Rimantas VANAGAS. Uola

Nuotrauka iš asmeninio archyvp
Nuotrauka iš asmeninio archyvp

Prieky kaip žąsys su nešuliais krypavo merginos, jas lydėjo vadas, o mudu su Kęstu, atseit stipriausieji, slinkom voros gale. Pamažu artėjom prie perėjos ir sniego liežuvio, kuris viršukalnių apsupty atrodė niekingai menkas, tačiau mes jau žinojom, jog atstumai tarp begalinių horizontų sunkiai nuspėjami. Kuprinių svoris ir kelių dienų nuovargis lenkė nugaras, rietė kelius. Bjauriausia, kad negalėjome eiti tiesiai į tikslą, o tiktai klypindami per sniegą dideliu lanku, aplenkdami vienišas uolas ir nuolaužom nužertą priekalnę. O, jeigu pavyktų palypėti į dešinįjį skardį, kur prasideda siauros terasos – tada iškrėstume pokštą, netikėtai išdygdami grupės priešakyje: strykt ant perėjos kaip kalnų avinai!

Ir mudu su Kęstu, akimirkai stabtelėję ir žaismingai linktelėję vienas kitam, pasukome į dešinę. Kalno atbraila aukštyn kilo palengva, buvo gana plati, gal poros metrų, leido žingsniuoti greitai ir laisvai. Aš net pagalvojau, jog pataikėme į seną čiabuvių kelią, tik kur ne kur užgriozdintą nuošliaužų akmenimis. Kiek paprakaitavę, mudu įveikėme ir juos, ir vieną kitą plyšį, o žvilgtelėję į beveik panosėj blizgančią perėją, džiaugėmės savo sumanumu bei lengva pergale. Kairėje pusėje akmeninis skardis krito vis stačiau, bet mes stengėmės į jį nežiūrėti, nesigąsdinti – kitapus turėjome patikimą sieną ir atramą.

Staiga kelią pastojo statmenas iškyšulys. Įsikibę luito, atsilošę, šiaip ne taip atsidūrėme už jo, bet čia horizontalioji atbraila jau tiek susiaurėjo, kad reikėjo atidžiai žiūrėti, kur nuleisti koją. Negana to, atbraila netrukus išvis nutrūko, ir mes pasijutome įkliuvę į spąstus: eiti pirmyn buvo nebeįmanoma, o norint grįžti atgal, reikėjo apsisukti ir dar nepatogiau atsilošti. Nejučia žvilgtelėjus žemyn, nukrėtė šiurpas: tiesiai po mumis žiojėjo violetinė praraja...

Laikas sustojo, pasaulis nutyko, tik tarp skaisčiai mėlyno dangaus ir žemai nupuolusios žemės daužėsi širdies varpas. Kęsto kaip nebuvę. Prisiplojau prie uolos krūtine, pilvu, keliais ir delnais, kaip moliuskas jausdamas mažiausią nelygumą. Įmanyčiau –­ pirštais įsisiurbčiau į akmenį! Į nosį skverbėsi sausos dulkės, lipo ant prakaituoto veido. Lyg dusino, lyg pykino. Trūksta oro? Dieve, kaip gali trūkti oro kalnuose, prie dangaus?..

Vaizduotė sukosi kaitulio. „Padaryk stebuklą, atsiverk!" – kuždėjau akmeniui, o gal kažkam kitam. Net skruostu prigludęs prie uolos ir šnairom žiūrėdamas į negyvą jos kaktą, regėjau bedugnę už nugaros, baltą nuo žvėrių, paukščių, o gal ir žmonių kaulų. Jeigu staigiau pasisukčiau, kuprinė pakibtų viršum bedugnės, trukteltų apačion, o perkeliant vieną koją, kurį laiką tektų balansuoti ant kitos...

Aš stovėjau ir laukiau, pats nežinodamas ko, bijodamas net krustelti. Pirmiausia reikėjo nusiraminti, taip, nusiraminti... Tada batų viršūnėmis paieškoti akmenyje įdubos, kurion tilptų visa koja. Nori nenori teks pasižiūrėti, ant ko stoviu dabar. Atsargiai palenkiau galvą. Kulnas kybojo ore, žiauriai atsikišęs, kaip gyvas rietėsi atgal, tarsi jį kas trauktų apačion... Ar aš dar esu?!.

Užsimerkiau. Mačiau vien tamsą, juodą tamsą. Ne: platų klonį, jis buvo užlietas medžių šešėlių, o per patį vidurį tekėjo blyški vingiuota upė. Vėjas kedeno šiaudinį vienišos trobelės stogą, pastogėj džiūstančius pelenų spalvos pelynus, lapsėjo varnalėšom, atversdamas jų sidabrines apačias, pakeldamas užgesusio lauželio žiežirbas. Žinojau: čia gyvena tik vienas žmogus, mano motina, ji apsisiautusi juoda skarele ir gailiai, skausmingai žiūri viršum sūkuriuojančių pelenų. „Mama, tu geriau verk, – vapu neklusniomis lūpomis, – pamatysi, kaip palengvės. Kodėl tu nemoki verkti?.."

Ir man pasidarė taip gaila mamos, taip gaila, kad aš ištiesiau dešinę ranką ir – apčiuopiau nediduką gumbelį! Delnas liete apsiliejo jį. Perkėliau dešinę koją. Kairę. Visu kūnu tebejausdamas akmenį, stūmiausi jo paviršiumi taip, lyg šliaužčiau kniūbsčias. Štai tas nelemtas iškyšulys. Bedugnė tebetraukė atgal, bet aš jau žinojau, kad šitas iškyšulis įveikiamas. Atsilošiau, vėl prisilenkiau. Tada ištiesiau ant uolos abi rankas: o, aš jau tikrai gyvas! Mačiau save iš šalies – drugys, besišildantis saulėje. Hosanna, aš jau visiškai nieko nebebijau – ir panorėjęs galiu skristi, plasnoti!..

Nenuskridau. Aukštielninki su Kęs­tu išsidrėbę rododendrų pašonėj, žiūrėjom ir žiūrėjom į mėlyną plaukiantį dangų. Nežinau, kas mirguliavo bičiulio akyse, tačiau maniškėse lyg sapnų šalyje tyvuliavo ir tolimi, ir ką tik regėti vaizdai, permatomi veidai, ošė miškas ir byrėjo smėlis, čiurleno šaltinis, dusliai it bombonešiai zvimbė karkvabaliai...

Jaučiausi jaunas ir stiprus, laimingas ir amžinas. Tik...

Manęs dar ilgai – keliasdešimt me­tų! – neapleido jausmas, jog tai, ką išgyvenau Kaukaze, mano jau buvo patirta, tačiau kur, kada? Ta nenusakoma baimė, pojūtis, kad vyksta kažkas negera. Tas noras įsigręžti, įsisiurbti į gretimą kūną – potencialią slėptuvę. Tos sausos dulkės, dusinantis oras. Tas begalinis laukimas nežinia ko – ir laukinė vaizduotė, praplėšianti visas sienas – ir tuo pačiu paralyžiuojanti... Iš kur visa tai, negi vien išsigalvojimas, bandant pateisinti savo iracionalią negalią?

Atsakymas atėjo negreit. Daugybę naktų, pravėręs akis ir žiūrėdamas į nematomą dangų, bandžiau įminti Kaukazo mįslę. Prisimindavau, kaip dar vaikas įsitempęs klausydavausi keistų garsų, kartkartėm atsklindančių nuo palėpės ar stogo, bandydamas atspėti, kas gi ten krebžda, šnopuoja, beldžiasi: paukštis, medžio šaka ar pelytė? Garsai šaižūs, sproginėjantys ausyse. O štai už lango sušlumši kažkieno žingsniai, paskui ima linguoti lubos, tarsi viršuj kažkas didelis ir sunkus atsargiai dėliotų kojas...

Sulaikęs kvapą visa esybe laukdavau, kada pagaliau pro langą įspįs pirmoji ryto brėkšma. Jai pagaliau įsliuogus, nusiraminęs apsiversdavau ant šono. Tačiau mane žeisdavo ir akinanti šviesa, tvilkydavo ugnimi. Ištrauktas vidurin kambario, gūždavaus ir traukdavaus kaip kastuvo išmestas vabalas ar kurmis: MANĘS ČIA NETURI BŪTI! Man geriau būti nematomam, aš neturiu atsidurti dėmesio centre! Antraip – blogai...

Kodėl man visą gyvenimą taip nepakeliamai sunku, net fiziškai skausminga laukti? Geležinkelio stoty ar oro uoste, kai kiti keleiviai ramiai skaitinėja knygas, žiaumoja pyragaičius ar paprasčiausiai snūduriuoja, aš neturiu ko stvertis – tik įtemptai laukiu atomazgos. Ar ne Balzakas, tas nuo kreditorių besislapstęs genijus, bus pasakęs, jog laukimas slepia didžiausias mūsų baimes?..

Kartą, išvirtęs iš vaikiškos lovytės, baubdamas nurėpliojau prie krosnies. Aš buvau vienui vienas ne tik ant aslos, bet ir visoje gryčioje. Persigandęs ėmiau graibyti ką pasiekdamas; netrukus mano pirštai susmigo į kažką minkštą ir purų. Tai buvo ataušę pelenai. Nedelsdamas, ėmiau juos kabinti ir saujomis kimšti burnon. Nejaučiau jokio skonio nė kvapo, bet, keista, iškart nusiraminau.

Man patiko pelenai – lyg būčiau žinojęs, kad esu gimęs sudegusiame kaime ir bandau nuryti negerą vakarykštį laiką...

Dažniausiai mane užplūsdavo keisti kvapai, lyg būčiau sugrįžęs į priešistorinius laikus. Tada aš jaučiausi vilkiūkštis ir laksčiau stepe, uostinėdamas žoles, graužikų išmatas ir kažkieno dar šiltus pėdsakus. Tomis akimirkomis aš visas virsdavau jusle: kas gi skleidžia tą specifinį, iš kiekvieno grumsto ir lapo, iš kiekvieno slieko urvelio ir žiedo prasismelkiantį dvelksmą?

Štai puikiai pažįstamas karstelėjęs pelynų kvapas – suskaudus pilvui, mama pirmiausia išvirdavo pelynų arbatos. O štai šitaip – aitriai, švelniai ir klastingai – atsiduodavo už gryčios augintos tabokos lapai, ypač kai juos, jau išdžiovintus ant aukšto, tėvas mikliai pjaustydavo pailgomis skiautytėmis.

Skaniausiai kvepėdavo tėvo pašiūrėje obliuojama pušis! Nežinojau, kad iš šitų baltų, dar neišdžiūvusių lentų tėvas nakčia kals karstą kaimyno sūnui... Čiūkšt – ir ištrykšta viena čiurkšlelė, čiūkšt – kita, visas oras šviste nušvisdavo – ir atrodydavo, jog riečiasi ne skiedros garbanėlė, o jos sakingas, gaivus aromatas... Galvojau: tikriausiai panašiai kvepia paukščių sparnai, rausvi rojaus vaisiai, stropiai iškedenta baltutėlė švento Petro barzdelė...

Sausai ir dusinančiai, mano šnerves kutendavo bulvės... Taip, dievaži, taip! Visą tą Kaukazo uolynuose patirtą kvapų bei jausmų gamą aš išgyvenau daugiau nei prieš pusę amžiaus! Ir ne kur nors egzotiškam krašte, plakamas audros ar pūgos, žaibų ar liūties, o gimtuosiuose Pesliuose, mamos ar tėvo pakištas palovėn, kur būdavo supiltos bulvės.

Dabar jau puikiai pamenu: GULĖDAVAU KNIŪBSČIAS, ĮBEDĘS NOSĮ IR PIRŠTUS Į SUVYTUSIAS BULVES, IR NEBEJAUSDAVAU, NEBEGIRDĖDAVAU NIEKO, TIK TROŠKIĄ, KURTINANČIĄ TYLĄ. Dar akimirka kita, ir mano oda nuo įtampos sprogs kaip granata, rusų kareivių sviesta Šventojon. O palovėn mane pakišdavo tuomet, kai naktį ar dieną gryčion įgriūdavo ginkluoti vyrai...

Šitas atradimas žžžybt! – lyg žaibo iškrova atpalaidavo mano raumenis, mintis ir visą pajuodusį dangų. Net aidas nuvilnijo pašventupių kalvelėmis ir pušų viršūnėmis, atsikartodamas vis kitokiom natom. Trykštelėjo ozonas... Kaukazas – tik tolimas gimtųjų Peslių aidas, uola – tik metafora tūkstančio smiltelių, tūkstančio mano baimių ir negerų nuojautų! Lygtyje su daugybe nežinomųjų staiga nebeliko nieko nežinoma.

Klausiausi ramiai, atkakliai tiksinčio senovinio laikrodžio, už lango ošiančio klevo, vėjo šuorų ant metalinio stogo. Klausiausi pagaliau nutykusios savo širdies – ir svarsčiau: argi tai – ne lemties ženklas? Laiškas iš anapus, balsas iš dangaus? Taip, taip, taip! Dar daugiau – tai įsakymas: grįžk atgal! Ir tegul uola vėl subyra į smilteles...

Ramūnas Gerbutavičius. „Pieva“
Ramūnas Gerbutavičius. „Pieva“

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai