarkime, valdant naciams. O tada suvoki, kad košmariškų režimų visai nebūtina ieškoti vien fikcijoje. Esama šalių, kur žudikai laimėjo, ir ši dokumentika apie vieną iš jų.

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-25_nr._3484_zudymo_aktas_vlcsnap-2014-07-23-10h51m37s143.jpg

Joshua Oppenheimeris: Be to, mes Vakaruose kasdien esame priklausomi nuo tokių režimų, nes norime viską pirkti kuo pigiau. Tad iš vienos pusės tai atrodo kaip alternatyvi realybė, iš kitos – tai neatskiriama mūsų realybės dalis, silpnoji jos vieta.

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-25_nr._3484_zudymo_aktas_vlcsnap-2014-07-23-10h53m03s231.jpg

Mes aiškiname sau, kad naciai buvo nugalėti ir žudikai gavo, ko nusipelnę, – mano manymu, taip bėgame nuo fakto, kad už visko, ką vartojame, slypi politinė prievarta, kad nusikaltėliai laimėjo ir sukūrė teroro režimą, tokiems kaip Anwaras ir jo draugai nuolat bauginant žmones.

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-25_nr._3484_zudymo_aktas_vlcsnap-2014-07-23-10h55m04s159.jpg

Filmo žiūrovams, kurie išdrįsta susitapatinti bent su mažyte Anwaro dalele, šalta perskyra tarp „geriečio" ir „blogiečio" neišvengiamai sugriūva, ir filmas tampa tamsiu veidrodžiu mums visiems, ne tik Indonezijos režimui. Jame matome save, nes ne tik Anwaras yra sužalotas to, ką padarė, mes taip pat esame sužaloti ir esame nusikaltėliai. Filosofai tai vadina susvetimėjimu. Gali skambėti abstrakčiai, bet filmu stengiamasi atskleisti susvetimėjimo fenomenologiją.

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-25_nr._3484_zudymo_aktas_vlcsnap-2014-07-23-10h55m53s139.jpg

Ką jautėte visus tuos metus dirbdamas su Anwaru ir jo draugais? Ar laikėte juos blogio įsikūnijimu? Bepročiais? Aplinkybių produktais? Ne tokiais ir skirtingais nuo mūsų? Kaip arti ar atskirai laikėtės nuo jų?

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-25_nr._3484_zudymo_aktas_vlcsnap-2014-07-23-10h56m17s120.jpg

Mano jausmai keitėsi. Projektą pradėjau artimai dirbdamas su išgyvenusiomis aukomis, bandydamas nufilmuoti 1965 m. siaubo prisiminimus bei dokumentuoti baimės ir prievartos režimą, pastatytą šlovinant žudymą. Bet vos pradėdavome filmuoti, mus areštuodavo.

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-25_nr._3484_zudymo_aktas_vlcsnap-2014-07-23-10h56m54s244.jpg

Galiausiai žmogaus teisių bendrija ir patys išgyvenusieji pasakė: „Filmuokite žudikus: jie ne tik kalbės, jie dar ir girsis. Ir publika, matydama, kaip giriamasi nužudžius šimtus, tūkstančius žmonių, supras, kodėl mes taip bijome, ir pajus šio režimo prigimtį."

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-25_nr._3484_zudymo_aktas_vlcsnap-2014-07-23-10h58m32s201.jpg

Tada suvokiau, kad man patikėtas istoriškai ir morališkai reikšmingas darbas – parodyti nebaudžiamumo santvarką. Į žudikus tada žiūrėjau kaip į žmones, nužudžiusius mano draugų artimuosius ir toliau bauginančius mano draugus. Bet vėliau vis tiek neišvengiamai su žudikais suartėjau.

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-25_nr._3484_zudymo_aktas_vlcsnap-2014-07-23-10h59m50s209.jpg

Bandant įsigilinti į tai, kaip šie žmonės gyvena su tuo, ką padarė – kaip jie nori būti matomi pasaulio ir kaip mato save, – filmavimas tapo vos pakeliamas. Papuolęs į situaciją, kur šlovinamas milijono žmonių nužudymas, negali išlipti švarus – nebent meluoji.

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-25_nr._3484_zudymo_aktas_vlcsnap-2014-07-23-11h00m21s8.jpg

Ilgesnėje filmo versijoje yra dalis, kur parodoma, kaip Anwaras rengiasi vaidinti savo auką. Tai buvo tikrai šiurpus laikas: savaitė film noir stiliumi imituojant vis brutalesnes scenas. Anwaras svyravo tarp gailesčio ir savigailos, savigaila pažadindavo sadizmą, dėl kurio jis dar labiau grauždavosi, ir taip be pabaigos. Tai filmuoti buvo siaubinga, nepadoru, po to pusę metų kentėjau siaubingą nemigą, bijodamas košmarų.

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-25_nr._3484_zudymo_aktas_vlcsnap-2014-07-23-11h01m38s7.jpg

Ar Anwaras ir kiti suprato, kad jūs kuriate filmą, apimantį tuos filmukus, kuriuos jie režisavo kartu su jumis?

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-25_nr._3484_zudymo_aktas_vlcsnap-2014-07-23-11h02m23s197.jpg

Be abejonės. Anwaras buvo keturiasdešimt pirmas mano filmuotas nusikaltėlis, ir kiti keturiasdešimt lygiai taip pat atvirai gyrėsi. Jie ne tik iškart sutikdavo papasakoti, ką padarė, bet ir nuveždavo mane į žudymo vietas, parodydavo, kaip žudė, kaip rekvizitą atsinešdavo savo mačetes ir atsivesdavo draugus, kad suvaidintų aukas. Iš pradžių bandžiau suvokti, kas įvyko 1965 m., bet greitai pradėjau savęs klausti, kas vyksta dabar, kodėl šiems vyrams atrodo normalu inscenizuoti savo nusikaltimus.

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-25_nr._3484_zudymo_aktas_vlcsnap-2014-07-23-11h03m12s187.jpg

Pirmas kartas, kai filmavau Anwarą, yra scena, kurioje jis ant stogo šoka čia čia čia. Kaip ir kitiems, jam pasakiau: „Tu dalyvavai vienose didžiausių žudynių žmonijos istorijoje, jos tapo jūsų visuomenės pagrindu, ir aš noriu suprasti, ką tai reiškia tau ir visuomenei. Tu aiškiai nori man parodyti, ką padarei, – tad paro­dyk, suvaidink taip, kaip tik šauna į galvą. O aš nufilmuosiu ne tik tavo sugalvotą filmą, bet ir jo kūrimo procesą."
Tuomet nenujaučiau, kad inscenizacijos bus tokios siurrealios. Maniau sukurti naujo tipo, labiau vaizduotės nei kasdienio gyvenimo dokumentiką, siejančią parengiamuosius darbus su pačiu vaidinimu. Darbo metodo pagrindas buvo žudikų atvirumas, bandymas suvokti, kodėl jie tokie atviri, ką jie iš to gauna. Nebuvo jokio apgaulingo klausinėjimo. Tiesiog paklausdavau: „Kuo užsiimi gyvenime?" Ir per penkias minutes sulaukdavau visų tų baisių istorijų apie peiliu nupjaunamas žmonių galvas.

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-25_nr._3484_zudymo_aktas_vlcsnap-2014-07-23-11h05m05s28.jpg

Kaip jie įsivaizdavo filmo platinimą ir būsimas reakcijas?

Niekas iš mūsų nenumanė, kad filmas bus taip plačiai rodomas. Adi, kitas žudikas, filmo pradžioje pripažįsta labai atvirai: jei mums pavyks, istorija apsisuks 180 laipsnių. Jis daugkart dėl to įspėja Anwarą prieš pats palikdamas filmą.

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-25_nr._3484_zudymo_aktas_vlcsnap-2014-07-23-11h06m52s72.jpg

O Anwaras tęsė – manau, dėl to, kad jo esminis tikslas buvo nepasirodyti geru. Manau, taip jis bandė pabėgti, atitolinti savo skausmą, pasinaudodamas kino kūrimo procesu taip, kaip seniau, žudydamas, naudojosi Elvio miuziklais. Jis žiūrėdavo Elvio filmą, jausdavosi kaip Elvis, šokdavo pakeliui ir laimingas žudydavo, atsiribodamas nuo savo veiksmų.

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-25_nr._3484_zudymo_aktas_vlcsnap-2014-07-23-11h10m46s116.jpg

Turbūt jis vylėsi, kad jei jam pavyks sukurti gražų filmą šeimai apie masines žudynes, tada ir jo galvoje viskas susitvarkys. Jį traukia skausmas, patys siaubingiausi prisiminimai ir jų atkūrimas, nes taip jis tarsi bando troškų, beformį, neartikuliuotą siau­bą, lankantį jį košmaruose, pakeisti šiomis konkrečiomis scenomis. Tik pabaigoje jis suvokia, kad jam niekada nepavyks siaubo pakeisti fikcija, užlipdyti pertrūkio tarp įsivaizduojamo savęs ir savo realių veiksmų. Manau, kad tai ir sukelia traukulius: jis dūsta šiurpdamas nuo prarajos tarp savęs ir savo įsivaizdavimo.

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-25_nr._3484_zudymo_aktas_vlcsnap-2014-07-23-11h11m43s169.jpg

Šioje paskutinėje scenoje jo savivoka ar gailestis beveik nevalingas: kūnas pajunta tiesą anksčiau nei protas.

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-25_nr._3484_zudymo_aktas_vlcsnap-2014-07-23-11h13m25s166.jpg

Ta scena, kai ant stogo jis sako: „Štai čia mes kankinome ir žudėme žmones. Žinau, kad tai, ką padariau, blogai, bet aš turėjau tai padaryti", ir tada ima dusti, ilgesnėje filmo versijoje baigiasi kiek kitaip. Jis susitvardo ir sako: „Kodėl tai padariau? Mano sąžinė pasakė, kad jie turi būti nužudyti." Taigi jis vis dar naudoja tą pačią retoriką, kaip ir filmo pradžioje. Jis nepajėgus sąmoningai pasikeisti, tiesiog filmavimas suteikė saugią erdvę prasiveržti jo jausmams.

Tai filmuoti buvo labai sunku, nes kai jis antrąkart pradėjo dusti, man norėjosi tarti kvailystę, kurią mėgsta amerikiečiai: It's okay. Uždėti ranką jam ant peties ir ištarti: „Viskas bus gerai." Niekad nepamiršiu pojūčio, kad niekas čia nebus gerai, šito niekaip neįmanoma ištaisyti. Jis dūsta nuo suvokimo, net jei ir nesąmoningo, kad jokios vilties nėra.

O dabar filmą jis laiko savo palėpėje? Ar peržiūrėjo jį?

Politiniai lyderiai, kurie taip pat pasirodo filme, jo nematė. Jie pakankamai galingi, kad sutrukdytų filmą platinti Indonezijoje, todėl nerodžiau, nes manau, kad jie pasijustų išduoti, – tikiuosi, kad pasijustų. Adi filmo nematė, nes jis irgi turi galios ir aiškiai suvokia, koks bus filmo poveikis.

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-25_nr._3484_zudymo_aktas_vlcsnap-2014-07-23-11h13m52s181.jpg

Kai filmą peržiūrėjo Anwaras, jis ilgai sėdėjo tyloje. Jei tu esi šiame filme, jei jis apie tave, tau jis negali patikti. Bet jis buvo labai sujaudintas ir pasakė: „Šis filmas parodo, ką reiškia būti manimi. Žinojau, kokį filmą tu kuri, ir aš būsiu jam lojalus."

Ar nujautėte, kad kūrimo procesas užtruks septynerius metus?

Ne. Pamenu, kad 2007 m. naktimis panikuodavau dėl medžiagos kiekio – buvo nufilmuota 650 valandų. Vėliau paaiškėjo, kad tai tebuvo penktadalis.

Didžiausio Indonezijos žurnalo „Temple" redaktoriai, pamatę filmą uždaroje peržiūroje Džakartoje, buvo labai prislėgti ir pasakė: „Nebegalime daugiau tylėti ar meluoti apie šį genocidą, turime pripažinti, kas įvyko, ir pradėti tirti." Jie išsiuntė 60 žurnalistų į atokiausius šalies regionus, anksčiau nežinotas žudynių vietas. Visur jie rado nusikaltėlių, gangsterių, kuriuos armija įdarbino žudikais ir apdovanojo valdžia. Žurnale publikuota tyrimo medžiaga pakeitė Indonezijos žiniasklaidos toną.

Kaip tik norėjau klausti, ką tikėjotės savo filmu pakeisti...

Viena galiu pasakyti konkrečiai: tikiuosi, kad filmas galiausiai nuves iki prezidento atsiprašymo ir tiesos pripažinimo. Turi būti kruopščiai perrašyta tautos istorija, mokyklinės programos, muziejai ir monumentai genocidui turi būti paversti Indonezijos holokausto muziejų tinklu.

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-07-25_nr._3484_zudymo_aktas_vlcsnap-2014-07-23-11h14m25s252.jpg

Vienas anekdotas. Pirmasis mano sutiktas žudikas, kuris pasisiūlė aprodyti žudymo vietą, su kolega iš mirties būrio nusivežė į paupį ir papasakojo, kaip kas naktį jie sulaukdavo pilno autobuso aukų, kurioms, vienai po kitos, čia nupjaudavo galvas. Tada jis išsitraukė fotoaparatą ir paprašė garso operatoriaus nufotografuoti juos su manimi jo iškarpų albumui. Aš kuo skubiausiai atsisakiau, bet vis tiek turėjome juos fotografuoti upės fone iškėlusius į viršų nykščius ir pergalės ženklą – vietoje, kurioje jie padėjo nužudyti 10 500 žmonių

Tai įvyko 2004 m. vasarį, o balandį pasaulio žiniasklaidoje pasirodė nuotraukos su JAV kariais, pergalingai pozuojančiais prie kankinamų žmonių. Šį filmą kūriau lygiagrečiai su košmaru, kuriame mano paties šalis ne tik praktikavo ir toleravo kankinimus, bet ir aukštino juos sakydama, kad kankinimai tokiems žmonėms per švelnūs, o kariuomenės tardytojai Gvantaname kankinimo būdų mokėsi iš serialo „24" su Jacku Baueriu, lygiai taip pat kaip Anwaras savo metodų mokėsi iš filmų apie mafiją. „Žudymo aktas" iš tiesų apie mus, ir ne tik apie nebaudžiamumą ir blogio banalumą, bet ir apie primygtinį žavėjimąsi blogiu.

Parengė Emilija Visockaitė

Sight & Sound, 2013 m. liepa

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai