Renato Neverbicko nuotrauka
Renato Neverbicko nuotrauka

Iš ciklo „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika"

Yra dalykų, kurie nuo žurnalistikos išgelbsti. Išsineri iš jos kaip iš neperduriamo skafand­ro ir lieki visai nuoga. Prieš dešimt metų po vėžio diagnozės parašiau šitą straipsnį, nes vienu metu buvo bepraryjanti baimė: aš sergu, silpstu ir kvailėju – daugiau nebemoku tyčiotis. Viskas: iš manęs tuoj ištekės gyvybė.

Vėžio kirminas rupšnojo vidurius, nors nebuvo likę nė vieno organo, kurį dar būtų galima sugraužti. Vienintelį sykį gyvenime supratau, jog turiu pasiduoti, nes nusibaigsiu nuo pastangų vaizduoti šaunuolę.

Štai tas padorumo tekstas

„Niekada nesu buvusi vienuolyne. Ką ten veikčiau? Visą gyvenimą skubu ir stačia galva neriu į kiekvieną žemišką reikalą. Dauguma iš tų reikalų tik atrodo svarbūs, nors sukelia daugiau beprasmio šurmulio ir nuovargio, nei atneša naudos. Tačiau dabar – pirmą sykį gyvenime – esu priversta ieškoti ramybės dvasiai.

Man reikia išmokti gyventi su vėžiu

Aplinkiniai padėti nelabai gali. Kaltai šypsodamiesi jie stengiasi papasakoti kuo daugiau istorijų, kaip puikiai jaučiasi jų giminaitė, kuriai išpjautas koks nors organas. Tai nė kiek nepadeda. Kartais suerzinta pamanau, jog guodėjams vertėtų išsipjauti nors apendiksą, kad iš tikrųjų suvoktų, koks vienišas ir apniktas nevilties žmogus išeina iš onkologinės ligoninės. Niekas iš šalies negali įkalbėti stiprybės –­ arba susitversiu ją pati, arba gyvensiu nuolat baimindamasi, kad liga vėl atsinaujins.

Uždaras pasaulis gąsdina

Tačiau vienuolyno aš irgi bijau – gal net labiau nei ligos. Ypač moterų vienuolyno. Man atrodo, kad už storų sienų slepiasi tik negražios moterys, kurias kas nors nuvylė ar atstūmė. Kuo jos galėtų man padėti, jei realiame gyvenime nesugebėjo įveikti savų problemų? Apie Dievą negalvoju – jis man per toli.

Susikrovusi į nutrintą kuprinę dantų šepetuką, užrašų sąsiuvinį ir pižamą, ilgai žiūriu į suskaitytą močiutės maldaknygę. Apsisprendžiu jos neimti – juk vis tiek neatsiversiu.

b_204_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-09-19_nr._3488_obuoliai_033.jpg

Į Paparčių vienuolyną vyras nuveš mane šįvakar ir paliks kelioms dienoms. Paskambinau ten ryte ir paprašiau leidimo apsistoti. Labiausiai man patiko, kad atsiliepusi vienuolė nieko neklausinėjo, – nei kas man nutiko, nei ko ieškau. Pakako pasisakyti vardą ir kelintą valandą atvažiuosiu. Jeigu būtų ko nors primygtinai klausinėjusi, tuoj pat būčiau atsisakiusi minties vaduotis iš savo problemų šitokiu būdu.

Prieš užsidarydama tarp nepažįstamų sienų, kažkodėl nudrožiu į „Europos" prekybos centrą ir ilgai vaikštinėju tarp blizgučių. Jaunos moterys – ilgakojės, plikomis bambomis – kilnoja spalvotus skudurėlius. Išpardavimas –­ visuotinės mišios. Jeigu paklausčiau šitų gražuolių, ar jos tiki sielos gelbėjimu tarp vienuolyno sienų, tikriausiai dėbteltų kaip į pamišėlę.

Mane irgi traukia pakilnoti ryškia­spalvius drabužius – nupigintus, bet vis tiek kosminėmis kainomis. Rinkčiausi labiausiai iššaukiančius, kad pažvelgus nebūtų matyti, jog esu labai pažeidžiama. Susilaikau – kitą vasarą man gali jų neprireikti, jei vėžys įveiks mane, o ne aš jį.

Primena žaislinę tvirtovę

Automobilis klaidžioja miško keliukais, kol prieš akis išnyra aklina medine tvora aptvertas miestelis. Kiek akis aprėpia – aplink vien nešienautos pievos. Žolynai siekia iki juosmens. Kaimiečiai seniai išsikėlė iš čia į miestą.

Lyja. Temsta. Vėluojame pusvalandį. Smulki vieniša figūrėlė, paskendusi baltame drobiniame apsiauste, lūkuriuoja prie vartų. Vienuoliškas abitas asketiškas, bet iš po jo kyšo aplyti guminiai botai, ištepti moliu. Garbės žodis, Holivudas!

Juokčiausi, bet mėginu išlaikyti rimtį, jeigu jau ketinu užsidaryti vienuolyne. Net apsirengiau juodai nuo galvos iki kojų, kad drabužis bent kiek užmaskuotų pasaulietiškus niekniekius, lyg tyčia atkakliai lendančius į galvą. Glumina netikrumo jausmas: jaučiuosi tarsi atvykusi į filmavimo paviljoną aprašyti, kaip užsieniečiai nuošalioje Lietuvos vietoje kuria nuotykių filmą.

Pasitinka lyg giminę

Iš po gobtuvo į mane žvelgia rimtas vaikiškas veidelis, draugiškas ir atidus. Vienuolė nušvinta tarsi sulaukusi brangiausios viešnios ir ištiesia man laibutę ranką.

„Tikriausiai esi Audronė? Mano vardas – Der Marija. „Der" – arabiškai „dykuma", – paaiškina.

„Kas tave čia atvedė?" – klausiu apstulbusi.

„Meilė jam", – labai rimtai atsako vienuolė. Jos veidas spinduliuoja.

Kas suspėjo jos sielą paversti dykuma? Negi meilė penktoje klasėje? Iš karto pagalvoju apie kokį nors šmikį, kuris sudaužė širdį vaikui. Iš jos žvilgsnio suprantu klydusi – Der Marija kalba apie meilę Jėzui.

Aš dar nežinau, kad šnekėtis šitame vienuolyne negalima, – atakuoju klausimais, kol vienuolė veda mane tolyn nuo savo holivudinio miestelio per šlapią pievą į svečiams skirtą celę.

Per tvoros viršų įžiūriu tik vienodus keliolikos nedidelių namų stogus –­ daugiau nematyti visai nieko. Der Marijos pareiga – priimti vienuolyno lankytojus, todėl jai leista keliais sakiniais paaiškinti jiems bendruomenės taisykles. Jei ne ši pareiga, į mano klausimus ji neatsakinėtų. Tyla jai yra didelė vertybė.

Bendrauja rašteliais

Didžiam mano nusivylimui, dešimt vienuolių – prancūzės, vokietės, lietuvės, latvės – gyvena užtvertoje teritorijoje, į kurią pašaliniams patekti negalima. Kiekviena turi po atskirą mažą būstą, kuriame meldžiasi, pas­ninkauja, miega, skaito.

Betliejaus ir Dangun Paimtosios Mergelės seserų bei Aušrinės Marijos vienuolynas Paparčiuose veikia nuo 1994-ųjų. Lėšos statybai buvo surinktos Prancūzijoje. Vienuolės gyvena iš aukų, daržo, suvenyrų gamybos.

b_202_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-09-19_nr._3488_obuoliai_037.jpg

Jei man ko prireiks, turėsiu parašyti raštelį ir įmesti jį į angelo sargo dėžutę, skirtą svečiams. O aš įsivaizdavau, kad galėsiu pasikalbėti su bet kuria iš jų ir išsiaiškinti, ar atsiskyrimas nuo pasaulio suteikė joms dvasios ramybę.

„Kiek laiko čia esi?" – smalsauju, kol Der Marija dar nepaliko manęs visai vienos patamsyje.

„Aštuonerius metus. Netrukus duosiu amžinuosius įžadus", – džiugiai ištaria mergina.

Tyrinėju jos veidą, per kurį srūva lietaus lašeliai. Gal ir nėra visai jaunutė, jei ištvėrė uždarą gyvenimą šitiek metų. Mes tolstame nuo naujų statinių kaimiškos trobos link, kurią vienuolynas iš buvusių kaimo gyventojų nupirko svečiams.

Maždaug puskilometrio atstumu tokių tuščių sodybų yra keletas. Ar man reiks vienai praleisti naktį sodyboje, kur net šuns nėra? Ir nematyti jokių kaimynų – nė gyvos dvasios! Nežinau, ar esu tokia drąsuolė.

„Kas tau sunkiausia čia gyvenant?" – neatstoju.

„Kai pajuntu, kad kartais save myliu labiau nei jį, – prisipažįsta Der Marija. –­ Tačiau viską atperka akimirkos, kai siela pakyla į aukštybes, džiūgauja ir plevena erdvėje. Tas džiaugsmas kartais būna begalinis", –­ šypsosi ji.

Patarimas ant celės durų

Pakeliui Der Marija parodo trobą, iš kurios turėsiu pasiimti maistą: bus sudėtas krepšyje. Labai nusiviliu, kad net ir valgyti privalėsiu viena. Įsivaizdavau, kad kartu su vienuolėmis galėsiu sėdėti prie didelio stalo.

Vienuolė atrakina kaimišką namą. Raktą išsitraukia iš po akmens, kur kiekvienas žioplys galėtų jį rasti.

Priemenė išpuošta džiovintais žolynais ir graviūromis su Švenčiausiosios Mergelės Marijos atvaizdu.

„Perskaityk, kas parašyta ant tavo celės durų: „Čiupk mane, gelbėk, Viešpatie, tiesk iš aukštybių savo ranką." Juk tau dabar to reikia?" – tyliai klausia mano palydovė.

„Reikia", – patvirtinu ir netikėtai šiai ką tik sutiktai mergaitei prisipažįstu, kad bijau mirti skausmuose. Tarsi ji galėtų padėti.

„Viskas bus gerai. Tau reikia sugrįžti prie jo meilės", – taria Der Marija ir pasišalina.

Įsivaizduoju meilę vaikui, aistrą vyrui, bet Jėzus – pernelyg tolima abstrakcija, kad galėtų sušildyti mano sielą. Bet kabinuosi į vienuolės žodžius – viskas bus gerai.

Užverdama duris ji primena: rytmetinis giedojimas vienuolyno bažnyčioje – septintą valandą. Tiriamai mane nužvelgia – ar atsikelsiu? Iškart pasižadu.

Mano celėje – lova, kaimiška spinta, stalelis su kėde ir vieta melstis, atskirta pertvaros. Ant stalo guli Naujasis Testamentas. Žiūriu į jį iš tolo neketindama atsiversti. Nesiartindama apžiūrinėju ir laiptelį, skirtą priklaupti po kryžiumi. Nesu pratusi nei skaityti Šventojo Rašto, nei melstis, nei būti viena.

Apeinu namą. Priemenės spintelėje palikta arbatos ir kavos. Po suolu randu dubenį praustis ir net indų ploviklio buteliuką. Prispausta reikalo, kuprinėje imu ieškoti tualetinio popieriaus. Pamiršau!

Pirmajame laiške, kurį parašau seserims vienuolėms, dvasingumo nerasi nė su žiburiu: „Būkite geros, pagelbėkit. Tualetinis popierius liko namuose." Patamsyje išeinu į kiemą, nusiraunu kuokštą žolės ir drožiu į būdelę sodybos pakraštyje.

Laukinė gamta gydo

Rytas išaušta saulėtas. Šešta valanda. Paukščiai čiulba kaip pašėlę. Prie šulinio nusirengiu nuoga ir užsipilu kibirą ledinio vandens ant galvos. Išgeriu puodelį. Kažkas apdairiai pastatė jį prie šulinio. Pasijuntu beveik šventoji. Puskilometrį brendu per rasą negalėdama atsidžiaugti, kad niekas manęs nekalbina.
„Dieve, kaip gera, kad gyvenu tokį gražų vasaros rytą. Nė už ką nemirsiu, kai saulė taip šviečia", – užplūsta palaima.

Tylutėliai atidarau bažnyčios duris ir pastėrstu iš nuostabos. Ant cementinių grindų kniūbsčios guli dvi jaunos moterys. Viena – su džinsais. Jos net nepajuda man įėjus. Kokia nelaimė turėjo jas ištikti, kad melstųsi taip atsidavusios? Kopiu laiptais aukštyn į balkonėlį, skirtą maldininkams, ir išpūtusi akis tyrinėju besirenkančių seserų veidus.

Rytinės giesmės džiazas

Bažnyčios vidus – baltut baltutėlis, su medinėmis šoninėmis navomis, kiekvienai vienuolei po vieną. Vos įžengusios jos klumpa kniūbsčiomis ant akmeninių grindų, pabūna tiek, kiek kiekvienai reikia, o paskui keliasi ir bučiuoja šventuosius paveikslus.

gyčio norvilo nuotraukos
gyčio norvilo nuotraukos

Kiekviena meldžiasi savu ritmu, rymo prie paveikslų, guli ant grindų kakta liesdamos žemę ar kaip sraigės kiaute susirango savo navoje susiėmusios rankomis galvą. Kančia. Malda. Palengvėjimas.

„Aleliuja!" – aukštas skambus balsas tarsi sidabrinis paukštis paleidžia giesmę. Įsijungia antra, trečia, ketvirta, jau visos devynios šlovina Viešpatį skaidriais balsais. Veidai švyti. Ryto saulė krinta ant baltų abitų klosčių. Nedidelė bažnytėlės erdvė plečiasi, žaižaruoja, virpa.

Tokio tobulo džiazo dar nesu girdėjusi. Pamirštu, kad netikiu. Pamirštu savo ligą ir ateities baimę. Kylu aukštyn kartu su tų nepažįstamų moterų sidabrine giesme. Jų biografijų aš nežinau ir greičiausiai nesužinosiu, bet jų atsidavimas tam, kuo tiki, mane ramina.

Kaip sapne išgirstu ramiai skaitomą maldą. „Šliovinkime Viešpa-a-tį", –­ progiesmiu užbaigia vienuolė. „Vokietė", – nudžiungu išgirdusi akcentą. Imu jaustis jaukiau galėdama atskirti bent dvi iš jų – Der Mariją ir šitą lietuviškai melstis išmokusią svetimšalę, minkštai tariančią „l".

Rytmetinio giedojimo valanda tirpte ištirpsta. Kai „Aleliuja" užlieja bažnyčią trečią kartą, nė kiek neabejoju, kad jos iš tiesų „džiazuoja" –­ giesmė skamba kiekvienąkart šiek tiek kitaip. Giedodamos jos persimeta žvilgsniais ragindamos viena kitą kilti vis aukščiau.

Atsimenu, kad nesimeldžiau – net persižegnoti neturėjau kada, nes tyra giesmė buvo nunešusi mane labai toli nuo žemiškų rūpesčių. Išeinu švari ir pakylėta. Nesuprantu, ko džiaugiuosi, tačiau per pievą atgal į savo namą strykčioju kaip vaikystėje.

Pakeliui kyšteliu nosį į trobą, kurioje turėtų būti krepšelis maisto. Tuščia. Užtat padėti keli ritiniai tualetinio popieriaus – mano angelas prašymą išgirdo.

Chaosą įveikia vienatvė

Kalbėtis tarpusavyje negalima ir lankytojams – kad netrukdytų vieni kitiems susikaupti. Patyliukais prisigretinu prie merginų, kurios paslikos meldėsi bažnyčios priemenėje. Vienos vardas Rita, trisdešimtmetė, iš Kauno.

„Ko tu atvažiavai?" – klausiu patyliukais.

„Čia reikia pabūti, kai rengiesi daryti sprendimą. Mieste tarp žmonių įveikia chaosas. Ateina momentas, kai nesupranti, kaip pati nori elgtis.

Vienatvės nereikia baidytis – ji viską sutvarko. Dažniau klystame būdami tarp žmonių, o ne tada, kai išdrįstame susitikti patys su savimi", – rimtai atsako mergina.

Jeigu sutikčiau ją didmiesčio gatvėje, palaikyčiau baro šokėja. Jos draugė peroksidiniais plaukais galėtų būti pardavėja. Nejučia pagalvoju, kad daugiabučių skruzdėlynuose žmonės apskritai neturi galimybių pabūti vieni. Daugybė iš jų net nežino, kad be televizijos ir masinių renginių su šūksniais: „Ar jums gerai?", dar esama šventovių tylos.

Ramybės linki širdingai

Prieš kiekvienas apeigas pievų platybes užlieja varpo skambesys. Įsakmūs jo dūžiai skelbia apie vidurdienio pamaldas. Galėčiau neiti – išsitiesčiau pievoje ir pasikaitinčiau saulėje. Galulaukėje kvepia žemuogės. Seserys iš vienuolyno teritorijos pasivaikščioti po apylinkes išeina tik sekmadieniais, todėl uogų nėra kam nurinkti.

Kažkas – pareiga ar smalsumas –­ pakelia mane nuo pievelės. Traukiu atgal į bažnyčią. Maldininkų antrajame aukšte jau daugiau – liesa moteris, primenanti narkomanę, vyras su jaunute nėščia žmona ir trys vienuolės juodais apdarais, greičiausiai viešnios iš kokio kito vienuolyno.

Visi išmano apeigas – kada lenktis ir paliesti žemę, kada žegnotis, kurią giesmyno vietą atsiversti. Mišias aukoja įmitęs kunigas, atvažiavęs iš kažkur kitur. Atkreipiu dėmesį, kad vienuolių veidai labai liesi ir kiek per daug pablyškę – taip atrodo žmonės, kurių maiste trūksta geležies. Kunigo žandai plieskia sveiku raudoniu.

„Lytinė diskriminacija: greičiausiai jis važinėja nuosavu automobiliu ir pakeliui į vienuolyną sukerta bifšteksą, o tos vargšės maitinasi iš savo daržo", – į galvą lenda visai nešventos mintys.

Apžiūrinėju brangius kunigo batus ir visai negaliu susikaupti maldai. Jis taria žodžius, kurių nenugirstu, bet po jų viena iš vienuolių atsigręžia ir netikėtai lipa laiptais pas lankytojus. Ji tiesia kiekvienam rankas kartodama: „Linkiu ramybės". Tardama „r" grebluoja – prancūzė. Niekur nesu mačiusi taip draugiškai šviečiančių akių.

Man visai nebesvarbūs pilni kunigo skruostai ir brangūs jo batai – iš vienuolės pirštų galiukų ir stebuklingo jos žvilgsnio į mane srūva gyvybė. Mes visi šypsomės: narkomanė, vyras su savo nėščia žmona, vienuolės juodais abitais. Esu laiminga tarsi kas būtų pranešęs pačią geriausią naujieną pasaulyje.

Kuklus stalas – sotus

Išeidama iš bažnyčios pastebiu, kad balto Der Marijos abito apačia šlapia tarsi ji būtų bridusi per balą. Prieš pamaldas pasistiebiau ir žvilgtelėjau į vienuolyno kiemą per siaurą tvoros plyšį: dvi vienuolės kapstėsi darže ir kikendamos rodė viena kitai keistos formos agurką.

Nusprendžiu, kad darže Der Marija skynė daržoves pietų stalui. Kai pamaldos baigiasi, šuoliuote šuoliuoju į trobą, kurioje turėtų būti lauknešėlis su maistu. Yra! Salotų mišrainė su gabalėliu silkės ir aliejumi atrodo man tokia skani, kokios gyvenime nesu ragavusi. Godžiai sušlamščiu ir kruopas, paskanintas žalumynų lapeliais. Desertui – trys maži sausainėliai.

Jei taip būčiau valgiusi visą gyvenimą, aušrą pasitikdama giesme, tikriausiai nebūčiau susirgusi. Kavos išsiverdu pati ir pasijuntu tarsi po praš­matnių pietų Paryžiuje. Ten tikrai nebuvo taip skanu. Desertui pasiskinu žemuogių ir įlendu į dilgynes sirpti pradėjusių aviečių.

Rojus! Esu taip pakiliai nusiteikusi, kad man knieti kam nors apie tai papasakoti. Bet nėra kam – mobilusis telefonas liko namuose. Nedrąsiai klaupiuosi celėje ir meldžiuosi taip, kaip išeina: „Ačiū, kad suteikei man tokią puikią dieną."

Nesu tikra, kam skiriu šitą maldą. Kažkam, kas suteikė pilnatvės jausmą nedovanodamas nei kvepalų, nei praš­matnios kelionės, nei priedo prie atlyginimo.

Prieglobsčio neatsakys

Po trijų dienų negaliu įsivaizduoti, kaip gyvensiu be rytmetinės giesmės virpėjimo. Nenoriu taukšti niekų. Esu apsisprendusi, kaip turiu elgtis su žmonėmis, kad jie manęs nekankintų savo užmačiomis ir aš jiems neprimesčiau savo reikalavimų.

Jaučiu poreikį papasakoti tiems, kurie neramiai ieško išeities, kad Paparčiuose galima pailsinti pavargusią sielą, jeigu to labai reikia. Prieš pasikviesdama fotografą iš redakcijos, svarstau, ar nepadarysiu meškos paslaugos vienuolėms. Būtų tikras absurdas, jei čia imtų plūsti minios žmonių.

Paprašė obuolio

Paskutinį kartą nešu tuščius indus į trobą, kur dalijamas maistas. Kažkas išvažiuodamas pririnko vienuolėms aviečių ir paliko dubenyje. Atsisveikindama Der Marija sako: „Rytoj nepasimatysim. Aš pasitraukiu į dykumą."

„Kur tu pasitrauki?"

„Į tylą. Į pokalbį su savimi ir Dievu. Ar dar kartą atvažiuosi?"

„Žiemą, kai labai niūru ir užplūsta mintys. Ką jums atvežti?"

„Raudonų obuolių. Žiemą labai pasiilgstame vaisių."

Palieku vienuolynui menkutę auką už kelias čia praleistas dienas. Už jokius pinigus nenupirksi ketinimų, kuriems įgavau jėgų. Dievas tebėra nuo manęs labai toli, kaip ir buvo, bet aš pati sugrįžau – kiek arčiau savęs."

Kas nutiko vėliau? Nė sykio nenuvežiau vienuolėms raudonų obuolių viduryje žiemos: arba išgrūsdavo į komandiruotes, arba gaudavau šaukimą į teismus dėl įžeisto sąvadautojo orumo, arba nieko nespėdavau – visko per daug, ir gana.

Per kiekvienas šv. Kalėdas pagalvoju: šiais metais tai jau tikrai nuvešiu.

Praėjo dešimt metų: kas išlaikė mane gyvą, ne iki galo sugraužtais šonais ir ne visai kuoktelėjusią šioje spalvingoje žemėje?

Gali būti, kad ne žurnalistika.

P. S. Atsimenu, prieš spausdindama straipsnį apie užsidarymą vienuolyne, svarsčiau: vienuolės abejojo manimi ar ne – gal pripasakojau apie ligas, kad parašyčiau straipsnį?.. Bet jos nebuvo įtarios: visiems viską iš anksto yra atleidusios. Šią žiemą obuolių tikrai nuvešiu, nes dar labai norėčiau pagyventi, kol viską suprasiu.