Gražina Cieškaitė. „Žodžiai kaip stigmos". – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Cieškaitė lietuvių literatūroje –­ išskirtinė figūra tiek dėl baugios biografijos, tiek ir dėl metai iš metų nesikeičiančio itin hermetiško poetinio pasaulėvaizdžio. Jei tektų vienu žodžiu apibūdinti poetės eiles, pirmas į galvą atėjęs epitetas būtų keistos: net nuoširdžiai pasistengus1 vargiai įmanoma išsiaiškinti ir paaiškinti, apie ką yra konkretus eilėraštis, apsibrėžti, ką reiškia, kokią funkciją tekste atlieka vienas ar kitas įvaizdis ar įvaizdžių grupės. Reikalą komplikuoja ir tai, kad sunku atsakyti, kiek šį keistumo pojūtį kelia pati kūryba, kiek – išankstiniai lūkesčiai ir nuostatos, kurias, be abejonės, žadina Cieškaitės biografija.

Rimos Bertašavičiūtės nuotrauka
Rimos Bertašavičiūtės nuotrauka

Keista ir poetės eilių recepcija: kritikos – tiek akademinės, tiek kolegų poetų – daugiau mažiau pripažįstama eilėraščių vertė, poetės kūryba apibūdinama tokiais epitetais kaip metafizinė, intelektualioji-abstrakčioji, „filosofinė-religinė-ezoterinė meilės poezija"2 ir panašiai. Literatūrologė Audinga Peluritytė-Tikuišienė Cieškaitės eilėraščius netgi vadina lietuvių literatūroje analogų neturinčia „moteriškosios filosofijos forma"3. Sunku spręsti, ar tai filosofuojančioms moterims skirta kritika, ar komplimentas poetei. Kita vertus, konkretūs bandymai pateikti nuoseklias Cieškaitės eilių interpretacijas retai būna sėkmingesni nei Rimvydo Stankevičiaus apžvalga, kurioje, išreiškus bendro pobūdžio žavėjimąsi ir pritarimą, apsiribojama tradiciniais apibūdinimais –­ „filosofinis-ontologinis registras", subtili minties tėkmė, „metafizinis antivisatos pasaulis"4. Taigi ar nėra taip, kad šiuo konkrečiu atveju viskas, kas neaišku, nesuprantama, tačiau dėl kažkokių priežasčių atrodo vertinga, įvardijama kaip „filosofija", „metafizika" ar tiesiog „paslaptis", neva neverta gilintis, tai pernelyg gilu, ne kiekvienam suprasti. Vis dėlto kalbėti apie šiuos eilėraščius ir norisi, ir reikia. Todėl palikusi svarstymus apie filosofijos ir literatūros sampratų specifiką ir sąveikas, pabandysiu išskirti kelis aspektus, kurie atrodo svarbūs ir reikšmingi.

Visų pirma atmetus išankstines nuostatas apie eilėraščių filosofinę, metafizinę gelmę, tenka pripažinti, kad, nepaisant klasikinės formos (didesnę šio, kaip ir ankstesnių rinkinių, dalį sudaro rimuoti aštuoneiliai, ketureiliai), tekstai stokoja prasminės ašies, vienijančio principo: Cieškaitės kūriniai yra besikartojančių abstrakcijų, sąvokų ir simbolių lavina, ir... ir... principu grindžiamos sankabos, kuriose viskas vienodai svarbu ir tuo pat metu vienodai nereikšminga, taku, nestabilu. Greičiausiai būtent ši struktūros ypatybė skaitytojui ar skaitytojai ir sukelia hipnotinį efektą, svaigulį, kurio neišvengia net rimčiausi akademiniai kritikai, apie poetės kūrybą imantys kalbėti pačios poetės regist­ru.

„Tyliai grįžta būtis į nematomą formą, kuri / tau priartina daiktus, kai juos iš miražų tveri. / Amžinybė toli... ir prie Dievo baltų palaikų / nusižudo mirtis, su kuria aš gyventi lieku" (p. 52). Iš pažiūros strofa tvarkinga, poetiška ir stilinga, tačiau tereikia pabandyti suvokti, ką visa tai reiškia, kad tvarkos, aiškumo įspūdis sugriūtų ar bent jau gana stipriai diskredituotųsi. Štai mirtis nusižudo (pirmas paradoksas) prie mirusio Dievo (antras paradoksas, nors ir ne toks originalus) palaikų, o , t. y. lyrinis subjektas (-ė), lieka gyventi su nusižudžiusia mirtimi, toliau tverdamas daiktus, kuriuos jam priartina nematoma forma. Ar tai kalbančiojo, kuris antrojoje eilutėje į save kreipiasi antruoju asmeniu ir save steigia kaip tam tikrą susidvejinusį subjektą (-ę) („pro visas erdves išeinantis, / vienas kūrėjas, žmogus / moters kūno slaptybėj", p. 101), nemirtingumo manifestacija, mirties nugalėjimas kūrybine veikla? Tačiau mirtis, kad ir nusižudžiusi, neišnyksta, pasilieka su ja, šalia jos. O koks santykis tarp aš, tu ir Dievo? Kaip mąstyti Dievo palaikus? O jei grįžtume prie pirmosios eilutės „Metafizinė jūra – pasaulis, krantai jo –­ dvasia" (ten pat)...

Rimos Bertašavičiūtės nuotrauka
Rimos Bertašavičiūtės nuotrauka

Vienas iš galimų skaitymo / suvokimo būdų – tekstus priimti ne kaip filosofines sistemas, kuo jie, akivaizdu, tikrai nėra, o kaip vizijas, regėjimus, transformacijų grandines, kuriose tas pats įvaizdis kaskart gali įgyti vis kitas reikšmes. Perprasminimai staigūs, nėra pereinamųjų grandžių, nuoseklaus plėtojimosi, tam pačiam įvaizdžiui neretai suteikiamos radikaliai priešingos prasmės. Tai – viena iš priežasčių, kodėl Cieškaitės kūryba atrodo keista, baugi: niekada iš tiesų nežinai, koks yra, kokiu tuoj taps angelas – pasirodys jis kaip puolęs demonas ar kaip angelas sargas, kaip gundytojas ir / ar išvaduotojas; kokios tai gyvatės – nuodingos ar dieviškos; kas lemia, kad staiga „tamsos kerai, patapo spinduliuos / rasos lašais ant švytinčio vainiko..." (p. 105).Tačiau ar galima tokį tekstą skaityti kaip simbolistinį eilėraštį, mantrą ar maldą, orientuotą į pojūčius, jusles, o ne į protą? Ne, nes tokiam skaitymui / suvokimui Cieškaitės eilės „nepasiduoda": jos nepasižymi nei ypatingu skambesiu, nei specifine kalbos pajauta.

Taigi gal visa ši „metafizika" tėra vizijų, haliucinacijų religine tematika lavina ir poetinės formos, kalbos ir sąmonės plačiąja prasme nepakankamo valdymo rezultatas? Vis dėlto vienas faktas neginčijamas: Cieškaitės kūryba bendrame kontekste neabejotinai įdomi ir paveiki, o taip pat ir tam tikras iššūkis, paskata permąstyti poezijos sampratą, poetiškumo kriterijus, kūrybos ir rašytojo biografijos santykį, skaitymo ir suvokimo galimybes bei tinklelius, kas yra ne tik prasminga, bet ir naudinga.

 

Aidas Marčėnas. „Tuščia jo". – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Metafizika, meditacija, dzenbudizmas ir kitos filosofinės gelmės („Matome, kad Marčėno lyrinis herojus vis kelia neraminančius filosofinius klausimus: tai Levinui, tai Šlepikui"5), pasak kritikos, nesvetimos ir Marčėnui. Tačiau šio poeto atžvilgiu blaivią galvą išlaikyti daug lengviau – Viktorija Daujotytė, nors ir labai subtiliai, bet pastebi ir įvardija tokias pastarųjų metų Marčėno eilių (sakyčiau, nuo rinkinio „Pasauliai", 2005, kuo toliau, tuo labiau ryškėjančias) negalias, kaip ištrupėjęs eiliavimas, aiškiu ir skvarbiu pasaulio matymu taip ir nevirstantis prasmės kibirkščiavimas6.

Naujausiame rinkinyje, už kurį poetas apdovanotas Lietuvos rašytojų sąjungos premija, vyrauja mirties, senatvės tematika. Dalis eilėraščių –­ jaunystės dienų reminiscencijos (pvz., puikus, žaismingas eil. „Quasi una fantasia", p. 17–19), savo paties kūrybos knebinėjimas, perrašinėjimas ir komentavimas (kas apskritai Marčėnui būdinga), pokalbiai su mirusiaisiais (rinkinys pradedamas „sankalba: Romui Orantui atminti", p. 5) ir gyvaisiais balsu, neabejotinai įsitikinusiu, kad ne pusę, o mažų mažiausiai du ar tris gyvenimo kelius poetas jau nuėjęs, viską matęs ir patyręs štai dabar stovi ant anapusybės slenksčio, tačiau prieš žengdamas tą lemtingą žingsnį dar nori ir, kas svarbiausia, geba pasidžiaugti jazminu, varnalėša (eil. „Jazminui ir varnalėšai", p. 105) ir kitomis savo nereikšmingumu tarsi reikšmingomis, tarsi nereikšmingomis pasaulio smulkmenomis. Tokios ir panašios intonacijos nori nenori primena Justino Marcinkevičiaus pomirtinę knygą „Iš natūros" (2013) –­ tuo labiau kad ir tiesioginių sąšaukų esti, pavyzdžiui, tarsi ir pašaipus, tarsi –­ pagarbus Marcinkevičiaus laidotuvių prisiminimas (eil. „Laidotuvės", p. 54). Ir vis dėlto Marčėnas, norėtų to ar ne, dar toli gražu ne Marcinkevičius: Marčėnas gyvas ir, atrodo, sveikas, jam dar tik 54, dar, taip sakant, daug kas prieš akis, todėl ir elegantiškas, bet tikrai pernelyg ankstyvas bandymas prisimatuoti karaliaus Lyro drabužį (ciklas „Lyrika", p. 138–161) skamba kaip koketavimas, žydinčios moteriškės flirtas savąjį visiems akivaizdų žydėjimą perdėtai menkinant, pabrėžtinai ir įkyriai demonstruojant dar beveik nesamas raukšleles ne dėl, taip sakant, šventos teisybės, o dėl noro būti matomu, stebimu kūnu. Taigi –­ tuščia jo („iš tuštumos vis dažniau, / vis rečiau iš tuštybės", p. 9), o gal kaip tik –­ pilna?

b_300_487_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-08-01_nr._3485_tuscia-jo.jpg

Kita vertus, tam tikrų senatvės požymių iš tiesų esti. Visų pirma tai kartojimasis: kaip ir praeitame, ir užpraeitame rinkiniuose vyrauja žaidimai sąskambiais, žavūs polisemijos atvejai (kad ir minėto ciklo „Lyrika" pavadinimas, tuo pat metu nurodantis ir į poezijos žanrą, ir į karaliaus Lyro istoriją, jos gausias variacijas Vakarų Europos mene), žaismingi sonetai ir taip toliau. Marčėnas grakščiai demonstruoja, ką moka, daro tai meistriškai ir, akivaizdu, pats, kaip ir ta žydinti moteriškė, savo puikumą žino („susiliejęs, / žiūrintis į save (...) nesugebantis susivokti, / ką padarei, // ką čia, po velnių, padarei, / kad viskas // taip baisiai, // baisiai gražiai padaryta", p. 73). Tačiau, nepaisant, o galbūt kaip tik dėl to mokėjimo daryti, niekur iš vietos, kurioje neabejotinai įsišaknyta, kurioje jaučiamasi saugiai, taip ir neišjudama – keičiasi formos (sonetas, ketureiliai, ištrupėjęs verlibras ir pan.), bet daugeliu atvejų vyrauja tos pačios emocijos, tie patys, o todėl nuspėjami, suplanuoti prasmės „blyksniai" (o juk turėtų būti kaip tik atvirkščiai), „netikėtos pagavos", kuomet sistemingai pagaunama vis ta pati egzaltuota intensyvi, bet trumpalaikė „akimirka žavinga". Ir tai, kas dar prieš kelis ar keliolika metų buvo žavu, žaisminga, pradeda įkyrėti, kelti nuobodulį – kad ir žaidimas savuoju vardu („ar aidi kas visatoje / toje", p. 14; „tas Pirmas buvo žodis / Iš tiesų buvęs aidas", p. 32; „Tikintį kad klauseisi / Savo aido / Į savo sieną", p. 33; „kaip dera aidui – tverk, ko neturėtų", p. 47, ir t. t. – neįtikėtinas „kuklumas", ar ne?) vargiai „išmokys nebūti" (p. 116), nors tokia programa –­ nebebūti, išnykti, ištuštėti – viešai ir deklaruojama. Bet iš tiesų atliekamas priešingas – savęs kaip poezijos patriarcho, poezijos karaliaus steigimo, beveik įnirtingo, fanatiško įsirašinėjimo (tiek į tekstus, tiek į kultūrą apskritai), savojo mito kūrimo – darbas.

Tariamas poeto „ištuštėjimas" vyksta skaitytojo sąskaita: pastarasis užverčiamas menkai prasmingų, nors ir meistriškai padarytų kibirkštėlių ir „šrūdelių" (p. 64) lavina, aidėjimu ir montavimu. Kaip ir dauguma ankstesnių Marčėno rinkinių, pastarasis stokoja preciziškos atrankos (ar – kritiško atrinkėjo (-os); knygos redaktorius Valentinas Sventickas): skaitant susidaro įspūdis, kad į rinkinį sudėta viskas, kas buvo parašyta – „Tuščia jo", žiūrint, kaip skaičiuosi, sudaro daugiau nei šimtas eilėraščių, kai tuo tarpu tradiciškai rinkinyje būna apie keturiasdešimt penkiasdešimt. Ypač ši negerovė krinta į akis skaitant ilguosius ciklus: „Tvartai" (p. 21–33), „Medžiuškių spektaklis" (p. 35–45), „Iš Poezijos pavasario" (p. 110–113), „Lyrika" (p. 138–161) – dalis ciklą sudarančių eilėraščių yra to paties persakymas kitais žodžiais, kas kelia kartojimosi, monotonijos, o taip pat ir skonio, savidisciplinos stokos efektą.

O gal to, ką šiuo metu rašo Marčėnas, nereiktų vertinti taip rimtai, gal iš tiesų šių eilių, trupinių, blyksnių srautą, kurį pats poetas vadina „gyvenimo srauto poezija", derėtų laikyti kažkokiu paražanru, kurį ir skaityti dera kitaip, nei vadinamuosius tradicinius eilėraščius? Kad ir kaip būtų, šis narciziškai blyksintis srautas nenuteikia pernelyg optimistiškai, tuo labiau metafiziškai. Pabaigoje vertėtų pacituoti patį poetą, kurio eilėraštyje rašymas supriešinamas su mąstymu, nors taip norėtųsi, kad ši lietuvių poe­zijai ir šiaip jau nesvetima opozicija, jei ir nebūtų panaikinta, tai bent jau neliktų per amžius tokia ryški: „bet kam man tas protas? Ir taip apsigausiu vykstančiu / nepavykusiu eilėraštuku, // netgi ne eilėraštuku, o skystai / mąstančiu už mane šrūdeliu pagiringu, šviesiu, // tartum iš mano jaunystės kietos, kai rašiau – / dabar jau žinau – kad pačiam nereikėtų mąstyti", p. 64.

 

1 Už įkvepiančią diskusiją apie Cieškaitės kūrybą, kurios metu radosi didžioji dalis apžvalgoje pateikiamų pastabų ir pastebėjimų, dėkoju Pauliui J.
2 Rita Tūtlytė. „Nuo maištingos bohemos iki tyliųjų meditacijų" / „Naujausioji lietuvių literatūra". – Vilnius: „Alma littera", p. 121.
3Audinga Peluritytė-Tikuišienė. „Naujoji lietuvių literatūra". – Vilnius: VU leidykla, 2011, p. 24.
4 Rimvydas Stankevičius. „Švytinčios stigmos" / „Respublika", 2014-04-17. Prieiga internetu: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/svytincios_stigmos/
5 Jūratė Baranova. „Trumpas blyksnis tarp kelių T" / „Literatūra ir menas", 2014-03-07, nr. 3464. Prieiga internetu: http://literaturairmenas.lt/2014-03-07-nr-3464/1577-knygos/2467-jurate-baranova-trumpas-blyksnis-tarp-keliu-t
6 Viktorija Daujotytė. „Anapus tuštybės, arba Šiaudinis šuo" / „Metai", nr. 1, 2014, p. 147.