Savistabos bandymai liepos 6-osios proga

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kasmet liepos 6-ąją Lietuvos visuomenė mini vieną pačių svarbiausių mūsų valstybingumo istorijos datų – pirmojo ir paskutinio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimą. Pastarąjį įvykį laiko tėkmė „įkrauna" vis naujomis prasmėmis, todėl praeities tyrinėtojai, žurnalistai, politikai ir kiti asmenys kiekvienų metų liepos mėn. prisimindami Mindaugo karūnaciją, ne tik atlieka visuomenei rekomenduotinų žinoti faktų pakartojimo ritualą, bet ir prisideda prie naujų pastarojo įvykio interpretacijos būdų paieškų, mėgindami „preparuoti" (kartais sėkmingai, kartais ne itin) vis naujus Lietuvos tapimo karalyste siužeto klodus.

Sklaidydamas liepos mėn. spaudą išskyriau du istorikų pasiūlytus Mindaugo karūnacijos fakto aktualizavimo būdus, kurie, mano manymu, verti dėmesio:

1. Sąsajų tarp Mindaugo ir XX a. pabaigos Lietuvos įžvalga. Bendraudamas su dienraščio „Verslo žinios" žurnaliste Rimvydas Petrauskas išsakė požiūrį, jog karalius Mindaugas pastaruoju metu sureikšminamas pelnytai: „Modernios istorinės savimonės požiūriu galime rasti nemažai paralelių su šiandiena. Mindaugo laikų istorija mums primena senąsias europines šaknis. Mūsų noras priklausyti ES nėra neseniai atsiradusios valstybės svajonė priklausyti politinei organizacijai, o senos krikščioniškos karalystės tradicijos pėdsakas. Istorinės aplinkybės yra skirtingos, tačiau struktūriniu požiūriu Mindaugo ir XX a. pabaigos Lietuvos istorijos turi neabejotinų panašumų."1

2. Praeities ir dabarties takoskyros nužymėjimas. Samprotaudamas apie kai kurių istorikų bandymus „paankstinti" Lietuvos valstybės susiformavimo datą ir taip mūsų istoriją „padaryti garbingesnę" (bei kvestionuoti Mindaugo karūnacijos vertę), Egidijus Aleksandravičius suformulavo tezę: „...esu įsitikinęs, kad ne pati senatis, ne kolektyvinė genealogija sudaro gyvųjų vertę. Gyvieji nieko neprisidėjo prie to, kas praeityje nutiko, tai nėra jų nuopelnas. Gyvieji yra tie, kurie sukurs ką nors kitiems paveldėti. Ir tik pagal tai galima matuoti jų vertę."2

Rimvydo Petrausko ir Egidijaus Aleksandravičiaus mintys parodo dvi skirtingas, bet ir viena kitą papildančias santykio su gyvąja praeitimi strategijas – istorija padeda suprasti save dabartyje, tačiau ji negali už mus sukurti šiandienos prasmių bei verčių. Pastarojo balanso paieška – nuolatinis mąstančio apie praeitį ir besirūpinančio dabartimi žmogaus rūpestis.

Kine papasakota istorija

„Ar mes dar pasakojame naujas istorijas? Ne, tik vienaip ar kitaip atrajojame, ką jau esame prariję", – meno situaciją XXI a. dramatiškai apibūdino režisierius Michaelis Haneke („Išsivysčiusiose šalyse literatūra ir menas tapo paprasčiausiai neįmanomi", in: Literatūra ir menas, 2014, Nr. 27).

Akivaizdu, kad individui ir visuomenei reikia ne tik naujų, bet ir naujai aktualizuotų senų pasakojimų, kuriančių prasmes, reikalingas mūsų egzistencijai šiandienoje. Kita vertus, „naujų" ir „senų" pasakojimų perskyra kartais nėra visai tiksli, nes istorijos, padedančios mums (iš)gyventi, nepai­sant siužeto vingrybių, nuolat kalba apie tuos pačius dalykus –­ tiesos ir laisvės paieškas; meilės, tikėjimo ir vilties formas; sudėtingus sprendimus ribinėse situacijose ir šių sprendimų sukeliamas pasekmes. Galbūt dėl šios priežasties, aptardami filmus arba knygas, kurios perkeitė mūsų gyvenimą, dažnai negalime atmintyje tiksliai atkurti visų jose papasakotų įvykių sekos ar netgi prisiminti svarbiausių personažų vardų, tačiau žinome –­ kažkas įvyko tuo metu, kai buvome pasinėrę į rašytojo arba režisieriaus sukurtą realybę.

Režisieriaus Paweło Pawlikowskio filmą „Ida" apie XX a. 7-ojo dešimtmečio Lenkiją ir dviejų moterų –­ Anos (Idos) ir Vandos likimą, rodytą „Kino pavasaryje", drįsčiau priskirti prie tokio rango kūrinių. Todėl su didžiuliu malonumu perskaičiau naujame žurnalo „Kinas" numeryje publikuotą pokalbį su šiuo kūrėju („Mane domina kelionė į nežinią", in: Kinas, 2014, Nr. 2).

Keletas P. Pawlikowskio minčių iš šio interviu (susisiejančių su anksčiau paminėtais dalykais) apie universalių dalykų paiešką kūrybiniame procese: „...kurdamas filmus, net dokumentinius, visada stengiuosi kalbėti apie universalius dalykus. Jei paaiškėja, kad filmas neturi to universalaus skambesio, manau, kad jis nepavyko, kad jis –­ tik iliustracija, bandymas kažką papasakoti." Apie žiūrovų reakciją į filmą: „Jie suvokia, kad būna situacijų, kai žmogus vis tiek pralaimi, kad ir ką darytų, kad gyvenimas yra perpildytas tragizmo, o kiekvienas personažas –­ paradoksalus ir pasirengęs viskam."

Tiems, kuriuos P. Pawlikowskio kino pasakojimas taip pat palietė, dar rekomenduoju susirasti interneto dienraštyje „Bernardinai" 2014 m. balandžio mėn. spausdintas režisieriaus mintis pagal žurnalo „Film Comment" publikaciją – „Norėjau sukurti antikiną". Šiame interviu režisierius užsimena apie savo siekį tyliai ir puse lūpų kalbėti apie pačius svarbiausius dalykus, jokiu būdu neperšant žiūrovui gatavų atsakymų. Toks istorijos pasakojimo būdas neretai yra daug paveikesnis ir prasmingesnis nei audringi žodžių mūšiai.

Mūšiai dėl skulptūrų

Lietuvoje šį pavasarį (ir vėl) buvo aistringai ir garsiai polemizuojama dėl Žaliojo tilto skulptūrų bei pastarųjų likimo (apie tai rašiau apžvalgoje „Literatūroje ir mene" Nr. 21). Diskusija, tiesą sakant, jau seniai išsisėmė. Beišblėstančios polemikos žarijos vis įpučiamos dėl vienos priežasties –­ skulptūrų / paminklų statymas arba jų demontavimas visų pirma suvokiamas kaip galingas istorijos politikos instrumentas.

Prie gerokai pabodusios temos žurnalo „Valstybė" liepos mėn. numerio puslapiuose grįžo Monika Baltrušaitytė, dar sykį aptarusi Žaliojo tilto skulptūrų ir Lukiškių aikštės pertvarkos kolizijas („Žaliojo tilto chebra –­ paminklas nomenklatūrinei lietuviško elito prigimčiai", in: Valstybė, 2014, Nr. 7). Pastarąjį tekstą ir kai kuriuos pasažus jame (kaip antai: „Ir iš tiesų, kodėl didžiausiuose Vakarų Europos miestuose paminklai atrodo kaip paminklai, o Lietuvoje kažkodėl jie persmelkti postmodernizmo?") aktualizavo 2014 m. liepos 9 d. verslininko Manto Niparavičiaus inicijuota peticija dėl skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus kūrinio „Krantinės arka" perkėlimo iš Neries pakrantės į kitą vietą. Ši iniciatyva neliko nepastebėta, nes kontroversiškas V. Urbonavičiaus kūrinys, visuomenėje dažniausiai vadinamas „Vamzdžiu", nuo pat jo pastatymo akimirkos audrina visuomenės vaizduotę nė kiek ne mažiau nei Žaliojo tilto skulptūros (norintieji plačiau susipažinti su „Krantinės arkos" išprovokuota polemika turėtų susirasti Elonos Lubytės knygą „Vieno projekto apkalta"3). „Vamzdžio" priešininkų argumentai dažniausiai susiveda į tris teiginius – „negražu", „bjaurojamas miesto veidas", „griaunama visuomenės moralė (tapatybė, vertybinė sistema, etc.)"! O kaip bandoma pagrįsti V. Urbonavičiaus kūrinio vertė ir prasmė?

Susidomėję vėl atgijusia polemika dėl „Vamzdžio" reikšmės Vilniaus miestui ir jo gyventojams (bei neturintys laiko bibliotekoje sklaidyti „Vieno projekto apkaltos") nesunkiai internete susiras puikius Agnės Narušytės ir Ernesto Parulskio tekstus, sukurtus 2010 ir 2012 metais4. Dar vieną, mano manymu, labai svarbią perspektyvą pasiūlo Aistė Paulina Virbickaitė, 2014 m. liepos 12 d. internetiniame dienraštyje „Delfi" publikavusi tekstą „Ar tikrai „Vamzdis" –­ didžioji Vilniaus problema?". Viena citata iš šio straipsnio: „Nepasikeis ir mūsų su jumis gyvenimas nugriovus „Krantinės arką". Bet gerokai pakis miesto kasdienybė! Juk sužinojus, kiek parašų reikia surinkti norint, kad į „miestiečių reikalavimus" būtų atsižvelgta, prasidės parašų rinkimo lenktynės." Neabejoju, kad A. P. Virbickaitė teisi ir peticijos dėl „Vamzdžio" sėkmė sukeltų domino efektą, kuris paliestų ne tik neideologizuotas, nepuošybines ir nesiužetines skulptūras –­ kliūtų ir Vytauto Kašubos Gediminui, Arūno Sakalausko Vincui Kudirkai, vėl būtų prisimintas Konstantino Bogdano Frankas Zappa, galų gale kas nors sukurtų visuomeninį judėjimą „Pakvieskime Davidą Copperfieldą Valdovų rūmų teleportacijai iš Katedros aikštės į..."

Anthony Stellaccio (JAV). „A į B I“, akmens masė, angobai, 50x45x30, 2014
Anthony Stellaccio (JAV). „A į B  I“, akmens masė, angobai, 50x45x30, 2014

Vilniaus paminklus tyrusios dailės istorikės pastebėjo, kad šio miesto paminklai gyvena trumpiau negu žmonės, praktiškai nėra paminklo, stovėjusio ilgiau nei vidutinis statistinis vilniečio amžius – 80 metų. Tai neturėtų stebinti, juk tiek vilniečiai, tiek ir miesto skulptūros bei paminklai gyvena seismiškai ramioje, tačiau geopolitine prasme sukrėtimus nuolat patiriančioje teritorijoje. Ar pastaroji aplinkybė neskatina naujausios Vilniaus miesto istorijos kurti ne kovojant „prieš" Nepriklausomybės epochos mieste atsiradusius mūsų gyvenimo jame ženklus (kurių nenaudai veikia minėtas istorijos dėsnis), o susitelkiant į kur kas produktyvesnes veiklos formas? Kaip antai – gal peticijoms rašyti skirtą energiją nukreipkime svarstyboms, ką daryti su tarp dviejų epochų (sovietmečio ir posovietmečio) įstrigusiomis ir todėl iš esmės negyvomis miesto erdvėmis (tokiomis kaip Lukiškių aikštė)?

Mažieji naratyvai apie Europą

Apie Europos likimą galima pasakoti taip, kaip tą daro britų istorikas Normanas Daviesas – į 1365 knygos puslapius pabandęs sutalpinti visą senojo žemyno praeitį5. Tokio makrosintezės žanro įvaldymas – sudėtinga užduotis, nes istorijos faktai, reiškiniai bei fenomenai vis taikosi išsprūsti iš intelektualinių schemų, kurios pasitelkiamos į pagalbą siekiant viename tekste papasakoti šalies, regiono, civilizacijos ar žemyno istoriją.

Antrasis, ne mažiau už makrosintezių rašymą sudėtingas iššūkis – sugebėti viename Europos istorijos fakte, reiškinyje ar konkretaus žmogaus biografijoje įžvelgti galimybes apibendrinti, tokiu būdu atliekant mikrosintezės kūrimo veiksmą.

Kuriant makro- arba mikrosintezes svarbia „rišamąja medžiaga" tampa vaizduotė. Akivaizdu, kad vaizduotės teikiamas galimybes rašytojai ir kino režisieriai geba išnaudoti kur kas labiau nei mokslininkai, todėl jiems dažniausiai pavyksta sukurti daug įstabesnius mažuosius pasakojimus nei istorikams.

2014-aisiais lietuviškame kultūros lauke man asmeniškai svarbiais įvykiais tapo leidyklos „Tyto alba" sprendimas perleisti Stefano Zweigo knygą „Vakarykštis pasaulis: Europiečio prisiminimai" (pirmasis leidimas –­­ 2005 metais) ir Weso Andersono kino filmo „Viešbutis „Didysis Budapeštas" premjera. Kodėl šie mažieji pasakojimai apie Europos likimą yra svarbūs ir verti dėmesio? Į pastarąjį klausimą atsakyti padeda dvi – Deivido Preišegalavičiaus ir Paulinos Drėgvaitės recenzijos, publikuotos kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai" bei Gabrielės Gailiūtės apžvalga, paskelbta žurnalo „Naujasis židinys – Aidai" puslapiuose.

Bandydamas apibrėžti, kuo reikšminga S. Zweigo knyga, D. Preišegalavičius vienu sakiniu pasako esminį dalyką: „Beveik lažinčiausi iš kavos puodelio „Mint Vinetu", kad perskaitę šią knygą nebetraktuosite savo gyvenamosios vietos taip kaip iki šiolei."6 Tuo tarpu Gabrielė Gailiūtė samprotaudama apie S. Zweigo knygos prasmę ir vertę XXI a. pasako kiek netikėtą komplimentą rašytojui: „Šiandien ir vėl pasaulyje kyla grėsmės, ir ima pagunda pasiduoti tragedijos nuojautoms, lyg ir vėl gyventume paskutinėmis vakarykščio pasaulio dienomis. Paraginimas nepražiopsoti neamžino epochos žavesio gal ir sveikas, tačiau ne mažiau europietiška atrodo ir tvirtybė, kurią Zweigas, gal net pats nenorėdamas, vis tiek pavaizduoja atsiminimuose."7

Recenzuodama filmą „Viešbutis „Didysis Budapeštas", P. Drėgvaitė ne tik aptaria W. Andersono kuriamas sąsajas su S. Zweigu, jo kūryba, bet ir suranda žodžių, padedančių įvardinti, kaip pastarasis filmas paveikia žiūrovą: „Visgi stipriausia, gražiausia, nuostabiausia šio filmo, o kartu ir Andersono, kaip kūrėjo, savybė – jausmo, kurį portugalai vadina saudade, sukūrimas. „Budapeštas" dvelkia nostalgija senajai Europai, visagaliams konsjeržams, aristokratijai, kavinių kultūrai ir tikėjimui žmonių garbės žodžiu. „Budapešto" viešbutis niekada neegzistavo, tačiau aš jį pažįstu ir jo ilgiuosi8.

Perfrazuojant G. Gailiūtę, W. Andersoną ir S. Zweigą, mažieji pasakojimai – tiesiog privalomi mūsų sugrįžimo į Europą dešimtmečio proga.

1 Jurgita Kviliūnaitė, „Apie karalių Mindaugą –­ daugiau mitų nei faktų", in: Verslo žinios, 2014, Nr. 99, p. 19.
2 Ramūnas Gerbutavičius, „E. Aleksandravičius: „Lietuviams labiau rūpi nauda, o ne grožis", in: Lietuvos rytas, 2014, Nr. 129, p. 4.
3 Elona Lubytė, Vieno projekto apkalta, Vilnius, 2011.
4 Agnė Narušytė, „Apie vamzdžius", in: 7 meno dienos, 2010, Nr. 5, p. 4; Ernestas Parulskis, „Skulptūros lygiosios", in: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-03-06-ernestas-parulskis-skulpturos-lygiosios/78201
5 Norman Davies, Europa. Istorija, Vilnius, 2011.
6 Deividas Preišelgavičius, „Laikas, vieta ir betarpiškumo žuvys", in: Šiaurės Atėnai, 2014, Nr. 25, p. 8.
7 Gabrielė Gailiūtė, „Stefan Zweig, Vakarykštis pasaulis: Europiečio atsiminimai", in: Naujasis Židinys – Aidai, 2014, Nr. 4, p. 72.
8 Paulina Drėgvaitė, „Viešbutis „Didysis Budapeštas", in: Šiaurės Atėnai, 2014, Nr. 27, p. 6.